Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2018-04-12 · Civilinė byla Nr. e2A-202-186/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-12
Bylos Nr.
e2A-202-186/2018
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01638-2016-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Egidijus Žironas
Atsakovas
A. P.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-202-186/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01638-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 3.4.3.11 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDiMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RAIMIT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2225-258/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RAIMIT“ ieškinį atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „RAIMIT“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Likvidas“.Ieškovė BUAB „RAIMIT“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Likvidas“, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. P. 44 284,83 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas A. P. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. spalio 22 d. ėjo UAB „RAIMIT“ direktoriaus pareigas, tuo pačiu laikotarpiu buvo ir vienintelis įmonės akcininkas. Atsakovo vadovavimo laikotarpiu įmonė nustojo vykdyti ūkinę veiklą, o nuo 2014 m. liepos mėn. UAB „RAIMIT“ finansinių įsipareigojimų suma jau viršijo visą įmonės turtą ir įsipareigojimų sumos tik didėjo. Apie tai, kad įmonė nepajėgia atsiskaityti su kreditoriais ir nėra jokių UAB „RAIMIT“ finansinės būklės pagerėjimo sąlygų, atsakovas žinojo, nes tuomet buvo vadovu ir vieninteliu akcininku, tačiau nevykdė jam nustatytos pareigos – nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovui laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, susidarė 44 284,83 Eur dydžio finansiniai reikalavimai įmonės kreditoriams, kuriuos bankroto byloje patvirtino teismas. Pažymėjo, kad didžioji reikalavimų dalis susidarė iš nesumokėto darbo užmokesčio įmonės darbuotojams.Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad jam vadovaujant nebuvo pagrindo įmonei kelti bankroto bylos, nes pradelsti įsipareigojimai neviršijo įmonės turto vertės. Įmonė veiklą vykdė iki 2015 m., tuo tarpu pats atsakovas 2014 m. spalio 15 d. buvo atleistas iš vadovo pareigų, o akcijos buvo parduotos K. P. ir jam perduota visa buhalterinė apskaita. Atsakovui pardavus veikiančią ir galinčią atsiskaityti su visais kreditoriais bendrovę, po atsakovo atleidimo bendrovei vadovavo dar du vadovai, kurių veikla galimai ir privedė bendrovę prie bankroto. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nurodė, kad ieškinys pateiktas ne tam atsakovui, be to ieškovės teiginiai nėra pagrįsti įrodymais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad iki 2014 m. spalio 15 d. UAB „RAIMIT“ pradelstų įsipareigojimų suma sudarė 13 836,56 Eur.Teismas sprendė, kad iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo pripažinti, jog nuo 2014 m. liepos mėn. įmonė buvo nemoki. Teismas nurodė, kad įmonės vyriausiąja buhaltere dirbusi M. G. 2014 m. rugpjūčio 26 d. pateikusi prašymą būti atleista iš darbo paaiškino, jog įmonės kasoje buvo pakankamai lėšų galimam atsiskaitymui. Be to, byloje pateikta 2014 m. spalio 15 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina faktą, jog įmonės akcijos buvo parduotos už 289,62 Eur, o paprastai nemokios įmonės akcijos būna bevertės. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė tikrosios įmonės finansinės padėties nuo jos ieškinyje nurodyto laikotarpio – 2014 m. liepos mėn. iki atsakovo atleidimo iš vadovo pareigų, tuo pačiu neįrodė, jog tam tikru momentu įmonė tapo faktiškai nemoki, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad atsakovas tuo laikotarpiu turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.Teismas pažymėjo, kad atsakovui buvus įmonės vadovu iki 2014 m. spalio 15 d., svarstant jo, kaip atsakingo asmens, civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti ne tik bendrą įmonės skolos sumą, bet ir išaugusią skolos sumą ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Teismas nurodė, kad vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsiranda dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje, todėl ieškovui neįrodžius, kad vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, laikytina, kad ieškovas neįrodė teisės pažeidimo, todėl neturi teisės į ieškinio patenkinimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė BUAB „RAIMIT“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinio skundo esminiai argumentai:Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog iki 2014 m. spalio 15 d. bendrovės pradelstų įsipareigojimų suma sudarė 13 836,56 Eur. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė kreditorinių reikalavimų augimą per atsakovo vadovavimo laikotarpį, tačiau ši suma nebuvo priteista iš atsakovo. Nagrinėjant per atsakovo atsakomybės laikotarpį atsiradusios žalos augimą, teismas neteisingai įvertino tą aplinkybę, jog nutraukiant darbo sutartis su darbuotojais atsakovo žinioje buvo lėšų atsiskaityti su atleistais darbuotojais. Tai, jog atsakovas, nutraukiant darbo sutartis su darbuotojais neatsiskaitė, būtent ir įrodo atsakovo neteisėtus veiksmus, o ne ieškovo įmonės mokumą. Jei atsakovas būtų atsiskaitęs su darbuotojais tinkamai, tai įsiskolinimo darbuotojams nebūtų ir per atsakovo vadovavimo laikotarpį nebūtų augusios netesybos, todėl atsakovas privalo atlyginti visas sumas, susijusias su darbo santykiais. Priskaičiuojant darbo užmokesčio sumas ieškovui kas mėnesį atsirasdavo prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas. Tai, kad per ginčo laikotarpį nuolat augo ieškovės įsiskolinimai valstybinio socialinio draudimo fondui įrodo, kad ieškovė neturėjo jokio likvidaus turto ir jos sąskaitoje nebuvo jokių piniginių lėšų, nes priešingu atveju minėtos sumos privalomąja tvarka butų išieškotos priverstinai. Į bylą pateikti duomenys įrodo, kad ieškovė 2014 m. balandžio 23 d. skolos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui neturėjo, tačiau atsakovo vadovavimo laikotarpio pabaigai socialinio draudimo įmokų, baudų bei delspinigių suma jau siekė 16 063,30 Eur. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovas nenustatė faktinio įmonės nemokumo atsiradimą, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Iš pateiktų duomenų matyti, kad įmonė negalėjo mokėti darbo užmokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų, mokesčių biudžetui nuo 2014 m. liepos 1 d., o išieškoti atsirandančias skolas priverstine tvarka nebuvo galimybės, nes įmonė neturėjo nei likvidaus turto, nei pajamų. Minėtas terminas įeina į atsakovo darbo ieškovo įmonėje laikotarpį, todėl jis privalėjo inicijuoti ieškovės įmonės bankroto procedūrą, tačiau to nepadarė. Tai, kad įmonės akcijos formaliai buvo parduotos už 289,62 Eur nereiškia to, kad atsakovo atsakomybė išnyko. Pirmosios instancijos teismas turėjo minėtą sandorį ex officio pripažinti niekiniu, kadangi akcijų pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja ekonomiškumo, protingumo kriterijams. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, jog atsakovas nepateikė į bylą jokių duomenų, paneigiančių tai, kad ieškovei padaryta žala atsirado per atsakovo vadovavimo ieškovui laikotarpį, likusios ieškovei padarytos žalos dalis yra išvestinė iš žalos, padarytos per jo darbą įmonėje.Atsakovas A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie esminiai argumentai:Bankroto administratorė nesiėmė reikiamų priemonių išreikalauti iš buvusio bendrovės vadovo įmonės turtą bei buhalterinės apskaitos dokumentus. Apie tai, kad buvo imtasi priemonių dėl bendrovės turto ir buhalterinių dokumentų išreikalavimo, įrodymų ieškovė teismui nepateikė. Ieškovė, neturėdama buhalterinės apskaitos, trumpalaikio ir ilgalaikio turto, kreditorinių bei debitorinių įsiskolinimų duomenų, negali spręsti apie pavėluotą bankroto bylos iškėlimą.Vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsiranda dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje. Įstatymo nustatyta tvarka ieškovei buvo suteikta teisė kreiptis į teismą dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine, tačiau ieškovė šia teise nepasinaudojo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento

Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.), jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).Įmonės nemokumo momentas yra fakto klausimas, kuris kiekvienu atveju nustatomas pagal byloje esančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog nuo 2014 m. liepos mėn. UAB „RAIMIT“ buvo nemoki. Teismas nustatė, kad 2014 m. spalio 15 d. įmonės pradelstų įsipareigojimų suma sudarė 13 836,56 Eur, taip pat nurodė, kad UAB „RAIMIT“ pakako lėšų vykdyti atsikaitymus, kadangi vyriausiąja įmonės buhaltere dirbusi M. G. 2014 m. rugpjūčio 26 d. pateikusi prašymą būti atleista iš darbo nurodė, jog įmonės kasoje buvo pakankamai lėšų, be to 2014 m. spalio 15 d. įmonės akcijos buvo parduotos už 289,62 Eur, t. y. akcijos nebuvo bevertės. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė UAB „RAIMIT“ faktinio nemokumo atsiradimo momentą.UAB „Raimit“ bankroto byla iškelta pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV) ieškinį. Iš bankroto byloje pateiktos VSDFV lėšų finansinės ataskaitos už 2014 m. II ketvirtį matyti, kad UAB „Raimit“ įmokų įsiskolinimų VSDFV prieš metų pradžią neturėjo (iki 2013 m. gruodžio 31 d.), tačiau iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos (2014 m. birželio 30 d.) susidarė 7 893,99 Eur mokėtinų įmokų, kurių apmokėjimo terminas suėjo 2014 m. liepos 1 d. Pagal Juridinių asmenų registrui pateiktą UAB „RAIMIT“ 2013 m. balansą, įmonė turėjo 2 895,62 Eur vertės turto ir neturėjo jokių mokėtinų sumų ar įsipareigojimų. UAB „RAIMIT“ 2013 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje buvo nurodyta, jog įmonė negavo pelno, tik patyrė 0,58 Eur nuostolių. Daugiau finansinės atskaitomybės dokumentų UAB „RAIMIT“ Juridinių asmenų registrui neteikė. Be to, pagal VĮ „Registrų centras“ ir VĮ „Regitra“ duomenis, UAB „RAIMIT“ ginčo laikotarpiu nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturėjo.Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad UAB „RAIMIT“ 2014 m. liepos 1 d. buvo faktiškai nemoki, todėl jos vadovui nuo šio momento atsirado pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad įmonė turėjo pakankami lėšų ir galėjo vykdyti finansinius įsipareigojimus savo kreditoriams. Vien tai, kad sprendžiant ginčą dėl darbo užmokesčio priteisimo, įmonės buhaltere dirbusi M. G., būdama tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi, nurodė faktą, kad įmonės kasoje buvo užtektinai lėšų išmokėti darbo užmokesčiui, nesant kitų duomenų, neleidžia teigti, kad įmonė turėjo pakankamai turto visoms skoloms padengti ir tolimesnei veiklai vykdyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įmonės akcijų pardavimo faktas pats savaime taip pat nepagrindžia įmonės mokumo, juolab nagrinėjamu atveju UAB „RAIMIT“ akcijos buvo perleistos (parduotos) už neženklią sumą (289,62 Eur), lyginant su tuo metu buvusiais pradelstais įmonės įsipareigojimais ir turimo turto verte.

Dėl atsiradusios žalos nustatymo

Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016). Nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pareikštas tik vienam vadovui (akcininkui) – A. P., todėl žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą skaičiuotinas tik jo vadovavimo laikotarpiu.Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).Bankroto administratorius, prašydamas atlyginti iš buvusio bendrovės vadovo žalą dėl nesikreipimo iškelti bankroto bylą, turi pareigą įrodyti žalą, jos dydį, priežastinį ryšį, kokia žala susidarė dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo, teikti teismui dokumentus, pagrindžiančius pareikštą ieškinio reikalavimą (CPK 178 straipsnis).Ieškovė BUAB „RAIMIT“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Likvidas“, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. P. 44 284,83 Eur žalos atlyginimą, t. y. visą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartimi patvirtintų (patikslintų) finansinių reikalavimų sumą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratorės į bylą pateiktus duomenis, sprendžia, kad tik dalis prašomos žalos dydžio yra įrodyta. Iš bylos duomenų matyti, kad A. P. vadovavimo laikotarpiu skola VSDFV nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 22 d. išaugo nuo 7 893,99 Eur iki 10 785,20 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis), t. y. 2 891,21 Eur. Per laikotarpį nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., t. y. kai ieškovės vadovu ir vieninteliu akcininku buvo atsakovas, taip pat atsirado 50,06 Eur skola UAB „Bijusta“ už suteiktas paslaugas. Pagal tai spręstina, kad UAB „RAIMIT“ kreditoriai per atsakovo A. P. vadovavimo laikotarpį patyrė 2 941,27 Eur žalą.Finansinių įsipareigojimų dalis tiek VSDFV, tiek kitiems kreditoriams, atsiradusi iki konstatuoto faktinio UAB „RAIMIT“ nemokumo (2014 m. liepos 1 d.), negali būti vertintina kaip žala, kadangi iki nurodyto laiko atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).Nesutiktina su bankroto administratorės pozicija, kad iš atsakovo priteistiną žalą sudaro ir visos įmonės darbuotojams neišmokėtos sumos. Visų pirma, tiek laiku, tiek pavėluotai UAB „RAIMIT“ iškėlus bankroto bylą, įmonės darbuotojai būtų tapę pirmosios eilės įmonės kreditoriais. Antra, iš atsakovo priteistina žala gali būti laikoma tik ta dalis darbuotojams neišmokėtų lėšų, kuri susidarė nuo įmonės tapimo faktiškai nemokia iki atsakovo vadovavimo laikotarpio pabaigos. Trečia, nagrinėjamu atveju byloje nepakanka duomenų nustatyti, kokia dalis darbuotojams neišmokėtų lėšų susidarė būtent nurodytu laikotarpiu, t. y. bankroto administratorė į bylą nepateikė duomenų, pagal kuriuos būtų galima tiksliai apskaičiuoti nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 spalio 22 d. darbuotojams susidariusias mokėtinas sumas, todėl ši ieškinio dalis laikytina neįrodyta.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir todėl nepagrįstai visa apimtimi atmetė ieškovės BUAB „RAIMIT“ ieškinį. tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK 330 straipsni). Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – ieškinys tenkinamas iš dalies, ieškovei BUAB „RAIMIT“ iš atsakovo A. P. priteisiant 2 941,27 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismui, išnagrinėjus bylą ir tenkinant ieškinį iš dalies, yra pagrindas perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių duomenų nepateikė.CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, pagal kurį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys tenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai.Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo rezultatą (patenkinta 6,64 procentų reikalavimų), ieškovei BUAB „RAIMIT“ iš atsakovo A. P. priteistinos jos patirtos 9,96 Eur bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme.Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių dokumentų, todėl klausimas dėl šių išlaidų priteisimo nesprendžiamas.Ieškovė CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Tenkinant ieškinį iš dalies, atitinkama dalis žyminio mokesčio, mokėtino už visą ieškinio sumą, dalis – 58,48 Eur – priteisiama iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 1 d.). Ta pati taisyklė taikytina ir žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą atžvilgiu (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teisme patirta 5,77 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, todėl iš atsakovo taip pat proporcingai patenkinto ieškinio reikalavimų daliai priteistina 0,38 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš viso iš atsakovo valstybei priteisiama 117,34 Eur.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi ieškinio reikalavimams užtikrinti teismas areštavo atsakovui A. P. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą 44 284,83 Eur ieškinio reikalavimo sumai, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o tokio turto neturint ar turint nepakankamai – ir pinigines lėšas, esančias atsakovo vardu atidarytose atsiskaitomosiose sąskaitose ar pas kitus asmenis.Apeliacinės instancijos teismui ieškinį patenkinus iš dalies, atitinkamai keičiasi ir atsakovo atžvilgiu taikomos atsakomybės apimtis, todėl jo atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastas taip pat mažintinas, nustatant, jog atsakovo A. P. bendrai areštuoto turto vertė negali viršyti 2 941,27 Eur sumos (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Iš atsakovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „RAIMIT“, juridinio asmens kodas 302870960, priteisti 2 941,27 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų keturiasdešimt vieno euro 27 ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2 941,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugpjūčio 18 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo ir 9,96 Eur (devynis eurus 96 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Iš atsakovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti 117,34 Eur (vieną šimtą septyniolika eurų 34 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atsakovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių 44 284,83 Eur (keturiasdešimt keturių tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų 83 ct) sumai turto bei piniginių lėšų arešto mastą, nustatant, jog atsakovo bendrai areštuoto turto ir / ar piniginių lėšų vertė negali viršyti 2 941,27 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų keturiasdešimt vieno euro 27 ct) sumos, taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliekant galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apie turto arešto masto pakeitimą pranešti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėjai Kazys KailiūnasGintaras PečiulisEgidijus Žironas