- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-07
- Bylos Nr.
- e2A-467-912/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00112-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza, Tomas Venckus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrodema“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Elicon Baltic“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrodema“ ieškinį atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei ,,Elicon Baltic“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Agrodema“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir RUAB) ,,Elicon baltic“: 1) 124 788,69 Eur skolą; 2) 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai prekių pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Ieškovė tiekė atsakovei įvairių rūšių trąšas ir chemikalus, o atsakovė turėjo už jas mokėti pagal išrašytas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras. Iš pradžių atsakovė tinkamai vykdė įsipareigojimus ir laiku atsiskaitydavo su už prekes, bet vėliau nustojo atsiskaityti, nors jos atstovai susidariusią skolą pripažino. Ieškovės teigimu, atsakovė iki šiol nėra iki galo atsiskaičiusi ir yra 124 788,69 Eur, t. y. 119 195,18 Eur pagrindinė skola ir 5 593,51 Eur (0,2 proc.) palūkanos pagal šešias PVM sąskaitas faktūras Nr.: 1) AGDD19042 – 20 303,69 Eur (apmokėta 19 204,37 Eur); 2) AGDD20079 – 2 506,76 Eur (neapmokėta); 3) AGDD20101 – 12 067,21 Eur (neapmokėta); 4) AGDD20127 – 1 393,92 Eur (neapmokėta); 5) AGDD21061 – 97 554,17 Eur (neapmokėta); 6) AGDD21062 – 4 573,80 Eur (neapmokėta). Tai – skola už parduotas trąšas 119 195,18 Eur ir 5 593,51 Eur palūkanas už laiku neapmokėtas sumas. 2022 m. vasario 4 d. susitarimo 1.3 papunktyje nustatyta, kad atsakovės skolos ieškovei dalis (t. y. 40 480,15 Eur) bus įskaityta į žemės nuomos mokestį (RUAB ,,Elicon Baltic“, PUAG Akmene, UAB, UAB ,,Agrodema“, J. M. ūkis). Atsakovė neįvykdė nurodyto susitarimo, todėl susitarimo 1.3 papunkčio sąlyga neteko prasmės. Atsakovė skolinga tik už parduotas trąšas ir mokėjimo vėlavimo palūkanas. Šalys skolų suderinimo akte nurodė 119 195,18 Eur sumą. Tai yra ta pati skola už gautas prekes. Atsakovė 2022 m. vasario 4 d. susitarime nurodė, kad „pripažįsta 119 195,18 Eur skolą kreditoriui ir sutinka ją sumokėti šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis“. Be to, nurodytame susitarime atsakovė pasiūlė skolą sumokėti dalimis. Vis dėlto skola nesumokėta. Ieškovė pateikė 2022 m. balandžio 7 d. palūkanų apskaičiavimo lentelę.
3. Atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies, pripažino, kad yra skolinga ieškovei 1 099,32 Eur pagal 2019 m. birželio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AGDD 19042. Kitus ieškinio reikalavimus atsakovė prašė atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės: 1) 119 195,18 Eur skolą; 2) 4 617,93 Eur palūkanas; 3) 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. birželio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) 3 896,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; 5) valstybei – 42,16 Eur išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą. Teismas atmetė kitą ieškinio dalį.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė tiekė atsakovei trąšas bei chemikalus pagal žodinę sutartį. Šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties. Ieškovė savo reikalavimą priteisti skolą įrodinėja į bylą pateiktais krovinio važtaraščiais, PVM sąskaitomis faktūromis, 2021 m. gruodžio 7 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu bei 2022 m. vasario 4 d. susitarimu, kuriame atsakovės atstovas R. B. (R. B.) pripažino skolą.
6. Pirmiau nurodytas asmuo, duodamas paaiškinimus 2022 m. lapkričio 16 d. teismo posėdyje, pripažino, kad atsakovė iki 2021 metų pradžios buvo skolinga ieškovei 17 067,21 Eur. Jis nurodė, kad buvo sudaręs žodinį susitarimą su ieškovės įmonės vadovu J. M. dėl termino sumokėti skolą pratęsimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad ši suma ir yra atsakovės skola pagal keturias PVM sąskaitas faktūras: 1) 2019 m. birželio 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. AGDD19042 – 20 303,69 Eur (apmokėta 19 204,37 Eur, skola – 1 099,32 Eur); 2) 2020 m. birželio 10 d. sąskaitą faktūrą Nr. AGDD20079 – 2 506,76 Eur (neapmokėta); 3) 2020 m. rugsėjo 23 d. sąskaitą faktūrą Nr. AGDD20101 – 12 067,21 Eur (neapmokėta); 4) 2020 m. spalio 2 d. sąskaitą faktūrą Nr. AGDD20127 – 1 393,92 Eur (neapmokėta). Sąskaitos buvo išrašytos 2019–2020 metais, skola susiformavo iki 2021 metų. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis teismas nusprendė, kad, nors atsakovė pripažino ieškinį tik dėl 1 099,32 Eur, bet į bylą nepateikė įrodymų, kad yra sumokėjusi 17 067,21 Eur skolą. Atsakovės atstovas iš esmės pripažino ieškinį dėl 17 067,21 Eur. Bylos šalies pripažintą faktą galima laikyti nustatytu, jeigu įsitikinama, kad toks pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Nagrinėjamoje byloje tokių faktų nenustatyta, todėl teismas konstatavo, kad atsakovė pagal nurodytas keturias PVM sąskaitas faktūras iki 2021 metų buvo skolinga 17 067,21 Eur už parduotas prekes.
7. Atsakovės atstovai viso bylos nagrinėjimo metu kategoriškai neigė atsakovės skolą ieškovei pagal tokias PVM sąskaitas faktūras: 2021 m. birželio 17 d. – Nr. AGDD21061 – 97 554,17 Eur, 2021 m. birželio 17 d. – Nr. AGDD21062 – 4 573,80 Eur. Teismas pažymėjo, kad nurodytų PVM sąskaitų faktūrų išrašymo aplinkybės įrodo įvykusį ieškovės prekių perdavimo atsakovei faktą. Ieškovė pateikė į bylą 2021 metų krovinio važtaraščius (2021 m. balandžio 15, 19, 28 d., 2021 m. gegužės 7 d., 2021 m. gegužės 18, 19, 20, 31 d., 2021 m. birželio 2, 3, 9, 15, 25 d.). Sutikrinus šiuose važtaraščiuose nurodytas prekes, jos atitinka PVM sąskaitose faktūrose Nr. AGDD21061 ir Nr. AGDD21062 išvardytas prekes. Krovinių važtaraščiuose prekių gavėja nurodyta UAB ,,RWP Akmenė 1“, iškrovimo vieta – (duomenys neskelbtini). Važtaraščiuose nurodyta, kad krovinį priėmė K. B. arba D. K.
Atsiliepimas
8. Atsakovės atstovas R. B. bylos nagrinėjimo metu neigė prekių gavimą pagal pirmiau nurodytas dvi sąskaitas faktūras, bet pripažino, kad ieškovė prekes atsakovei pristatydavo ne į atsakovės biurą Raseiniuose, bet ten, kur jos buvo reikalingos. Liudytojas D. D. nurodė, kad, atsakovės prašymu, prekių gavėjas buvo nurodomas UAB ,,RWP Akmenė 1“, bet po to atsakovė ieškovės buhalterijai nurodydavo, kokias sąskaitas ir kokios bendrovės vardu išrašyti atsižvelgiant į tai, kuri bendrovė jas panaudojo. Liudytojas K. B., dirbęs atsakovę 2021 metais atsakovės agronomu, nurodė, kad, jo manymu, prekių gavėja buvo nurodoma UAB ,,RWP Akmenė 1“, nes anksčiau, iki kol ši bendrovė sustabdė žemės ūkio veiklą, prekių gavėja buvo nurodoma būtent ši bendrovė. Liudytojas K. B. taip pat nurodė, kad jei važtaraščiai yra jo pasirašyti, tai atsakovė gavo juose nurodytas prekes, o šių prekių gavimas buvo iš anksto suderintas su atsakovės vadovu R. B. Liudytojas savavališkai prekių neužsakinėjo, po prekių gavimo važtaraščius perduodavo R. B. arba atsakovės buhalterijai. Liudytojo K. B. teigimu, atsakovė buvo išsinuomojusi UAB ,,RWP Akmenė 1“ žemes Akmenės rajone, todėl prekių gavėja ir liko UAB ,,RWP Akmenė 1“. Liudytojas D. K. nurodė dirbęs 2021 metais atsakovės darbininku. Jis patvirtino, kad pasirašydavo važtaraščius dėl prekių gavimo, kai jam tokį nurodymą duodavo agronomas K. B. Liudytojo D. K. teigimu, prekės buvo pristatomos į (duomenys neskelbtini), nes ten buvo dalis atsakovės dirbamos žemės, ten buvo laikoma žemės ūkio technika.
Žemesnės instancijos teismas
9. Iš liudytojų parodymų matyti, kad 2021 metų važtaraščius, pagal kuriuos ieškovė atsakovei pateikė prekes, pasirašė atsakovės darbuotojai – agronomas K. B. ir darbininkas D. K. Nors atsakovės vadovas R. B. teigia, kad prekes ieškovė atsakovei pagal 2021 metų važtaraščius pateikė be jo žinios, jis kaip bendrovės vadovas, privalėjo nustatyti vidaus darbo tvarkos taisyklėse ar kitu būdu įforminti prekių priėmimo tvarką. Byloje nėra įrodymų, kad tokia tvarka buvo nustatyta ir kad atsakovės darbuotojai ją pažeidė. Liudytojas K. B. teigė prekes 2021 metais priėmęs tik su vadovo R. B. žinia, o darbininkas D. K. – K. B. nurodymu. Jei atsakovės vadovas R. B. mano, kad atsakovės darbuotojai 2021 metais prekes iš ieškovės priėmė nepagrįstai (tai padarė be jo žinios ar fiktyviai pasirašė dokumentus), tai jis turi galimybę reikšti pretenzijas buvusiems darbuotojams dėl žalos atlyginimo, bet ne ginčyti šiuo pagrindu prekių gavimą ir skolą ieškovei.
10. Ieškovė ieškinį taip pat grindžia šalių 2022 m. vasario 4 d. susitarimu. Iš šio susitarimo matyti, kad skolininkė (atsakovė) iki galo neatsiskaitė su kreditore (ieškove) už gautas prekes, todėl liko skolinga 119 195,18 Eur. Nurodytame susitarime skolininkas pripažino 119 195,18 Eur skolą kreditorei ir sutiko ją apmokėti susitarime nustatytomis sąlygomis. Iš susitarimo turinio taip pat matyti, kad šalys aptarė skolos grąžinimo sąlygas, kurios taip pat buvo susijusios su kitais įsipareigojimais tretiesiems asmenims. Atsakovės atstovas R. B. teismo posėdyje nurodė, kad jis pripažino skolą ir pasirašė šį susitarimą todėl, kad su ieškovės vadovu J. M. juos siejo ilgalaikiai verslo ryšiai, jis tikėjosi su nurodytu asmeniu sudaryti verslo sandorius, bet ne dėl to, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei. Atsakovės vadovas R. B. ir ieškovės vadovas J. M. nesudarė verslo sandorių, todėl atsakovės vadovas R. B. pakeitė nuomonę pozicija dėl skolos pripažinimo ir sumokėjimo. Atsakovės vadovas R. B. mano, kad jo parašas aptariamame susitarime neturi teisinės reikšmės.
11. Teismas nusprendė, kad atsakovės vadovas R. B. turėjo žinoti įstatymuose reglamentuotos bendrovės vadovo pareigas, todėl teisiškai nepagrįsti nurodyto asmens argumentai, kad jis atsakovės skolą ieškovei pripažino ir vadovaujamos bendrovės vardu prisiėmė neegzistuojančią prievolę tik todėl, kad ateityje turėjo ketinimų sudaryti sandorius su J. M. Jei atsakovės atstovas R. B. susitarimą dėl skolos pripažinimo vis dėlto pasirašė suprasdamas, kad prisiima neegzistuojančią atsakovės prievolę ieškovei, teismas gali atsisakyti ją ginti. Atsakovės atstovas R. B. nenurodė aplinkybių, kad susitarimas pasirašytas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovės atstovo R. B. 2022 m. vasario 4 d. pasirašytas susitarimas įrodo 119 195,18 Eur atsakovės skolos faktą ieškovei.
12. Iš ieškovės pateikto Išrašomų sąskaitų registro matyti, kad atsakovė 2021 metais išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. AGDD21062 ir AGDD21061, pagal kurias skolos ieškovei atsakovė nepripažįsta, įtraukė į PVM atskaitą ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI, mokesčių administratorius). To neginčija ir atsakovės atstovas R. B., bet nurodė, kad aptariamas PVM sąskaitas faktūras mokesčių administratoriui pateikė atsakovės buhalterinę apskaitą vykdanti buhalterė įprastine tvarka, be jo žinios. R. B. yra atsakovės vadovas. Jeigu jis, sudarydamas sutartį dėl atsakovės buhalterinės apskaitos vedimo su tokias paslaugas teikiančia bendrove, nesusitarė dėl to, kokia tvarka PVM sąskaitos faktūros bus tikrinamos ir įtraukiamos į PVM atskaitą, visos atsiradusios neigiamos pasekmės tenka atsakovei. Iš pateikto Išrašomų sąskaitų registro matyti, kad nurodytos sąskaitos mokesčių administratoriui pateiktos 2022 m. gegužės 25 d., t. y. praėjus beveik metams laiko nuo jų išrašymo. Dėl to mažai tikėtina atsakovės atstovo versija, kad aptariamos sąskaitos VMI teiktos per klaidą. Teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog atsakovė įtraukė į PVM atskaitą PVM sąskaitas faktūras Nr. AGDD21062 ir AGDD21061, įrodo, kad prekės pagal jas atsakovei buvo pateiktos.
13. Ieškovė skolos sumą įrodinėjo šalių pasirašytais skolų suderinimo aktais. Jie parengti 2021 m. gruodžio 7 d., kurią suderinta 119 195,18 Eur skolos suma, ir 2022 m. balandžio 7 d., kurią suderinta skolos ir ieškovės pagal 0,02 proc. dydį apskaičiuotų palūkanų suma. Abu skolų suderinimo aktus pasirašė ieškovės vadovas J. M. Atsakovės vardu 2021 m. gruodžio 7 d. skolų suderinimo aktą pasirašė buhalterinės apskaitos konsultantė D. M., 2022 m. liepos 7 d. skolų suderinimo aktą – vyr. buhalterė V. M. Atsakovės vadovas nepripažįsta įvardintų aktų, nurodė, kad jų pasirašymas su juo nesuderintas.
Šalies argumentai
14. Ieškovė prašė priteisti 5 593,51 Eur palūkanas už uždelstą atsiskaityti laiką. Ji rėmėsi aplinkybe, kad šalys susitarė dėl 0,02 proc. palūkanų už kiekvieną uždelstą dieną. Teismas nustatė, kad toks susitarimas užfiksuotas vienašališkai ieškovės išrašytuose PVM sąskaitose faktūrose. Tokio vienašališkai numatyto palūkanų dydžio teismas nelaikė susitarimu, nes jis nėra patvirtintas atsakovės. Ieškovė nepateikė kitų įrodymų apie susitarimą dėl palūkanų. Dėl to teismas konstatavo, kad yra teisinis pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės įstatyme nustatyto 6 proc. dydžio palūkanas nuo termino įvykdyti prievolę atsiskaityti pažeidimo pradžios iki 2022 m. kovo 31 d. (ši paskutinė diena nurodyta ieškovė patikslintame ieškinyje pateiktoje lentelėje). Teismas pagal kiekvieną PVM sąskaitą faktūrą apskaičiavo už praleistas atsiskaityti dienas apskaičiavo 6 proc. metines palūkanas ir nustatė, kad jų dydi yra iš viso – 4 617,93 Eur. Teismas taip pat patenkino ieškovės prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliaciniame skunde atsakovė RUAB ,,Elicon Baltic“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Byloje liko neįrodytas faktas, kad ieškovė perdavė atsakovei prekes (trąšas, chemikalus). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad PVM sąskaitų faktūrų išrašymo aplinkybės įrodo įvykusį prekių perdavimo faktą. Iš tikrųjų atsakovė ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių negavo, ieškovės į bylą pateiktuose važtaraščiuose prekių gavėju yra nurodytas kitas juridinis asmuo – UAB „RWP Akmenė 1“. Krovinių iškrovimo vieta važtaraščiuose nurodyta – (duomenys neskelbtini). Atsakovės registracijos ir veiklos adresas yra (duomenys neskelbtini). Taigi prekės pristatytos ne atsakovei, todėl jai negali kilti pareigos mokėti už tai, ko ji negavo. Be to, byloje neįrodyta ir ta aplinkybė, kad atsakovė prekes, nurodytas ginčo PVM sąskaitose faktūrose bei važtaraščiuose, užsakė. Atsakovės manymu, ieškovė ieškinį pareiškė netinkamam atsakovui.
15.2. Jeigu (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotos UAB „RWP Akmenė 1“, UAB „RWP Akmenė 2, UAB „RWP Akmenė 3“, UAB „RWP Akmenė 4“, tai pristačius trąšas ir chemikalus, nėra aišku, kas paskirstydavo, kuriai bendrovei koks kiekis atitenka, ir kas spręsdavo, kam kokią PVM sąskaitą faktūrą išrašyti. Nei atsakovės agronomas K. B., nei darbuotojas D. K. neturėjo įgaliojimų pasirašyti dokumentus ir priimti prekes atsakovės vardu. Liudytojas D. K. neteisingai nurodė, kad atsakovės žemės ūkio technika buvo laikoma (duomenys neskelbtini). Iš tikrųjų atsakovė techniką visada laikė Raseinių rajone.
15.3. Atsakovė atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad dalį RWP Akmenė grupių žemės (apie 200 ha) yra išsinuomojęs ieškovės vadovas J. M., todėl tikėtina, jog trąšos buvo vežamos ir pristatomos paties J. M. ūkiui.
15.4. 2022 m. vasario 4 d. susitarimas nepatvirtina atsakovės skolos ieškovei, nes susitarime nenurodytas skolos pagrindas, už kokias prekes ir pagal kokias PVM sąskaitas faktūras susidarė skola. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nurodytas susitarimas reiškia skolos pripažinimą.
15.5. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad 2021 m. gruodžio 7 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. suderinimo aktai pasirašyti atsakovės buhalterių, kurios savo veiksmų nesuderino su atsakovės vadovu. Dėl to nurodyti aktai (išvestiniai dokumentai) neturi įrodomosios reikšmės nustatant prekių užsakymo ir gavimo faktus.
15.6. Teismas neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir sprendimą priėmė neišanalizavęs bylos duomenų. Teismas nenagrinėjo teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių.
Atsiliepimas
16. Ieškovė UAB ,,Agrodema“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Byloje esančiais įrodymais patvirtinta, kad prekes, už kurias išrašytos PVM sąskaitos faktūros, gavo būtent atsakovė. Tai patvirtino prekes priėmę asmenys – teisme paliudiję atsakovės darbuotojai K. B. ir D. K. Prekės pristatytos į atsakovės nurodytą vietą, kurioje jos ir buvo naudojamos. Tą byloje patvirtino pats atsakovės atstovas (vadovas) R. B. Nepaisant to, apeliaciniame skunde nurodyta, kad prekės nepristatytos atsakovės buveinės (biuro) adresu ir tai yra pagrindas teigti, jog atsakovė prekių negavo. Nurodytą aplinkybę paneigia kiti byloje esantys įrodymai – atsakovės darbuotojų parodymai, bei faktas, kad pati atsakovė pripažino PVM sąskaitas faktūras, jas pateikdama VMI.
16.2. Atsakovė nenurodo objektyvių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Sprendimas apskųstas tik dėl to, kad jis nepalankus atsakovei. Iš esmės apeliacinis skundas nemotyvuotas, atsakovė nenurodo jokių teismo padarytų klaidų. Skundas paduotas siekiant vilkinti procesą, nes vykdoma atsakovės reorganizacijos procedūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
18. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
19. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentais pirmiausia nurodė, kad ieškovė nagrinėjamo ginčo atveju neįrodė, jog prekės (trąšos, chemikalai) buvo perduotos apeliantei. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad PVM sąskaitų faktūrų išrašymo aplinkybės įrodo įvykusį prekių perdavimo faktą. Apeliantė teigia negavusi ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių, ieškovės į bylą pateiktuose važtaraščiuose prekių gavėju nurodytas kitas juridinis asmuo – UAB „RWP Akmenė 1“.
20. Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinis teismas yra pasisakęs, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) normos; PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu; pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas; PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM įstatymas nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
21. Nagrinėjamoje byloje šalys neginčijo fakto, kad rašytinė prekių tiekimo sutartis nesudaryta. Ieškovė tiekė apeliantei prekes (trąšas ir kt.) pagal šalių žodinį susitarimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad PVM sąskaita faktūra iš esmės gali būti įformintas įvykęs prekių pardavimas ar paslaugų suteikimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad PVM sąskaitų faktūrų išrašymo aplinkybė visų kitų byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų kontekste įrodo įvykusį ieškovės prekių perdavimo apeliantei faktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgęs ne tik į PVM sąskaitų faktūrų išrašymo per se (savaime) faktą, bet įvertinęs taip pat ir byloje esančių įrodymų visetą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė įvertinęs vien pavienius įrodymus (PVM sąskaitas faktūras).
22. Teisėjų kolegija, kad pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Nurodytoje proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kuria remiantis, įrodinėti privalo tas, kas teigia, bet ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungimosi civiliniame procese principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė.
23. CPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023, 42 punktas).
24. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, apklaustų liudytojų parodymus, pažymi, kad nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, prieidamas prie išvados, jog ieškovės ir apeliantė sudarė žodinį susitarimą dėl to, jog prekes gautų UAB „RWP Akmenė 1“, bet ne tiesiogiai apeliantė, o krovinių iškrovimo vieta būtų ne ta, kuri nurodyta važtaraščiuose – Akmenės rajonas arba (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 22, 23, 25–38, 110–121).
25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal ieškovės paaiškinimus, trąšos apeliantės darbuotojų nurodymu nuo 2018 metų buvo vežamos į (duomenys neskelbtini), UAB ,,RWP Akmenė“. Ieškovės teigimu, ji tokius nurodymus gaudavo iš atsakovės agronomo K. B., atsakingo už laukus, užsakymus, technologijas. Nurodytas aplinkybes patvirtino teismo posėdyje apklaustas K. B. Pažymėtina tai, kad apeliantė su ieškiniu sutiko iš dalies ir pripažino, kad yra skolinga 1 099,32 Eur pagal 2019 m. birželio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AGDD 19042. Taigi, apeliantės pozicija byloje nenuosekli. Ji nepateikė įrodymų, kad 2018 metais (iki skolos susidarymo) jai prekės buvo pristatomo kitu, negu UAB „RWP Akmenė 1“ adresu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad PVM sąskaitose faktūrose ir ieškovės į bylą pateiktuose važtaraščiuose nurodytos prekės sutampa.
26. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė apeliaciniame skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių ir neįrodė, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui.
27. Be kita ko apeliantė skunde nurodė, kad 2022 m. vasario 4 d. susitarimas nepatvirtina skolos ieškovei, nes nurodytame susitarime neįvardintas skolos pagrindas, taip pat tai, už kokias prekes ir pagal kokias PVM sąskaitas faktūras susidarė skola. Su nurodytais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.
28. Apeliantė teisingai nurodė, kad pirmiau nurodytame susitarime neįvardintas skolos atsiradimo pagrindas (1 t., b. l. 13). Visgi, esant tokiai situacijai, apeliantė motyvuotai nepaaiškino, kodėl jos vadovas sudarė nurodytą susitarimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad aptariamame susitarime aiškiai nurodyta, jog apeliantė (skolininkė) pripažįsta esanti skolinga ieškovei 119 195,18 Eur. Būtent tokio dydžio skolą ieškovė prašė priteisti iš atsakovės nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu. Į bylą nepateikta duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pagal nurodytą susitarimą apeliantė su ieškove atsiskaitė. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pirmiau nurodytas susitarimas patvirtina apeliantės skolą ir jos dydį ieškovei. Apeliaciniame skunde nepaneigti šalių 2022 m. vasario 4 d. susitarime užfiksuoti įsipareigojimai ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės. Skunde pateiktos aplinkybės ir argumentai, susijusios su priežastimis, dėl kurių apeliantės vadovas sudarė aptariamą susitarimą, bet vėliau pakeitė savo nuomonę ir pradėjo manyti, jog susitarimas nesaisto apeliantės ir ieškovės, nėra pagrindas sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį šalių ginčą nesivadovauti nurodytu susitarimu.
29. Apeliantė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę 2021 m. gruodžio 7 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. suderinimo aktus pasirašė apeliantės buhalterės, jos nepatikrinusios ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų duomenų teisingumo nurodytus dokumentus įtraukė apeliantės PVM atskaitą ir pateikė mokesčių administratoriui, bet tokių savo veiksmų nesuderino su apeliantės vadovu. Dėl to, apeliantės nuomone, nurodyti suderinimo aktai neturi įrodomosios reikšmės nustatant prekių užsakymo ir gavimo faktus.
30. Nesutikdama su nurodytais argumentais, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog juridinio asmens administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas jam priklauso, kad jo vadovaujamas juridinis asmuo veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyvių teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
31. Kasacinio teismo praktikoje ne vieną kartą yra nurodyta, kad viena iš tokių sričių, kurioje taikomų imperatyviųjų nuostatų bendrovės vadovas turi laikytis, yra tinkamas buhalterinės apskaitos vedimas. Pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – ir FAĮ) 13 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi, formaliuoju požiūriu vertinant FAĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatas („už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“) galima daryti išvadą, jog pagrindinė atsakomybė šioje srityje vis tik tenka ūkio (verslo) subjekto vadovui. Be to, vadovų atsakomybė už juridinio asmens buhalterinę apskaitą yra vienoda įvairių teisinių formų juridinių asmenų vadovams – akcinių bendrovių, individualių įmonių, mažųjų bendrijų ar ne pelno siekiančių juridinių asmenų (išlygų šiuo klausimu FAĮ nėra numatyta). Atitinkamai, ši nuostata ir teismų praktikoje paskatino daryti išvadą, jog dažniausiai (de facto (faktiškai), už buhalterinės apskaitos klaidas, sąlygojančias mokestinę, administracinę ar mokestinę atsakomybę, turėtų atsakyti būtent įmonės (ūkio subjekto) vadovas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Remiantis nurodyta teismų praktika, būtent ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei.
32. Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais ir kiti specialieji įstatymai imperatyviai apibrėžia juridinio asmens vadovo atsakomybę už netinkamą buhalterinės apskaitos ar finansinių dokumentų tvarkymą bei sudarymą, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 4 punktai.
33. Vyriausiasis buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė yra atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą, o ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Bet kuriuo atveju buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Taigi, buhalteris gali tvarkyti tik tuos duomenis, kurie jam buvo pateikiami (bendrovės vadovo) ir neatsako už veiksmus, kurių pats neatliko. Iš pirmiau aptartų nuostatų akivaizdu, kad bendrovės vadovas ne tik turi teisę deleguoti buhalterinės apskaitos tvarkymo funkciją buhalteriui ar buhalterinės apskaitos įmonei, bet privalo teikti pirminės apskaitos duomenis, kontroliuoti, kaip pavestos funkcijos vykdomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1716-798/2020).
34. Atsižvelgdama į nurodytą reglamentavimą ir teismų praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad perkeldamas 2021 m. gruodžio 7 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. suderinimo aktų pasirašymo funkciją apeliantės buhalterėms, netikrindamas aktų turinio, neteikdamas buhalterėms pastabų dėl aktuose įrašytų duomenų teisingumo ar neteisingumo, apeliantės vadovas prisiėmė su tokiais savo veiksmais susijusią riziką. Vidinių apeliantės atstovavimo santykių trūkumai, kuriuos nurodo apeliantės vadovas (t. y. apeliantės buhalterinę apskaitą tvarkiusių asmenų pasirašymas su ieškove sudarytus suderinimo aktus, šių veiksmų nesuderinus su apeliantės vadovu), neturi įtakos išoriniams apeliantės civiliniams santykiams su ieškove. Nagrinėjamoje byloje neturi esminės reikšmės tai, kad nurodytus suderinimo aktus pasirašė tik apeliantės apskaitą tvarkę asmenys. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad, esant duomenų apie apeliantės darbuotojų padarytus pareigų pažeidimus ir atliktus neleistinus veiksmus be bendrovės vadovo žinios, apeliantės vadovas turi galimybę ginti pažeistas apeliantės teises įstatymuose numatytomis priemonėmis. Visgi nurodyta aplinkybė savaime neturi įtakos apeliantės pareigai atsiskaityti su ieškove.
35. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės ieškinį ir iš apeliantės priteisė 119 195,18 Eur skolą, 4 617,93 Eur palūkanas, 6 proc. procesines palūkanas bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės neginčijo skolos ir palūkanų dydžio, todėl šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms ir išsamiau nepasisako.
36. Į esminius apeliacinio skundo argumentus šioje nutartyje atsakyta. Kiti apeliantės argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019; ir kt.).
37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Ieškovė UAB ,,Agrodema“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti 682,50 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.
39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.
40. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ieškovei iš apeliantės priteisiama 682,50 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Agrodema“ (juridinio asmens kodas 225388630) iš atsakovės reorganizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Elicon Baltic“ (juridinio asmens kodas 303025047) 682,50 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidas.