Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėja Jolita Cirulienė, sekretoriaujant Elenai Skruodenienei, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Swedbank lizingas“ atstovei G. U., kreditoriaus G. T. atstovui advokatui Aivarui Raišučiui, žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ prašymą patvirtinti jos finansinį reikalavimą atsakovei BUAB „Omegatrans“ bankroto byloje Nr. B2-821-109/2011,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismas 2010-04-08 nutartimi (t. 1, b. l. 5-6), įsiteisėjusia 2010-04-19, iškėlė bankroto bylą atsakovei ir nustatė 40 dienų terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos finansiniams reikalavimams pareikšti, kuris baigėsi 2010-05-31. 2010-07-09 nutartimi (t. 1, b. l. 11-12) teismas patvirtino administratorės 2010-07-08 pateiktą įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą (t. 1, b. l. 7-10) (kuris vėliau nutartimis buvo tikslintas). Nuo 2010-11-16 nutarties įsiteisėjimo atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

UAB „Swedbank lizingas“ 2010-05-27 pareiškimu Nr. SR-24160 (t. 1, b. l. 15-16) prašė įtraukti ją įtraukti į atsakovės kreditorių sąrašą su 698.530,32 Lt finansiniu reikalavimu, kurį sudaro 425.501,77 Lt patirti nuostoliai pardavus atsakovės lizingu įsigytą turtą, 263.192,87 Lt įsiskolinimas pagal išrašytas, bet neapmokėtas sąskaitas bei 9.835,68 Lt patirti nuostoliai atsiėmus turtą, kylantį iš atsakovei nemokant įmokų nutrauktų lizingo (išperkamosios nuomos) sutarčių (t. 1, b. l. 17-160), pagal kurias atsakovei buvo išnuomotas pareiškėjai nuosavybes teise priklausantis turtas (transporto priemonės ir priekabos).

Atsakovės administratorei nesutikus su minėto reikalavimo tvirtinimu (t. 1, b. l. 13-14), Kauno apygardos teismas 2010-07-09 nutartimi (1 t., b. l. 11-13) UAB „Swedbank lizingas“ finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje.

Pareiškėja UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu į administratorės prieštaravimus (t. 2, b. l. 2-4) bei 2011-02-21 patikslinta pretenzija (t. 2, b. l. 5-6), teisme gautais 2011-02-25, prašė patvirtinti 2.951.329,67 Lt finansinį reikalavimą, kurį sudaro 2.726.151,75 Lt patirti nuostoliai pardavus atsakovės lizingu įsigytą turtą (turto neišpirktos (likutinės) vertės be PVM ir turto pardavimo kainos be PVM skirtumas, kurį padengus kreditorė būtų grąžinama į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu atsakovė būtų sumokėjusi visas turto išpirkimo įmokas pagal lizingo sutartis) (patirtą 2.726.151,75 Lt nuostolį pagrindžia t. 2, b. l. 5-6; 151-153, lizingo sutarys (11.2.3 p.), pagal kurių įmokų grafikus galima identifikuoti kiekvieno turto atskirai neišpirktas (likutines) vertes, o taip pat turto pardavimo tretiesiems asmenims PVM sąskaitos faktūros ir lizingo sutartys, kuriuose nurodoma turto pardavimo kaina), 193.185,56 Lt įsiskolinimas pagal išrašytas, bet neapmokėtas sąskaitas (sudaro bendra atsakovės einamojo mėnesio sąskaitų pagal lizingo sutarčių grafikus suma) bei 31.992,36 Lt įsiskolinimas pagal įsiskolinimo mokėjimo sutarties Nr. 081611 mokėjimo grafiką (t. 2, b. l. 109-112). Pareiškėja finansinį reikalavimą grindžia tomis pačiomis nutrauktomis lizingo sutartimis (t. 2, b. l. 9-153), atsisakiusi 0,2 proc. delspinigių ir nuostolių, susijusių su turto atsiėmimu, bei patikslinusi finansinį reikalavimą nuostolių dalyje (pardavus tretiesiems asmenimis turtą, kuris teikiant pirminį reikalavimą buvo grąžintas kreditorei, bet neparduotas).

Atsakovės administratorė, susipažinusi su pateiktais dokumentais ir manydama, jog kreditorės pateiktas prašymas pagrįstas, 2011-03-01 pareiškimu (2 t., b. l. 158) prašė teismo patvirtinti UAB „Swedbank lizingas“ 2.951.329,67 Lt finansinį reikalavimą.

Kauno apygardos teismas 2011-03-09 nutartimi (2 t., b. l. 171) patvirtino administratorės neginčijamą pareiškėjos UAB „Swedbank lizingas“ 2.951.329,67 Lt finansinį reikalavimą

Kreditoriui G. T. dėl šios nutarties pateikus atskirąjį skundą (2 t., b. l. 176-178, teisėja B. Bobrel, iš dalies sutikdama su kurio argumentais, 2011-04-21 nutartimi (2 t., b. l. 186-187) 2011-03-09 nutartį pasinaikino, o UAB „Swedbank lizingas“ kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje.

Pareiškėja UAB „Swedbank lizingas“ 2011-07-15 paaiškinimais (3 t., b. l. 30-34) prašo patvirtinti 2.951.329,67 Lt finansinį reikalavimą.

Dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Pareiškėja nemano, kad finansinis reikalavimas pateiktas praleidus teismo nustatytą terminą. Pirma, ji reikalavimą pateikė 2010-05-27, todėl terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti nebuvo praleistas (terminas baigėsi 2010-05-31). Kaip ir pareiškus ieškinį ginčo teisenos nustatyta tvarka, kreditorius turėjo teisę tikslinti pareikštą kreditorinį reikalavimą. Šiuo atveju ne dėl kreditorės kaltės ilgą laiką nebuvo patvirtintas pirminis kreditorinis reikalavimas. Atsižvelgiant į tai, jog per laikotarpį, kol buvo nagrinėjamas pareiškėjos pirminio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimas, buvo parduotas visas iš atsakovės atsiimtas turtas ir paaiškėjo visi patirti nuostoliai dėl turto pardavimo, t. y. ir galutinis finansinis reikalavimas, bei, siekiant užtikrinti proceso koncentruotumo principą ir teismo posėdyje nagrinėti galutinį reikalavimą, ji patikslino savo kreditorinį reikalavimą. Antra, net jei teismas visgi spręstų, jog kreditorinio reikalavimo patikslinimas buvo pateiktas praleidus nustatytą terminą, pažymėtina, jog reikalavimo patikslinimas buvo pateiktas po teismo nutarties pripažinti atsakovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto dėl svarbių priežasčių.. ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p. nustatytas terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis. Esant svarbioms minėto termino praleidimo priežastims, tai yra nesant įrodymų, kad kreditorius piktnaudžiavo savo teise, teismas turi teisę jį atnaujinti ir patvirtinti ar patikslinti kreditorių reikalavimus iki pat sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Šiuo atveju kreditorė patikslino savo reikalavimą atsakovės bankroto byloje tik po nutarties dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto dėl to, jog tik 2010 m. spalio mėn. buvo parduotas paskutinis iš atsakovės atsiimtas turtas (turto pardavimą patvirtinantys dokumentai buvo pateikti kartu su 2011-02-21 reikalavimo patikslinimu). Taigi tuo metu, kai buvo nutrauktos lizingo sutartys ir grąžintas turtas, nebuvo aišku, kokius realius (galutinius) nuostolius kreditorė patirs. Šiuo atveju kreditorei teisė reikalauti žalos ir skolininko prievolė ją atlyginti atsirado vėliau nei buvo nutrauktos lizingo sutartys, todėl, pareiškėjos nuomone, buvo teisinga abiejų šalių atžvilgiu apskaičiuoti nuostolius tuo metu, kai buvo aiškus konkretus galutinis jų dydis. Vykusios derybos dėl lizingo sutarčių objektų pardavimo, taip pat jų pardavimo (realizavimo) procesas (kai buvo įvertintas realus (galutinis) patirto nuostolio dydis) laikytini svarbia priežastimi, dėl ko buvo uždelstas kreditorinio reikalavimo patikslinimas. Kadangi galutiniai (realūs) kreditorės patirti nuostoliai paaiškėjo tik atsiradus turto pirkėjams ir sudarius turto pirkimo–pardavimo sandorius, tai yra pardavus turtą, tai minėtų faktinių aplinkybių susiklostymas ir lėmė vėlesnį kreditorinio reikalavimo patikslinimo pateikimą. Be to, prasidėjus ekonominei krizei, ženkliai padaugėjo nemokių kreditorės klientų skaičius, todėl nebuvo galimybių visų klausimų išspęsti greitai. Visiems įrodymams surinkti, reikalingų dokumentų kopijoms gauti, kreditorinio reikalavimo patikslinimui paruošti reikėjo laiko. Taigi akivaizdu, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą pripažinti uždelstą patikslinto kreditorinio reikalavimo priežastį svarbia, kas sudaro teisinį pagrindą priimti kreditoriaus pareiškimą patikslinti finansinį reikalavimą. Jei teismas spręstų, jog kreditorinio reikalavimo patikslinimas buvo pateiktas praleidus nustatytą terminą, vadovaujantis išdėstytu, pareiškėja prašo atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti, nes tik paaiškėjus ir įvertinus nuostolius (po turto pardavimo) kreditorė turėjo galimybę tiksliai įvertinti ir apskaičiuoti patirtą žalą.

Dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo. Kreditorius G. T. atskirajame skunde taip pat nurodė, jog nesutinka kreditorinio reikalavimo patvirtinimu, nes teismas nutartyje tik formaliai aprašė faktines aplinkybes ir jų tinkamai neįvertinęs padarė nepagrįstą išvadą, jog kreditorė turi 2.951.329,67 Lt reikalavimą. Be to, administratorė nepatikrino, ar tikrai tokio dydžio reikalavimo teisės apskritai egzistuoja ir pateikė teismui prašymą tvirtinti akivaizdžiai nepagrįstus ir abejotinus reikalavimus. Pabrėžtina, jog teismo nutartyje visi kreditorių finansinius reikalavimus pagrindžiantys įrodymai dėl dokumentų apimties paprastai ir nėra plačiai aptariami. Be to, pažymėtina, jog kartu su 2011-02-21 kreditorinio reikalavimo patikslinimu bankroto administratoriui ir teismui kreditorė pateikė visus reikalavimą pagrindžiančius įrodymus bei 2011-02-22 atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus su išsamiais paaiškinimais dėl kiekvieno reikalavimo atskirai. Šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog nei bankroto administratorė, nei teismas neįvertino kreditorės pateiktų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių finansinio reikalavimo pagrįstumą bei atsiliepime į bankroto administratoriaus prieštaravimus pateiktų paaiškinimų.

Atsakovės kreditorius G. T. 2011-08-12 teisme gautais rašytiniais paaiškinimais (3 t., b. l. 44-48) prašo netvirtinti 2.951.329,67 Lt finansinio reikalavimo.

Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo. Susipažinus su pareiškėjos 2011-02-22 atsiliepimu į bankroto administratoriaus prieštaravimus nustatyta, kad 2.726.151,75 Lt reikalavimas padengti nuostolį iš turto pardavimo yra apibrėžiamas kaip turto neišpirktos (likutinės) vertės be PVM ir turto pardavimo kainos be PVM skirtumas. Turto neišpirktos (likutinės) vertės be PVM dydžiai ir turto pardavimo kainos be PVM yra nurodytos pareiškėjos 2011-01-12 pažymoje, kurioje pateikti duomenys kelia didelių abejonių dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo. 2011-01-12 pažymoje yra pateiktos 26 pozicijos (turto vienetai), kurių kiekvieną būtina nagrinėti atskirai ir dėl kiekvienos jų pareiškėja privalo pateikti išsamius paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, nes 3.642.237,26 Lt dydžio likutinės vertės be PVM turtas buvo parduotas vos už 916.085,51 Lt, kas bendrai sudaro tik 25,15 % visos likutinės vertės (916.085,51 Lt / 3.642.237,26 Lt = 0,2515), o atskirais atvejais turtas buvo parduotas vos už 9 % to turto likutinės vertės. Toks didžiulis skirtumas, parduoto turto defektai ir kitos aplinkybės, lėmusios pardavimo kainą, o kartu ir nuostolio dydis privalo būti pagrįstas objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Pvz., remiantis pareiškėjos 2011-01-12 pažymos duomenimis (pirma pozicija eilės tvarka) vienas balninis vilkikas Mercedes-Benz Actros 1841 LSNRA (Sutarties Nr. LT065686) buvo parduotas už 52.219,91 Lt, jo likutinė vertė be PVM buvo 156.934,75 Lt, ir pareiškėja teigia patyrusi 104.714,84 Lt dydžio nuostolį. Remiantis 2007-12-12 Lizingo sutartimi Nr. LT065686, minėtas vilkikas 2007-12-12 buvo įsigytas naujas, pirmos registracijos metai – 2007, o jo vertė be PVM sudarė 75.000 EUR (apie 258.960 Lt). Vilkikas buvo perduotas pareiškėjos įgaliotam atstovui UAB „GNS servisas“ 2009-12-29 Turto priėmimo-perdavimo aktu, kuriame nėra nurodyti jokie vilkiko defektai, o tik trūkstami daiktai, kaip antai avarinis ženklas, domkratas, raktas ratams ir pan., t. y. vilkikas buvo perduotas geros techninės būklės. Šis vilkikas buvo pareiškėjos parduotas 2010-06-17 (Sąskaita: 8581326742) už 15.123,93 EUR (52.219,91 Lt). Iš šių pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų visiškai neaišku, kokios konkrečios aplinkybės lėmė geros techninės būklės vilkiko žemą pardavimo kainą, kuri sudaro vos 20 proc. vilkiko pradinės įsigijimo kainos ir atitinkamai tik 33 proc. jo likutinės vertės. Pvz., remiantis 2011-01-12 pažymos duomenimis (24 pozicija), viena priekaba su antstatu BALTAUTO W29.0 (Sutarties Nr. LT07952) buvo parduota už 15.416,75 Lt, jos likutinė vertė (be PVM) buvo 171.750,03 Lt, ir pareiškėja teigia patyrusi 156.333,28 Lt dydžio nuostolį. Remiantis 2007-12-12 Lizingo sutartimi Nr. LT007952, minėta priekaba 2008-10-06 buvo įsigyta nauja, pirmos registracijos metai – 2008, o jos vertė be PVM sudarė 64.000 EUR (apie 220.979,20 Lt). Priekaba buvo perduota pareiškėjos įgaliotam atstovui UAB „GNS servisas“ 2009-12-18 Turto priėmimo-perdavimo aktu, kuriame nėra nurodyti jokie priekabos defektai, t. y. priekaba buvo perduota geros techninės būklės. Ši priekaba buvo pareiškėjos parduota 2010-06-30 (Sąskaita: 8579934939) už 4.465 EUR (15.416,75 Lt). Iš šių pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų visiškai neaišku, kokios konkrečios aplinkybės lėmė geros techninės būklės priekabos žemą pardavimo kainą, kuri sudaro vos 7 proc. priekabos pradinės įsigijimo kainos ir atitinkamai tik 9 proc. jo likutinės vertės. Ir taip galima analizuoti kiekvieną iš 26 pozicijų 2011-01-12 pažymoje ir kiekviena jų sukels tokius pačius klausimus bei abejones finansinio reikalavimo pagrįstumu, nes akivaizdu, kad geros techninės būklės transporto priemones bei priekabas pareiškėja pardavinėjo už ypatingai žemas kainas, t. y. kaip visiškai nudėvėtą ir nieko vertą turtą, o to įrodymų byloje nėra, todėl pareiškėja prisiėmė visą iš tokių sandorių jai kylančių „nuostolių“ riziką. BUAB „Omegatrans“ (kaip skolininkei) nekyla pareiga padengti išimtinai tik pareiškėjos (kaip kreditorės) savarankiškų sprendimų vykdymo pasekoje pačiai pareiškėjai (kaip kreditorei) kilusių nuostolių. CK 6.253 str. 1 d. nustato, kad civilinė atsakomybė yra netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų. CK 6.253 str. 5 d. nustato, kad nukentėjusiojo asmens veiksmai yra veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai, o tai gali būti ir rizikos prisiėmimas. Atitinkamai CK 6.259 str. 2 d. nustato, kad skolininko atsakomybė gali būti sumažinama arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Išanalizavus visus pareiškėjos pateiktus 2009 m. gruodžio mėnesio turto priėmimo-perdavimo aktus, kuriais turtą iš atsakovės perėmė UAB „GNG servisas“, matyti, kad UAB „GNG servisas“, veikdamas pareiškėjos vardu, perduoto turto defektų daugumoje atvejų nenurodė, o nurodytieji yra nereikšmingi. Tai savo ruožtu reiškia, kad 2009 m. gruodžio mėnesį turtas kreditoriui buvo perduotas geros techninės būklės ir perduoto vertė turėjo būti ne mažesnė, nei vidutinė tokio turto rinkos vertė. Būtent už ne mažesnę nei vidutinė rinkos vertė turtas turėjo būti parduotas 2010 metais (2010 m. balandžio – spalio mėnesiais), o jeigu pardavimo kaina buvo mažesnė už vidutinę rinkos ar likutinę vertė, tai toks kainos sumažinimas / sumažėjimas kreditoriaus privalo būti pagrįstas. Turto pardavimo kainos nuokrypį nuo vidutinės tokio daikto rinkos ir likutinės vertės pardavimo dieną, t. y. kainos sumažėjimą, pagrįsti gali tik nepriklausomo turto vertintojo parengta parduoto turto vertinimo ataskaita, nors tokių, kaip nurodo lizingo bendrovė, ji ir neprivalo atlikti. Atitinkamai turto pardavimo kainos nuokrypio (sumažėjimo) nuo vidutinės tokio daikto rinkos ir likutinės vertės pardavimo dieną neįrodo ir negali įrodyti turto pardavimo tretiesiems asmenims PVM sąskaitos-faktūros, kurios įrodo tik turto pardavimo kainos dydį tretiesiems asmenims pardavimo dieną, o ne tokio dydžio kainos atsiradimo priežastis. Pareiškėja privalo įrodyti, kad jos patirtas nuostolis (turto neišpirktos (likutinės) vertės be PVM ir turto pardavimo kainos be PVM skirtumas) buvo patirtas dėl objektyvių priežasčių ir kad pareiškėja dėjo visas pastangas tam nuostoliui sumažinti. Nesant tokių įrodymų darytina vienareikšmė išvada, kad pareiškėja tyčia ar dėl neatsargumo (aplaidumo, neveikimo ar pan.) nesiėmė jokių priemonių nuostoliams sumažinti, kuo visiškai prisiėmė tokių nuostolių atsiradimo riziką, o tai yra akivaizdus pagrindas atleisti skolininkę BUAB „Omegatrans“ nuo civilinės atsakomybės atlyginti pareiškėjos tokiu būdu patirtus nuostolius, o kartu ir pagrindas teismui atsisakyti tvirtinti pareiškėjos 2.726.151,75 Lt dydžio finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje CK 6.253 str. 1 d., 2 d., 6.259 str. 2 d. nuostatų pagrindu. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjos vartojama nuostolio samprata, jo apskaičiavimo formulė – turto neišpirktos (likutinės) vertės be PVM ir turto pardavimo kainos be PVM skirtumas yra ydinga, nes neatitinka CK 6.249 str. 1 dalyje pateiktų nei tiesioginių, nei netiesioginių nuostolių įstatyminės sampratos. Būtina tiksliai kvalifikuoti, kokios rūšies nuostolius kreditorius reikalauja atlyginti, nes tai lemia kokius įrodymus kreditorius privalo pateikti. Artimiausia pareiškėjos vartojamai nuostolio sampratai galėtų būti netiesioginių nuostolių samprata (negautos pajamos), o tai yra ne kas kita kaip negautas pelnas. Kokios dalies planuoto gauti pelno iš nutrūkusių prieš terminą lizingo sutarčių negavo UAB „Swedbank lizingas“, pareiškėja net neįrodinėja, todėl savo reikalavimo neįrodė. Dalyje dėl 225.177,92 Lt dydžio finansinio reikalavimo dėl nesumokėtų mokėjimų, kurie detalizuoti 2011-01-12 pažymoje, kreditorius G. T. negali motyvuotai pasisakyti, nes negali palyginti atsakovės buhalterinės apskaitos duomenų su 2011-01-12 pažymoje pateikta informacija. Ar pagrįstas šis pareiškėjos finansinis reikalavimas gali pasakyti tik atsakovės bankroto administratorius. Tačiau kartu pabrėžtina, kad vien tik pareiškėjos 2011-01-12 pažyma neįrodo 225.177,92 Lt dydžio finansinio reikalavimo pagrįstumo, todėl privalo būti teismo atsisakyta tvirtinti.

Dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti. Kreditoriaus nuomone, teismui nepatvirtinus pirminio pareiškėjos finansinio reikalavimo, pateikto 2010-05-27, nėra pagrindo teigti apskritai buvus pareiškėjos finansiniam reikalavimui atsakovės bankroto byloje, kurį būtų galima tikslinti, todėl pareiškėjos finansinis reikalavimas, pateiktas 2010-05-27, ir reikalavimas, pateiktas 2011-02-21, yra du atskiri reikalavimai, kurių pastarasis pateiktas praleidus teismo ir atitinkamai ĮBĮ nustatytą terminą ir jo atnaujinti pareiškėja teismo neprašė. Pareiškėja turtą pradėjo pardavinėti dar 2010 m. balandžio mėn. (parduota 2 vnt. turto), pardavinėjo 2010 m. gegužės mėn. (parduota 2 vnt.), birželio mėn. (parduota 14 vnt.), rugsėjo mėn. (parduota 2 vnt.) ir galiausiai baigė parduoti 2010-10-01 (parduota 4 vnt.). Tai reiškia, kad jau 2010 m. spalio mėn. pareiškėja žinojo / turėjo žinoti galutinį „nuostolio“ dydį ir jau 2010 m. spalio mėn. privalėjo pareikšti galutinį reikalavimą dėl nuostolių, tačiau tai padarė tik 2011-02-21. Tuo pareiškėja akivaizdžiai piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, o jos delsimas pateikti finansinį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo buvo neparemtas jokiomis svarbiomis priežastimis, todėl jam atnaujinti nėra pagrindų.

Pareiškėjos UAB ,,Swedbank lizingas“ finansinis reikalavimas tvirtintinas.

Tvirtintino 2.951.329,67 Lt finansinio reikalavimo didžiausią dalį sudaro 2.726.151,75 Lt pareiškėjos patirti nuostoliai pardavus atsakovės lizingu įsigytą turtą (turto neišpirktos (likutinės) vertės be PVM ir turto pardavimo kainos be PVM skirtumas, kurį padengus pareiškėja būtų grąžinama į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu atsakovė būtų sumokėjusi visas turto išpirkimo įmokas pagal lizingo sutartis). Teismo nuomone, pareiškėjos patirtą 2.726.151,75 Lt nuostolį pagrindžia finansinio reikalavimo patikslinimas (t. 2, b. l. 5-6); lizingo sutarys (11.2.3 p.), pagal kurių įmokų grafikus galima identifikuoti kiekvieno turto atskirai neišpirktas (likutines) vertes, o taip pat turto pardavimo tretiesiems asmenims PVM sąskaitos faktūros ir lizingo sutartys, kuriuose nurodoma turto pardavimo kaina. Be to, pareiškėjos su 2011-10-04 prašymu (3 t. b. l. 115) pateikti rašytiniai įrodymai (3 t., b. l. 116-200a) patvirtina, jog iš atsakovės pagal lizingo sutartis Nr.LT065686, LT065687, LT066365, LT066366, LT079651, LT07063, LT073777, LT LT073778, LT073295, LT073296 naudotas turtas buvo parduotas viešo savanoriško aukciono būdu, t. y. už didžiausią pasiūlytą kainą. Šie rašytiniai įrodymai bei teisme apklausto liudytojo V. B. parodymai patvirtina, jog pareiškėja ėmėsi visų protingų priemonių parduoti perimtą iš atsakovės turtą kaip įmanoma brangiau. Teismo nuomone, kreditorius G. T., teigdamas, jog pareiškėja turėjo galimybes iš atsakovės atsiimtą turtą parduoti brangiau, šios aplinkybės neginčijamais įrodymais nepagrindė. Tai, kad iš atsakovės perimta technika buvo parduota kai kuriais atvejais tik už 9 proc. jo likutinės vertės, teismo nuomone, nėra pagrindas išvadai, jog pareiškėja turėjo realias galimybes šią techniką parduoti brangiau. Nustatyta, jog techniką pardavinėjo ne pati pareiškėja, o ji buvo pradžioj maždaug pusmetį pardavinėjama didesne kaina per partnerius UAB ,,GNG servisas“ Marijampolėj, o vėliau, technikos Lietuvoj nenupirkus, buvo atiduota į aukcionus ir buvo parduota per tarptautines prekybines įmones. Akivaizdu, kad šie pardavėjai, gaudami už pardavimus komisinius mokesčius, buvo suinteresuoti prekes parduoti kaip įmanoma didesne kaina. Be to, informacija apie pardavimus buvo skelbiama ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje žinomuose internetiniuose portaluose, buvo visiškai prieinama rinkai, tame tarpe ir atsakovės akcininkams ir kreditoriams (tokiems kaip G. T.), turėjusiems visas galimybes pasiūlyti parduodamą techniką (jų teigimu, itin aukštos kokybės) pažįstamiems asmenims pačioj pardavimo pradžioj, nerizikuojant, kad tą techniką ,,nerealiai mažomis kainomis“ nenupirks kiti.

G. T. atstovo teigimu teismo posėdyje, pareiškėja neteisingai skaičiuoja nuostolių sumą 2.726.151,75 Lt, nes tik 1.846.446,90 Lt suma (gauta iš likutinės vertės 3.261.372,04 Lt atėmus transporto priemonių vidutinę rinkos vertę 1.795.790,90 Lt) galėtų būti vertinama kaip nuostolių suma, atsiradusi dėl objektyvių priežasčių. Teismo nuomone, kreditoriaus G. T. pateiktos vidutinės transporto priemonės kainos Lietuvoje pagal EMPREKIS duomenis (3 t., b. l. 51-93) neimtinos už pagrindą pareiškėjos patirtiems konkretaus dydžio nuostoliams suskaičiuoti, atsižvelgiant į tai, vidutinės kainos, paskaičiuotos bendrai 1982 - 2010 metų gamybos transporto priemonėms, niekaip negali atspindėti vidutinių verčių realių konkrečių 2004 - 2008 m. gamybos transporto priemonių, kurios šiuo atveju nebuvo vertinamos. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėja neturėjo įstatyme įtvirtintos pareigos perimtas iš atsakovės transporto priemones realizuoti už ne mažesnes nei vidutinės tam tikros rūšies transporto priemonių kainas. Be to, teismo nuomone, kaip svarbi vertintina ir liudininko V. B. nurodyta aplinkybė, kad 2010 m. pareiškėja, kaip lizingo bendrovė, iš nemokių skolininkų buvo perimusi didelį kiekį transporto priemonių, dėl ko buvo itin išaugusi pasiūla, atitinkamai taip pat sąlygojusi pardavimo kainų sumažėjimą.

Likusią tvirtintino finansinio reikalavimo dalį sudaro 193.185,56 Lt įsiskolinimas pagal išrašytas, bet neapmokėtas sąskaitas (sudaro bendra atsakovės einamojo mėnesio sąskaitų pagal lizingo sutarčių grafikus suma) bei 31.992,36 Lt įsiskolinimas pagal įsiskolinimo mokėjimo sutarties Nr. 081611 mokėjimo grafiką (t. 2, b. l. 109-112; 151-153). Kadangi teismo posėdyje kreditoriaus G. T. atstovas nebeprieštaravo, kad ši finansinio reikalavimo dalis būtų patvirtinta, teismas šias finansinio reikalavimo sumas patvirtina, plačiau dėl jų nebepasisakydamas.

Dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti

LAT 2009-07-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009 yra pažymėjęs, kad ĮBĮ normose nenustatyta draudimo tikslinti kreditorių reikalavimus po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto priėmimo. Pagal ĮBĮ 26 str. 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p. nustatytas terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis (Lietuvos apeliacinio teismo 2002-02-18 nutartis c. b. Nr. 2A-96/2002, 2005-07-14 nutartis c. b. Nr. 2-350/2005, 2006-02-23 nutartis c. b. Nr. 2-111/2006, 2006-07-20 nutartis c. b. Nr. 2-394/2006, 2006-12-07 nutartis c. b. Nr. 2-655/2006). LAT aiškindamas ĮBĮ 26 str. yra pasisakęs, jog nurodyta norma taikytina ir kreditorių reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, yra tada, kai pripažįstama, kad jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p. nustatytą terminą ir teismas nepriėmęs nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos (LAT 2007-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007). Kadangi kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo, todėl iki to laiko jie taip pat gali būti ir tikslinami. Iš to darytina išvada, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pagal ĮBĮ 26 str. 1 d. gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Taigi pagal ĮBĮ nuostatas bei LAT ir kitų teismų praktiką yra galimas prašymo teismui dėl kreditorinių reikalavimų dydžio patikslinimo teikimas teismui jau priėmus nutartį dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

Teismas sutinka su kreditoriaus G. T. nuomone, jog šiuo atveju patikslintas finansinis reikalavimas buvo pateiktas praleidus teismo nustatytą terminą finansiniams reikalavimas pateikti. Tačiau, teismo nuomone, šioje byloje nesant pateiktų įrodymų, kad pareiškėja piktnaudžiavo savo teise, teismas laiko šį terminą esant praleistą dėl svarbių priežasčių, atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju kreditorė patikslino savo reikalavimą atsakovės bankroto byloje tik po nutarties dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone dėl to, jog tik 2010 m. spalio mėn. buvo parduotas paskutinis iš atsakovės atsiimtas turtas (turto pardavimą patvirtinantys dokumentai buvo pateikti kartu su 2011-02-21 reikalavimo patikslinimu). Kadangi tuo metu, kai buvo nutrauktos lizingo sutartys ir grąžintas turtas, nebuvo aišku, kokius realius (galutinius) nuostolius kreditorė patirs, todėl šiuo atveju pareiškėjai teisė reikalauti konkretaus dydžio nuostolių ir skolininkės prievolė tuos nuostolius atlyginti atsirado jau po lizingo sutarčių nutraukimo. Vykusios derybos dėl lizingo sutarčių objektų pardavimo, taip pat jų pardavimo (realizavimo) procesas (kai buvo įvertintas realus (galutinis) patirto nuostolio dydis), teismo nuomone, laikytini svarbia priežastimi, dėl ko buvo uždelstas kreditorinio reikalavimo patikslinimas. Kadangi galutiniai (realūs) kreditorės patirti nuostoliai paaiškėjo tik atsiradus turto pirkėjams ir sudarius turto pirkimo–pardavimo sandorius, tai yra pardavus turtą, tai minėtų faktinių aplinkybių susiklostymas ir lėmė vėlesnį kreditorinio reikalavimo patikslinimo pateikimą. Be to, prasidėjus ekonominei krizei, ženkliai padaugėjo nemokių kreditorės klientų skaičius, todėl nebuvo galimybių visų klausimų išspęsti greitai, visiems įrodymams surinkti, reikalingų dokumentų kopijoms gauti, kreditorinio reikalavimo patikslinimui paruošti reikėjo laiko. Taigi akivaizdu, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą pripažinti uždelstą patikslinto kreditorinio reikalavimo priežastį svarbia, kas sudaro teisinį pagrindą priimti kreditoriaus pareiškimą patikslinti finansinį reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja prašymu atnaujintinas terminas patikslintam kreditoriniam reikalavimui pareikšti, nes tik paaiškėjus ir įvertinus nuostolius (po turto pardavimo) kreditorė turėjo galimybę tiksliai įvertinti ir apskaičiuoti patirtą žalą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pateikti ir patvirtinti UAB ,,Swedbank lizingas“ 2.951.329,67 Lt finansinį reikalavimą atsakovei BUAB ,,Omegatrans“, kurį sudaro:

2.726.151,75 Lt patirti nuostoliai pardavus atsakovės lizingu įsigytą turtą;193.185,56 Lt įsiskolinimas pagal išrašytas, bet neapmokėtas sąskaitas;31.992,36 Lt įsiskolinimas pagal įsiskolinimo mokėjimo sutarties Nr. 081611 mokėjimo grafiką.

Dėl šios nutarties per 7 d. nuo jos paskelbimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.