- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-15
- Bylos Nr.
- 2A-44-357/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė (pran.), Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- P. M., A. M.
- Ieškovas
- UAB ,,Aukštaitijos ūkis“
Teisėja E. Kavaliauskienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-01560-2010-7
NUTARTIS
2013 m. vasario 15 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Vytauto Kursevičiaus,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų P. M. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Aukštaitijos ūkis“ ieškinį atsakovams ūkininkams P. M. ir A. M. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Aukštaitijos ūkis“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą prašydamas iš atsakovo P. M. priteisti 41186,25 Lt skolos, 3060,19 Lt palūkanas, paskaičiuotas nuo įvykdyti prievolę pažeidimo dienos, t. y. 2008-11-28 iki pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Iš atsakovo A. M. prašė priteisti 33065,02 Lt skolos, 6 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo termino įvykdyti prievolę pažeidimo dienos, t. y. 2008-11-28, iki pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo teismui dienos, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, jog ieškovas atsakovams pardavė trąšas, tačiau už jas atsakovai nesumokėjo (1 t., 31-34, 2 t., 19-22 b. l.).
Atsakovai ūkininkai P. M. ir A. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (1 t., 47-50, 2 t., 34-37 b. l.). Nurodė, kad tarp šalių nėra sudarytų rašytinių sutarčių, nors tai privaloma, 2008 m. rudenį trąšų iš ieškovo nepirko ir jų nenaudojo, nors grūdus pardavė. Atsikirtimus grindžia ir tuo, kad nėra priėmimo-perdavimo akto, PVM deklaracijų jie patys nepildė, jiems padėjo ieškovo buhalterė, kuri galėjo jas suklastoti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
Priteisė ieškovui UAB „Aukštaitijos ūkis“ iš atsakovo ūkininko A. M. 33065,02 Lt skolos, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą 33065,02 Lt sumą nuo termino įvykdyti prievolę pažeidimo dienos, t. y. 2008-11-28, iki bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2010-02-04, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą 33065,02 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2010-02-04, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 992 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisė ieškovui UAB „Aukštaitijos ūkis“ iš atsakovo ūkininko P. M. 41186,25 Lt skolos, 3060,19 Lt palūkanas, paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę pažeidimo dienos, t. y. 2008-11-28, iki bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2010-02-17, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą 41186,25 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2010-02-17, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1327 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisė iš atsakovo ūkininko A. M. valstybei 25,12 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Priteisė iš atsakovo ūkininko P. M. valstybei 25,12 Lt bylinėjimosi išlaidų (2 t., 151-154 b. l.).
Teismas nustatė, kad 2008-09-10 išrašyta ieškovo PVM sąskaita faktūra, atsakovui A. M. 33065,02 Lt sumai, o atsakovui P. M. – 41186,25 Lt sumai, kurių apmokėjimo terminas nustatytas iki 2008-11-28. Atsakovai teigia, kad iš ieškovo trąšų nepirko ir nėra tai patvirtinančių įrodymų, o PVM deklaracijos užpildytos ne jų. Teismas nurodė, jog dėl minėtų dokumentų suklastojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pagal pateiktas specialisto išvadas nustatyta, jog PVM deklaracijas tikėtinai pasirašė A. M., o kitą PVM deklaraciją tikėtina, jog pasirašė ne P. M., tačiau ar galėjo pasirašyti S. B., A. N., ar kitas asmuo, nustatyti nebuvo galima. Ikiteisminis tyrimas sustabdytas, nenustačius nusikaltimą padariusio asmens.
Atsiliepimas
Atsakovai nurodo, kad tarp šalių nebuvo sutartinių santykių, nes CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas sandoriams virš 5000 Lt nustato rašytinę formą, o PVM sąskaita-faktūra neįrodo sutartinių santykių buvimo. Vien PVM sąskaita faktūra neprilyginama sutarčiai, tačiau teismas tai laikė vienu iš rašytinių įrodymų, kad sutartis tarp šalių galėjo būti sudaryta.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo argumentą dėl rašytinės sandorio formos teismas laikė nepagrįstu, kadangi rašytinės formos sutartis sandoriams virš 5000 Lt privaloma tik sudarant ją tarp fizinių asmenų, šiuo atveju šalys yra juridinis asmuo ir fiziniai asmenys (Ūkininko ūkio įstatymo 2 str.), todėl rašytinė sutarties forma neprivaloma.
Apie susiklosčiusius sutartinius santykius teismas sprendė iš rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų. Byloje esanti FNTT specialisto išvada teismui įrodė, jog atsakovo P. M. buhalterinėje apskaitoje įformintas 14,20 tonų trąšų įsigijimas iš UAB ,,Aukštaitijos ūkis“ pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AŪ 0014 už 41186,25, o A. M. – 11,40 tonų trąšų įsigijimas iš ieškovo pagal sąskaitą-faktūrą Nr. AŪ 0013 už 33065,02 Lt. Iš ūkininko P. M. didžiosios knygos teismas matė, jog yra įrašas, kad 2008-12-31 ūkininkas skolingas UAB ,,Aukštaitijos ūkis“ 41186,25 Lt, kuri buvo užpildyta būtent paties ūkininko pagal 2009-05-07 sudarytą sutartį tvarkiusią buhalterinę apskaitą UAB ,,Minčių srautas“. Liudytoju apklaustas UAB ,,Minčių srautas“ vyr. buhalteris patvirtino, kad nuo 2009 m. tvarkė atsakovų buhalteriją, iš pradžių ūkininkai atnešdavo einamųjų mėnesių dokumentus, o vėliau atnešė visus likusius nuo 2008 m., tačiau jie apie tai, kad sąskaitos suklastotos, ar kas nors juos apgavo, nekalbėjo, vėliau dokumentus paėmė FNNT. Iš ieškovo paaiškinimo ir pateiktų dokumentų teismas matė, jog trąšos ieškovo buvo įsigytos iš UAB ,,Žvalguva“ 2008-09-08 48 tonos. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta FNTT specialistė I. S., kuri atliko patikrinimą, patvirtino, kad ieškovas 2008 m. rugsėjo mėnesį turėjo trąšų, kurias galėjo parduoti, o trąšų trūkumas buvo nustatytas tik 2008 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais, taip pat patikrinimo metu nustatė, kad ūkininkai patys tvarkė buhalteriją. Iš liudytojo A. M. apklausos protokolo ikiteisminiame tyrime teismas matė, jog jis pripažįsta, kad trąšas pasėlių tręšimui pirko iš UAB ,,Aukštaitijos ūkis“, kas ir kokiu transportu atvežė nepamena. Teisme apklaustas liudytojas A. M. patvirtino, kad padėjo savo sūnui P. M. ūkininkauti, nes sūnus mokėsi, o paklaustas dėl apklausos ikiteisminiame tyrime, kur patvirtino trąšų pirkimą iš ieškovo, parodė, kad galėjo sumaišyti, kai atnešė sąskaitas. Teismas liudytojo A. M. duotus parodymus vertino kritiškai, kadangi ikiteisminiame tyrime apklausa buvo atliekama anksčiau, t. y. 2009-05-13, kol teisme dar nebuvo iškelta civilinė byla dėl skolos priteisimo, o byla iškelta tik 2010-12-17, todėl teismas vadovavosi 2009-05-13 duotais parodymais. Teismas nurodė tai, kad trąšos atsakovų buvo pirktos, iškrautos atsakovų naudojamame sandėlyje Pakštelių kaime, ką patvirtino liudytojai: A. N., V. K.. Liudytojas A. N. patvirtino, kad atsakovai trąšas pirko iš UAB ,,Aukštaitijos ūkis“, trąšos su dviem transporto priemonėmis buvo nugabentos į Pakštelių k., vienas automobilis buvo pasamdytas, kitas buvo ieškovo. Iškrovę trąšas sandėlyje, jas pasidalino ir tą patį rudenį ištręšė laukus. Liudytoja S. B. patvirtino, jog nebuvo įdarbinta pas atsakovus, buhalterinių paslaugų neteikė, bet kartais ūkininkai paprašydavo padėti, ji dirbo (duomenys neskelbtini), tvarkė buhalteriją UAB „Aukštaitijos ūkis“, ūkininkų deklaracijų nepasirašinėjo. Patvirtino, kad nereikėjo, jog sąskaitą pasirašytų prekes gavęs asmuo ir grąžintų su parašu, VMI niekada to nereikalavo. Vieną sąskaitą atiduodavo, o vieną pasilikdavo sau, buvo vedamos atsargų kortelės, surašyta, iš ko pirkta, koks kiekis, kokį kiekį galima parduoti, kokie yra likučiai ir jos darbo metu nebuvo, kad prekių parduota daugiau, nei įsigyta. Iš liudytojos apklausos matyti, jog sąskaitos liudytojos darbo metu pas ieškovą buvo išrašomos tik tom prekėm, kurias turėjo ir kad fiktyvių sąskaitų neišrašinėjo, šie parodymai paneigia atsakovų argumentą, kad 2008-09-09 PVM sąskaitos – faktūros išrašytos fiktyvios. Teisme apklaustas liudytoju A. M. patvirtino, kad teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje iš jo ieškovas reikalauja priteisti skolą už trąšas, kad pirktas trąšas, bet ne iš UAB ,,Aukštaitijos ūkis“, sandėliavo Pakštelių k. sandėlyje, kuriame matydavo ir ūkininkus P. M. ir A. M.. Minėto liudytojo parodymai taip pat patvirtina aplinkybes, kad ūkininkai trąšas sandėliavo Pakštelių k. ir tai patvirtina liudytojų A. N. ir V. K. duotus parodymus, jog trąšas atsakovams iškrovė būtent minėtame sandėlyje.
Teismas pažymėjo, kad atsakovai taip pat pripažino, kad už įsigytas trąšas susigrąžino PVM mokestį, o byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ūkininkų veiklą atsakovai pradėjo 2008 m. pavasarį. Teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė, kad ūkininkų buhalteriją tvarkė S. B., kuri, anot atsakovų galėjo suklastoti ūkinę operaciją, išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą, užpildyti PVM deklaraciją ir nunešti į mokesčių inspekciją, nepateikė duomenų apie jos įdarbinimą ar atlyginimo mokėjimą. Byloje yra įrodymai, kad S. B. dvi deklaracijas užpildė savo ranka, tačiau už ūkininkus nepasirašė, tai fiksuota 2010-10-21 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą bei jos parodymais teisme. Išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, kurių atsakovai neginčijo, jas gavus, jos įtrauktos į buhalterines apskaitas, o jų buhalteriją nuo 2009 m. tvarkančiai įmonei nenurodė, kad kuris nors dokumentas būtų suklastotas, ar pateiktas per klaidą.
Iš visų įrodymų visumos teismas sprendė, jog tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys (CK 6.344 str. 1 d.). Ieškovas pardavė trąšas, o atsakovai turėjo už jas laiku sumokėti, todėl iš atsakovų teismas priteisė skolas pagal pateiktas sąskaitas-faktūras, kadangi jie pažeidė prievolių bei sutarčių vykdymo principus, LR CK 6.200, 6.205, 6.256 straipsnių nuostatas, pagal kurias sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, nustatytais terminais.
Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį ūkininkas – fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre ir laikoma, kad jis verčiasi ūkine komercine veikla, privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, todėl teismas jas priteisė iš atsakovų (CK 2.4, 6.210 str. 2 d., 6.37 str.). Kadangi teismas ieškinį tenkintino, ieškovui iš atsakovų priteisė bylinėjimosi išlaidas, susijusias su žyminio mokesčio sumokėjimu, o valstybei – procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniais skundais atsakovas P. M. ir atsakovas A. M. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (3 t., 160-169, 171-180 b. l.). Kadangi byloje pateikti atsakovų analogiški apeliaciniai skundai, todėl pateikiama bendra jų argumentacija.
1. Teismas netinkamai išsiaiškino ir taikė LR CK 1.73 str. 1 d. l p. nuostatą. Akivaizdu, kad ieškovas neįrodė sutarties sudarymo ir šalių tarpusavio susitarimo dėl sutarties sąlygų (kainos ir kt.) suderinimo fakto, todėl ieškovo ieškinys negalėjo būti tenkinamas.
2. Teismas nepagrįstai vertino PVM sąskaitos-faktūros egzistavimą, kaip vieną iš įrodymų, kad sutartiniai pirkimo-pardavimo santykiai egzistavo.
3. Teismas netinkamai pateikė FNTT išvadoje nurodomų aplinkybių (įrodymų) vertinimą. Apeliantai pastebi, kad byloje ieškovo niekaip nepaaiškinta kaip susidarė pirktų ir parduotų trąšų kiekio toks didžiulis neatitikimas. Teismo argumentas, kad sąskaitos faktūros išrašymo metu ieškovas turėjo trąšų ir galėjo jas parduoti yra absoliutus nonsensas ir šiai aplinkybei nepakanka nurodyti, kad taip mano FNTT išvadą surašiusi specialistė.
4. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. N. ir V. K. parodymais faktui dėl trąšų priėmimo perdavimo patvirtinti.
Šalies argumentai
5. Apeliantai teigia, kad grąžintas PVM mokestis jokiu būdu negali būti laikomas įrodymu, kad trąšų pirkimo-pardavimo sandoris realiai buvo sudarytas, ir kad realiai buvo gautos ir panaudotos trąšos.
6. Teismas sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nurodo, kad „atlikus ikiteisminį tyrimą, nenustatyta, jog PVM deklaracijos yra suklastotos". Teismas neteisingai cituoja Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimą. Todėl apeliantai nesutinka su teismo išvadomis dėl PVM deklaracijų.
7. Teismas tendencingai vertino situaciją ir dėl ūkininkų buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes teismui buvo žinoma, kad faktiškai buhalterinę apskaitą ūkininkams tvarkė S. B., todėl teismas nepagrįstai akcentavo, kad ji dirbo neoficialiai ir ūkininkai buvo asmeniškai atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą.
8. Apeliantai teigia, kad teismas neteisingai citavo liudytojo A. M. parodymus.
9. Apeliantai nurodo, kad teismas neįsigilino į ieškinio ir atsakovo pateiktų argumentų turinį ir jame pateikiamus argumentus, atsakovų pateikiami teisiniai argumentai ir faktinės aplinkybės buvo vertinami paviršutiniškai ir tendencingai, teismas akcentavo tik ieškovo teiginius, todėl teismas visiškai nesiekė atskleisti tikrosios bylos esmės ir spręsti ją visapusiškai ir objektyviai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus bankrutuojanti UAB „Aukštaitijos ūkis“ prašo A. M. ir P. M. apeliacinius skundus atmesti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą (3 t., 196-203, 206-213 b. l).
Atsakovai turi ūkininko statusą ir jiems privalo būti taikomi aukštesni reikalavimai nei paprastam fiziniam asmeniui, todėl teismas teisingai taikė LR CK 1.73 str. 1 d. l p. nuostatą. Atsakovo abejonės dėl PVM sąskaitos-faktūros kaip dokumento patikimumo neabejotinai yra atmestinos. Atkreipia dėmesį, jog tai ne FNTT specialistės nuomonė, o konkrečiais dokumentais pagrįsta specialisto išvada, tik patvirtina, o ne paneigia, abejones dėl atsakovų skolas ieškovui. Teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino pateiktus įrodymus bei liudytojų parodymus, o šitokia atsakovų pozicija yra akivaizdus siekis išvengti atsakomybės ir tinkamai atsiskaityti su ieškovu. Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą teismui visiškai pakako duomenų išvadai, jog atsakovas pirko trąšas tačiau laiku neatsiskaitė. Visiškai nepagrįsti atsakovų teiginiai, jog teismas neva tendencingai vertino situaciją dėl ūkininkų buhalterijos tvarkymo. Nėra jokios abejonės jog teismas atmesdamas liudytojo A. M. „prisiminimus" ir negavęs jokių įrodymų, kurie
patvirtintu atsakovų versijas, negalėjo pasielgti kitaip, kaip tik atmesti atsakovų nepagrįstus teiginius. Byloje surinkti įrodymai buvo tinkamai įvertinti ir teismas priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinių skundų motyvais turėtų būti keičiamas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl jų nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniuose skunduose.
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Dėl rašytinės sutarties formos ir PVM sąskaitos –faktūros vertinimo
Apeliantai neigdami sutartinių santykių su ieškovu UAB „Aukštaitijos ūkis“ dėl trąšų pirkimo buvimą, kaip argumentą nurodo rašytinės sutarties formos nesilaikymą, kadangi LR CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato sandoriams virš 5000 litų privalomą rašytinę sutarties formą. Teisėjų kolegija šį apeliantų argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą, kadangi rašytinėms formos sutartis sandoriams virš 5000 litų privaloma tik ją sudarant tarp fizinių asmenų. Nagrinėjamu atveju, viena šalis yra juridinis asmuo UAB „Aukštaitijos ūkis“ ir fiziniai asmenys ūkininkai apeliantai A. M. ir P. M., todėl nagrinėjamu atveju, rašytinė sutarties forma nėra privaloma. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde apeliantai netinkamai aiškina sąvokas LR CK 1.73 str. 1 d. l p prasme „tarp fizinių asmenų“ ir „fizinių asmenų“ sudaromų sandorių, todėl jų argumentas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė LR CK 1.73 str. 1 d. l p. nuostatą, atmestinas.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių įrodinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ir nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus duomenis, teismas taip pat privalo vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vien PVM sąskaita-faktūra neprilygsta sutarčiai, tačiau laikė vienu iš rašytinių įrodymų, kad sutartis tarp šalių galėjo būti sudaryta. Nagrinėjamu atveju, aplinkybes dėl įvykusio sandorio patvirtina ir teismo išsamiai aptarti įrodymai esantys byloje – tai FNTT specialisto išvada, ūkininko P. M. didžiosios knygos įrašas, PVM deklaracijos, liudytojų parodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita-faktūra paprastai atsiranda perkant, ar jau patiekus prekes. Kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl prekių tiekimo, konkrečių prekių PVM sąskaitos-faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui leidžia daryti prielaidą, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos konkrečios prekės jam buvo perduotos. Aplinkybė, kad ant PVM sąskaitos-faktūros nėra atsakovų parašų, nesudaro pagrindo teigti, kad trąšų atsakovai negavo. FNTT specialisto išvadoje yra nurodyta, kad atsakovo P. M. buhalterinėje apskaitoje įformintas 14,20 tonų trąšų įsigijimas iš UAB ,,Aukštaitijos ūkis“ pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AŪ 0014 už 41186,25, o A. M. – 11,40 tonų trąšų įsigijimas iš ieškovo pagal sąskaitą-faktūrą Nr. AŪ 0013 už 33065,02 Lt (3 t., 23-24 b. l.). Be to, išvadoje yra fiksuota, kad 2008 metais atsakovai vykdė žemės ūkio ūkinę veiklą, buvo įgiję ir nuomojo žemės sklypus, kuriuose augino grūdus. Todėl tikėtina, kad būtent grūdų auginimui ir buvo pirktos trąšos iš ieškovo. Byloje esantys ieškovo siųsti atsakovams reikalavimai apmokėti įsiskolinimą, tik patvirtina trąšų pirkimo-pardavimo fakto buvimą (1 t., 9-10 b. l., 2 t., 4,5 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad FNTT specialisto išvadoje, analogiškai kaip atsakovai, yra minimi ūkininkai A. N., A. M., kurie pagal 2008-09-09 ir 2008-09-10 PVM sąskaitas-faktūras Nr. AŪ 0012, AŪ 0015 įsigijo iš ieškovo trąšų. Akcentuotina ir tai, kad visų ieškovo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, tiek atsakovams A. M. ir P. M. , tiek A. N., tiek A. M. numeriai ir Serija seka chronologine eilės tvarka. O PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo data iš esmės patvirtina ieškovo nurodomą aplinkybę, kad UAB „Aukštaitijos ūkis“ 2008-09-08 įgijo iš UAB „Žvalguva“ 48 tonas NPK8-24-24 polifoska trąšų, kurios ūkininkų A. M., P. M., A. M., A. N. išsidalintos pagal poreikį, o nupirktam trąšų kiekiui kiekvienam išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Apelianto P. M. nurodomą aplinkybę, kad PVM sąskaita-faktūra palikta S. B. kartu su kitomis sąskaitomis-faktūromis ir kuri ūkininko P. M. buvo įtraukta per klaidą, paneigia jo paties nurodomas 41 186,25 Lt įsiskolinimas ieškovui (3 t., 65 b. l.). Tai, kad atsakovas A. M. neįtraukė į didžiąją savo vedamą buhalterinę knygą PVM sąskaitos-faktūras, nesudaro pagrindo teigti, kad trąšos nenupirktos ar negautos. Teismo vertinimu, atsakovai nepaneigė įvykusio sandorio dėl trąšų pirkimo bei realaus jų gavimo. Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje pateiktų įrodymų vertinimu ir išvada, kad PVM sąskaitų-faktūrų egzistavimas iš esmės patvirtina šalių sutartinių trąšų pirkimo-pardavimo santykių egzistavimą.
Dėl FNTT išvadoje pateiktų įrodymų vertinimo
Apeliantai teigia, kad teismas netinkamai pateikė FNTT išvadoje nurodomų aplinkybių (įrodymų) vertinimą, kuris negali būti pagrįstas, kad tai yra FNTT išvadą surašiusios specialistės nuomonė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvada yra oficialus dokumentas ir grindžiamas konkrečiais duomenimis, buhalteriniais dokumentais. Tai, kad FNTT specialistė, kuri patikrinimo metu nustatė, o apklausta teismo posėdyje patvirtino išvadoje nurodomas aplinkybes, nesudaro pagrindo teiginiui, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą. Nurodyto argumento pagrindu, šis apeliantų argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Dėl liudytojų parodymų vertinimo
Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. N. ir V. K. parodymais faktui dėl trąšų priėmimo perdavimo patvirtinti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantų nurodomi liudytojų ryšiai negali būti priežastimi neobjektyviam jų parodymų vertinimui. Pažymėtina, kad šie liudytojai teismo iškviesti ir apklausti būtent atsakovo iniciatyva, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo suabejoti liudytojų A. N. ir V. K. teismo posėdyje duotais parodymais dėl fakto apie trąšų priėmimą – perdavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo A. M. parodymais, duotais apklausiant ikiteisminiame tyrime, kadangi teismas vertindamas visas bylos aplinkybes vadovaujasi įrodymais ir įrodinėjimo priemonėmis, bei pateikia jų vertinimą. Kolegija daro išvadą, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo nenustatyta; teismas vertino įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą, teismas šalims užtikrino vienodas galimybes įgyvendinti savo teises, todėl rungimosi principas nebuvo pažeistas, o apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo liudytojų parodymų vertinimo, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl PVM deklaracijų ir PVM susigrąžinimo
Nepagrįstu laikytinas apeliantų argumentas, kad grąžintas PVM mokestis jokiu būdu negali būti laikomas įrodymu, kad trąšų pirkimo-pardavimo sandoris realiai buvo sudarytas, ir kad realiai buvo gautos ir panaudotos trąšos.
Apeliantai teigia, kad pačios S. B. pripažinta, jog ji užpildė PVM deklaracijas be atsakovų žinios ir sutikimo, todėl apeliantai nesuvokė, kad jiems grąžintas PVM už fiktyvų sandorį. Pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad S. B. savo ranka užpildė tik dvi deklaracijas, tačiau už ūkininkus nepasirašė, tai fiksuota 2010-10-21 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą bei jos parodymuose teisme. Išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, kurių atsakovai neginčijo, jas gavus, buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą, o atsakovų buhalteriją nuo 2009 m. tvarkančiai įmonei apeliantai nenurodė, kad ginčijami dokumentai būtų be pagrindo išrašyti, ar pateikti per klaidą. Be to, atsakovai į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. N. ir S. B. galimai padarytų nusikalstamų veikų, kreipėsi pareikalavus pateikti PVM deklaracijas būtent nagrinėjant šią bylą. Atsakovų teiginys, kad būtent S. B. pasirašė PVM deklaracijas, neįrodytas ir ikiteisminio tyrimo medžiaga. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad PVM deklaracijų pildymas ir PVM susigrąžinimas, tik patvirtina apeliantų sudarytą trąšų pirkimo-pardavimo sandorį ir faktą, kad realiai trąšos buvo gautos ir panaudotos.
Dėl ūkininkų buhalterinės apskaitos tvarkymo vertinimo
Apeliantų argumentai, kad teismas tendencingai vertino situaciją dėl ūkininkų buhalterinės apskaitos tvarkymo, atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta atsakovo ūkių buhalterinių dokumentų, kurie pildomi supaprastinta apskaitos sistema. Tai leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad ginčo laikotarpiu pas atsakovus buvo vedama netiksli buhalterija, nefiksuojant sandorio dėl trąšų pirkimo. Teisėjų kolegija vertina, kad S. B. nors oficialiai ir nedirbo ūkininkų buhaltere, tačiau S. B. užpildytos ir pateiktos atsakovų PVM deklaracijos yra tinkamos ir teisėtos, oficialiai pateiktos, bei atspindi realiai egzistavusias ūkines operacijas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada laikytina teisėta ir pagrįsta.
Dėl įrodymų pusiausvyros principo pažeidimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Šis principas reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija; Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E.; Nr. 3K-3-516/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ir vėl“ v. UAB „Giedra“; Nr. 3K-3-474/2005).
Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys
procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas ar buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs visų bylos aplinkybių ir dėl jų nepasisakęs. Todėl nepagrįstu laikytinas apeliantų argumentas, kad teismas nesilaikė įrodymų pusiausvyros principo priimant teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Kadangi ieškovas nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų apeliacinėje instancijoje, atmetus atsakovų apeliacinius skundus, jos nepriteistinos.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.