Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui M. M., jo gynėjai advokatui Antanui Danieliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros trečiojo skyriaus prokurorės Dalios Pangonienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. M., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir vadovaujantis BK 40 straipsniu, perduotas laiduotojos G. M. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą. Baudžiamoji byla nutraukta.

M. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš M. M. M. K. naudai 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 486 Eur (keturi šimtai aštuoniasdešimt šeši eurai) turtinei žalai atlyginti.

Iš M. M. nukentėjusiam M. K. priteista 4980 (keturi tūkstančiai devyni šimtai aštuoniasdešimt) eurų turėtų procesinių išlaidų.

Išaiškinta M. M., kad laidavimo metu padarius naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas, o padarius naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinta laiduotojai G. M., kad laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo, tokiu atveju, teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl asmens baudžiamosios atsakomybės, už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad jis 2022 m. sausio 1 d. apie 00.20 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, suduodamas kumščiu nukentėjusiajam M. K. ne mažiau kaip keturis smūgius į veido sritį, padarė poodines kraujosruvas abiejų akių apatiniuose vokuose, nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimus kairiame skruoste, smakro kairėje, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, skeveldrinį nosies kaulų lūžį, viršutinio žandikaulio dešinės pusės 1-o, kairės pusės 1-o dantų, apatinio žandikaulio dešinės pusės 1-o, kairės pusės 1-o, 2-o dantų kramtomojo paviršiaus nutrupėjimus ir nuskilimus ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. K. sveikatą.

2. Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 26 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamojo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, inkriminuota nusikalstama veika įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Sprendžiant asmens atsakomybės klausimą, apylinkės teismas padarė išvadą, jog byloje nustatytos aplinkybės bei duomenys apie M. M. leidžia laikyti jį vertu teismo pasitikėjimo asmeniu ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis ir jo atstovas taip pat palaikė prokurorės skundą ir prašė jį tenkinti, priteisti iš M. M. nukentėjusiojo turėtas proceso išlaidas. M. M. ir jo advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde prokurorė įvykio aplinkybių neginčija, ji nesutinka su BK 40 straipsnio nuostatų M. M. atžvilgiu taikymu. Apygardos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį peržiūri atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 str. 3 d.).

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje yra nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos sąlygos: M. M. padarė nesunkų nusikaltimą, neteistas, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, ir, įvertinęs kaltinamojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, padarė išvadą, jog yra pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat teismas pripažino esant ir BK 40 straipsnio 3 dalies pagrindui, t. y., kad kaltinamojo motina G. M. yra tinkama laiduotoja.

7. Prokurorė skundą grindžia tuo, kad nebuvo tinkamai įvertinti kaltinamojo parodymai, t. y., kad jis kaltę neigė, teisme atsisakė duoti parodymus iki bus ištirti kiti įrodymai, kas neleidžia konstatuoti, jog M. M. savo kaltę pripažino savanoriškai ir kas prisipažinimas nuoširdus. Prokurorė nurodo, kad dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos laidavimui taikyti, yra vertinama kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan.

8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, jog M. M. pozicijos dėl kaltės vertintina kaip kategoriškas jos neigimas. Prokurorė savo skundą grindžia teismų praktika, pagal kurią visiškas pripažinimas ir gailėjimasis vertinamas pagal kaltininko parodymų ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018). Tačiau teismų praktikoje yra išdėstytas ir platesnis požiūris į kaltininko prisipažinimą bei jo vertinimą. Kasacinio teismo baudžiamosiose bylose priimtose nutartyse yra nurodyta, kad nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2014, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015).

9. Kaip matyti iš šios bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu M. M. kaltę neigė, tačiau teisme jis kaltu prisipažino, nurodė, kad gailisi dėl padaryto, atsiprašė nukentėjusiojo. Tai, kad jis parodymus davė tik apklausus nukentėjusįjį ir bylos liudytojus, jo nuoširdaus prisipažinimo nepaneigia. Teisėjų kolegija nepritaria prokurorės teiginiui, jog tai, kad M. M. kaltę pripažino tik po kitų asmenų apklausos, patvirtina, kad jis kaltu prisipažino tik supratęs, kad kaltę patvirtina įrodymų visuma, todėl toks prisipažinimas negali būti vertinamas savanorišku ir nuoširdžiu. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo ir liudytojų, kurie buvo apklausti ir teisme, parodymų, jų nurodytos įvykio aplinkybės nekito: M. K. ir dalis liudytojų jau ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad M. M. sudavė nukentėjusiajam smūgius, taigi, ir ikiteisminio tyrimo metu buvo duomenų, patvirtinančių M. M. kaltę, todėl nėra pagrindo išvadai, kad teisme jis prisipažino tik formaliai, dėl surinktų įrodymų. Apylinkės teismo įsitikinimą dėl M. M. gailėjimosi padarus nusikalstamus veiksmus, sustiprino ir tai, jog bylą nagrinėjant teisme jis nukentėjusiojo atsiprašė bei iš dalies atlygino padarytą žalą. Aukštesniojo teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo sutikti su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokią atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. M. poziciją pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir kad toks nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygas bei teismų praktikos išaiškinimus.

10. Skunde prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pripažinta M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, kadangi ikiteisminis tyrimas šioje byloje M. K. atžvilgiu buvo nutrauktas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo M. K. atžvilgiu nutraukimas savaime neduoda pagrindo išvadai, kad jo elgesys negali būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas, ir turintis įtakos M. M. veiksmams. Pažymėtina, kad pripažinti nukentėjusio asmens veiksmus provokuojančiais bei rizikingais pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, jie neturi turėti nusikalstamos veikos požymių. M. K. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad jis padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. įvykio metu kitų asmenų, tame tarpe ir M. M. atžvilgiu būtų panaudojęs fizinį smurtą ir tuo sukėlęs fizinį skausmą ar sužalojęs.

11. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-30 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016). Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012 ir kt.). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

12. Tiek M. M., tiek ir nukentėjusysis M. K. patvirtino, kad būtent jis Naujųjų metų šventimo pobūvio metu pradėjo kalbą apie negrąžintus automobilio užkūrimo laidus, klausė M., kada juos grąžins. Nukentėjusysis matė, kad prie stalo M. M. pradėjo darytis piktas, sakyti, jog ne laikas kalbėti prie bendro stalo, tarp jų buvo žodinis konfliktas. Kartu šventę merginos nukentėjusiajam taip pat pasakė, kad jis gadina M. ir visiems draugams vakarą, dėl ko norėjo eiti atsiprašyti M. Taigi, nukentėjusysis ir pats suprato, kad šventės metu jo kalbos paveikė kaltinamąjį. Liudytojai D. P., D. B., E. B., K. A. parodė ne tik girdėję, kaip neblaivus M. K. ne kartą žodžiais provokavo M., tačiau ir matė, kaip jie vienas kitam sudavė smūgius. D. P., E. B. kurie yra abiejų, M. M. ir M. K. draugai, nurodė, kad pastarojo elgesys pavartojus alkoholinių gėrimų, dažnai tapdavo agresyvus, jis neblaivus prie visų kabinėjasi. Aplinkybę, kad nukentėjusysis elgėsi provokuojančiai, patvirtino ir nešališka liudytoja E. D., kuri taip pat parodė mačiusi, kaip nukentėjusysis provokavo kaltinamąjį, puolė jį, kaip abu vienas kitam sudavė smūgius. Aukštesniojo teismo vertinimu, visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusiojo M. K. elgesys atitinka provokuojančio ir rizikingo elgesio požymius, todėl tokius jo veiksmus pagrįstai pripažino M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ( BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

13. Prokurorė skunde nurodo, jog M. M. neatitinka ir BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, t. y., kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog M. M. neteistas, nors jis baustas administracine tvarka, tačiau šiuo metu galiojančių nuobaudų neturi, po šios nusikalstamos veikos naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė. Jis yra jauno amžiaus, mokosi, dirba, atlygino dalį žalos nukentėjusiajam ir visą žalą Kauno teritorinės ligonių kasai. Nurodytos M. M. charakterizuojančios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jis nusikalto ne dėl susiformavusių antivisuomeninių nuostatų ar polinkio nusikalsti, o nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl spontaniškai kilusio konflikto su nukentėjusiuoju, kas pirmosios instancijos teismui davė pagrindo išvadai, jog M. M. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir prokurorė M. M. apibūdino kaip brandžią, turinčią pakankamą gyvenimišką patirtį ir jau susiformavusias asmenines vertybes asmenybę, gebančią kontroliuoti savo veiksmus ir laikytis įstatymų. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl galimybės M. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 40 straipsnio nuostatas.

14. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka ir su tuo, kad kaltinamojo motina G. M. atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas, yra tinkama būti laiduotoja. Prokurorės vertinimu, nors išdėstytos aplinkybės rodo, kad M. M. yra brandi asmenybė, gebanti kontroliuoti savo veiksmus ir laikytis įstatymų, tačiau apeliantės įsitikinimu, jo mama tik formaliai verta teismo pasitikėjimo, ir jos galimybė daryti teigiamą, realią įtaką sūnui būtų labai minimali. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia išvada vertintina kaip deklaratyvi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad kaltinamasis yra pilnametis, dirbantis asmuo, nepaneigia jo šeimos narių, šiuo atveju mamos, įtakos jo mąstymui bei elgesiui. G. M. yra kaltinamojo mama, jis pats dar neturi sukūręs savo šeimos, gyvena su mama, taigi, ji nuolat su sūnumi bendrauja, nepaneigta ir jos išsakyta pozicija, jog savo sūnaus elgesį ji kritiškai vertina. Pati G. M. su teisėsauga nesusidūrusi, yra neteista, administracine tvarka nebausta, dirbanti. Teisėjų kolegijos teigimu, visos šios aplinkybės duoda pagrindo išvadai, kad ji atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas, yra tinkama būti laiduotoja bei verta teismo pasitikėjimo ir kaip turinti autoritetą, galinti daryti teigiamą įtaką kaltinamajam.

Dėl proceso išlaidų

15. Nukentėjusiojo atstovas advokatas A. A. prašo priteisti atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias patyrė nukentėjusysis M. K.. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal prokurorės skundą, kurį palaikė ir nukentėjusysis bei jo atstovas. M. M. apeliacinio siundo neteikė, kas patvirtina, kad apeliacinis procesas, su kuriuo susiję prašomos priteisti proceso išlaidos, su atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens pozicija, nesusijęs. Prokurorės skundas atmetamas. Šiuo atveju įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo turėtų išlaidų priteisimas iš M. M. neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros trečiojo skyriaus prokurorės Dalios Pangonienės apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo atstovo advokato A. A. prašymo priteisti atstovavimo išlaidas nukentėjusiajam apeliacinės instancijos teisme, netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.