Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų

Donato Jatužio, Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. A. (toliau – Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. A. pripažintas kaltu pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį mokytis, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, taip pat dalyvauti elgesio pataisos programoje.

BK 284 straipsnį jam paskirtas laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį mokytis, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, taip pat dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimu būdu ir I. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį mokytis, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, taip pat dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies priteisiant Valstybinėms ligonių kasoms prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 121,78 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą 78 euro centus) turtinės žalos solidariai iš I. A. ir L. K., o jiems neturint turto ir pajamų iki pilnametystės, šią sumą priteisiant subsidiariai iš nepilnamečio I. A. atstovo pagal įstatymą R. A. bei nepilnamečio L. K. atstovų pagal įstatymą A. A. ir J. K., šią sumą pervedant į Valstybinių ligonių kasų (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą.

Nukentėjusiojo D. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai priteista 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos iš I. A., o jam neturint turto ir pajamų iki pilnametystės, šią sumą priteisiant subsidiariai iš nepilnamečio atstovo pagal įstatymą R. A., kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas L. K., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. A. ir L. K. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, ties (duomenys neskelbtini) - (duomenys neskelbtini) gatvių sankryža, veikdami kartu bendrininkų grupėje, dėl chuliganiškų paskatų užpuolė D. B. ir įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: I. A. kumščiu sudavė tris kartus nepilnamečiui nukentėjusiajam D. B. į veido sritį (į nosį ir žandikaulį), o L. K. sudavė vieną kartą ranka nukentėjusiajam į nosį, taip bendrais tyčiniais veiksmais padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veide, nosies kaulų lūžį, iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. B. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinis skundas atmetamas.

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurie nepagrįstai ginčijami apeliaciniame skunde.

Dėl veikos kvalifikavimo

10. Apeliaciniu skundu pabrėžiama, jog tarp L. K. ir D. B. iki analizuojamo įvykio buvo susiklostę priešiški santykiai. Be kita ko, apie priešiškumą ir apkalbas tarp jaunuolių patvirtino liudytoju apklaustas Š. B.. Nurodoma, kad smurtas prieš D. B. buvo panaudotas ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių priežasčių (sprendžiant tarpusavio santykius). Apelianto teigimu jo veiksmuose nebuvo chuliganiškų paskatų, todėl apeliaciniu skundu prašoma teismo perkvalifikuoti Apelianto veiksmus į BK 138 straipsnio 1 dalį.

11. Atsakant į šią skundo dalį, teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninės tvarkai, siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-266/2009, Nr. 2K-7/2013, Nr. 2K-383/2015 ir kt.).

12. Analizuojamo BK straipsnio kontekste paminėtina, jog tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2013, Nr. 2K-21-942/2016 ir kt.), tačiau nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų kurie patvirtintų tokias aplinkybes.

13. Paminėtina, jog I. A. duodamas parodymus pirmos instancijos teisme buvo labai nenuoseklus, jo parodymai dėl įvairių aplinkybių – dėl kaltinime nurodyto įvykio eigos, jo priežasties, smurto vartojimo iniciatoriaus, jo paties atliktų veiksmų ir kitų aplinkybių buvo prieštaringi, t. y. I. A. pirmos instancijos teisme teigė nežinantis konflikto priežasties, vėliau jau nurodė, kad D. B. prasivardžiavo. Vėliau I. A. nurodė, kad D. B. L. K. pasakė kelis žodžius, todėl L. susinervavo ir ėmė jį sekti. Dar vėlesniame parodymų davimo teisme eigoje jis jau tvirtino, kad L. K. jam pasakė apie pravardžiavimą ir jam – I. A. kilo mintis sekti D. B. ir atsilyginti už tuos žodžius, kuriuos šis sakė L. I. A. teigė, kad L. iš pradžių sekti jų nenorėjo, bet jis L. prikalbino. Duodamas paaiškinimus apie kaltinime jam inkriminuojamų smūgių sudavimą D. B., I. A. apylinkės teisme nurodė sudavęs nukentėjusiajam abiejų rankų kumščiais du smūgius į žandikaulį. Tuo tarpu iš ikiteisminio tyrimo metu jo duotų parodymų matyti, kad tuo metu I. A. tvirtino sudavęs tik vieną smūgį.

14. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, toks I. A. parodymų nenuoseklumas, jų prieštaringumas ne tik savo paties, bet ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, juos vertinant visos bylos kontekste, sudaro pagrindą juos laikyti nepatikimais ir vertinti kritiškai. Be kita ko, analizuojamu aspektu paminėtina, kad apeliaciniame skunde minimi liudytojo F. B. parodymai apylinkės teisme taip pat buvo visiškai nenuoseklūs ir prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai, todėl vertintini kritiškai.

15. Kaip jau minėta, I. A. kaip savo nusikalstamų veiksmų motyvą, paskatinusį smurtauti, nurodė tai, kad L. K. jam pasakė apie tai, kad D. B. pravardžiavo jį – L. K., nors pats nežinojo, ką ir kaip pravardžiavo. Tuo pačiu I. A. pripažino, kad anksčiau jis pats nukentėjusiojo nepažinojo. L. K. pirmos instancijos teisme teigė, kad iki įvykio su D. sutarė normaliai, pykčių neturėjo, dėl ko D. sudavė, jis nepamenantis, o parodymų eigoje užsiminė tik apie galimai buvusius kažkokius pykčius, kurių konkretizuoti nesugebėjo.

16. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie prieštaringi ir nekonkretūs teiginiai apie galimai buvusius, įvardinti negalimus pykčius ar kažkada anksčiau ištartus žodžius, kartu teigiant apie pykčių nebuvimą, kuomet nukentėjusysis neigia buvus pykčių ar konfliktų ir jokie kiti byloje esantys objektyvūs, neginčijami, pakankami įrodymai to nepatvirtina, nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad tarp nukentėjusiojo ir Apelianto buvo asmeniškumų ar sąlygų kilti konfliktui dėl asmeninių nesutarimų.

17. Taigi, bylos medžiaga patvirtina, jog nukentėjusiajam D. B. nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 27) buvo padarytas kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį – neva kažkada anksčiau pasakytą negražų žodį, kas rodo tai, jog jokio realaus preteksto I. A. ir L. K. sužaloti D. B. nebuvo. Būtent tai parodo, kad L. K. ir I. A. savo smurtiniais veiksmais prieš D. B. demonstravo niekinamą savo požiūrį į nukentėjusįjį, aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą.

18. Bylos duomenys liudija, kad smurtinius veiksmus I. A. ir L. K. panaudojo viešoje vietoje (1 t., b. l. 7), kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent: gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Paminėtina, jog viešoje vietoje – mieste, prie gatvės, šviesiu paros metu, kur bet kada gali pasirodyti kiti asmenys, panaudodami fizinį smurtą I. A. ir L. K. neabejotinai suprato, jog tokį jų elgesį mato (ir gali matyti) kiti asmenys, bendrais bruožais turėjo numatyti ir numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala kitiems asmenims – nukentėjusiajam, bet ir sutrikdys viešąją tvarką, tačiau to nepaisydami ir tai numatydami, I. A. ir L. K. smurtinio pobūdžio veiksmus atliko. Toks elgesys įvykio metu buvo įžūlus, neleistinas ir akivaizdžiai agresyvus, pažeidžiantis moralės principus. Tokiu savo iššaukiančiu elgesiu, viešoje vietoje vartodami fizinį smurtą akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, o ypač – nukentėjusiajam. Tai, kad dėl I. A. ir L. K. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ne tik byloje nustatyti faktai, jog prieš kitą žmogų buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, jog dėl tokių jų veiksmų kilo sumaištis, aplinkiniai asmenys buvo įtraukti į konflikto sprendimą, nes kaip bylos nagrinėjimo metu parodė liudytojas A. B., moteris, kuri važiavo gatve sustojo, išlipo iš automobilio ir paklausė, ką jie čia daro ( 3 t., b.l.195), o taip pat kartu su nukentėjusiuoju buvę jo draugai jautėsi nepatogiai, neramiai, buvo nutrauktas jų pasivaikščiojimas (1 t., b. l. 95-96), po ko sekė nukentėjusiojo kreipimasis į policijos įstaigą. Visos byloje nustatytos ir aptartos aplinkybės patvirtina Apeliantą ir L. K. veikus iš chuliganiškų paskatų.

19. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl aptartų įžūlių bendrai atliktų smurtinių veiksmų atsirado padariniai – buvo sutrikdyta viešoje vietoje buvusių asmenų rimtis ir tvarka, parodyta nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, taip pat bendrais I. A. ir L. K. veiksmais iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo D. B. sveikata. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, skundo argumentai dėl chuliganiškų paskatų Apelianto veiksmuose nebuvimo bei veikos perkvalifikavimo – laikytini nepagrįstais.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

20. Skunde teigiama, jog apylinkės teismo sprendimas laikytinas nenuosekliu ir prieštaringu, kadangi esant iš esmės tokioms pat aplinkybėms ir sąlygoms L. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tuo tarpu nuosprendyje neaptarta ir nemotyvuota kodėl Apelianto atžvilgiu negali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.

21. Paminėtina, jog spręsdamas dėl bausmių skyrimo teismas atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadijas, kaltinamųjų asmenybes, kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

22. Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog teismas pripažino, kad L. K. atsakomybę lengvina tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas jam inkriminuotas veikas ir dėl jų nuoširdžiai gailisi, be to, jis savo noru atlygino žalą nukentėjusiajam (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai). L. K. atsakomybę lengvina ir tai, kad jis savo noru atlygino dalį žalos Valstybinei ligonių kasai (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tuo tarpu Apeliantas savo kaltę dėl jam inkriminuotų veikų pripažino tik iš dalies. Paminėtina, kad ir apeliaciniu skundu I. A. ginčija jau nustatytas, aptartas ir išanalizuotas faktines bylos aplinkybes, kurias kaip jau minėta, patvirtina byloje esantys duomenys bei liudytojų parodymai. Tokia Apelianto pozicija praktikoje pripažįstama kaip gynybinė reakcija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be kita ko, taip pat nėra duomenų, jog Apeliantas nuoširdžiai gailėtųsi dėl nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai, Apeliantas ieško smurtinių veiksmų, kuriuos atliko prieš L. K. pateisinimo, tačiau jau aptartas jo parodymų nenuoseklumas neleidžia teismui laikyti jo parodymų patikimais.

23. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe apylinkės teisme pripažinta, tai kad nusikalstamą veiką L. K. ir I. A. padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24. Analizuojamu aspektu, paminėtina, kad pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos: 1) toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; 2) jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; 3) jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

25. Teisėjų kolegija, pažymi, jog BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo diskrecijos teisė, o ne pareiga. Taigi net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 93 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės.

26. Nagrinėjamu atveju paminėtina, kad I. A. formaliai atitinka būtinąsias BK 93 straipsnio sąlygas, t. y. 1) asmuo padarė nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus (2 t., b. l. 64-65); 2) asmuo idealia sutaptimi padarė dvi baigtas, tyčines nusikalstamas veikas, viena kurių priskiriama nesunkių, o kita – apysunkių nusikaltimų kategorijai.; 3) nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą (2 t., b. l. 2-4).

27. Kartu pažymėtina, kad teismas atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį gali tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą. Nors I. A. iš dalies atlygino ieškinį Valstybinei ligonių kasai, t.y. iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą, tačiau teismo posėdžio metu duodamas parodymus nurodė, kad nukentėjusiojo neatsiprašė, nors tokias galimybes turėjo. Sakydamas paskutinį žodį Apeliantas formaliai atsiprašė už tai ką padarė, tačiau šis atsiprašymas nebuvo orientuotas tiesiogiai į nukentėjusįjį, t.y nėra 93 straipsnio 1 punkte nurodytos alternatyvios sąlygos. Apeliantas savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl nenustatyta jog jis gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir savo elgesį vertina kritiškai, kas leistų spręsti jog jis pasimokė, t.y. nėra 93 straipsnio 3 punkte nurodytos sąlygos. Duomenų, kad I. A. būtų ribotai pakaltinamas taip pat nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad veikos padarymo metu jis buvo baustas administracine tvarka už ANK 485 straipsnio 1 dalyje padarytą pažeidimą, t.y. už alkoholinių gėrimų gėrimą ( 2 t, b.l. 14), o jo charakteristikoje, išduotoje Panevėžio M. R. profesinio rengimo centre nurodyta, kad per mokslo metus be pateisinamos priežasties praleido 43 pamokas, už padarytą materialinę žalą mokyklos mokinei buvo svarstytas Vaiko gerovės komisijos posėdyje ir jam skirta drausminė nuobauda- griežtas papeikimas ( b.l.12, t. 2). Apeliantas buvo nusikalstamos veikos iniciatorius, jis pirmas sudavė tris smūgius nukentėjusiajam, kai tuo tarpu kitas nuteistasis po to sudavė tik vieną smūgį, t.y. jo vaidmuo nebuvo antraeilis ar mažareikšmis nesunkiai sužalojant nukentėjusįjį ir sutrikdant viešąją tvarką. Teisėjų kolegija, įvertinus aptartus įrodymus, Apelianto elgesį bei visas bylos aplinkybes, sprendžia jog šių duomenų kontekste nėra pagrindo taikyti nuteistajam BK 93 straipsnio nuostatų ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi byloje nenustatyta nė viena iš alternatyvių sąlygų, būtinų šio instituto taikymui ir nėra pagrindo išvadai, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

28. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija, pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog įvertinus byloje nustatytas faktines bylos ir bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais spręstina, kad siekiant nubaudimo ir teisingumo principo įgyvendinimo, I. A. nesant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, už nusikalstamų veikų padarymą skirtinos kriminalinės bausmės, todėl skundo argumentai dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo I. A. – atmetami.

Dėl žalos atlyginimo

29. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija neabejoja, kad nukentėjusysis D. B. dėl I. A. ir L. K. smurtinių veiksmų patyrė fizinį skausmą, patyrė dvasinius išgyvenimus, kitokius nepatogumus, kas teisėje pripažįstama neturtine žala. Nors skundu prašoma D. B. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti arba jam padarytos neturtinės žalos dydį sumažinti, tačiau toks prašymas nėra niekaip motyvuotas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu laikomas nepagrįstu ir plačiau neaptariamas.

30. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas kodėl teismas vienu atveju sprendė taikyti solidariąja atsakomybę (dėl žalos Valstybinei ligonių kasai), kitu atveju indvidualiąją (dėl neturtinės žalos atlyginimo D. B.).

31. Nors skundu nesutinkama, kad neturtinė žala teismo sprendimu priteista tik iš I. A., tačiau pažymėtina tai, kad minėtas turtinis reikalavimas ir nukreiptas tik į vieną I. A.. Civiliniame ieškinyje nurodyta, apie ką apylinkės teismo posėdžio metu nurodė ir nukentėjusysis bei jo atstovai, kad L. K. žalą nukentėjusiajam D. B. atlygino. Teisinis reglamentavimas nedraudžia pačiam nukentėjusiajam priimti aukščiau nurodytus sprendimus dėl dalinio žalos atlyginimo užskaitymo iš vieno kaltinamųjų bei reikalavimo reiškimo iš kito kaltinamojo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog civilinis ieškinys teisingai išnagrinėtinas jo ribose, tai yra dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tik iš I. A.. Akivaizdu, kad keisti žalos dydį – nėra jokio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

32. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba Šiaulių skyrius pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo (3 t. b. l. 53). Pažymoje nurodyta, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos I. A. išlaidos sudaro 84,06 Eur. Nurodytos išlaidos laikytinos proceso išlaidomis, susijusiomis su advokato darbo apmokėjimu (BPK 103 straipsnio 6 punktas). Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį ir 106 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nuosprendį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš jo nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Įvertinus tai, kad I. A. yra neįgalus, nėra duomenų apie kitokias jo pajamas ar turtą, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš I. A. nepriteisiamos.

33. Apibendrindama visa, kas išdėstyta, apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas galioti pilna apimtimi, o Apelianto skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

I. A. apeliacinį skundą atmesti.