- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-11-26
- Bylos Nr.
- 1A-268-519/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24354-2020-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas, Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- R. B.
- Advokatai
- Sofija Kručienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių mėnesių) laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio taisyklėmis, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Į paskirtą bausmę R. B. įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. birželio 21 d. 19.50 val., iki 2020 m. birželio 23 d. 13.12 val., tai yra viena para.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo R. B. sulaikymo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus.
Transporto priemonė – automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), su jo priklausiniais: užvedimo rakteliu ir dokumentais, konfiskuota kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. B. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. birželio 21 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini), ištraukęs negyvenamo namo laukinių durų užrakto kilpą, įsibrovė į namo vidų ir iš jo pagrobė J. D. priklausančius daiktus: elektrinį šildytuvą 20 eurų vertės, metalinę talpą 10 eurų vertės, aliuminį puodą 5 eurų vertės, mūrinio pečiaus špižinius rinkius 10 eurų vertės, smulkius įrankius bendros 20 eurų vertės ir bevertį metalo laužą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam J. D. padarė 65 eurų turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. nesutinka su jo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu, teigia, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip pasikėsinimas įvykdyti vagystę. Nurodo, kad jis nusikaltimo nebaigė, nes jam sutrukdė sodybos šeimininkas.
2.1. Taip pat skunde teigia, kad nebuvo užtikrinta jo gynybą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu jis gynėjo atsisakė, tačiau nagrinėjant bylą teisme, jo nebuvo klausiama, ar jam gynėjas reikalingas.
2.2. Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta bausme. Teigia, kad jis savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi įvykdęs nusikaltimą. Mano, kad jam paskirta per griežta bausmė. Prašo jam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.
3. Teismo posėdyje nuteistojo R. B. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis R. B. savo kaltės dėl nusikalstamos veikos neneigia, tačiau mano, jog jo veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip pasikėsinimas pagrobti svetimą turtą. Taip pat nuteistasis R. B. nesutinka su jam paskirta bausme, prašo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo
5. Pažymima, kad remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus. Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos baudžiamąjį teisinį įvertinimą. Tik tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir padarius teisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos, gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis).
6. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai R. B. pripažino kaltu įvykdžius svetimo turto pagrobimą, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nuteistojo R. B. veiką kvalifikavęs pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip baigtą vagystę, o ne kaip pasikėsinimą padaryti šią nusikalstamą veiką, dėl to nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
5.1. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystės dalykas yra svetimas turtas. Vagystės atveju nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-381/2008, 2K-630/2011).
5.2. BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.
5.3. Tiek pareiškime, tiek ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjęs J. D. nurodė, kad nuvykęs į jam priklausančią negyvenamąją sodybą, kieme pamatė stovintį automobilį, į kurį įlipo jam nepažįstamas vyras. Tuo metu pamatė, kad yra atplėštos negyvenamo namo laukinės durys ir suprato, kad tas vyras įvykdė vagystę. Jo žmona iškvietė policijos pareigūnus. Kol atvyko policijos pareigūnai, nepažįstamas vyras sėdėjo savo automobilyje. Atvykę pareigūnai automobilio bagažinėje rado iš namo vidaus pagrobtus daiktus.
5.3.1. Teisme apklaustas nuteistasis R. B. pripažino, kad įsibrovė į patalpą ir iš ten pagrobė kaltinime nurodytus daiktus, kuriuos sudėjo į automobilio bagažinę. Ruošėsi važiuoti juos parduoti į metalo supirktuvę, tačiau tuo metu į kiemą atvažiavo šeimininkas, kuris iškvietė policiją.
5.3.2. Taigi iš šių nukentėjusiojo J. D. ir nuteistojo R. B. parodymų, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai – įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotos aplinkybės matyti, kad R. B. nors ir buvo iš namo pagrobtus daiktus sudėjęs į automobilio bagažinę, t. y. fiziškai užvaldęs svetimą turtą, tačiau savo nuožiūra naudotis, disponuoti pagrobtu turtu nespėjo ir negalėjo, nes jam dar neįsėdus į automobilį, į kiemą įvažiavo sodybos savininkas, buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie jį sulaikė.
5.4. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad šiuo nagrinėjamu atveju R. B. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes atvykus sodybos šeimininkui J. D. buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie R. B. sulaikė, todėl apelianto veiksmai vertinami ne kaip baigta vagystė, o kaip pasikėsinimas padaryti šią nusikalstamą veiką. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino baigto nusikaltimo sampratą ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą R. B. padarytai veikai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes R. B. veika perkvalifikuojama iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, nustatant, kad R. B. 2020 m. birželio 21 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini), ištraukęs negyvenamo namo laukinių durų užrakto kilpą, įsibrovė į namo vidų ir iš jo pasikėsino pagrobti J. D. priklausančius daiktus: elektrinį šildytuvą 20 eurų vertės, metalinę talpą 10 eurų vertės, aliuminį puodą 5 eurų vertės, mūrinio pečiaus špižinius rinkius 10 eurų vertės, smulkius įrankius bendros 20 eurų vertės ir bevertį metalo laužą, kurių bendra vertė 65 Eur, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes atvykus sodybos šeimininkui J. D. buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie jį ir sulaikė. Toks apelianto veiksmų perkvalifikavimas nelaikytinas jo teisės į gynybą pažeidimu, nes to apeliaciniu skundu prašė pats nuteistasis R. B., ir be to tokia jo nusikalstamų veiksmų kvalifikacija lengvina nuteistojo teisinę padėtį.
Dėl bausmės skyrimo
6. Perkvalifikavus R. B. veiką, iš naujo sprendžiamas klausimas ir dėl jam skirtinos bausmės. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnio įtvirtinta bausmės paskirtimi. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
6.1. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. B. pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistojo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
6.2. Iš bylos duomenų matyti, kad R. B. teistas trylika kartų, iš jų eilę kartų teistas už nusikaltimus nuosavybei, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. Be to, R. B. ir jo padarytos veikos pavojingumą didina ir tai, kad nusikalstamą veiką padarė praėjus tik daugiau nei dviem mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikus laisvės atėmimo bausmę.
6.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bei tai, kad nusikalstamas R. B. elgesys nėra atsitiktinis, kad jis yra linkęs nusikalsti, pažeisti nustatytas elgesio taisykles, daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti R. B. už pasikėsinimą įvykdyti vagystę, t. y. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, skirti laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant žymiai mažesnį nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, R. B. tik atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę gali būti įgyvendinta bausmės paskirtis – apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nuteistąjį laikytis įstatymų, taip pat nubausti už padarytą nusikalstamą veiką ir taip užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
7. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti nuteistojo R. B. prašymo dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. BK 75 straipsnyje yra įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Šio straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-306-697/2019).
7.1. R. B. pripažintas kaltu padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad R. B. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, R. B. teistas 13 kartų, iš jų eilę kartų už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, teistumas neišnykęs, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus tik daugiau nei 2 mėnesiams o to, kai atlikęs bausmę buvo paleistas iš pataisos namų, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad R. B. po to kai buvo paleistas iš pataisos namų atlikęs bausmę, administracine tvarka baustas net tris kartus, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą išvadai, kad R. B. yra linkęs nusikalsti bei siekti savo tikslų neteisėtais būdais, todėl atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.
Dėl proceso išlaidų priteisimo
8. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo (-jų), pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (pvz., žr., Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje EŽTT 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, Nr. 1A-314-307/2020).
8.1. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartimi nuteistajam R. B. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas gynėjas. Apeliacinės instancijos teisme 2020 m. lapkričio 11 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam R. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 90,00 Eur išlaidų.
8.2. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirtų ir prašomų priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. R. B. yra darbingo amžiaus, būdamas pataisos namuose dirbo (1 t., b. l. 126). Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį:
perkvalifikuoti R. B. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, ir R. B. paskirti 1 (vienų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 64¹ straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir R. B. paskirti galutinę – 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Išieškoti iš nuteistojo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 90,00 (devyniasdešimt) eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.