Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Žilvino Terebeizos,

išnagrinėjusi suinteresuoto asmens D. Č. prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2T-104-912/2025, kuria patenkintas pareiškėjos G. Č. prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimą, kuriuo nustatytas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, suinteresuotas asmuo – D. Č. (išlaikymo byla Nr. (duomenys neskelbiami)),

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas pareiškėjos G. Č. prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimą, kuriuo suinteresuotas asmuo D. Č. įpareigotas mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams:

1.1. A. Č. (gim. (duomenys neskelbiami)) ir K. Č. (gim. (duomenys neskelbiami):

1.1.1. nuo 2014 m. lapkričio 19 d. – 53,90 svaro sterlingus per savaitę;

1.1.2. nuo 2015 m. lapkričio 19 d. – 33,63 svaro sterlingus per savaitę.

1.2.1. nuo 2016 m. liepos 29 d. – 28,42 svaro sterlingus per savaitę;

1.2.2. nuo 2016 m. lapkričio 19 d. – 29,89 svaro sterlingus per savaitę;

1.2.3. nuo 2017 m. lapkričio 19 d. – 69,01 svaro sterlingus per savaitę;

1.2.4. nuo 2018 m. lapkričio 19 d. – 33,76 svaro sterlingus per savaitę;

1.2.5. nuo 2019 m. lapkričio 19 d. – 19,90 svaro sterlingus per savaitę;

1.2.6. nuo 2021 m. lapkričio 19 d. – 19,84 svaro sterlingus per savaitę.

2. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 10 d. nutartimi patenkino pareiškėjos prašymą – pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimą. Prašymas išnagrinėtas pagal 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – ir Hagos konvencija) nuostatas. Patenkinęs pareiškėjos prašymą, teismas suinteresuotam asmeniui išaiškino, kad jis turi teisę pagal Hagos konvencijos nuostatas per 30 dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos, arba per 60 dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos, jeigu suinteresuoto asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, dėl teismo priimtos nutarties pateikti teismui prieštaravimus arba skundą.

3. Suinteresuotas asmuo D. Č. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį ir pareiškėjos prašymą atmesti.

4. Nurodė, kad jam nebuvo pranešta apie J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimo priėmimo procesą: procesas faktiškai nevyko; suinteresuotas asmuo nebuvo į jį kviečiamas ir neatsisakė jame dalyvauti. Apie tariamą procedūrą suinteresuotas asmuo sužinojo tik 2025 m. gruodžio13 d., gavęs Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir pridedamus dokumentus.

5. Iškart po 2014 m. kovo 25 d. Croydon teismo nutarties nutraukti šalių santuoką priėmimo, pareiškėja kreipėsi į policiją, nurodydama, kad jai ir jos trims vaikams kyla pavojus, ji jaučia grėsmę iš suinteresuoto asmens, su kuriuo ką tik išsiskyrė. Ji paprašė policijos uždrausti suinteresuotam asmeniui artintis prie bendrų namų ir vaikų. Policija nedelsdama šį prašymą patenkino. Tokiu būdu suinteresuotas asmuo buvo nušalintas tiek nuo bendravimo su savo vaikais, tiek ir nuo pašto korespondencijos gavimo.

6. Prie pareiškėjos pateikto pareiškimo ar J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos surašytuose dokumentuose, įskaitant ir Tarnybos darbuotojo pasirašytus „Pareiškimą dėl sprendimo vykdytinumo“ bei „Pareiškimą apie tinkamą informavimą“ nėra pridėti suinteresuoto asmens pasirašyti dokumentai, nors pastarojo pareiškimo 5 punkte ir nurodoma, kad suinteresuotas asmuo buvo tinkamai informuotas apie procesą ir turėjo galimybę būti išklausytas.

7. Suinteresuotas asmuo tvirtina, kad 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškėja inicijavo išlaikymo vaikams priteisimo procedūrą, nors suinteresuotas asmuo tuo metu jau faktiškai gyveno Lietuvos Respublikoje, o ne J. K.. Procedūra baigėsi 2015 m. vasario 27 d. J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos sprendimu. Nei pareiškėjos pateiktuose dokumentuose, nei šios institucijos surašytuose dokumentuose nėra suinteresuoto asmens pasirašytų dokumentų ar kitų įrodymų, patvirtinančių faktą, kad suinteresuotas asmuo buvo informuotas apie procesą ar dalyvavo procese. Priešingai, su prašymu dėl nutarties peržiūrėjimo teismui pateikti duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo jau iki 2015 metų gyveno Lietuvos Respublikoje: Kėdainių apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbiami), kurioje jis buvo apklaustas liudytoju; Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis, kuria nuosprendis buvo paliktas nepakeistas; Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbiami), kurioje nurodytos aplinkybės apie suinteresuoto asmens gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

8. Pridedamu Nekilnojamojo turto registro 2026 m. kovo 23 d. išrašu patvirtinama, kad 2014 m. rugpjūčio 25 d. O. K. tėvų J. ir S. M. vardu D. Č. ir O. K. (būsima sutuoktinė) įsigijo 3 kambarių butą (duomenys neskelbiami), ir persikėlė ten gyventi. Iki tol kelis mėnesius nuomojosi butą (duomenys neskelbiami) Praėjus mažiau nei metams po nekilnojamojo turto įsigijimo, t. y. 2015 metų vasarą, D. Č. ir O. K. sudarė santuoką. Visą šį laikotarpį suinteresuotas asmuo faktiškai gyveno Lietuvos Respublikoje.

9. Iš pridedamo Gyventojų registro duomenų 2026 m. kovo 23 d. išrašo matyti, kad 2024 m. liepos 15 d. suinteresuotas asmuo deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbiami). Jo faktinį gyvenimą Kėdainių rajone patvirtina ir 2021 m. vasario 9 d. Gyventojų registro duomenų išrašas, kuriame nurodyta, kad nuo 2019 m. kovo 12 d. jis yra įtrauktas į neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos asmenų apskaitą Kėdainių rajono savivaldybėje. Iki tol jis kartu su sutuoktine O. Č. faktiškai gyveno (duomenys neskelbiami), nors ši gyvenamoji vieta ir nebuvo deklaruota. Šias aplinkybes taip pat patvirtina 2016 m. kovo 8 d. Kėdainių (duomenys neskelbiami) progimnazijos pažyma dėl jo sutuoktinės sūnaus charakterizavimo, kurioje suinteresuotas asmuo nurodomas kaip šeimos narys.

10. Pridedamų 2026 m. sausio 12 d. Nekilnojamojo turto registro išrašų duomenys patvirtina, kad D. Č. nuo 2023 m. gruodžio 21 d. priklauso 9 pastatai ir dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbiami). Jis čia gyvena su nauja partnere, nors jų santuoka nėra įregistruota.

11. Su pareiškėjos pareiškimu pateiktame J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos dokumento „Prašymas dėl pripažinimo arba pripažinimas ir vykdymas“, galiojusio iki 2020 m. balandžio 30 d., 11 skirsnyje „Kita informacija, kuri gali būti naudinga“ ranka įrašyti duomenys bei jų vertimas įrodo, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog suinteresuotas asmuo vedė antrą kartą ir su sutuoktine įsigijo butą Kėdainiuose, be to, kad suinteresuotas asmuo išsiskyrė antrą kartą ir jau gyvena su trečiąja partnere, su kuria 2024 metais paėmė paskolą namui ir žemės sklypui Alytuje įsigyti.

12. Akivaizdu, kad 2014–2015 metais pareiškėja žinojo, kad J. K. Vaiko išlaikymo tarnybai ji pateikė netikslią informaciją apie suinteresuoto asmens gyvenamąją vietą. Todėl turėtų būti taikomas Hagos konvencijos 22 straipsnio b punktas, numatantis, kad sprendimas buvo gautas procedūros metu panaudojant apgaulę. Be to, 2025 m. lapkričio 19 d. pareiškėja Alytaus apylinkės teisme iškėlė dar vieną civilinę bylą Nr. e2-1237-470/2025 suinteresuotam asmeniui dėl dviejų dukrų išlaikymo lėšų įsiskolinimo už 2022–2025 metus. Susiklosčiusi faktinė situacija Hagos konvencijos 22 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą aplinkybę, neleidžiančią pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimo.

13. Pareiškėja G. Č. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo suinteresuoto asmens D. Č. skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutarties panaikinimo atmesti. Nurodo, kad visos suinteresuoto asmens informavimo procedūros apie nagrinėtą bylą, kurioje J. K. Vaiko išlaikymo tarnyba priėmė 2015 m. vasario 27 d. sprendimą, kuriuo suinteresuotas asmuo D. Č. įpareigotas mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, buvo įvykdytos tinkamai ir tai yra pažymima J. K. centrinės institucijos REMO pateiktame prašyme dėl J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Suinteresuotas asmuo byloje nepateikė duomenų apie jo deklaruotą gyvenamąją vietą J. K. ar Lietuvos Respublikoje. Suinteresuotas asmuo tik deklaratyviai teigia, kad jis nežinojo apie vykusį procesą ir nebuvo informuotas, nes tuo metu jau gyveno Lietuvos Respublikoje. Tačiau nėra aišku, kada suinteresuotas asmuo deklaravo išvykimą iš J. K. į Lietuvos Respubliką.

14. Pažymėjo, kad išlaikymas buvo priteistas nepilnamečiams vaikams. D. Č. nepateikė duomenų apie tai, kad jis ginčo laikotarpiu bet kokia forma būtų rūpinęsis savo vaikais, būtų teikęs jiems išlaikymą.

15. Iš J. K. Vaikų išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimo, kuriuo suinteresuotas asmuo įpareigotas mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, matyti, kad išlaikymo vaikams A. Č. (gim. (duomenys neskelbiami)) ir K. Č. (gim. (duomenys neskelbiami)) priteistos sumos nėra neprotingos, vertinant pragyvenimo lygį J. K..

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 809 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsienio teismų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija spręsti tokių sprendimų pripažinimo klausimus.

17. Pareiškėja prašė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimą, kuriuo nustatytas išlaikymas nepilnamečiams vaikams (išlaikymo byla Nr. (duomenys neskelbiami)) (2007 metų Hagos konvencijos 2 straipsnio 1 dalies a punktas, 19 straipsnis). 2007 metų Hagos konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pripažinimo ir vykdymo procedūras reglamentuoja valstybės, į kurią kreipiamasi, teisė.

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 31⁷ straipsnį, su išlaikymo prievolėmis susijusios bylos nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka tiek, kiek 2007 metų Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip.

19. Pagal 2007 metų Hagos konvencijos 23 straipsnio 5 dalį pareiškėjui ir atsakovui nedelsiant pranešama, kai teismas pripažįsta užsienio institucijos sprendimą. Jie gali pateikti prieštaravimą arba apskųsti sprendimą fakto ir teisės klausimais. Prieštaravimas arba skundas gali būti grindžiami tik: a) 2007 metų Hagos konvencijos 22 straipsnyje nustatytais atsisakymo pripažinti ir vykdyti sprendimą pagrindais; b) 2007 metų Hagos konvencijos 20 straipsnyje nurodytais pripažinimo ir vykdymo pagrindais; c) pagal 2007 metų Hagos konvencijos 25 straipsnio 1 dalies a, b ar d punktus arba 3 dalies b punktą perduotų dokumentų autentiškumu ir vientisumu. Prieštaravimas arba skundas taip pat gali būti grindžiamas skolinės prievolės įvykdymu, jei sprendimo pripažinimas ir vykdymas susiję su anksčiau atsiradusiomis mokėjimo prievolėmis (2007 metų Hagos konvencijos 23 straipsnio 8 dalis).

20. Suinteresuotas asmuo teigia, kad jam nebuvo tinkamai pranešta apie J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimo priėmimo procedūrą. Jo teigimu, svarstymas nevyko, jis nebuvo kviečiamas dalyvauti procese, neatsisakė jame dalyvauti ir apie J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos sprendimą sužinojo tik 2025 m. gruodžio 13 d., gavęs Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir pridedamus dokumentus.

21. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad po 2014 m. kovo 25 d. Croydon teismo sprendimo nutraukti šalių santuoką priėmimo, pareiškėja kreipėsi į policiją, teigdama, jog jaučia grėsmę savo ir vaikų saugumui, ir paprašė uždrausti D. Č. artintis prie šeimos gyvenamosios vietos bei vaikų. Šis prašymas buvo patenkintas, dėl to suinteresuotas asmuo neteko galimybės patekti į savo gyvenamąją vietą, bendrauti su vaikais ir gauti jam adresuotą pašto korespondenciją.

22. 2007 metų Hagos konvencijos tikslas yra užtikrinti veiksmingą tarptautinį vaikų išlaikymo išmokų išieškojimą, sukuriant bendradarbiavimo sistemą, užtikrinant sprendimų pripažinimą ir vykdymą bei veiksmingas priemones sprendimų įgyvendinimui.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2007 metų Hagos konvencijos 22 straipsnio 1 dalies e punktą atsisakyti pripažinti ar leisti vykdyti sprendimą galima tik tuo atveju, jeigu suinteresuotam asmeniui nebuvo tinkamai pranešta apie procesą ir dėl to jis negalėjo dalyvauti byloje.

24. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pareiškėja kartu su prašymu pateikė visus 2007 metų Hagos konvencijoje nustatytus dokumentus: J. K. Vaikų išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimą; įsakymą dėl finansinio aprūpinimo; prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos sprendimą pagal Konvencijos 10 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriame nurodyta, kad proceso pradžioje pareiškėjos, suinteresuoto asmens ir jų vaikų gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje, o suinteresuotas asmuo sutiko su jurisdikcija; teismo sprendimo (teisminio susitarimo) dėl išlaikymo prievolių išrašą (II priedą); pareiškimą dėl sprendimo vykdytinumo pagal Hagos konvencijos 25 straipsnio 1 dalies b punktą; pareiškimą apie tinkamą atsakovo informavimą pagal Hagos konvencijos 25 straipsnio 1 dalies c punktą.

25. Vertindama suinteresuoto asmens argumentus dėl nepakankamo informavimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos teismų praktiką, pagal kurią lemiamą reikšmę turi ne formalus dokumentų įteikimo laikymasis, o tai, ar asmeniui buvo užtikrinta reali galimybė sužinoti apie procesą ir jame veiksmingai dalyvauti bei gintis. Kaip nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vertinant informavimo apie procesą tinkamumą būtina nustatyti, ar informavimo būdas ir laikas neužkirto kelio pasinaudoti procesinėmis teisėmis; jei asmuo galėjo suprasti proceso esmę ir imtis gynybos, laikoma, kad jam buvo sudaryta reali galimybė dalyvauti procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-20-943/2021; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-71-781/2021).

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. Č. atžvilgiu priimtas J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos sprendimas buvo reguliariai peržiūrimas, o išlaikymo dydis kasmet perskaičiuojamas, remiantis duomenimis apie D. Č. pajamas, gautais iš J. K. mokesčių administratoriaus HM Revenue & Customs, kuriuos teikė pats D. Č., jo darbdavys ar kiti suinteresuoti asmenys. Tai patvirtina, kad D. Č. buvo įtrauktas į išlaikymo prievolės administravimo procesą ir turėjo objektyvią galimybę žinoti apie jam taikomas prievoles.

27. Suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės dėl pašalinimo iš gyvenamosios vietos J. K., galimo pašto korespondencijos negavimo savaime nepaneigia tinkamo informavimo apie vykstantį procesą fakto, kadangi jos nėra pagrįstos objektyviais įrodymais, leidžiančiais konstatuoti, jog suinteresuotam asmeniui buvo apribota reali galimybė sužinoti apie procedūrą ar priimtą sprendimą.

28. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad suinteresuoto asmens argumentai dėl neinformavimo apie vykstantį procesą yra nepagrįsti ir neatitinka 2007 metų Hagos konvencijos 22 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyto atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti sprendimą pagrindo.

29. Suinteresuotas asmuo teigia, kad išlaikymo prievolę įvykdė, nes pareiškėjai liko bendras šalių nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbiami). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nepateikta įrodymų, jog nekilnojamojo turto perleidimas buvo susietas su išlaikymo prievolės vykdymu ar kad šalys būtų susitarusios laikyti tokį turto perleidimą išlaikymo mokėjimu natūra. Priešingai, nustatyta, kad nekilnojamasis turtas buvo apsunkintas kreditoriniais įsipareigojimais, todėl šis argumentas neatitinka Hagos konvencijos 23 straipsnio 8 dalyje nustatytų sąlygų ir laikytinas nepagrįstu.

30. Suinteresuotas asmuo remiasi ir tuo, kad Alytaus apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbiami) tarp tų pačių šalių. Vis dėlto nustatyta, kad minėtoje byloje nagrinėjami reikalavimai apima skirtingus laikotarpius, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčas yra dėl to paties dalyko Hagos konvencijos 22 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Dėl to šis atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos sprendimą Lietuvos Respublikoje pagrindas netaikomas.

31. Vertindama suinteresuoto asmens argumentus dėl viešosios tvarkos pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos sprendimas buvo priimtas dėl išlaikymo laikotarpiu, kai tokia prievolė galėjo egzistuoti pagal kilmės valstybės teisę, įskaitant atvejus, kai vaikai mokosi dieniniuose skyriuose. Aplinkybė, kad vykdymo metu vaikai yra pilnamečiai, nepaneigia anksčiau atsiradusios prievolės teisėtumo ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdų ir esminį Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos pažeidimą.

32. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad suinteresuoto asmens nurodyti argumentai nepatenka į Hagos konvencijos 22 straipsnyje nustatytus atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti sprendimą pagrindus, taip pat nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 23 straipsnio 8 dalį. Todėl suinteresuoto asmens D. Č. prašymas panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį, kuria buvo pripažintas ir leistas vykdyti J. K. Vaiko išlaikymo tarnybos 2015 m. vasario 27 d. sprendimas atmetamas kaip nepagrįstas.

33. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad nuo 2015 metų gyvena Lietuvos Respublikoje, pateikė dokumentus, rodančius jo dalyvavimą bylose, vaiko renginiuose, turto įsigijimą Lietuvos Respublikoje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokie faktai rodo tik laikinas buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes, o ne nuolatinį rezidavimą. D. Č. ginčo periodu nebuvo oficialiai deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, o registruotas Lietuvos Respublikoje tik 2019 metais, kaip asmuo, be pastovios gyvenamosios vietos. Be to, byloje nustatyta, kad suinteresuoto asmens darbo užmokestis buvo nuolat peržiūrimas ir mokamas J. K., tuo tarpu duomenų apie nuolatinį darbą Lietuvos Respublikoje, byloje nėra.

34. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad suinteresuoto asmens teiginiai dėl nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje nuo 2015 metų neturi teisinio pagrindo ir negali turėti įtakos sprendimui dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad suinteresuotas asmuo neįrodė, jog yra 2007 metų Hagos konvencijoje įtvirtinti sprendimo nepripažinimo pagrindai, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, 318 straipsnio 1 dalimi, 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo 23 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis per tris mėnesius nuo priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai Vilija Mikuckienė Asta Radzevičienė Žilvinas Terebeiza