Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-672/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-02
Bylos Nr.: 2A-672/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02288-2012-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
Ieškovas: M. Š., I. Š.
Atsakovas: J. R.
Trečiasis asmuo: Vilniaus rajono savivaldybės administracija, notarė L

Kategorijos

21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-672/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02288-2012-0.Procesinio sprendimo kategorija 21.4.2.6. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. Š. ir I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1082-640/2013 pagal ieškovų M. Š. ir I. Š. ieškinį atsakovui J. R. dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip sudarytos dėl suklydimo, restitucijos taikymo, išlaidų atlyginimo, tretieji asmenys Vilniaus rajono savivaldybės administracija, notarė L. Š. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai, patikslinę ieškinį, prašė pripažinti negaliojančia 2005-11-14 sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kaip sudarytą dėl suklydimo, taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo ieškovų naudai 162.765,89 Lt išlaidų atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą grąžinti sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad šalys 2005-11-14 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį (toliau taip pat vadinama - ginčo sutartis arba sutartis). Šia sutartimi ieškovas M. Š. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine I. Š. įsigijo iš atsakovo 10.500,00 kv.m. ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau taip pat vadinama – sklypas), su parengtais techniniais projektais: gręžtinio šulinio projektu, elektros energijos prisijungimo projektu, gyvenamojo namo statybos projektu ir leidimu statybai (toliau taip pat vadinama – leidimas statybai). Leidimas statybai neva suteikė teisę statyti gyvenamąjį namą su lauko inžinieriniais tinklais pagal sutartimi iš atsakovo įsigytus techninius projektus. Atsakovui buvo žinoma, jog ieškovas sklypą pirko tikslu statyti jame gyvenamąjį namą (ieškovams tai buvo esminė sąlyga), kas patvirtinta Sutarties 4.2 punkte. Sklype buvo pamatai, kurių vietoje turėjo būti statomas gyvenamasis namas pagal buvusius techninius projektus bei leidimą statybai.

Po ginčo sutarties sudarymo paaiškėjo, jog ieškovas neturi galimybės teisėtai privažiuoti iki sklypo. Vėliau buvo gautas 2012-08-31 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos raštas Nr. (23.18)2D-12551, kuriame teigiama, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija neturėjo teisinio pagrindo išduoti 2005-10-18 statybos leidimo Nr. 882 gyvenamojo namo su lauko inžineriniais tinklais Miškonių k., Bezdonių sen., Vilniaus r., statybai. Toks ieškovų iš atsakovo įsigytas leidimas statybai yra niekinis, kaip išduotas pažeidžiant imperatyvias Miškų bei Žemės įstatymų nuostatas, draudžiančias miškų ūkio paskirties žemėje statyti gyvenamuosius namus.

Ieškovai, sudarydami sutartį, esmingai suklydo dėl sandorio dalyko, nes pirko imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančią ir dėl to negaliojančią teisę statyti gyvenamąjį namą su lauko inžineriniais tinklais miškų ūkio paskirties sklype. Žinodami, kad leidimas statybai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, ieškovai nebūtų sudarę ginčo sutarties.

Ieškovai neturėjo specialių žinių, leidžiančių įvertinti, ar iš atsakovo įsigyti akmenys yra buvusio statinio pamatų likučiai (kad ieškovams parduodami ir pamatų likučiai, atsakovas pabrėžė ginčijamoje pirkimo – pardavimo sutartyje (4.3 p.), todėl ieškovai kreipėsi į archeologą L. K., kuris padarė išvadą, kad duobės akmenims buvo iškastos neseniai, o akmenys yra pamatų imitacija. Kadangi prie atsakovo 2004-10-26 prašymo projektavimo sąlygų sąvadui gauti pridėtame aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, kad: „gyvenamasis namas projektuojamas buvusios sodybos vietoje“, o ieškovų prašymu UAB „Geokada“ atliko matavimus ir nustatė, jog archyviniame plane pažymėtas žemės sklypas su statiniais (sodyba – Folb Miessina) buvo kitoje vietoje nei ieškovų iš atsakovo įsigytas žemės sklypas, ieškovai mano, kad atsakovas sąmoningai nuslėpė nuo ieškovų faktą, jog sodybos parduodamame sklype nebuvo, o akmenys tėra pamatų imitacija bei taip atsakovas apgavo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, kad ši neteisėtai išduotų statybą leidžiančius dokumentus.

Pagal Sutarties 2.5. punktą sklypas buvo vertas tik 13.033,00 Lt (tai tik 1,63 % Sutarties kainos). Likusią kainos dalį – 786.967,00 Lt, ieškovai sumokėjo už tariamą teisę statyti gyvenamąjį namą suteikiantį leidimą bei techninius projektus.

Ieškovas sklypui įsigyti panaudojo dalį asmeninių santaupų, kitus pinigus skolinosi iš banko, dėl ko patyrė papildomų išlaidų, kurias turi atlyginti atsakovas. 2013-03-20 dienai už paskolą sklypui įsigyti buvo sumokėta 47,140,26 EUR palūkanų, kurias turi atlyginti atsakovas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013-07-02 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė lygiomis dalimis iš ieškovų M. Š. ir I. Š. 51,92 Lt, t. y. po 25,96 Lt iš kiekvieno, pašto išlaidų valstybės naudai.

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad 2005-11-14 pirkimo-pardavimo sutartis turi valios trūkumų, t. y. kad ieškovai nebūtų sudarę sandorio, jei būtų žinoję, kad sklype nėra galima statyba ir atitinkamai teismas nenustatė pagrindo pripažinti šią sutartį negaliojančia kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.).

Teismas kaip nepagrįstus įrodymais atmetė ieškovo argumentus, kad leidimas statybai buvo išduotas neteisėtai. Leidimas ginčo sandorio sudarymo metu galiojo ir ginčo dėl jo nebuvo. Šią išvadą teismas grindė duomenimis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir byloje esančiais įrodymais. Iš LITEKO duomenų bazės teismas nustatė, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-1167-764/2013 buvo nagrinėjamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus išduoto 2004-11-30 projektavimo sąlygų sąvado Nr. SA-814, Vilniaus rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2005-09-29 posėdžio protokolo Nr. NK-1079, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus išduoto statybos leidimo Nr. 882 ir jo 2006-03-28 pakeitimo teisėtumo ir galiojimo klausimas, tačiau ši byla 2013-02-18 nutartimi nutraukta, konstatavus, jog pagal Statybos įstatymo nuostatas ginčijamas statybos leidimas Nr.882 yra negaliojantis, nes pagal jo išdavimo metu galiojusius teisės aktus, jei statyba pagal išduotą leidimą nebuvo pradėta per 3 metus, leidimas netenka galios. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyrius 2004-11-30 sudarė J. R. gyvenamojo namo statybos žemės sklype, esančiame Miškonių k., Bezdonių sen., Vilniaus r., projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SA-814, o 2005-10-18 J. R. išdavė statybos leidimą Nr. 882 ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą su lauko inžineriniais tinklais (2006-03-28 statybos leidimas buvo perrašytas ieškovo vardu). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2012-08-31 raštu nurodė apie galimą pažeidimą ir informavo apie savo veiksmus, tačiau nekonstatavo esant pažeidimą.

Ieškovo argumentus, kad sandoris sudarytas dėl apgaulės (atsakovas nenurodė, jog su sklypu parduodami pamatai yra netikri), teismas taip pat atmetė. Teismas ieškovo pateiktos ir tik 2012 metais atliktos archeologinių tyrimų ataskaitos, pagal kurią sklype nėra buvusio statinio liekanų, o sklype esantys akmenys yra tik pamatų imitacija, nepripažino pakankamu įrodymu, jog ginčo sudarymo metu atsakovas nutylėjo ir nuslėpė nuo ieškovų faktą, jog ginčo sklype nebuvo likusios sodybos pamatų. Byloje, teismo vertinimu, neįrodyta, kad atsakovas būtų sklype įkasęs akmenis, kad savo veiksmais būtų prisidėjęs prie valstybės institucijų suklaidinimo gaunant statybą leidžiančius aktus. Atsakovas ginčo sklypą įgijo atkuriant nuosavybės teises į turėtą turtą ir kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyrių dėl gyvenamo namo atstatymo buvusios sodybos vietoje. Atsakovui buvo išduotos projektavimo sąlygos ir statybos leidimas ir atsakovui nebuvo pagrindo abejoti valstybės institucijų išduotais dokumentais.

Ieškovo į bylą pateiktų UAB „Geokada“ planų teismas taip pat nevertino kaip pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad sklype nebuvo statinių. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog laikotarpiu 1922-1926 metais J. K. buvo pastatyti statiniai (b. l. 80-106, 3 tomas). Todėl esant prieštaringiems įrodymams, teismas vadovavosi kompetentingų institucijų išduotais dokumentais - Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus išduotu 2004-11-30 projektavimo sąlygų sąvadu Nr. SA-814, Vilniaus rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2005-09-29 posėdžio protokolu Nr. NK-1079, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus išduoto statybos leidimu Nr. 882, kurie buvo priimti įstatymų nustatyta tvarka ir jų pagrindu buvo leista atstatyti buvusią sodybą.

Leidimas išduotas ir ginčo sandoris buvo sudarytas 2005-11-14, t. y. iki Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog „Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr.1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001-04-10 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymai) 3 daliai ir Žemės įstatymo (2004-01-27 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.“ Taigi po Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo galėjo būti keliamas klausimas dėl leidimo statybai tolesnio vykdymo teisėtumo, tačiau ginčo sandorio sudarymo momentu atsakovui nebuvo pagrindo abejoti jam išduoto leidimo statybai teisėtumu. Tai, jog po sandorio sudarymo pasikeitė įstatyminis reguliavimas, negali būti laikoma aplinkybe, kuri egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu. Nei ieškovams, nei atsakovui objektyviai negalėjo būti žinomos ateityje atsirasiančios aplinkybės, kurios buvo nustatytos ir konstatuotos Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarime.

Teismas vertindamas ieškovo galimybę suvokti sudaromo sandorio aplinkybes, atkreipė dėmesį, jog ieškovas, turėdamas teisinį išsilavinimą, turėjo suprasti tiek faktines, tiek teisines sudaromo sandorio aplinkybes bei pasekmes.

Teismas kritiškai vertino ir ieškovų argumentą, kad esminė ginčijamo sandorio sąlyga buvo sklypą pirkti namo statybai. Ieškovai statybos darbų nepradėjo, be to, 2008 metais siekė ginčo sklypą parduoti už didesnę nei įsigijo kainą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai M. Š. ir I. Š. prašo:

išreikalauti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2006-07-05 išduoto statybos leidimo Nr. 0611 medžiagą arba ieškovams duoti liudijimą apie teisę gauti šiuos įrodymus;panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013-07-02 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1082-640/2013 ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti;pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai visas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas: 7.260,00 Lt advokato pagalbai apmokėti, 403,00 Lt už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymą, 18.150,00 Lt už archeologinius žvalgomuosius tyrinėjimus, 155,00 Lt Valstybės įmonei Registrų centras už bylai nagrinėti reikalingų dokumentų kopijas, 4.500,00 Lt už matavimo darbus, 1.936,00 Lt už žemės sklypo vertės nustatymą bei 16.255,00 Lt žyminio mokesčio - viso, 48.659,00 Lt;priteisti iš atsakovo ieškovų naudai apeliacinėje teismo instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais svarbiausiais argumentais:

1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad leidimas statybai buvo teisėtas, kadangi nėra jo neteisėtumą patvirtinančių duomenų.

Pirma, Konstituciniam Teismui priėmus 2006-03-14 nutarimą, išnyko prezumpcija, kad Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata, kuria vadovaujantis atsakovui buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, Miškų įstatymo 3 straipsnio (1994-11-22 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 1 dalį ir 2 straipsnį (2001-04-10 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 dalį, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies (2004-01-27 redakcija) 3 punktą. Taip pat išnyko ir prezumpcija, kad Statybų reglamento pagrindu atsakovui išduoti statybą leidžiantys dokumentai yra teisėti. Todėl teismas neturėjo preziumuoti statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo, turėjo įvertinti ieškovo argumentus dėl leidimo neteisėtumo ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 20/2012; 2013-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2013; 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556- 206/2008, 2011-10-21 nutartis administracinėje byloje Nr. P-525-115/2011.

Antra, ginčo sklype nebuvo pamatų, dėl to leidimas statybai taip pat negalėjo būti išduotas. Vadovaujantis archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaita akmenys sklype negalėjo atsirasti iki 1898 m., o išlikę kartografiniai duomenys rodo, kad laikotarpiu nuo 1898 m. iki nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui 2002-03-22 sklype statiniu nebuvo, todėl akmenys (tariami pamatai) atsirado sklypo formavimo metu. Taigi atsakovas nuslėpė nuo ieškovų esminę tiesą, kad sklype pastatų anksčiau nebuvo.

UAB „Geokada“ parengtas planas - patvirtina, kad ginčo sklype anksčiau buvo Wietrowki žemės sklypas (pažymėtas atsakovo atstovo 2013-05-02 teismo posėdžio metu pateiktame plane) bei U. Pererubka priklausęs žemės sklypas (pažymėtas 1924-09-02 plane, pridėtame prie statybos leidimo). Aplinkybės, jog J. K. nuosavybės teise valdė ne tik valdą Werlinka, bet ir šiauriau buvusį sklypą, bylai neturi reikšmės, nes ginčo sklypas niekada nebuvo šių teritorijų dalis. Tai patvirtina UAB „Geokada“ parengti ir į bylą pateikti planai.

2. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2012-08-31 rašte, skirtingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, konstatavo esant pažeidimą.

3. Ginčas dėl statybos leidimo teisėtumo teismingas administraciniam teismui, todėl šioje byloje leidimas statybai nebuvo ginčijamas savarankišku reikalavimu ir leidimo statybai neteisėtumu ieškovai rėmėsi kaip kitų reikalavimų pagrindu. Procesas dėl statybos leidimo nebegalimas dėl išnykusio ginčo dalyko, tą jau konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr. I-1167-764/2013). Tačiau leidimas kaip išduotas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, yra negaliojantis nuo jo priėmimo momento, nepriklausomai nuo to, ar pripažintas negaliojančiu teismo sprendimu.

4. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas neprisidėjo prie valstybės institucijų klaidinimo gaunant Leidimą. Yra labiau tikėtina, kad atsakovo iniciatyva laikotarpiu nuo 2002-03-22 iki ieškovams pirmą kartą apžiūrint sklypą į jį buvo atvežti ir įkasti pamatus turintys imituoti akmenys tikslu sukurti sąlygas gauti statybos šiame sklype leidimą ir padidinti sklypo pardavimo kainą. Nors tiesioginių įrodymų ieškovas neturi, pažymi, kad atsakovas 2013-06-12 teismo posėdyje nurodė, neva, sodybos ir pamatų buvimo faktas buvo nustatytas Vilniaus rajono savivaldybės sudarytos komisijos - architektų, kurie tariamai buvo nuvykę į ginčo sklypą ir parengė išvadą, kuri yra sudedamoji statybą leidžiančių dokumentų dalis. Tačiau šio dokumento byloje nėra. Yra tik plane įrašas, jog „Nurodytoje vietoje yra buvusio pastato pamatai”, patvirtintas Girininko M. K. bei miško naudojimo ir miškotvarkos inžinieriaus V. S.. Atsakovas dirbo Nemenčinės mišku urėdijoje ir su nurodytais asmenimis yra sudaręs eilę sandorių.

Be to, į bylą pateiktuose Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje ir archyviniuose dokumentuose nenurodoma, kad sodyba yra būtent ginčo sklype. Šalia sklypo yra atsakovo vaikų M. R. bei E. V. – R. sklypai, kuriuose taip pat yra pamatai. Neatmetama galimybė, kad atsakovas, siekdamas gauti leidimą statybai, pateikė atsakingoms institucijoms duomenis apie tą pačią sodybą. Dėl to ieškovas ne kartą prašė ir prašo išreikalauti M. R. išduoto statybos leidimo medžiagą.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas turėjo įvertinti statybą leidžiančių dokumentų teisėtumą tuo metu galiojusių Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo redakcijų atžvilgiu. Pagal šiuos teisės aktus (Miškų įstatymo 2 str. 3 d. bei Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p.) ginčo sklype gyvenamojo namo statyba buvo negalima. Egzistuojantis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti įveiktas kitu teisės aktu (Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2013). Minėtoje byloje teismai tenkino prokuroro prašymą panaikinti 2004-09-13 patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą, 2005-08-29 išduotą statybos leidimą, t. y. dar iki Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo išduotus statybą leidžiančius dokumentus kaip neteisėtus, nes juos priimant vadovautasi Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtintu Statybos privačioje žemėje reglamentu, leidusiu statybas miško žemėje, tačiau nepagrįstai nesivadovauta Mišku įstatyme galiojusiais ir tebegaliojančiais apribojimais statyti miško žemėje.

Kad išduoti Leidimai buvo naikinami ir iki Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo rodo teismų praktika (2010-12-09 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1048-10, 2007-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-754-07, 2010-12-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1127-10, 2010- 09-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-714/2010, 2011-02-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822- 169-11). Po ginčijamo sandorio sudarymo teisinis reglamentavimas nesikeitė - Miškų bei Žemės įstatymai pastatų statybas miškų ūkio paskirties žemėje draudė tiek iki šalims sudarant sandorį, tiek po jo sudarymo.

6. Ieškovai ne tik buvo suklaidinti, bet ir patys sąžiningai suklydo dėl įsigyjamos statybos teisės teisėtumo (CK 1.90 str.). Tik jeigu būtų pirkę sklypą be išduoto jame statybos leidimo, ieškovams būtų buvęs pagrindas domėtis, ar statyba jame galima.

7. Ieškovams esminę reikšmę turėjo aplinkybė, ar įsigyjamame sklype galima statyba. To nepaneigia aplinkybės, kad ieškovai nepradėjo statybos dėl lėšų stygiaus ar kad bandė sklypą parduoti.

Atsiliepimas

Atsakovas J. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei netenkinti apeliantų prašymo dėl įrodymų išreikalavimo. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Konstitucinio Teismo nutarimai netaikomi retrospektyviai, todėl dėl 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo leidimas statybai netapo neteisėtai išduotu.

2. Ginčo sklype statybą leidžiantys dokumentai yra nenuginčyti, tik nustojo galioti apeliantui nepradėjus pagal juos statybos.

Šalies argumentai

3. Apelianto nurodyta teismų praktika nesivadovautina kaip precedentu, kadangi ji suformuota skirtingų esminių aplinkybių kontekste.

4. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2012-08-31 rašte nekonstatuotas pažeidimas, o 2012-05-29 rašte Nr. (16-1)-D8-4886 nurodyta, kad leidimas turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas nuo 2006-03-14 (tą dieną priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas).

5. Teismas pagrįstai, to neprašant ieškovui, nevertino leidimo statybai teisėtumo.

6. Atsakovas neimitavo ginčo sklype pamatų. To nepaneigia ir bylos medžiaga. Aplinkybė, kad atsakovas pažįstamas su M. K. ir V. S., nereiškia, jog kartu organizavo nusikalstamas veikas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „Geokada“ matavimus vertino kritiškai, nes juose žymima sodyba nebuvo ginčo sutarties objektu. Apelianto užsakymu padaryti matavimai nurodo skirtingą sodybos vietą nei archyviniai duomenys. Tačiau archyviniuose dokumentuose akivaizdžiai matyti, kad apeliantui parduotame sklype buvo pastatyti pastatai (namas su I priestatu, su II priestatu (gonkomis), tvartas, kluonas, rūsys su priestatu I, tvartas). Tam net buvo paimta paskola iš banko. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi objektyviais duomenimis - išduotu statybos leidimu, nes jo išdavimo procedūrose buvo patikrinta, ar ginčo sklype yra pamatai.

8. Ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo ieškovų suklydimo, todėl nesvarbu, kokiu tikslu jis siekė įsigyti sklypą.

9. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl rašytinių įrodymų, susijusių su atsakovo vaikais, prijungimo prie bylos medžiagos. Šie įrodymai bylai nereikšmingi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Pagal bylos medžiagą, ką tinkamai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šalys 2005-11-14 sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį dėl 10500 kv.m. ploto, iš kurio 10500 sudaro miško plotas, žemės sklypo, esančio Miškonių k. Vilniaus rajone, su parengtais techniniais projektais: gręžinio šulinio projektu, elektros energijos prisijungimo projektu, gyvenamojo namo statybos projektu ir leidimu statybai. Sutarties 4.2 punktu atsakovas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog ieškovai perka žemės sklypą tikslu statyti jame gyvenamąjį namą ir tretieji asmenys neturi pretenzijų ar teisių į parduodamą turtą, taip pat nėra viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į turtą. 2006-03-28 statybos leidimas perregistruotas ieškovo M. Š. vardu.

Pirkimo-pardavimo sutartį ieškovai prašo pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str. 1 d.), t. y. suklydus dėl to, ar įsigydami konkretų sklypą ieškovai įgyja ir teisę jame statyti namą.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas, antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio sudarymo faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Taigi suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, 2012-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-492/2012). Jeigu šalis sudarė sutartį klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos. Suklydimo sąlygos, nors ir nulemtos įvairių sandorio aplinkybių, turi būti susijusios su sandorio turiniu. Jeigu suklystama dėl to, kas neįeina į sandorio turinį, pavyzdžiui, dėl sandorio motyvų, tai nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nagrinėjamu atveju buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis, taigi pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį (pirkimo-pardavimo sutarties samprata) ir 6.396 ir 6.397 straipsnius, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties esminės sąlygos yra pirkimo-pardavimo sutarties dalykas (nagrinėjamu atveju – konkretus žemės sklypas) bei pirkėjo mokama kaina. Pagal CK 6.396 straipsnį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte. Pagal 6.397 straipsnį, sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodoma sklypo kaina. Kitos sutarties sąlygos, o būtent, kad šalys į pirkimo-pardavimo sutartį įtraukė nuostatas, nusakančias pirkėjo tikslus (statyti namą, sutarties 4.2 p), taip pat kitas su parduodamu sklypu susijusias aplinkybes (pavyzdžiui, kad sklype yra pamatai, sutarties 4.3 p.), nėra esminės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 200-09-05 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; 2009-09-29 nutartį civilinėje Nr. 3K-3-365/2009). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į CK 1.90 straipsnio 7 dalį, pagal kurią suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais. Nagrinėjamu atveju, jeigu pirkėjas mano, jog sklypo kaina iš esmės priklausė nuo to, ar sklype yra pamatai, ar galioja išduotas statybos leidimas ir pan., savo interesus jis galėtų ginti kitais savo pasirinktais teisių gynimo būdais (pavyzdžiui, reikalaudamas modifikuoti sutarties sąlygas ir pan.).

Ieškovai nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovai neturėjo abejonių dėl to, kad leidimas statybai įsigyjamame sklype išduotas teisėtai ir jo pagrindu galima statyba, tačiau 2006-03-14 Konstitucinis Teismas pripažino „Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr.1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostatą „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštaraujančia Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001-04-10 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymai) 3 daliai ir Žemės įstatymo (2004-01-27 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.“ Dėl šios priežasties ieškovai teigia, kad statybos įgyjamame sklype leidimas buvo išduotas neteisėtai, o ieškovai, to nežinodami, iš esmės suklydo sudarydami ginčijamą sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (ieškovams teisė statyti buvo esminė renkantis sklypą).

Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina, kad ginčijamos sutarties šalys teisei sklype vykdyti statybas (tuo pačiu ir išduotam leidimui) teikė tam tikrą reikšmę (2005-11-14 sutartyje (t. 1, b.l. 11-15) fiksuota, jog sklypas parduodamas su parengtais techniniais projektais: gręžtinio šulinio projektu, elektros energijos prisijungimo projektu, gyvenamojo namo statybos projektu ir leidimu statybai (Sutarties 1.1 p.), kad perkamas tikslu statyti gyvenamąjį namą, kad tretieji asmenys neturi pretenzijų leidimui statyti sklype gyvenamąjį namą, pretenzijų leidimui statyti, ginčo dėl leidimo statyti teisme nėra (sutarties 4.2 p.), pardavėjas pareiškė, kad sklype yra plane pažymėti pamatai, kurie nuosavybės teise taip pat pereis pirkėjui (sutarties 4.3 p.)). Nors ieškovai pabrėžia statybos leidimo reikšmę jiems apsisprendžiant sudaryti ginčijamą sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo, ar aplinkybė, kad yra išduotas statybos leidimas sklype buvusių pamatų vietoje vykdyti statybą, ieškovams apskritai turėjo esminę reikšmę priimant sprendimą sudaryti ginčijamą sutartį. Pagal bylos duomenis atsakovai nepradėjo statybų iki pasibaigė statybai išduotas leidimas, be to, siekė parduoti sklypą už didesnę kainą („In real“ nekilnojamojo turto agentūros laikraštyje yra skelbimas Nr. S10049 apie ginčo sklypą (t. 1, b. l. 94), ieškovai neginčija fakto, jog sklypą siekė parduoti). Taigi bylos faktinių aplinkybių visuma neleidžia daryti nevienareikšmiškos išvados, kokią reikšmę statybos leidimas turėjo ieškovams. Vis dėl to, labiau tikėtina, kad ši aplinkybė ieškovams buvo svarbi. Sklypas, kuriame galima statyba, kaina ir paklausumu rinkoje paprastai skiriasi nuo sklypo, kuriame statyba nėra galima. Todėl ieškovų suinteresuotumas, kad išduotas statybos leidimas būtų galiojantis (teisėtas), yra suprantamas. Tačiau, iš jau minėtų bylos aplinkybių (kad patys ieškovai nevykdė statybų, kad siekė parduoti sklypą, kad ginčyti sandorį ir teigti, jog jis sudarytas dėl suklydimo, pradėjo tik 2012 metais (spalį pareikštas ieškinys, kreiptasi į archeologą L. K., kuris pateikė išvadą, kad ieškovo įsigyti akmenys nėra anksčiau buvusio statinio pamatai (t. 1, b. l. 131)), labiau tikėtina, jog realiai dėl pirkimo-pardavimo sandorio (statybos leidimo sklype teisėtumo) nebuvo suklysta, o ieškovai, pasikeitus sklypo vertei rinkoje (tam turėjo įtakos ne tik nekilnojamojo turto kainų smukimas ekonominio nuosmukio metu, bet ir 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimas, po kurio statyba miško paskirties žemėje buvusių statinio pamatų vietoje tapo nebegalima), prarado suinteresuotumą šį sklypą turėti už ginčijamo sandorio metu sumokėtą kainą. Tai, kad statybų leidimas po 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo nebebūtų išduotas, ieškovams nesukėlė žalos ir negali būti laikomas suklydimu sudarant ginčo sutartį. Kaip jau minėta, suklydimas galimas dėl sandorio metu buvusių aplinkybių, o ne dėl perspektyvų. Be to ieškovai prarado realią galimybę vykdyti statybas dėl savo paties delsimo (nevykdė statybų galiojant leidimui iki 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo). Tiek atsakovas, tiek statybos leidimą išdavę valstybės institucijos nėra atsakingos už pokyčius teisiniame reglamentavime, t. y. už statybų teisinio reglamentavimo pokyčius, sąlygas, kokiose vietoje pagal tuo metu galiojančius teisės aktus statybos yra leidžiamos (pokyčių teigiamos ir neigiamos pasekmės tenka turto savininkui, nagrinėjamu atveju – ieškovams), o visi argumentai, susiję su 2005-10-18 statybos leidimo Nr. 882 teisėtumu būtų reikšmingi sprendžiant šio leidimo teisėtumo klausimą (ginčijant leidimą), kuris kaip nebeaktualus nebegali būti ginčijamas (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-1167-764/2013, kurioje procesas dėl šio leidimo teisėtumo nutrauktas išnykus ginčo dalykui) arba teisėsaugos institucijoms tiriant pamatų liekanų atsiradimo aplinkybes kaip galimo sukčiavimo (neteisėtos veikos) atvejį.

Pirmosios instancijos teismas ieškovų argumentus dėl statybos leidimo ginčo sklype neteisėtumo atmetė, pripažinęs, kad ginčijamos sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu statybos leidimas sklype buvo išduotas teisėtai, todėl ieškovai, sudarydami ginčo sutartį, negalėjo suklysti dėl šio leidimo neteisėtumo. Ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojęs Statybų privačioje žemėje reglamentas (3 p.) teisę statyti miškų ūkio paskirties žemėje siejo būtent su statyba sodybvietėse, t. y. kai statomi nauji gyvenamieji pastatai (vietoje buvusių) ir tik po 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo nebeliko pagrindo išduoti statybos leidimus statyboms miško paskirties žemėje naujų gyvenamųjų namų statyboms sodybvietėse. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad statybos leidimas ginčo sutartimi ieškovų įsigytame sklype nebuvo nuginčytas (pripažintas neteisėtu), o šiuo metu tokios galimybės ir nebėra, kadangi pagal Statybos įstatymą leidimas Nr. 882 yra negaliojantis dėl tos priežasties, kad pagal jo išdavimo metu galiojusius teisės aktus, jei statyba pagal išduotą leidimą nebuvo pradėta per 3 metus (ieškovai per tris metus statybos nepradėjo), leidimas netenka galios (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-1167-764/2013, kurioje procesas dėl šio leidimo teisėtumo nutrauktas išnykus ginčo dalykui). Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas (pardavėjas), sudarydamas ginčo sandorį, būtų veikęs nesąžiningai, sąmoningai klaidinęs ieškovus dėl sudaromo sandorio sąlygų. Su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka ir jų nekartoja bei toliau pasisakys tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantai teigia, kad pagal teismų praktiką ir iki 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo statybos leidimas statybai ginčijamu sandoriu įsigytame sklype negalėjo būti išduotas, o išduotas pripažintinas neteisėtu, tačiau vadovautis apelianto nurodyta teismų praktika nėra pagrindo, kadangi ji formuota skirtingų esminių faktinių aplinkybių bylose, kuriose buvo sprendžiamas kitoks nei nagrinėjamoje byloje ginčas (byloje Nr. 3K-3-20/2012 buvo nagrinėjamas ginčas dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, be to, ginčijami administraciniai aktai dėl statybos buvo priimti po 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo, byloje Nr. 3K-3-267/2013 nagrinėjama situacija, kai projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas 2004-11-23, o statybos leidimas tik 2007-12-13, byloje Nr. 3K-3-267/2013, statybos leidimas išduotas 2006-11-17, taigi taip pat po 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo, administracinėje byloje Nr. A-556-2006/2008 nagrinėtas ginčas dėl 2006 metais atsisakymo išduoti statybos leidimą, byloje Nr. P-525-115/2011 dėl 2006-08-28 išduoto statybos sąvado panaikinimo).

Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į ieškovų nurodytą kasacinės instancijos teismo 2013-05-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2013, kurioje kasacinės instancijos teismas pasisakė dėl situacijos, kai projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas dar iki Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo, o statybos leidimas jau po. Projektavimo sąlygų sąvado išdavimas, projekto derinimas ir statybos leidimo išdavimas, kaip pasisakė kasacinis teismas, yra atskiros statybos dokumentų rengimo ir tvirtinimo procedūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2010, 2013-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2013). Statybos leidimo išdavimo procedūros metu valstybės įgaliotos institucijos pareigūnai turi patikrinti, ar statyba tame žemės sklype yra galima pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, todėl teismas nepritarė žemesnės instancijos teismo pozicijai projektavimo sąlygų sąvado išdavimą ir vėlesnį statybos leidimo išdavimą vertinti kaip neatskiriamus vieno statybos leidimo išdavimo proceso etapus ir atitinkamai nepritarė pozicijai, kad projektavimo sąlygų sąvado išdavimo pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus (iki Konstitucinio Teismo nutarimo) teisėtumas lemia ir jau po Konstitucinio Teismo nutarimo išduoto statybos leidimo išdavimo teisėtumą. Būtent tokiame kontekste kasacinės instancijos teismas pasisakė, kad egzistuojantis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti įveiktas kitu teisės aktu nustatytu reglamentavimu, kuriame toks draudimas neįrašytas (šiuo išaiškinimu remiasi ieškovai ir siekia jį aiškinti kaip įpareigojantį pripažinti neteisėtu dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo išduotą statybos leidimą buvusios sodybos pamatų vietoje neteisėtu). Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2013 kasacinio teismo išaiškinimų visuma kaip tik leidžia daryti išvadą, kad paisyti Konstitucinio Teismo nutarimo ir vadovautis pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu privalu tuomet, kai statybos leidimas išduodamas po Konstitucinio Teismo nutarimo.

Apeliantai taip pat kaip precedentu remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013 (t. 3, b.l. 184), nurodo, kad šioje byloje kasacinis teismas išaiškino, jog pagal Žemės bei Miškų įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą miškų ūkio paskirties žemėje galėjo būti tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai, nuostatų, nustatančių kitų pastatų ar statinių buvimą miško žemėje, inter alia galimybę statyti gyvenamuosius ar komercinės paskirties pastatus, pirmiau nurodytuose įstatymuose nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo motyvai turi būti aiškinami tos bylos aplinkybių kontekste. Minėtas kasacinio teismo išaiškinimas savo esme atitinka statybas miško žemėje reglamentavusių teisės aktų visumos sisteminį aiškinimą po Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo. Tačiau šioje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje kasatoriai rėmėsi aplinkybe, kad ginčo pastatų statybą numatė ir leido Statybų privačioje žemėje reglamentas, kurio dalis nuostatų pripažintos antikonstitucinėmis tik Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimu, taigi, galiojo išduodant ginčijamus statybą leidžiančius administracinius aktus, atitinkamai šių aktų pagrindu įvykdyta statyba, kasatorių nuomone, laikytina teisėta. Šiuos argumentus teismas atmetė pasisakydamas, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, dėl statybų ne buvusios sodybos vietoje, o buvusios sodybos ūkinių pastatų vietoje, ir todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 3 punkto norma, leidžianti statybas esančiose sodybvietėse, taip pat nesuteikė teisės atsakovams statyti ginčo pastatų, kad šis Reglamentas nenustatė kaimo turizmo sodybos pastatų statybos miško ūkio paskirties žemėje ir iki Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo. Taigi esminės bylos Nr. 3K-3-449/2013 faktinės aplinkybės taip pat skiriasi nuo nagrinėjamų šioje byloje, kurioje keliamas klausimas būtent dėl statybos buvusios sodybos pamatų vietoje. Atitinkamai negalima suabsoliutinti ir be bylos, kurioje išaiškinimas pateiktas, konteksto įvertinimo, tiesiogiai kitose bylose vadovautis išaiškinimu, kad Žemės bei Miškų įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą miškų ūkio paskirties žemėje galėjo būti tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai, kad nuostatų, nustatančių kitų pastatų ar statinių buvimą miško žemėje, inter alia galimybę statyti gyvenamuosius ar komercinės paskirties pastatus, pirmiau nurodytuose įstatymuose nebuvo. Apeliantai nepagrįstai remiasi iš konteksto išimtu išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013 teigdami, kad pagal išaiškinimus šioje byloje nebuvo pagrindo atsakovui gauti statybos leidimą, net jei sklype būtų buvusi sodyba (išlikę gyvenamojo statinio pamatai).

Ieškovai pagrįstai teigia, kad statybos leidimai, išduoti ir iki Konstitucinio Teismo nutarimo taip pat buvo naikinami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1048-10, 2007-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-754-07, 2010-12-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1127-10, 2010- 09-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-714/2010, 2011-02-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-169-11), tačiau šia teismų praktika nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo vadovautis. Joje arba pasisakyta dėl po Konstitucinio Teismo nutarimo išduotų leidimų teisėtumo (bylos Nr. A-556-1048-10, Nr. A-525-1127-10, Nr. A-556-714/2010, kaip jau minėta, projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas vertintini atskirai), arba statybos leidimas buvo išduotas ne statyboms buvusiose statybvietėse, o kaip statinių, skirtų miško priežiūrai (tokia statyba buvo galima) statybai (byla Nr. A-575-754-07, byla Nr. A-822-169-11). Byloje Nr. A-822-169-11 be kita ko vyko ginčas, ar sklypas, kuriame išduotas statybos leidimas, yra miškų paskirties, be to, sklypas yra regioninio parko, hidrografinio draustinio teritorijoje, kas irgi lemia specifinį sklypo statusą. 2001-08-03 įsakymu buvo pakeista žemės sklypo tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties (namų valdos) žemę. Vėliau šis įsakymas, kaip neatitinkantis galiojančių norminių aktų reikalavimų, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006-12-15 sprendimu buvo panaikintas. Taigi bylos Nr. A-822-169-11 faktinės aplinkybės taip pat netapačios nagrinėjamai bylai. Juo labiau ieškovo minimose bylose nebuvo keliamas sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo ją sudarant klausimas, kuris yra esminis nagrinėjamoje byloje.

Visų šių motyvų visuma leidžia kaip nepagrįstus atmesti ieškovų argumentus, kad teismų praktikoje statybos leidimai buvusių pastatų pamatų vietoje miško žemėje, išduoti iki Konstitucinio Teismo nutarimo, naikinami kaip prieštaraujantys statybų draudimui miško žemėje.

Apeliantas taip pat teigia atsakovą tikėtinai klaidinus valstybės institucijas tikslu neteisėtai gauti statyboms ginčo sklype leidimą, mano, jog tikėtina atsakovas dirbtinai suformavo „statinių liekanas“, kad tikėtina tie patys buvę pamatai buvo nurodyti valstybės institucijoms kelis kartus tikslu gauti leidimą statyboms keliuose šalia esančiuose sklypuose. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta, kadangi jie nėra byloje neginčijamai įrodyti (CPK 12, 178 str.). Teismui trūksta duomenų (įrodymų) išvadai, jog pamatai ginčo sklype nėra autentiški.

Apeliantai, siekdami išsiaiškinti, ar atsakovo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos (sukčiavimo) požymių, 2013 metais inicijavo ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-00821-13, kuriame ir bus išsiaiškinta dėl atsakovo veiksmų. Šioje byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą tiek, kad pamatų liekanos ginčo sklype buvo dirbtinais sukurtos, tiek, kad tą padarė būtent atsakovas.

Apelianto argumentai, kad atsakovas faktą, jog jo sklype (ginčo sklypas) yra buvusio statinio pamatai, įrodinėjo nekompetentingų asmenų (girininko ir miškotvarkos inžinieriaus) išduotu dokumentu, būtų reikšmingi vertinant statybos leidimo teisėtumą. Statybos leidimo išdavimo santykiai patenka į viešojo administravimo sritį, kurioje kylantys ginčai priskirtini administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2007), tačiau administracinis teismas bylą dėl statybos leidimo teisėtumo nutraukė nelikus ginčo objekto (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-1167-764/2013). Plačiau dėl statybos leidimo ginčo sklype teisėtumo ir su tuo susijusių argumentų (ar savivaldybė turėjo sudaryti komisiją ir tirti (kaip tirti), ar atsakovo bei jo sūnaus sklypuose esantys akmenys yra tikrų anksčiau buvusių statinių pamatų liekanos) nepasisakytina, kadangi leidimo teisėtumas nebuvo patikrintas įstatymų nustatyta tvarka, patys ieškovai nepasinaudojo statybos leidimu ir nepradėjo statybų, taigi galimybę vykdyti statybas prarado dėl savo pačių delsimo.

Galiausiai pažymėtina, kad savo abejonių dėl statybos leidimo teisėtumo ginčo sklype tuo aspektu, kad ginčo sklype galėjo nebūti statinio pamatų, ieškovai neginčijamai neįrodė (CPK 12, 178 str.) ir esant į bylą pateiktiems prieštaringiems įrodymams apie tai, ar ginčo sklype buvo seni pamatai, teismas pagrįstai vadovavosi oficialiais valstybės institucijų išduotais dokumentais.

Tiek Aplinkos ministerijos 2012-05-29 rašte Nr. (16-1)-D8-4881 rašte (t. 1, b. l. 20), tiek Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012-08-31 rašte Nr. (23.18)2D-12551 (t.1, b.l. 21-22) 2005-10-18 statybos leidimo Nr. 882 (t. 1, b. l. 23-24) statybai ginčo sklype neteisėtumas siejamas (motyvuojamas) būtent Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo turiniu ir kitokiu abejonių statybos leidimo teisėtumu nėra išreikšta Nutarimas įsigaliojo nuo jo oficialaus paskelbimo 2006-03-16, taigi nuo tos dienos jame išdėstyti išaiškinimai, kad pagal Miškų ir Žemės įstatymų nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje gali būti statomi tik medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai ir šis sąrašas negali būti išplėstas žemesnės teisinės galios teisės aktais, įgijo įstatymo galią ir tapo privalomi visiems asmenims, o Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Reglamento nuostatos, leidžiančios miško žemėje statyti ne tik pirmiau nurodytus įrenginius, bet ir kitokius pastatus, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nebegalėjo būti taikomos (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis). Nagrinėjamu atveju statybos pagal 2005-10-18 leidimą Nr. 882 nebuvo ieškovų įvykdytos ar pradėtos vykdyti iki 2006-03-16 (2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo data).

Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo kritišku L. K. 2012 metais atliktos Miškonių k., Vilniaus raj., sklype Nr. 4107/0600:323 archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaitos (t. 1, b. l. 120-131) vertinimu, t. y. kad šis įrodymas yra nepakankamas įrodyti, jog atsakovas būtų neteisėtai imitavęs pamatus ginčo sklype. Išvadoje nėra neginčijamai nustatyta, kada atsirado akmenys, o dalis išvadų grindžiamos ne moksliniais tyrimais. Pavyzdžiui vienas iš tyrimo tikslų – įvertinti penkių akmenų atsiradimo laiką (t. 1, b. l. 122), o išvada grindžiama ne tik mokslinio tyrimo metodų pagalba, o taip pat ieškovo paaiškinimu - „kadangi sklypo savininkas M. Š. sklypą su šiais tariamais pamatais įsigijo 2005 metais, tai pamatų imitacija neabejotinai atsirado iki šio sandorio sudarymo datos“ (t. 1, b. l. 131).

UAB „Geokada“ parengtais brėžiniais ieškovas siekė įrodyti, kad sodyba buvo ne ginčo sklypo vietoje, o už 600 metrų (ieškovo paaiškinimai 2013-03-25 teismo posėdyje, t. 2, b.l. 212) nuo ieškovo ir atsakovo sūnaus ir dukters sklypų. Kadangi pamatai teigiama esą buvo ir atsakovo vaikų sklypuose, ieškovai apeliaciniu skundu prašė išreikalauti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2006-07-05 išduoto statybos leidimo Nr. 0611 medžiagą (duomenys neskelbtini) arba ieškovams išduoti liudijimą gauti šiuos dokumentus. Taip ieškovai siekė įrodyti, jog atsakovas galimai tuos pačius pamatų likučius pateikė kaip esančius keliose vietose. Šias abejones pats ieškovas M. Š. paneigė 2014-04-18 paaiškinimuose (t. 3, b. l. 183), nurodydamas, kad statybos leidimo, išduoto atsakovo sūnui M. R. atlikti statybos darbus gretimame sklype medžiaga (šią medžiagą ieškovai prašė išreikalauti pirmosios instancijos teismą bei apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismą) buvo pateikta į ikiteisminio tyrimo medžiagą ir iš jos matyti, kad šioje medžiagoje apskritai nėra įrodymų apie tai, kad sklype būta pamatų. Atitinkamai ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas išreikalauti papildomus įrodymus tapo nebeaktualus, todėl netenkinamas.

Visų šių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė ieškovo esminio suklydimo dėl ginčijamo sandorio kaip pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir tinkamai motyvuotas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, apeliantams nepriteisiamos jų dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė MilašienėDonatas ŠernasEgidija Tamošiūnienė