Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-1218-516/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-09-10
Bylos Nr.: e2-1218-516/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00232-2015-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas: A. P., R. P., uždarajai akcinei bendrovei „Druskininkų statyba“
Ieškovas: T. P.
Trečiasis asmuo: notaras J

Kategorijos

110.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-1218-516/2015Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00232-2015-1Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1754-324/2015 pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovams A. P., R. P., uždarajai akcinei bendrovei „Druskininkų statyba“, trečiasis asmuo notaras J. P., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje ginčas kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovas T. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) 2005 m. kovo 24 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. P., R. P. ir UAB „Druskininkų statyba“, taikyti restituciją ir grąžinti poilsio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovo UAB „Druskininkų statyba“ nuosavybėn, o A. P. ir R. P. grąžinti 195 000 Lt; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) 2007 m. vasario 20 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. P. ir UAB „Druskininkų statyba“, taikyti restituciją ir grąžinti pastatą–sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovo UAB „Druskininkų statyba“ nuosavybėn, o A. P. grąžinti 10 000 Lt.

Teigė, kad jis yra smulkusis UAB „Druskininkų statyba“ akcininkas, o 80,71 proc. bendrovės paprastųjų vardinių akcijų nuosavybės teise priklauso UAB „Druskininkų sodybos“. UAB “Druskininkų sodybos“ iš esmės vienintelis akcininkas yra atsakovas A. P., kuriam nuosavybės teise priklauso 99,51 proc. paprastųjų vardinių UAB „Druskininkų sodybos“ akcijų. Nurodė, kad pradėjus domėtis UAB „Druskininkų statyba“ veikla, jos finansiniais rodikliais ir sudarytais sandoriais, paaiškėjo, jog atsakovas A. P. kartu su savo sutuoktine R. P. ir jų pačių kontroliuojama bendrove sudarė neteisėtus, įstatymui prieštaraujančius ir bendrovei nenaudingus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius.

Šių ieškininių reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams A. P. ir R. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: pastatą–poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Nurodė, kad atsakovai A. P. ir R. P., siekdami išvengti jiems galimai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, vienokiu ar kitokiu būdu gali parduoti ar apsunkinti šį nekilnojamąjį turtą, kas praktiškai padarytų neįmanomu jo išreikalavimą iš sąžiningų naujųjų įgijėjų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 26 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir areštavo atsakovams A. P. ir R. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: pastatą–poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, įkeisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą bei visas iš jo kylančias teises.

Sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, o atsakovų A. P. ir R. P. galimybė perleisti ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą – poilsio pastatą ir sandėlį – apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba padarytų jį neįmanomą. Nurodė, kad teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba įvykdymo negalimumo grėsmę ieškinio patenkinimo atveju patvirtina ir didelė ieškinio suma, o tai sudaro pagrindą taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas A. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paskirti ieškovui 5 792 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą proceso teisėmis, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai ir nemotyvuotai nurodė, kad ieškininiai reikalavimai yra tinkamai pagrįsti. Priešingai, ieškovas neturi tiesės reikšti ieškinio CK 1.82 straipsnio pagrindu, nes jis nėra UAB „Druskininkų statyba“ akcininku (dalyviu), t. y. nepatenka į įstatyme numatytų subjektų, turinčių teisę reikšti tokį reikalavimą, ratą (CK 1.78 straipsnio 4 dalis, 1.82 straipsnio 3 dalis), todėl byla yra nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka. Nors ieškovas byloje pateikė su dviem UAB „Druskininkų statyba“ akcininkais sudarytą 2015-03-08 185 vnt. nematerialiųjų akcijų dovanojimo sutartį, tačiau jis neturi nuosavybės teisės į šias akcijas, nes jų perleidimas nėra užfiksuotas akcijas perleidusio ir įgijusio asmenų vertybinių popierių sąskaitose. Šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų ieškovas į bylą nepateikė. 2015 m. kovo 8 d. akcijų dovanojimo sutarties 3.1 punkto sąlyga, kad nuosavybės teisė į akcijas apdovanotajam pereina nuo šios sutarties pasirašymo dienos, yra niekinė ir negaliojanti. Nuosavybės teisė į nematerialiąsias akcijas naujajam įgijėjui pereina ne nuo sutarties pasirašymo momento, o nuo akcijų perdavimo momento – įrašų akcijas perleidžiančio asmens ir jas įgyjančio asmens akcijų sąskaitose įrašymo (CK 4.49 straipsnis, ABĮ 46 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2010). 2015 m. kovo 8 d. akcijų dovanojimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes tai yra apsimestinis sandoris, sudarytas su tikslu pridengti kitą, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį, siekiant paneigti kitų bendrovės akcininkų pirmumo teisę įsigyti bendrovės akcijas. Atsakovas rengia ieškinį dėl šios dovanojimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia. Priešingai nei teigia ieškovas, iš pridedamų įrodymų matyti, kad ginčijamų 2005 m. kovo 24 d. ir 2007 m. vasario 20 d. sandorių sudarymo metu bendrovei UAB „Druskininkų sodybos“ priklausė atitinkamai 22 153 (78,2 procentai) ir 22 844 (80,7 procentai) UAB „Druskininkų statyba“ akcijų, tačiau atsakovas A. P. laikotarpiu nuo 2001 m. spalio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise turėjo tik 10 738 iš 28 884 UAB „Druskininku sodybos“ akcijų, kurios sudaro 37,1 procentus visų UAB ,,Druskininku sodybos“ akcijų. UAB „Druskininkų sodybos“ kontrolinį akcijų paketą atsakovas A. P. įsigijo tik 2010 m. gruodžio 31 d. Taigi ginčijamų 2005 m. kovo 24 d. ir 2007 m. vasario 20 d. sandorių sudarymo metu atsakovas neturėjo kontrolinio UAB „Druskininkų sodybos“ akcijų paketo ir objektyviai negalėjo daryti esminės įtakos UAB „Druskininkų sodybos“ priimamiems sprendimams dėl UAB „Druskininkų statyba“ turto disponavimo. Iš ieškinio priedų matyti, kad ši informacija ieškovui buvo žinoma / turėjo būti žinoti, tačiau nepaisant to, jis vis tiek pateikė nepagrįstą ieškinį.Ieškovas taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad ginčijami sandoriai būtų pažeidę UAB „Druskininkų statyba“ interesus ar prieštarautų bendrovės tikslams. Vien ta aplinkybė, kad UAB „Druskininkų statyba“ priklausę pastatai – poilsio namas ir sandėlis – prieš atitinkamai 10 ir 8 metus buvo parduoti, nesudaro pagrindo pripažinti tokius sandorius negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu. Ieškovas ne tik tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimo, tačiau nėra ir realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje vien didelė ieškinio suma nebėra laikoma aplinkybe, savaime padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio suma neturi reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti atsakovo turto areštą, o vien didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1357/2014; 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1686/2014; 2013 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1724/2013 ir kt.). Ieškovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neįrodinėjo ir neįrodė atsakovų nesąžiningumo, taip pat nepateikė duomenų, kad jie būtų ėmęsi konkrečių veiksmų, siekdami nuslėpti savo turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims, nenurodė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti atsakovų veiksmus ar ketinimus mažinti savo turto apimtis ir taip kelti realias grėsmes ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas ieškinyje reiškia akivaizdžiai nepagrįstus reikalavimus, pateikia klaidinančius, nesąžiningus ir melagingus deklaratyvius teiginius dėl esminių bylos aplinkybių, nepagrįstai siekia atsakovams priklausančio turto arešto. Akivaizdu, kad pareikšdamas ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas elgiasi nesąžiningai, veikia prieš teisingą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, todėl už šiurkštų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis jam turėtų būti paskirta CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatyta maksimali bauda – 5 792 Eur.

Ieškovas T. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuo pagrindinius teiginius:

Apelianto atskirojo skundo argumentai yra susiję ne su prima facie ieškinio vertinimu, o su klausimais, kurie vertintini nagrinėjant bylą iš esmės, todėl šioje proceso stadijoje tokio pobūdžio argumentai nėra vertintini. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas neturi teisės pateikti ieškinio. Ieškovas bendrovės akcininku nėra įregistruotas ir išrašas iš vertybinių popierių sąskaitos jam iki šiol nėra išduotas tik dėl paties apelianto piktavališko elgesio, kuris siekdamas apsiginti nuo jam pareikšto ieškinio, ignoruoja visus ieškovo prašymus išduoti išrašus iš vertybinių popierių sąskaitos. Ieškovas 2015 m. gegužės 5 d. Druskininkų miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriame prašoma pripažinti, kad ieškovas nuo 2015-03-18 yra UAB „Druskininkų statyba“ akcininkas, turintis teisę visa apimtimi įgyvendinti turtines bei neturtines akcijų suteikiamas teises, kuriam nuosavybės teise priklauso 185 vnt. UAB „Druskininkų statyba“ paprastųjų vardinių akcijų; įpareigoti UAB „Druskininkų duona“ direktorių A. P. išduoti išrašą iš UAB „Druskininkų statyba“ vertybinių popierių sąskaitos, patvirtinantį, kad ieškovas nuo 2015 m. kovo 18 d. yra UAB “Druskininkų statyba“ akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 185 vnt. UAB „Druskininkų statyba“ paprastųjų vardinių akcijų. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius dėl tariamo 2015 m. kovo 8 d. akcijų dovanojimo sutarties negaliojimo. Apelianto argumentas, kad jis ginčijamų sandorių metu nebuvo vienintelis bendrovės akcininkas, nėra susijęs su sprendžiamu klausimu, t. y. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu ir pagrįstumu. Apelianto galėjimas daryti įtaką bendrovei dėl disponavimo nekilnojamuoju turtu bus nustatytas tik nagrinėjant bylą iš esmės. Be to, toks apelianto teiginys nepaneigia ieškiniu įrodinėjamos nesąžiningumo prezumpcijos. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovas pateikė daugiau nei pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų absoliutų pareikšto ieškinio pagrįstumą, t. y. pateikė rašytinius įrodymus, kad ginčijamais sandoriais bendrovės turtas atsakovams buvo parduotas 32,58 proc. ir 92,60 proc. mažesne kaina nei yra nustatyta šio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė vien tik pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis. Ieškovas taip pat nurodė teismų praktiką, patvirtinančią jo teiginius. Priešingai nei teigia apeliantas, paprastai pagal teismų praktiką didelės sumos aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą, nepaneigė šios prezumpcijos ir nepateikė duomenų, įrodančių jo (gerą) turtinę padėtį, t. y. įrodymų apie turimą turtą, jo vertę, lėšas, gaunamas pajamas, finansinius įsipareigojimus, iš kurių būtų galima padaryti pagrįstą išvadą apie apelianto gerą turtinę padėtį ir apie tai, kad ieškinio suma jam nėra didelė. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir neapsunkins apelianto teisių daugiau nei būtina galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Pabrėžtina, jog apeliantas skunde nepateikė jokių argumentų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neekonomiškumo ir neproporcingumo.

2015 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovo rašytiniai paaiškinimai ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas nurodo iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į atskirąjį skundą, papildomai juos pagrįsdamas teismų praktikos nuostatomis. Prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovo A. P. 220 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo klausimą, ne kartą yra pažymėjęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013, kt.). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat išaiškino, kad kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ir pan.

Nagrinėjamo klausimo kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Savo ruožtu atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad ieškovas T. P. neturi tiesės reikšti ieškinio CK 1.82 straipsnio pagrindu, nes jis nėra UAB „Druskininkų statyba“ akcininku (dalyviu) ir nepatenka į įstatyme numatytų subjektų, turinčių teisę reikšti tokį reikalavimą, ratą; kad 2015 m. kovo 8 d. akcijų dovanojimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes tai yra apsimestinis sandoris; kad ieškovas taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog ginčijami sandoriai būtų pažeidę UAB „Druskininkų statyba“ interesus ar prieštarautų bendrovės tikslams, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės – atsakovo bei ieškovo argumentų bei pateiktų įrodymų detaliu ir išsamiu vertinimu, o ne ieškinio reikalavimų prima facie pagrįstumo nustatymu. Taigi atsakovo atskirojo skundo argumentai neleidžia teismui konstatuoti akivaizdaus ieškovų pateikto ieškinio nepagrįstumo jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.

Sutiktina su apelianto teiginiais, kad nagrinėjamu atveju vien ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau atmestini kaip nepagrįsti jo teiginiai, kad ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, jog būsimas teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Visų pirma, kaip minėta, ieškiniu šioje byloje, be kitų reikalavimų, yra prašoma pripažinti negaliojančiomis 2005 m. kovo 24 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. P., R. P. ir UAB „Druskininkų statyba“ bei 2007 m. vasario 20 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. P. ir UAB „Druskininkų statyba“, taikyti restituciją ir grąžinti šiuos pastatus atsakovo UAB „Druskininkų statyba“ nuosavybėn. Kai ieškiniu yra prašoma restitucijos taikymo, turto, kuris yra ginčo objektu, nuosavybės nekintamumas yra svarbus, kadangi turto perleidimo tretiesiems asmenims atveju restitucijos taikymas gali tapti neįmanomu arba būti apsunkintas (priklausomai nuo turto perleidimo būdo bei įgijėjų sąžiningumo), o tai reiškia, jog status quo padėties išsaugojimas yra būtinas, siekiant užtikrinti galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą. Taigi, vien tai, kad apeliantų dispozicijoje yra ginčo objektai – pastatai, kurie ieškovui palankaus sprendimo atveju galėtų būti grąžinti atsakovo UAB „Druskininkų statyba“ nuosavybėn, teismų praktikoje pripažįstama kaip aplinkybė, patvirtinanti teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-682-178/2015; 2015-04-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-479-178/2015, 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011, kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad šiuo atveju yra būtina užtikrinti, kad ginčo turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims, nes tik tokiu būdu teismo sprendimas būtų realiai įgyvendinamas.

Antra, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014, kt.), todėl atsakovo nurodomas argumentas, jog ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė atsakovų nesąžiningumo, taip pat nepateikė duomenų, kad jie būtų ėmęsi konkrečių veiksmų, siekdami nuslėpti savo turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės visada sukelia tam tikras pasekmes asmeniui, kurio atžvilgiu jos yra taikomos, tačiau vien dėl to teigti, jog tokiu būdu yra pažeidžiami ekonomiškumo bei šalių pusiausvyros principai, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas atsiliepime iš esmės teisingai nurodo, jog teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė tik tokiu mastu, kiek yra būtina užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, o pats apeliantas nenurodo, jog draudimas perleisti turtą šioje bylos nagrinėjimo stadijoje jam sukelia kokių nors realių, neproporcingų nepatogumų ar suvaržymų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl to naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo. Todėl apelianto A. P. atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apelianto prašymo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą proceso teisėmis.

Ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje proceso stadijoje netenkinamas. Remiantis CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatomis, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos, priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Atitinkamai, bylinėjimosi išlaidų, kurios yra patirtos rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą, atlyginimo klausimas turės būti sprendžiamas priimant sprendimą byloje, priklausomai nuo bylos baigties.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ieškovo T. P. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė