Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. U. ir A. U. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-1302-390/2015(Nr. 2-2882-390/2014) pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vakoil“ ieškinį atsakovams P. U. ir A. U. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei A. U. nuosavybės teise priklausantį minėtą turtą uždraudžiant atsakovei juo disponuoti, jį parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti, juo laiduoti ar kitaip jį apsunkinti. Nurodo, kad atsakovas, siekdamas išvengti prievolės atlyginti žalą ieškovui, neatlygintino sandorio pagrindu skubiai perleido vertingiausią savo turtą sutuoktinei. Ieškovo teigimu, jis tikėtinai pagrindė actio Pauliana pagrindu reiškiamus reikalavimus, todėl, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kas sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Byloje egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovė gali imtis veiksmų siekiant jai perleistą turtą parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti, juo laiduoti ar kitaip jį apsunkinti iki bus išnagrinėta ši byla, dėl ko būsimas teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Byloje nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškinys yra prima facie nepagrįstas, nes neatitinka actio Pauliana sąlygų: ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą; dovanojimo sutartis sudaryta privalomai; dovanojimo sutartimi ieškovo teisės nepažeidžiamos; apeliantai yra sąžiningi; suėjęs senaties terminas. Nėra pagrindo abejoti, kad teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas. Todėl negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Turto perskirstymai susiję ne su siekiu išvengti atsakomybės pagal pareikštus nepagrįstus ieškovo reikalavimus, o su AB „Šiaulių bankas“ 2014 m. liepos 3 d. sprendimu dėl verslo sandorio finansavimo klausimų ir atitinkamai atsakovo prisiimtu privalomu užtikrinimo įsipareigojimu, kiek tai susiję su 2014 m. lapkričio 5 d. kredito sutartimi. Apeliantų teigimu, nėra jokių įrodymų ir(ar) grėsmės, kad atsakovė toliau mėgins turtą perleisti kitiems tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinti šioje byloje priimto sprendimo vykdymą. Ieškovas be jokio pagrindo ieškinio sumą nurodė 1 021 723,71 Lt. Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė lygi 1 199 000 Lt, o atsakovei priklausanti žemės sklypo 30/707 dalis yra verta tik 50 876,94 Lt. Todėl ieškinio suma turėtų būti mažesnė 450 466,77 Lt suma, t.y. bendra ieškinio suma neturėtų viršyti 571 256,93 Lt. Apeliantų teigimu, nėra pagrindo spręsti, kad tokia ieškinio suma yra didelė atsakovei. Byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės yra užtikrinamas kitoje civilinėje byloje Nr. 2-2861-324/2014 bankroto administratoriaus pareikštas ieškinys. Tuo tarpu minėtoje byloje objektyvi grėsmė dėl sprendimo įvykdymo nekyla net sprendžiant pagal dabartinį atsakovo turtą.

Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad byloje pareikštas ieškinys neatitina actio Pauliana sąlygų. Ieškovas ieškinyje įrodė, jog turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą, kuris atliko neteisėtus veiksmus bei padarė ieškovui 3 641 976 Lt žalą, kurią privalo atlyginti. Todėl ieškovas yra atsakovo kreditorius. Be to, ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, apeliantai ginčijamos dovanojimo sutarties neprivalėjo sudaryti, dovanojimo sutartis pažeidžia bankrutavusios įmonės interesus. Ieškovo turimais duomenimis yra užsakytos pažymos sandoriams atlikti dėl kito atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo. Todėl yra didelė tikimybė, kad atsakovei priklausantis turtas, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat gali būti perleistas kitiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas, tenkinus ieškinį, pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Neaišku, kokiu pagrindu apeliantai teigia, jog ieškinio suma turi būti sumažinta iki 450 466,77 Lt. Ieškinyje detaliai nurodyta, koks turtas perleistas dovanojimo sutartimi, jo vertė, ir apskaičiuota, jog bendra turto vertė sudaro ieškinyje nurodytą ieškinio sumą. Ieškovas pareikšto ieškinio reikalavimą tikėtinai pagrindė. Taip pat ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog egzistuoja pavojus būsimam teismo sprendimui, nes ieškinio suma yra didelė ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Jos, kaip minėta, taikomos tada, kai 1) prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą; 2) yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme nurodytų aplinkybių pakanka laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teismo preliminaraus (lot. „prima facie“) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Nors apeliantai teigia, kad ieškinys yra prima facie nepagrįstas, nes neatitinka actio Pauliana sąlygų, tačiau šiuo metu toks teiginys savaime neteikia pagrindo išvadai, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Visas aplinkybes, susijusias su ieškinio (ne)pagrįstumu, pirmosios instancijos teismas ištirs bei įvertins nagrinėdamas bylą iš esmės. Ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė ieškinį pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Todėl, nenagrinėjant bylos iš esmės, negalima jos dar tik pradinėje stadijoje daryti išvados, kad ieškovas net tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų.

Tuo atveju, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas vis tik galėtų būti priimtas, spręstina, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl pripažinimo negaliojančia 2014 m. lapkričio 3 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovas perleido atsakovei: 30/707 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); 2/5 dalį negyvenamosios patalpos - automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą - sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), bei restitucijos taikymo – grąžinant iš atsakovės atsakovo naudai nuosavybes teise perleistus nekilnojamojo turto objektus. Taigi, apeliantei minėta dovanojimo sutartimi perleistas ir dabar jai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra ginčo objektas, nes pareikštu ieškiniu inter alia siekiama, taikant restituciją, perleistus nekilnojamojo turto objektus grąžinti atsakovo nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – apeliantės nekilnojamojo turto areštą. Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodo, kad grėsmės tinkamam teismo sprendimo įvykdymui nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje galimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, apeliantei iki tesimo sprendimo priėmimo perdavus ginčo turtą tretiesiems asmenims, ieškinio patenkinimo atveju sprendimo įvykdymas restitucijos taikymo dalyje taptų apsunkintas ar, gal būt, nebeįmanomas. Pastebėtina, kad, nors byloje ir nėra faktinių duomenų apie apeliantės ketinimus perleisti tretiesiems asmenims jai priklausantį turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, būtinybę areštuoti šį turtą pagrindžia tai, kad jai yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, nėra teisinių kliūčių tai padaryti. Taigi, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas tiesiogiai priklausytų vien nuo apeliantės (ne)pasinaudojimo galimybe disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu ginčo turtu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi būti užtikrintas būtent minėto dovanojimo sutartimi perleisto nekilnojamojo turto išsaugojimas apeliantės dispozicijoje. Šiame kontekste atmestini apeliantų argumentai, susiję su ieškinio suma bei jos dydžio vertinimu, nes ši aplinkybė nėra reikšminga galimos restitucijos natūra vykdymo atveju. Teismų praktikoje jau vien aplinkybė, jog ginčo objektas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovą, kuris turi teisę disponuoti ginčo objektu, yra pripažįstama kaip aplinkybė, patvirtinanti teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011). Pastebėtina tai, kad apeliantai ir nenurodo, kokias neproporcingai neigiamas pasekmes jiems gali sukelti/sukelia pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jei ginčo turto perleisti neketinama, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva proporcingumo principo pažeidimo neįžvelgia.

Remiantis išdėstytu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad egzistuoja galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl pagrįstai pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – nekilnojamojo turto areštą. Skundžiama nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė atitinka šių priemonių taikymo paskirtį bei savo esme nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 2 p., 2 d.). Todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, ji iš esmės paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Tačiau dėl jau minėtų motyvų, susijusių su prašomos restitucijos pobūdžiu - natūra, teismas nepagrįstai nurodė, kad turtas ieškinio užtikrinimui areštuotinas 1 021 723,71 Lt reikalavimo ribose, nes reikalavimo dėl tokios sumos priteisimo nėra pareikšta, o konkretaus areštuoto nutartimi turto reali vertė gali būti ir kitokia. Todėl ši nuoroda iš rezoliucinės skundžiamos nutarties dalies šalintina. Taip pat iš skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies šalintina išlyga „leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu“, nes lėšų arešto klausimas nei buvo keliamas, nei šia nutartimi spręstas, taigi, toks leidimas nėra niekaip susijęs su pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžiu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, pašalinant iš jos rezoliucinės dalies nuorodas „1 021 723,71 Lt reikalavimo ribose“ bei „leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu“.