Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-607-372/2019

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-11-12
Bylos Nr.: e2A-607-372/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-36-3-00406-2019-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Birutė Simonaitienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“
Atsakovas: R. V.

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.28.1Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos

Civilinė byla Nr. e2A-607-372/2019 Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00406-2019-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.28.1.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 12 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7242-476/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui R. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Tomadas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. V. dėl skolos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismo prašė: 1) priteisti iš atsakovo 1 480 Eur skolą; 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 33 Eur žyminio mokesčio; 3) 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) su Šiaulių apskrities VPK sudarė viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kurios 1 bei 2 punktų nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. liepos 21 d. gavo Šiaulių apskrities VPK pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė automobilį nugabeno saugoti į sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, tai patvirtina 2018 m. liepos 21 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas.

3. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. spalio 1 d. kreipėsi į atsakovą su pranešimu dėl minėtos transporto priemonės atsiėmimo ir apmokėjimo už transportavimą ir saugojimą, tačiau atsakymo nesulaukė; 2018 m. lapkričio 23 d. kreipėsi atsakovą pakartotiniu pranešimu, tačiau jokio atsakymo taip pat negavo. Ieškovė pažymėjo, jog nors ne kartą informavo atsakovą apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas bei ragino atsiskaityti, atsakovas jokių veiksmų nesiėmė, elgėsi pasyviai ir nerūpestingai, visiškai nebendradarbiavo, ignoravo ieškovės pranešimus, niekada nebandė su ieškove pats susisiekti. Atsakovui neatsiskaitant už suteiktas paslaugas ilgą laikotarpį, nereaguojant į siunčiamas pretenzijas, ieškovė yra priversta kreiptis į teismą dėl skolos, įstatymo nustatytų procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsiliepimas

4. A. R. V. atsiliepime į ieškovės ieškinį prašė sumažinti ieškovės reikalaujamą įsiskolinimą ir išdėstyti jo mokėjimą vieneriems metams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; teismas nusprendė: 1) priteisti iš atsakovo R. V. 528 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. gegužės 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11,88 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Tomadas“ naudai; 2) teismo sprendimo vykdymą išdėstyti 6 mėnesiams, kas mėnesį mokant po 88 Eur.

6. Teismas nurodė, jog nors byloje ir nustatyta pareiga atsakovui atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, būtina atsižvelgti tiek į paties ieškovės elgesį, tiek ir į atsakovo elgesį šiuo konkrečiu atveju, lėmusį transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė kreipėsi į teismą tik praėjus beveik 9 mėnesiams nuo leidimo atsiimti transporto priemonę atsakovui išdavimo; ieškovė nuo leidimo išdavimo dienos tik praėjus dviem mėnesiams išsiuntė pranešimą atsakovui, informuodama, kad jis gali pasiimti transporto priemonę; pakartotinį pranešimą ieškovė atsakovui išsiuntė 2018 m. lapkričio 23 d.; ieškovė tik 2019 m. balandžio 19 d., tai yra praėjus net penkiems mėnesiams nuo paskutinio pranešimo atsakovui išsiuntimo dienos, kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 1 480 Eur skolą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas vertino, kad ieškovė, veikdama pasyviai, dirbtinai didino transporto priemonės saugojimo išlaidas, taip galimai siekdama sau finansinės naudos, be to – ieškovės veiksmai, kai už transporto priemonės saugojimo parą sutartyje nustatytas 5 Eur įkainis, negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, taip pat nesiėmė jokių efektyvių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti, jis nesielgė kaip apdairus, rūpestingas, atidus žmogus ir savo pasyvumu prisidėjo prie padarinių – išaugusios skolos – atsiradimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą lėmė abiejų šalių veiksmai: tiek atsakovo, kuris nesiėmė jokių veiksmų saugomai jo transporto priemonei susigrąžinti, tiek ir ieškovės elgesys nesiimant aktyvių veiksmų. Pripažinęs, kad tokia didelė suma už transporto priemonės saugojimą susidarė ne tik dėl atsakovo nerūpestingumo ir pasyvumo, bet ir dėl ieškovės pasyvumo, teismas sprendė, kad yra pagrįstas pagrindas priteistiną sumą mažinti.

7. Teismas vertino, kad ieškovės taikomas mokestis už transporto priemonės saugojimą, skaičiuojant 5 Eur už vieną saugojimo parą, yra neproporcingai didelis, sudarantis prielaidas nepagrįstam ieškovės praturtėjimui. Teismas nurodė, jog sprendžiant, ar Sutartyje nustatyta saugojimo paslaugų kaina yra protinga ir atitinka rinkoje teikiamų paslaugų kainą, yra būtina vertinti analogiškų paslaugų teikimo rinkos situaciją. Teismas ieškovės prašomą priteisti įsiskolinimo sumą, paskaičiuotą daugiau nei už devynis mėnesius, pripažino akivaizdžiai per didele. Teismas nurodė, kad sudarydami Sutartį, ieškovė bei trečiasis asmuo neįsitikino atsakovui taikytinų kainų atitikimu rinkos kainai (saugojimo kaina sudaro net 150 Eur mėnesiui, t. y. daugiau nei 4 kartus didesnė nei rinkos kaina). Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, jog Sutartyje nustatyta kaina negali būti laikoma naudingomis ir būtinomis išlaidomis, kurios gali būti priteisiamos, todėl ieškovės prašomą priteisti sumą mažino, skaičiuojant po 1,50 Eur už dieną.

8. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas įsiskolinimą už suteiktas paslaugas pripažino, bei į tai, kad atsakovo finansinė padėtis yra sunki, teismas sprendimo įvykdymą išdėstė 6 mėnesių laikotarpiui dalinėmis įmokomis tokia tvarka: kas mėnesį mokant po 88 Eur (6 įmokos) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo esmė

9. Skunde dėl 2019 m. liepos 1 d. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų spendimo ieškovė (apeliantė) UAB „Tomadas“ prašo: 1) panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo priteisti iš atsakovo R. V. likusią 952 Eur įsiskolinimo dalį (įskaitant proporcingai tenkančią sumokėto žyminio mokesčio dalį), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; 2) priteisti ieškovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas; 3) priimti bei pridėti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

9.1. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu skolą pripažino visiškai ir prašė teismo sumažinti ieškovės prašomos priteisti skolos už automobilio saugojimą dydį (bet ne paslaugos įkainį) ir skolos mokėjimą išdėstyti dalimis. Nepaisant to, jog atsakovas neginčijo Sutartyje nustatyto ieškovės teikiamos paslaugos įkainio dydžio, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva šį įkainį, kildinamą iš viešojo pirkimo pagrindu sudarytos Sutarties, drastiškai sumažino išskirtinai savo iniciatyva. Teismas, siekdamas sumažinti atsakovo įsiskolinimą, neturėjo jokio pagrindo savo iniciatyva mažinti Sutartyje nustatyto ir atsakovo net neginčyto paslaugos įkainio.

9.2. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas „protingą“ ieškovės teikiamos paslaugos įkainį, nepagrįstai sutapatino dvi iš esmės skirtingas paslaugas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-14-690/2019. Teismas, nustatydamas paslaugos rinkos kainą, nepagrįstai sutapatino dvi iš esmės skirtingas paslaugas (t. y., specializuotą priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugą, kuriai keliami didžiuliai reikalavimai, perkamą viešojo pirkimo būdu, su įprasta automobilių saugojimo paslauga paprastoje saugojimo aikštelėje, kurioje transporto priemonės yra saugojamos laisva asmenų valia). Teismas ieškovės įkainį sulygino su priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo rinkoje neveikiančių ir analogiškos paslaugos viešuosiuose pirkimuose net nedalyvaujančių subjektų paslaugų įkainiais, tokiu būdu iškreipė ieškovės teikiamos paslaugos įkainį, net neatsižvelgęs į kitas reikšmingas aplinkybes, lemiančias būtent Sutarties nuostatose numatytą paslaugos įkainį. Kasacinis teismas aiškiai nurodė, jog priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugos kaina niekaip negali būti sutapatinama su įprastinės transporto priemonių saugojimo paslaugos įprastinėje aikštelėje (kuomet transporto priemonė yra saugojama laisva asmens valia ir pasirinkimu) kaina. Pirmosios instancijos teismo teiginiai apie „protingą“ 1,50 Eur už parą saugojimo įkainį yra nepagrįsti, prasilenkiantys su visais ekonominiais tiekėjo, dalyvavusio viešajame pirkime ir teikusio pasiūlymą VPK, skaičiavimais.

9.3. Pats atsakovas delsė atlikti nuo jo priklausančius veiksmus, įtakojančius įsiskolinimo didėjimą, ir tai negali būti pagrindas mažinti Sutarties 4.1.2 punkte numatytą paslaugos įkainį, taip pat ir bendrą atsakovo įsiskolinimą. Teismas nustatė abiejų šalių pasyvumą automobilio priverstinio saugojimo laikotarpiu, todėl mažindamas ieškovės naudai priteistiną įsiskolinimą (kaip pasekmę dėl šalių pasyvumo), pirmosios instancijos teismas dėl nesuvokiamų priežasčių ne trumpino automobilio priverstinio saugojimo terminą iki „protingo“ (kadangi įsiskolinimą priteisė už 272 saugojimo paras, t. y., už tą laikotarpį, už kurį ir prašė ieškovė), tačiau sumažino Sutartyje numatytą paslaugos įkainį, kas automatiškai sumažino ir paties atsakovo įsiskolinimo sumą. Nustačius ieškovės netinkamą veikimą, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę trumpinti priverstinio saugojimo laikotarpį, tačiau ne dirbtinai ir nepagrįstai savo iniciatyva mažinti Sutartyje numatytą paslaugos įkainį, dėl kurio byloje tarp šalių net nebuvo ginčo.

9.4. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas kvestionavo VPK veiksmus, sudarant Sutartį, nors viešasis pirkimas, kurio pagrindu sudaryta Sutartis, nėra ir nebuvo ginčo bylos objektas ir (ar) dalykas. Sutartis tarp ieškovės ir VPK yra sudaryta remiantis viešojo pirkimo rezultatais — mažiausios kainos kriterijumi, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Sutartyje numatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai yra ekonomiškai nepagrįsti ar neatitinkantys racionalumo kriterijų. Pasibaigus viešojo pirkimo procedūroms ir sudarius viešojo pirkimo sutartį, teismas neturi pagrindo visiškai savarankiškoje ir su pirkimu nesusijusioje byloje subjektyviai nuspręsti dėl paslaugos kainos, be to – teismas apskritai neturi pagrindo procesiniais sprendimais nustatyti/reguliuoti rinkos kainų. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir apskritai nesuprato priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugos specifiškumo bei tikrųjų tiekėjo kaštų dalyvaujant viešajame pirkime. Teismas visiškai nevertino fakto, jog priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų neteikia subjektai, kurie teikia įprastinę saugojimo paslaugą paprastose aikštelėse ir kuriems nėra keliami iš esmės jokie reikalavimai. Sprendimu dirbtinai ir nepagrįstai sumažindamas Sutartyje numatytą paslaugos įkainį, teismas iš esmės pakeičia pačią Sutartį, dėl kurios teisėtumo nėra ir nebuvo priimti jokie teismų procesiniai sprendimai. VPK organizuotas viešasis pirkimas, kurio pagrindu sudaryta Sutartis, nebuvo ir nėra ginčo bylos objektas; ieškovė viešajame pirkime, įvykdytame pagal VPK parengtas sąlygas, buvo pripažinta šio pirkimo laimėtoja, pasiūliusia mažiausią kainą, todėl nėra suprantami ne tik pirmosios instancijos teismo argumentai mažinti ieškovės naudai priteistiną įsiskolinimą, paskaičiuotą pagal konkrečius Sutartyje numatytus įkainius, tačiau taip pat teigti, esą VPK, sudarydamas Sutartį, neįsitikino dėl rinkos kainų saugojimui taikymo. Sprendimu pirmosios instancijos teismas neabejotinai pažeidė ieškovės teisėtą lūkestį gauti atlyginimą už faktiškai suteiktą paslaugą, taikant Sutartyje numatytus įkainius, kadangi tokiu atveju ieškovė apskritai nebūtų dalyvavusi viešajame pirkime, kurio pagrindu sudaryta Sutartis.

10. Atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka atsakovas R. V. nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11. Skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ieškovė prašo pridėti prie bylos naujus rašytinius įrodymus – duomenis apie priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo specializuotos paslaugos rinkos kainas; VPK organizuoto viešojo pirkimo, kurio pagrindu buvo sudaryta Sutartis, sąlygas. Ieškovė pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas „protingą“ paslaugos rinkos kainą, nepagrįstai sutaptino dvi iš esmės skirtingas paslaugas; teikiami nauji duomenis liudija apie perkančiosios organizacijos tiekėjams pirkimo dokumentuose keliamus kvalifikacinius reikalavimus, įtakojančius ir specializuotos paslaugos kainą.

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

13. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės teikiami rašytiniai įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje nagrinėjamu klausimu, gali turėti reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, sprendžia, jog jie priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste.

Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.

14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

15. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir UAB „Tomadas“ sudarė sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo paslaugų, kurios nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 4.1.1. - 4.1.3. punktuose buvo numatyti transporto priemonių nuvežimo, saugojimo ir specialios technikos panaudojimo įkainiai; Sutarties 4.1.2. punkte numatyta vienos paros saugojimo paslaugos kaina – 5 Eur. 2018 m. liepos 20 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu, transporto priemonė N. A. (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurios savininkas – atsakovas R. V., buvo sulaikyta ir pristatyta į UAB „Tomadas“ policijos paimtų automobilių saugojimo aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini). 2018 m. rugpjūčio 3 d. transporto priemonės savininkui R. V. buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę N. A. (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

16. Gyventojų registro išrašo duomenimis, atsakovo R. V. deklaruotos gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini)., Šiuo adresu 2018 m. spalio 1 d. ir 2018 m. lapkričio 23 d. ieškovė registruotais laiškais išsiuntė pranešimus, informuodama, kad jis gali atsiimti aikštelėje saugomą transporto priemonę.

Dėl ginčo esmės

17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir (duomenys neskelbtini) su Šiaulių apskrities VPK sudarė viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl: 1) transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje; 2) priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo. Sutarties 4.1. punkte buvo numatyta, kad paslaugos teikėjas (ieškovė) už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą (visus veiksmus, reikalingus šioms paslaugoms tinkamai atlikti) iš transporto priemonės savininko, valdytojo, įgalioto asmens ar asmens, dėl kurio neteisėtų veiksmų paslaugos teikėjas patyrė išlaidas, turi teisę reikalauti atlyginti sutartyje numatytas išlaidas.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.830 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje.

19. Dėl konfiskuotos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo kasacinio teismo yra pasisakyta, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017).

20. Minėtos (duomenys neskelbtini) sutarties pagrindu atsirado ne tik ieškovės ir Šiaulių apskrities VPK pasaugos santykiai, nes sutartyje nustatytos ne tik ją sudariusių šalių teisės ir pareigos, bet ir transporto priemonės savininko (šioje byloje – atsakovo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą. T. y. atsakovas nagrinėjamu atveju turi pareigą iki transporto priemonės paėmimo iš stovėjimo aikštelės atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į aikštelę ir jos saugojimu.

21. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, jog ieškovės taikomas mokestis už transporto priemonės saugojimą yra neproporcingai didelis, sudarantis prielaidas nepagrįstam ieškovės praturtėjimui, todėl ieškovės prašyta priteisti sumą (1 480 Eur) už suteiktas paslaugas mažino iki 528 Eur. Ieškovė, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo priteisti iš atsakovo R. V. likusį 952 Eur įsiskolinimą (įskaitant proporcingai tenkančią sumokėto žyminio mokesčio dalį), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.

22. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad transporto priemonė N. A. (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurios savininkas – atsakovas R. V., buvo sulaikyta ir pristatyta į UAB „Tomadas“ policijos paimtų automobilių saugojimo aikštelę 2018 m. liepos 20 d.; 2018 m. rugpjūčio 3 d. transporto priemonės savininkui R. V. buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Ieškovė registruotais laiškais išsiuntė pranešimus atsakovui (informuodama, kad jis gali atsiimti aikštelėje saugomą transporto priemonę) 2018 m. spalio 1 d. ir 2018 m. lapkričio 23 d.; ieškovė kreipėsi į teismą 2019 m. balandžio 19 d. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškove už šio automobilio saugojimą nuo 2018 m. liepos 21 d. iki 2019 m. balandžio 18 d., t. y. 272 dienas; transporto priemonės vienos paros saugojimo kaina 5 Eur (Sutarties 4.1.2. punktas).

24. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo praėjus beveik 9 mėnesiams nuo leidimo atsiimti transporto priemonę atsakovui išdavimo. Kaip patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, ieškovė nuo minėto leidimo išdavimo dienos tik praėjus dviem mėnesiams (2018 m. spalio 1 d.) išsiuntė pranešimą atsakovui, informuodama apie galimybę transporto priemonę atsiimti; pakartotinis pranešimas išsiųstas 2018 m. lapkričio 23 d.; į teismą kreiptasi tik 2019 m. balandžio 19 d. (t. y. praėjus penkiems mėnesiams nuo paskutinio pranešimo atsakovui išsiuntimo dienos). Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog dėl ieškovės pasyvumo buvo dirbtinai padidintos transporto priemonės saugojimo išlaidos, yra visiškai pagrįstos.

25. Kaip jau minėta, byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, taip pat turi būti nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

26. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, įvertino tai, kad Raseiniuose analogiškas paslaugas (be ieškovės) teikia UAB „Autorojus LT“, kur transporto priemonės saugojimo kaina mėnesiui sudaro apie 21 Eur (t. y. vienos paros kaina 0,7 Eur). Teismas vertino ir Kaune veikiančių, analogiškas paslaugas teikiančių įmonių įkainius, ir iš jų internetinių puslapių nustatė, kad vidutinė transporto priemonės saugojimo kaina Kauno mieste vienam mėnesiui sudaro apie 35 Eur, vienos paros kaina 1,5 Eur (UAB „Degetas“ – 35 Eur/mėn., 1,50 Eur/parai; VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ – 29 Eur/mėn., 1,50 Eur/parai). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad, sudarydamas susitarimą, neįsitikinęs dėl rinkos kainų saugojimui taikymo, Šiaulių apskrities VPK neužtikrino Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 5 punkto reikalavimų vykdymo bei tretiesiems asmenims pagrįstų kainų nustatymo.

27. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino ir analogiškų, ir panašių paslaugų įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Dėl šių priežasčių ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas ieškovės įkainį sulygino su priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo rinkoje neveikiančių ir analogiškos paslaugos viešuosiuose pirkimuose net nedalyvaujančių subjektų paslaugų įkainiais ir tokiu būdu iškreipė ieškovės teikiamos paslaugos įkainį, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir neatitinkantys kasacinio teismo išaiškinimų. Pirmosios instancijos teismas vertino, ar ieškovės reikalaujamas atlyginimo už suteiktas paslaugas dydis atitiko ginčo automobilio saugojimo metu buvusią tokių paslaugų rinkos situaciją.

28. Ieškovė apeliaciniame skunde pateikė duomenis apie tokių pačių – analogiškų paslaugų, už kurias byloje yra prašoma priteisti atlyginimą iš atsakovo, rinkos kainas. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ieškovės pateiktus duomenis, konstatuoja, kad jie yra pateikti už laikotarpį nuo 2015 m. iki 2022 m., tačiau to paties (ar panašaus) laikotarpio duomenys pateikti iš Vilniaus ir Klaipėdos apskričių, o duomenys panašioje vietovėje – Kauno apskrityje pateikti už senesnį laikotarpį (sutarties vykdymo laikotarpis nuo 2015-07-29 iki 2018-07-31). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovės pateikti duomenys neatitinka kasacinio teismo nurodyto teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijaus, nes tai nėra duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu.

29. Apeliaciniame skunde nurodoma, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas kvestionavo VPK veiksmus, sudarant Sutartį, nors viešasis pirkimas, kurio pagrindu sudaryta Sutartis, nėra ir nebuvo ginčo bylos objektas ir (ar) dalykas. Ieškovė skunde akcentuoja, jog Sutartis tarp ieškovės ir VPK yra sudaryta remiantis viešojo pirkinio rezultatais, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Sutartyje numatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai yra ekonomiškai nepagrįsti ar neatitinkantys racionalumo kriterijų. Ieškovės vertinimu, pasibaigus viešojo pirkimo procedūroms ir sudarius viešojo pirkimo sutartį, teismas neturi pagrindo visiškai savarankiškoje ir su pirkimu nesusijusioje byloje subjektyviai nuspręsti dėl paslaugos kainos, be to – teismas apskritai neturi pagrindo procesiniais sprendimais nustatyti/reguliuoti rinkos kainų.

30. Šiuo atveju sutiktina su ieškove, kad, atlikus viešojo pirkimo procedūras, sudaryta Sutartis yra privaloma bei sukelia teises ir pareigas jos šalims (ieškovei ir Šiaulių apskrities VPK). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 pažymėjo, jog yra būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam policijos komisariatui, bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Esant tokiai situacijai kasacinis teismas pripažino, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs.

31. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į ieškovės ieškinį prašė ieškovės prašomą sumą mažinti bei priteistos skolos mokėjimą išdėstyti dalimis. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, pirmosios instancijos teismas vertino reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą, kad byloje būtų priimtas teisingas ir proporcingumo principų atitinkantis procesinis sprendimas. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovė (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais, ar ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog teismas, siekdamas sumažinti atsakovo įsiskolinimą, neturėjo jokio pagrindo savo iniciatyva mažinti Sutartyje nustatyto ir atsakovo net neginčyto paslaugos įkainio.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad ieškovė (apeliantė) šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ieškovės UAB „Tomadas“ apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Birutė Simonaitienė