Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) UAB „Stilsena“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-202-907/2016 pagal ieškovių R. K. ir V. B. ieškinį atsakovei UAB „Stilsena“ dėl paprastųjų neprotestuotinų vekselių ir jų pagrindu išduotų vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės R. K. ir V. B. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamos pripažinti negaliojančiu ieškovės V. B. 2015-06-17 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji be išlygų įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „Stilsena“ 1715 Eur sumą iki 2015-09-01 bei šio vekselio pagrindu Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro notaro D. J. išduotą 2015-09-09 vykdomąjį įrašą, pagal kurį iš ieškovės V. B. yra reikalaujama atsakovės UAB „Stilsena“ naudai išieškoti 1715 Eur, o taip pat atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą 15,06 Eur bei pašto siuntimo išlaidas 1,94 Eur (vykdomojo įrašo notarinio registro Nr. 3317); pripažinti negaliojančiu ieškovės R. K. 2015-06-16 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji be išlygų įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „Stilsena“ 1715 Eur sumą iki 2015-09-01 bei šio vekselio pagrindu Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro notaro D. J. išduotą 2015-09-09 vykdomąjį įrašą, pagal kurį iš ieškovės R. K. yra reikalaujama atsakovės UAB „Stilsena“ naudai išieškoti 1715 Eur, o taip pat atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą 15,06 Eur bei pašto siuntimo išlaidas 1,94 Eur (vykdomojo įrašo notarinio registro Nr. 3319), priteisti ieškovėms iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė V. B. dirbo pas atsakovę UAB „Stilsena“ nuo 2012-12-12 (duomenys neskelbtini), o nuo 2014-04-01 dirbo (duomenys neskelbtini). Iš darbo atleista pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 str. 1 d. nuo 2015-08-03. Ieškovė R. U. (po santuokos sudarymo – K.) dirbo pas atsakovę UAB „Stilsena“ nuo 2014-03-06 (duomenys neskelbtini) . Iš darbo atleista pagal DK 127 str. 1 d. nuo 2015-07-28. Ieškovės buvo pasirašiusios visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbdaviu. 2015-06-16 apie 14.00-15.00 val. atsakovės UAB „Stilsena“ darbuotojai ieškoves V. B. ir R. K. informavo, kad ieškovių darbo vietoje prekybos centre (duomenys neskelbtini), esančiame seife trūksta 1780 Eur grynųjų pinigų, kurie į šį seifą buvo padėti 2015-06-15 ieškovės R. K. ieškovių darbo metu. Ieškovių teigimu, jos buvo priverstos 2015-06-16 ir 2015-06-17 abiejų ieškovių vardu pasirašyti po paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuose nurodyta, kad iki 2015-09-01 vekselio davėjos pagal paprastąjį vekselį besąlygiškai įsipareigoja sumokėti vekselio turėtojui UAB „Stilsena“ po 1715 Eur. Ieškovės mano, jog dėl pinigų dingimo gali būti kaltas bet kuris asmuo, dirbęs tiek jų pamainoje, tiek kitoje pamainoje, nes pinigai buvo perskaičiuoti ir jų pasigesta tik kitą darbo dieną.

2. Atsakovė UAB „Stilsena“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodydama, kad negalima iš materialinės atsakomybės kildinti ir taikyti CK 1.80 straipsnį, nes tai du visiškai skirtingi pagrindai. CK 1.90 str. ir 1.91 str. normos konkurencingos, abu straipsniai negali būti taikomi. Darbdavys sudarė tinkamas darbo ir pinigų priėmimo, saugojimo sąlygas, tik darbuotojų elgesys buvo netinkamas. Dėl vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau nenustatyta, kas pavogė pinigus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančiu ieškovės V. B. 2015-06-17 išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji be išlygų įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „Stilsena“ 1715 Eur sumą iki 2015-09-01; pripažino negaliojančiu 2015-06-17 vekselio pagrindu Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro notaro D. J. išduotą 2015-09-09 vykdomąjį įrašą, pagal kurį iš ieškovės V. B. yra reikalaujama atsakovo UAB „Stilsena“ naudai išieškoti 1715 Eur, o taip pat atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą 15,06 Eur bei pašto siuntimo išlaidas 1,94 Eur (vykdomojo įrašo notarinio registro Nr. 3317); pripažino negaliojančiu ieškovės R. K. 2015-06-16 išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji be išlygų įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „Stilsena“ 1715 Eur sumą iki 2015-09-01; pripažino negaliojančiu 2015-06-16 vekselio pagrindu Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro notaro D. J. išduotą 2015-09-09 vykdomąjį įrašą, pagal kurį iš ieškovės R. K. yra reikalaujama atsakovo UAB „Stilsena“ naudai išieškoti 1715 Eur, o taip pat atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą 15,06 Eur bei pašto siuntimo išlaidas 1,94 Eur (vykdomojo įrašo notarinio registro Nr. 3319); priteisė ieškovei V. B. iš atsakovės UAB „Stilsena” 239,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė ieškovei R. K. iš atsakovės UAB „Stilsena” 289,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės UAB „Stilsena” 43,26 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei ir 405,30 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

4. Teismas pažymėjo, kad atsakovas skolą kildina žalos atsiradimu ieškovėms vykdant darbines funkcijas, kad surašant vekselius, buvo siekiama, jog ieškovės atlygintų darbdaviui UAB „Stilsena“ žalą, atsiradusią darbo santykių pagrindu. Nors su ieškovėmis buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys ir pagal DK 255 str. 1 d. 3 p. turėtų atlyginti visą žalą, tačiau teismas vertino, kad žalos padarymo faktas turėjo būti užfiksuotas darbdavio, pateikti įrodymai, priimtas dėl to įsakymas, be to, ieškovės buvo atleistos iš darbo pagal jų pačių prašymus, o ne už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Atsakovei buvo žinomas reikalavimo iš ieškovių teisės atsiradimo pagrindas – ieškovių netinkamas darbo pareigų atlikimas, tačiau įrodinėjant teisę atsakovei iš ieškovių reikalauti vekseliuose nurodytos sumos, to nepagrindė, šios sumos dydžio negalėjo susieti nei su pateiktais rašytiniais dokumentais, nei su liudytojų parodymais, negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl reikalauja beveik trigubai didesnės sumos, nei patyrė dėl pinigų vagystės. Duomenų, kad ieškovėms būtų paskaičiuota žala, susijusi su darbinių funkcijų vykdymu, nei kad pagal darbo teisės normas joms būtų taikyta drausminė ar materialinė atsakomybė, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovių prievolė darbdaviui UAB „Stilsena“ negalėjo atsirasti paprastųjų neprotestuotinų vekselių pagrindu, nes jos jokių turtinių įsipareigojimų, suteikiančių teisę darbdaviui iš jų reikalauti sumokėti po 1715 Eur iš kiekvienos skolą, neturėjo. Teismas konstatavo, kad vekselis, kuris grindžiamas skola, kildinamas žalos atsiradimu ieškovėms vykdant darbines funkcijas, imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujantis sandoris, todėl yra niekinis ir negalioja, kaip pažeidžiantis ieškovių, kaip darbuotojų, interesus, todėl teismas ieškovių atsakovei 2015-06-16 ir 2015-06-17 išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius pripažintino negaliojančiais remiantis CK 1.80 str. 1 d., taip pat šių vekselių pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus.

5. Teismas, vertindamas ieškovių reikalavimą pripažinti vekselius negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu, nurodė, kad atsakovės administracijos darbuotojai patys patvirtino, jog suklaidino ieškoves dėl esminių vekselių pasirašymo aplinkybių. Teismui buvo akivaizdu, jog darbdavio atstovams nurodžius, jog nurodytą vekselyje sumą kiekviena iš ieškovių turės per trumpą laiką grąžinti darbdaviui asmeniškai, o ne nurodant, jog pasirašomi skolos rašteliai, kol bus surastas kaltininkas, o jį suradus, jie bus sunaikinti, ieškovės vekselių nebūtų pasirašiusios. Teismas pripažino, kad ieškovės, teisingai suvokusios vekselio esmę, jo sukeliamas pasekmes, jo tikrai nebūtų pasirašiusios, todėl minėtą ieškovių suklydimą laikė esminiu suklydimu dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Atsižvelgiant į tai, ginčijamus ieškovių atsakovui 2015-06-16 ir 2015-06-17 išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius pripažino negaliojančiais ir remiantis CK 1.90 straipsnio pagrindu.

6. Teismas, įvertinęs vekselio sudarymo aplinkybes, akivaizdžių CK 1.91 straipsnyje numatytų sandorio negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl V. B. 2015-06-17 pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu, vadovaujantis CK 1.91 straipsniu, nepripažino negaliojančiu, nurodant, kad vekselį pripažinus negaliojančiu kitais pagrindais, tai neturi esminės reikšmės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Stilsena“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7. 1. Apeliantės įsitikinimu, teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant vekselius, sandorių negaliojimą reglamentuojančias materialines teisės normas, bei įrodinėjimo procesą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, nukrypus nuo suformuotos vienodos teismų praktikos.

7.2. Teismas vekselių išrašymo teisėtumą analizavo išimtinai per materialinės atsakomybės prizmę, tačiau visiškai atsiribojo nuo paties vekselio sampratos, suformuotos tiek CK, tiek teismų praktikoje.

7.3. Aplinkybė, kad abu ieškovių pasirašyti vekseliai yra abstrakčios prievolės (jų nesieja teisinis ryšys su jų atsiradimo pagrindu), eliminavo ieškovių teisę remtis prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu.

7.4. Įvertinus tai, kad išnagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas ne dėl materialinės žalos atlyginimo, bet dėl ieškovių pasirašytų vekselių galiojimo, vekseliai negali būti pripažįstami negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį tuo pagrindu, kad jie prieštarauja DK įtvirtintoms teisės normoms, reglamentuojančioms darbuotojo materialinę atsakomybę.

7.5. Apeliantės nuomone, teismas neteisingai taikė CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, taip pat nukrypo nuo suformuotos vienodos teismų praktikos, pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą;

7.6. Esminis ieškovių suklydimas nebuvo įrodytas, pirmosios instancijos teismas atsiribojo nuo visapusiško byloje esančių įrodymų vertinimo, visiškai neatsižvelgė į itin reikšmingas ieškovių suklydimui vertinti aplinkybes, patvirtinančias suklydimą dėl jų pačių didelio neatsargumo.

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovių R. K. ir V. B. atstovė advokatė K. P. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Vekslio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta. Šioje byloje ieškovės įrodė, kad pagrindo vekselių išdavimui nebuvo, o apeliantė buvo nesąžininga ir tyčia veikė ieškovių nenaudai.

8.2. Teismas pagrįstai sprendė, kad DK normos, reglamentuojančios darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, yra imperatyvios. Darbo kodekse įtvirtintas darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų visetas yra būtinas darbuotojo materialinei atsakomybei kilti, todėl nustačius, kad neegzistuoja visos ieškovių materialinės atsakomybės sąlygos, apeliantė nepagrįstai reikalauja iš ieškovių ir darbuotojos L. M. triskart didesnė žalos atlyginimo suma nei reali žala. Ieškovės neatliko jokių neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijami vekseliai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

8.3. Byloje esančių įrodymų visetas patvirtina, kad ieškovės, išduodamos paprastuosius neprotestuotinus vekselius, apeliantei nesuprato jų teisinės reikšmės. Teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančiais ieškovių išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais jos apeliantei be išlygų įsipareigojo sumokėti po 1 715 Eur sumą bei pripažino negaliojančiais šių vekselių pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl paprastųjų neprotestuotinų vekselių išdavimo, ieškovėms įrodinėjant, jog vekseliai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.) išduoti dėl suklydimo (CK 1.90 str.) ir apgaulės (CK 1.91 str.). Vekselis, kaip sandoris, gali būti nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu vadovaujantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.78 str.).

10. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas skundžiamu sprendimu atsiribojo nuo vekselio sampratos, suformuotos tiek CK, tiek teismų praktikoje, o vekselių išrašymo teisėtumą analizavo išimtinai darbuotojų materialinės atsakomybės aspektu. Apeliantės teigimu, vekseliui yra būdingas abstraktumo požymis, kuris reiškia, kad prievolė yra savarankiška (jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu), ir abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Apeliantė nurodo, kad ieškovių ginčijami vekseliai atitiko jiems keliamus formalumo reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo pripažinti juos negaliojančiais. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

11. Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str.), dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str.). Vekselis, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Šio vertybinio popieriaus turėtojas laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių, tol, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014).

12. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlygiškas įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą, reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. T. y. skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Tačiau vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje ieškovės įrodė, kad pagrindo vekselių išdavimui nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą analizuoti ginčijamų vekselių atsiradimo pagrindą darbuotojų materialinės atsakomybės aspektu, o nustatęs, kad ginčijami vekseliai yra išduoti nepagrįstai, vekselius bei jų pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus pripažinti negaliojančiais, nes kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Teismų praktikoje konstatuojama, jog kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Atsakovė neįrodė, kad ieškovės atsakovei padarė žalą (nuostolius), todėl pripažinta, jog neatsirado teisinis santykis, kuris buvo pagrindas vekseliams išduoti. Taigi, byloje esančių aplinkybių visuma aptvirtina ieškovių nurodomą neteisėtą skolos atsiradimo pagrindą.

14. Apeliantės nuomone, DK 246, 254, 255, 256, 258 straipsniuose numatytos teisės normos nėra imperatyvios ir nedraudžia darbuotojui ir darbdaviui pasirašyti vekselį, kuriame būtų užfiksuotas darbuotojo piniginis įsipareigojimas darbdaviui, atsiradęs žalos pagrindu. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės ginčijami vekseliai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei pripažino juos negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu.

15. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija, kad darbo kodekso normos, reglamentuojančios darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, yra imperatyvios. Tokio materialinės atsakomybės sąlygų vertinimo teisėtumą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 11 30 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010. Iš tiesų, įstatymas nedraudžia darbuotojui ir darbdaviui gera valia susitarti dėl žalos atlyginimo ir pasirašyti vekselį, tačiau ieškovių materialinė atsakomybė apeliantei galima tik egzistuojant visoms jų materialinės atsakomybės sąlygoms, numatytoms DK 246 straipsnyje. Teismui nustačius, kad neegzistuoja visos ieškovių materialinės atsakomybės sąlygos, kad atsakovė reikalauja iš ieškovių didesnės žalos atlyginimo nei reali žala, ieškovės neatlikus jokių neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, ir nenustačius dėl pinigų dingimo kalto (-ų) asmens (-ų), pagrįstai sprendė, kad ginčijami vekseliai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria bylą nagrinėjusio teismo išvadai, kad vekselis, kuris grindžiamas skola, kildinamas žalos atsiradimu ieškovėms vykdant darbines funkcijas, imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujantis sandoris, todėl yra niekinis ir negalioja, kaip pažeidžiantis ieškovių, kaip darbuotojų, interesus (CK 1.80 str. 1 d.).

16. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas ginčijamus vekselius laikė negaliojančiais ir CK 1.90 str. pagrindu (dėl suklydimo), nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė suklydimo faktą, nepagrįstai sprendė, jog suklydimas buvo esminis.

17. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).

18. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. K. K., bylos Nr. 3K-3-23-248/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).

19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vekseliai buvo pasirašyti ieškovių nurodytomis aplinkybėmis, kadangi ieškoves ir atsakovę siejo būtent darbiniai santykiai. Ieškovės, kaip darbuotojos, šiuo atveju teisėtai laikytos silpnesniąja šalimi. Atsakovės administracijos darbuotojai patys patvirtino, jog suklaidino ieškoves dėl esminių vekselių pasirašymo aplinkybių, nes nenurodė, jog minėta suma gali būti išieškota ir iš ieškovių asmeniškai ir kad tai ne kolektyvinė, o kiekvienos iš ieškovių asmeninė atsakomybė. Pagrįstu pripažintinas skundžiamo teismo sprendimo argumentas, jog darbdavio atstovams nurodžius, jog nurodytą vekselyje sumą kiekviena iš ieškovių turės per trumpą laiką grąžinti darbdaviui asmeniškai, o ne nurodant, jog pasirašomi skolos rašteliai, kol bus surastas kaltininkas, o jį suradus, jie bus sunaikinti, ieškovės vekselių nebūtų pasirašiusios. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad iki šiol dėl pinigų vagystės kaltas asmuo nėra nustatytas. Pažymėtina, kad vekselyje numatytas įsipareigojimas gan didelę sumą sumokėti per gan trumpą terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir tai, kad laikydamasi savo pozicijos atsakovė, kaip darbdavė, nesilaikė DK numatytos darbuotojo darbdaviui padarytos žalos atlyginimo procedūrų ir tvarkos, o esant nurodytoms aplinkybėms iš karto reikalavo vekselio pasirašymo, todėl ieškovėms buvo apribota galimybė įvertinti jų atliekamo veiksmo teisinę reikšmę ir galimus teisinius padarinius. Remdamasis aptartais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovių klaidinimas dėl sudaromų sandorių esmės yra apeliantės nesąžiningumas. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs ieškovių išsilavinimą, profesiją, skolinimosi bei vekselių išdavimo patirties neturėjimą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovių suklydimas šiuo atveju turi esminės reikšmės, nes buvo suklysta dėl paties sandorio (vekselių) esmės.

20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

21. Bylos duomenimis, ieškovės nuo bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme buvo atleistos 2016-06-06 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimais (2 t., 130-133 b. l.). Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą buvo patirta 260,55 Eur išlaidų (2 t., 137 b. l.). Ieškovėms esant atleistoms nuo bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės valstybės naudai priteistina 260,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Stilsena”, į. k. 145626981, valstybei 260,55 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų, 55 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje (išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą), pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5630.