Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Q VARA“ pardavimų ir rinkodaros skyriaus vadovės R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui UAB „Q VARA“ pagal ieškovės UAB „Q VARA“ pardavimų ir rinkodaros skyriaus vadovės R. K. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo (bylos Nr. B2-5049-661/2010).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Restruktūrizavimo proceso tikslas – išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto. Įmonė, turinti laikinų finansinių sunkumų, – tai įmonė, kuri negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) raštiško reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse termino nebuvo nustatyta (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau - ĮRĮ) 2 straipsnio 1 dalis)). Įmonės restruktūrizavimo procesas reiškia, kad jo metu gali būti pakeista ūkinės veiklos rūšis, modernizuojama gamyba, tobulinamas darbo organizavimas, parduodamas įmonės turtas ar jo dalis, priimamas kitų įmonių, jas jungiant ar skaidant, turtas, įgyvendinamos techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės, skirtos įmonės mokumui atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo terminai (ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina tai, kad įmonės restruktūrizavimo tikslų pasiekimą, be kita ko, lemia laiku pradėtas restruktūrizavimo procesas. Įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai ir bendradarbiauti, tiek sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo, tiek vykstant šiam procesui. Įmonės restruktūrizavimu siekiami tikslai – išsaugoti konkrečios įmonės veiklą, darbo vietas – ypač svarbūs šiuo sudėtingu valstybės ūkiui laikotarpiu.

ĮRĮ nustatytos tam tikros sąlygos įmonės restruktūrizavimo procesui taikyti ir restruktūrizavimo bylai iškelti. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos materialaus, 4 straipsnyje – procesinio pobūdžio sąlygos įmonės restruktūrizavimo procesui pradėti. ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalyje išvardyti dokumentai, kuriuos būtina pridėti prie pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyti atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-197/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮRĮ 3 straipsnyje nustatytos tokios materialaus pobūdžio sąlygos, kurioms esant gali būti pradėtas įmonės restruktūrizavimo procesas: 1) įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) daugiau kaip tris mėnesius po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) raštiško reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas; 2) įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos; 3) įmonei neiškelta bankroto byla ar nepradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka.

Analizuojant pirmąją materialaus pobūdžio sąlygą, pažymėtina, kad restruktūrizavimo byla gali būti keliama įmonei, kuri turi laikinų, o ne nuolatinio pobūdžio finansinių sunkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-69/2006, taip pat 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-496/2009). Laikiniems finansiniams sunkumams konstatuoti įstatymo nustatytas tik minimalus terminas, t. y. kai įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) daugiau kaip tris mėnesius po suėjusio įsipareigojimų įvykdymo termino (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 punktas). Maksimalaus termino, kuriam suėjus įmonės finansiniai sunkumai negali būti kvalifikuojami kaip laikini, nenustatyta. Vadinasi, tam tikros įmonės finansinių sunkumų kvalifikavimą kaip laikinų ar nuolatinio pobūdžio lemia kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-197/2010, taip pat 2010 m. birželio 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-265/2010). Sprendžiant, ar egzistuoja ši materialaus pobūdžio sąlyga restruktūrizavimo procesui pradėti, turėtų būti vertinami ne tik įmonės veiksmai rinkoje, bet, visų pirma, pateikti finansiniai dokumentai, taip pat kiti su vykdomos veiklos procesais susiję duomenys, iš kurių ir sprendžiama apie įmonės sunkumų pobūdį.

Dėl antrosios materialaus pobūdžio sąlygos pastebėtina, jog ūkinės komercinės veiklos vykdymas reiškia siekį išsaugoti įmonę ne kaip formalų ūkinį vienetą, bet kaip tokį, kuris realiai plėtoja ar gali plėtoti atitinkamą veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-496/2009). Tai reiškia, kad įmonė pripažįstama vykdančia ūkinę-komercinę veiklą, jeigu ji užsiima tęstine (nuolatine) veikla, kurią vykdo savarankiškai ir siekia pelno (CK 2.4 str. 3 d.). Sprendžiant, ar egzistuoja ši materialaus pobūdžio sąlyga restruktūrizavimo procesui pradėti, turi būti vertinami ne duomenys apie įmonės vykdytą veiklą praeityje, bet įrodymai apie įmonės būseną esamuoju metu (veikli ar neveikli) ir jos siekių įvykdytinumą, t. y. ar dedamos pastangos sudaro realias galimybes išlikti įmonei rinkoje aktyviai.

ĮRĮ 3 straipsnyje įtvirtinta trečioji sąlyga yra susijusi su bankroto procedūrų nevykdymu ne teismo tvarka bei bankroto bylos neiškėlimu teismine tvarka.

Be minėtų ĮRĮ 3 straipsnyje nustatytų materialaus pobūdžio sąlygų teismas taip pat turi patikrinti, ar egzistuoja procesinio pobūdžio sąlygos įmonės restruktūrizavimo bylai iškelti. Teismas turi patikrinti, ar pateikti visi ĮRĮ 5 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyti dokumentai (pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimas, pagal įmonės dokumentus sudarytas įmonės kreditorių sąrašas, kuriame nurodyta įmonės įsipareigojimų kreditoriams sumos, įsipareigojimų vykdymo terminai ir prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinių kreditorių duomenys skubiam ryšiui; pasiūlymas dėl įmonės administratoriaus kandidatūros ir pažymėjimo, patvirtinančio siūlomo įmonės administratoriaus teisę teikti administravimo paslaugas, kopija; dokumentai, patvirtinantys, kad įmonė atitinka ĮRĮ 3 straipsnyje išdėstytas sąlygas; įmonės dalyvių susirinkimo, o valstybės ar savivaldybės įmonėje – savininko teises bei pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimas restruktūrizuoti įmonę; įmonės restruktūrizavimo plano metmenys, kuriems pritarė pagrindiniai kreditoriai ar pirmasis kreditorių susirinkimas; civilinių bylų, kuriose yra pareikšti turtiniai reikalavimai įmonei ir įmonės turtiniai reikalavimai kitiems asmenims, sąrašas; įmonės paskutinio ataskaitinio laikotarpio balansas, turto inventorizacijos aktas ir kiti dokumentai, kurie gali būti svarbūs restruktūrizavimo bylai iškelti). Teismas taip pat turi ištirti, ar restruktūrizavimo plano metmenyse atspindėtos esminės priemonės, kuriomis įmonė siektų išsaugoti ir plėtoti savo veiklą, vykdyti skolinius įsipareigojimus bei atkurti mokumą.

Sykiu teismas turi įvertinti, ar egzistuoja ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytos kitos procesinio pobūdžio sąlygos iškelti restruktūrizavimo bylą, t. y. ar tinkamas subjektas kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ar laikytasi kreditorių susirinkimo sušaukimo ir balsavimo tvarkos, jeigu nesilaikyta, ar padaryti pažeidimai yra esminiai, t y. galintys nulemti inicijuojamo restruktūrizavimo proceso neteisėtumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ĮRĮ nustatytos kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos pažeidimas savaime nėra pagrindas teismui konstatuoti kreditorių susirinkimo priimto nutarimo negaliojimą ir atsisakyti iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar dėl konkretaus pažeidimo galėjo būti priimtas neteisėtas kreditorių susirinkimo nutarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-197/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė gina tik sąžiningus asmenis. Sąžiningumo, įpareigojančio civilinių teisinių santykių subjektus įgyvendinti savo teises rūpestingai, teisingai, atsižvelgiant į teisėtus bei pagrįstus kitų asmenų interesus, principu būtina vadovautis ir inicijuojant restruktūrizavimo procesą (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju neabejotinai galioja ir draudimas piktnaudžiauti teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Tuomet, kai įmonė, siekianti įgyti restruktūrizuojamos įmonės statusą, inicijuoja restruktūrizavimo procedūras, tačiau tai atlieka pažeisdama ĮRĮ įtvirtintus kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkai keliamus reikalavimus, laikoma, kad įmonės veiksmai neatitinka apdairiam, rūpestingam asmeniui taikomų reikalavimų ir padarytas pažeidimas gali turėti esminės reikšmės restruktūrizavimo proceso teisėtumui. Priešingu atveju būtų galima padaryti išvadą, kad apie šaukiamą kreditorių susirinkimą užtenka informuoti tik kelis pagrindinius kreditorius, kurie pagal įstatymą turi teisę priimti nutarimą dėl pritarimo įmonės restruktūrizavimui, o kitų pagrindinių kreditorių galima apskritai neinformuoti. Toks aiškinimas reikštų, kad įmonė, kuri siekia būti restruktūrizuota, neturi pareigos informuoti visų pagrindinių kreditorių apie šaukiamą susirinkimą, kuriame numatyta svarstyti klausimą dėl įmonės restruktūrizavimo, o gali pasirinkti tuos pagrindinius kreditorius, kuriuos ji nori informuoti apie susirinkimą, kad tik būtų išlaikytas ĮRĮ 4 straipsnio antrojoje dalyje nustatytas reikalavimas, jog pagrindiniai kreditoriai šiame susirinkime atstovautų ne mažiau kaip pusei visų kreditorių bendros reikalavimų sumos. Tai neatitiktų teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo reikalavimų, sudarytų sąlygas piktnaudžiauti subjektinėmis teisėmis.

Tik nustatęs, kad egzistuoja visos materialaus ir procesinio pobūdžio sąlygos, kurios būtinos restruktūrizavimo bylai iškelti, teismas gali tenkinti reikalavimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tuo tarpu nustatęs, kad įmonė iki teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo patenkino kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, reikalavimus, arba teismui nepateikti visi ĮRĮ 5 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, arba įmonei iškelta bankroto byla, teismas turi atsisakyti tenkinti pareikštą neturtinio pobūdžio reikalavimą (ĮRĮ 7 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju nėra visų aukščiau aptartų materialaus ir procesinio pobūdžio sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą.

Visų pirma, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytu argumentu, kad atsakovo pateikti duomenys neįrodo, jog atsakovas turi laikinų, o ne pastovių finansinių sunkumų (CPK 12 str., t. 1, b.l. 45-46). Iš atsakovo pateikto balanso 2010 m. balandžio 1 d. duomenimis matyti, kad įmonės turto vertė labai panaši į mokėtinas sumas ir įsipareigojimus (turtas sudaro 37 050 197 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 37 421 260 Lt). Atsakovas pripažino, kad jis yra praleidęs piniginių prievolių vykdymo terminus visiems trims pagrindiniams įmonės kreditoriams, t. y. pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nurodė, jog pradelsti įsipareigojimai Estijoje registruotai įmonei „Proarctic“ OU sudaro 19 008 772,38 Lt, įmonei „Finantsekspert“ OU – 8 958 743,08 Lt, o AB SEB bankas nurodė ir atsakovas atskirajame skunde nepaneigė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. nebevykdo mokėjimų pagal kredito sutartį ir atsakovo pradelsti įsipareigojimai šiam kreditoriui viršija 8 mln. Lt sumą (t. 1, b.l. 2, t. 2, b.l. 50, CPK 12 str.). Tai reiškia, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai pagrindiniams kreditoriams pagal paties atsakovo skaičiavimus sudaro 36 282 423,58 Lt (t. 1, b.l. 52). Be to, atsakovas pripažįsta, kad papildomai negavęs 1 090 000 Lt sumos, jis nesugebės pasiekti pagrindinio tikslo – užbaigti daugiabučio gyvenamojo namo, statomo (duomenys neskelbtini), statybos darbų ir įgyvendinti projekto (t. 2, b.l. 37-38). Atsakovo nesugebėjimas ir negalėjimas kelerius metus turimomis lėšomis užbaigti vienintelio vystomo projekto statybos darbų įrodo, kad įmonė turi rimtų finansinių sunkumų. Labai svarbi ir ta aplinkybė, kad atsakovo vystymo projekto vertė pagal nepriklausomų turto vertintojų 2009 m. gegužės 26 d. atliktą įvertinimą sudarė 11 700 000 Lt, turto likvidacinė vertė – 7 000 000 Lt (t. 1, b.l. 50). Tuo tarpu, kaip atsakovas nurodo restruktūrizavimo plano metmenyse, įmonė jau investavo į pagrindinę savo veiklą – vykdomą projektą 18,7 mln. Lt (t. 1, b.l. 68). Tai leidžia spręsti, kad atsakovas nepakankamai apsvarstė vykdomo projekto galimą pelningumą ir prisiėmė akivaizdžiai per didelę ir nepagrįstą riziką. Atsakovas taip pat nenurodė svarių argumentų, kodėl turėdamas didelių įsipareigojimų kreditoriams, jis investavo pinigų sumas į Estijoje veikiančias įmones Energizer, OU, Pinku Udens SIA (t. 1, b.l. 1, 51). Be to, atsakovui nevykdant sutartinių prievolių, jo turtui nustatyta priverstinė hipoteka ir pagal kitų kreditorių pareikštus reikalavimus (t. 2, b.l. 95-99). Atsižvelgiant į tai, kad įmonės pradelsti įsiskolinimai ženkliai viršija Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą 1/2 įmonės įsiskolinimų ir turto santykį nemokumui konstatuoti, o atsakovo vykdoma veikla yra nuostolinga, pripažinti, jog įmonė moki, o jos sunkumai laikino pobūdžio, nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-263/2010).

Antra, po Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 19 d. ir 2010 m. gegužės 12 d. nutarčių dėl pareiškimo trūkumų šalinimo priėmimo atsakovo pateikti duomenys neįrodo, kad įmonė vykdo ūkinę-komercinę veiklą (t. 1, b.l. 56, 63-64, 122-125). Atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartyje nustatytus reikalavimus, iš pradžių pateikė teismui restruktūrizavimo plano metmenis, dviejų darbo sutarčių kopijas ir automobilio nuomos sutartį (t. 1, b.l. 65-94). Pažymėtina, kad restruktūrizavimo plano metmenyse turi atsispindėti įmonės veiklos siūlomi pokyčiai, kuriuos sistemingai įgyvendindama įmonė turėtų išvengti didesnių finansinių sunkumų. Šiame dokumente neturi būti aptarinėjama šiuo metu įmonės vykdoma veikla, o tik pateikiama išsami studija apie ateityje planuojamus atlikti veiklos pokyčius, kurie padėtų išvengti nemokumo. Todėl restruktūrizavimo plano metmenyse pateikti duomenys negali patvirtinti, kad įmonė nėra nutraukusi ūkinės-komercinės veiklos. Įmonės balansas, kreditorių ir debitorių sąrašai leidžia spręsti apie įmonės turtinę padėtį, tačiau ne apie jos vykdomą ūkinę-komercinę veiklą. Įmonės vykdomos veiklos tęstinumo nepatvirtina ir atsakovo pateiktos dvi darbo sutartys su darbuotojomis, iš kurių viena pateikė teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Darbo sutarčių su darbuotojais sudarymo faktas savaime nereiškia, kad įmonė vykdo ūkinę-komercinę veiklą. Automobilio nuomos sutartis, sudaryta tarp įmonės ir jos darbuotojos, taipogi nesudaro pagrindo spręsti, jog egzistuoja ĮRĮ 3 straipsnio 2 punkte numatyta sąlyga įmonės restruktūrizavimo procesui pradėti. Tai, kad įmonė nenutraukė ūkinės-komercinės veikos, neįrodo ir vykdant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nutartį pateikti papildomi dokumentai – darbo sutartys su dar dviem darbuotojais, duomenys apie apdraustuosius asmenis, paslaugų sutartys (t. 1, b.l. 133-135, 143-145, 147-155). 2007 m. gruodžio 27 d. tarp atsakovo ir UAB „City24“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl informacijos apie atsakovo statomo pastato pardavimą išviešinimo, tokio paties pobūdžio 2009 m. sausio 15 d. tarp atsakovo ir UAB „Plius“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis bei 2009 m. liepos 27 d. atsakovo sudaryta atstovavimo sutartis su UAB „Turto klubas“ rodo atsakovo veiksmus reklamuoti statomą nekilojamojo turto objektą, tačiau nereiškia vykdomos veiklos pastovumo ir pelningumo (t. 1, b.l. 156-181). Sudėtingomis rinkos sąlygomis pirkėjai paprastai perka tik užbaigtus statyti tinkamai įrengtus butus arba sutinka pasirašyti preliminariąsias sutartis, jei kita sandorio šalis patikima, o verslo projekto įgyvendinimas realus ir perspektyvus. Tačiau atsakovo vystomas projektas nėra užbaigtas, o statybos darbų užbaigimui atsakovas neturi lėšų. Todėl ūkinė-komercinė veikla turėtų pasireikšti statybos darbų užbaigimu, o ne nebaigtų statyti statinių reklamavimu sudėtingomis rinkos sąlygomis. Bylos nagrinėjimo metu teismui pateiktas kitos įmonės bei jos vienintelio akcininko patvirtinimas apie ketinimą investuoti pinigų į atsakovo veiklą nėra toks vienašalis sandoris, kuris patvirtintų didelės pinigų sumos gavimo faktą ar ketinimų rimtumą (t. 2, b.l. 29, 32). Nesant kitokių duomenų byloje, galima daryti išvadą, kad atsakovas nebevykdo ūkinės-komercinės veiklos. Pastebėtina, kad ūkinės-komercinės veiklos nevykdymą pagrindžia ir ta aplinkybė, jog atsakovas įmonės sėkmę iš esmės sieja ne su savo paties reguliariai atliekamais veiksmais, siekiant pelno, o su kitų teisės subjektų – galimų investuotojų Estijos įmonės Atlas Eesti OU bei jos vienintelio akcininko T. F. ketinimų įgyvendinimu, taigi, atsakovo veikla neturi ne tik ūkinei-komercinei veiklai priskirtino požymio – tęstinumo, bet ir savarankiškumo.

Trečia, atsakovas pažeidė kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkai nustatytus reikalavimus. Remiantis ĮRĮ 4 straipsnio antrąja dalimi, įmonės vadovas, gavęs kreditoriaus (kreditorių) siūlymą ir įmonės dalyvių susirinkimo sprendimą restruktūrizuoti įmonę, ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų sušaukia pagrindinių kreditorių susirinkimą ir jam pateikia įmonės restruktūrizavimo plano metmenis. Jei pagrindiniai kreditoriai šiame susirinkime atstovauja ne mažiau kaip pusei visų kreditorių bendros reikalavimų sumos, jie gali priimti nutarimą šį kreditorių susirinkimą laikyti pirmuoju. Nutarimui priimti reikia, kad už jį balsuotų ne mažiau kaip pusė visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių. Ši norma įtvirtina pareigą įmonės vadovui, gavusiam kreditorių siūlymą dėl įmonės restruktūrizavimo, operatyviai, t. y. per 10 dienų sušaukti kreditorių susirinkimą ir į jį pakviesti visus įmonės pagrindinius kreditorius. Tačiau minėtoje normoje nenustatytas būdas, kuriuo kreditoriai turi būti informuojami apie šaukiamą susirinkimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis sisteminiu teisės normų aiškinimu, šis klausimas turi būti sprendžiamas taikant ĮRĮ 23 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą informavimo apie šaukiamą susirinkimą būdą. Nurodyta teisės norma nustato, kad kreditoriams apie šaukiamą susirinkimą turi būti pranešta raštu ir per šalies laikraštį ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki susirinkimo dienos. Tokia nuomonė vyrauja ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-263/2010). Pareigą įrodyti, jog įvykdyti minėti reikalavimai, susiję su pagrindinių kreditorių susirinkimo sušaukimo teisėtumu, turi pareiškėjas, inicijavęs restruktūrizavimo bylos iškėlimą teisme (CPK 12 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo padavusi pareiškėja šios pareigos neįvykdė ir nepateikė teismui duomenų apie tai, kad nėra pažeisti paminėti reikalavimai. Atvirkščiai, byloje esantys duomenys neleidžia manyti, kad atsakovo pagrindinis kreditorius buvo tinkamai informuotas apie šaukiamą susirinkimą.

Pažymėtina, kad įmonės kreditorių sąrašą ir jų reikalavimų sumas įmonės vadovas sudaro vadovaudamasis įmonėje turimais dokumentais. AB SEB banko į bylą pateikti duomenys rodo, kad šis atsakovo kreditorius turi į atsakovą 8 444 231,77 Lt kreditorinį reikalavimą. Iš esmės tai pripažįsta ir atsakovas, pateikęs kreditorių sąrašą, tik nurodęs, jog AB SEB banko kreditorinis reikalavimas sudaro 8 314 917,16 Lt (t. 1, b.l. 52, t. 2, b.l. 49-54). Be to, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ant kurio statomas daugiabutis gyvenamasis namas ir kuriame esančius butus siekia parduoti atsakovas, yra įkeistas šiam bankui (t. 2, b.l. 49-54). Tai reiškia, kad AB SEB bankas yra atsakovo pagrindinis kreditorius, dar daugiau, šio kreditoriaus naudai nustatyta atsakovui nuosavybės teise priklausančio viso nekilnojamojo turto hipoteka (ĮRĮ 2 str. 9 d.). Reikšminga ir tai, jog atsakovas restruktūrizavimo plano metmenų 15 ir 18.1 punktuose pripažino, kad įmonė restruktūrizuojama dėl to, kad būtent šis įmonės kreditorius atsisakė refinansuoti atsakovą. Esant tokiai situacijai, netinkamas informavimas arba neinformavimas šio kreditoriaus apie šaukiamą pirmąjį susirinkimą reiškia esminės procesinio pobūdžio sąlygos dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pažeidimą. Kaip minėta, iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti, ar atsakovo restruktūrizavimo procedūras siekiantis atlikti subjektas informavo įmonės pagrindinį kreditorių AB SEB banką apie 2010 m. balandžio 8 d. šaukiamą kreditorių susirinkimą, jeigu informavo, kada ir kokiu būdu. Iš kreditorių susirinkimo dieną AB SEB banko pateikto užklausimo atsakovui ir atsakovo atsakymo į užklausimą elektronine forma matyti, jog atsakovas pakeitė 2010 m. balandžio 8 d. turėjusio įvykti kreditorių susirinkimo vietą iš anksto apie tai neįspėjęs šio pagrindinio kreditoriaus (t. 2, b.l. 52, 113). Tokius atsakovo veiksmus galima vertinti kaip siekį išvengti pagrindinio kreditoriaus, kuris galimai nepritartų įmonės restruktūrizavimui, dalyvavimo ir balsavimo sprendžiant dėl įmonės tolesnio teisinio likimo. Atsakovo elgesys yra nesąžiningas kreditoriaus, dėl kurio nepriimamų sprendimų refinansuoti atsakovą ir pradedamas restruktūrizavimo procesas, atžvilgiu. Teisėjų kolegijos nuomone, apie pirmąjį kreditorių susirinkimą neinformavus įmonės, kuri siekia restruktūrizavimo, pagrindinio kreditoriaus, kurio naudai įkeistas įmonės visas nekilnojamasis turtas, kai teismas dar nepatvirtino kreditorių reikalavimų ir nėra duomenų apie įmonės tikruosius kreditorius, įmonės restruktūrizavimo procesas negali prasidėti.

Ketvirta, teisėjų kolegija, iš esmės nevertindama restruktūrizavimo plano metmenų, pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teismas turi įvertinti, kaip atsakovo restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės galės nulemti atsakovo mokumo, veiklos atkūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-263/2010). Pirmosios instancijos teismui pateiktas atsakovo verslo planas nėra tinkamas išvengti įmonei finansinių sunkumų, kadangi restruktūrizavimo proceso sėkmė iš esmės priklauso ne nuo atsakovo veiksmų ir veiklos pertvarkymo pagal esamus resursus, o nuo galimo investuotojo ketinimų bei galimybių. Negavus piniginių lėšų iš investuotojo, o kredito įstaigoms nebefinansuojant atsakovo nuostolingai vykdomo projekto, kurį siekia užbaigti atsakovas, restruktūrizavimo procesas negalėtų būti sėkmingai vykdomas. Taigi, atsakovas šios įmonės restruktūrizavimo sėkmę sieją ne su jos vykdoma ūkine-komercine veikla, o su kitos - Estijoje veikiančios įmonės verslo perspektyva. Tai rodo atsakovo veiklos nesavarankiškumą ir sukelia abejones dėl restruktūrizavimo proceso sėkmingos baigties.

Esant tokioms aplinkybėms, kelti restruktūrizavimo bylą atsakovui pagal pateiktus duomenis nėra pagrindo (ĮRĮ 7 str. 2 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įmonių restruktūrizavimo bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai atsisakė iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.