- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-03
- Bylos Nr.
- e2A-417-241/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02622-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- K. E.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2463-275/2016 pagal ieškovo K. E. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais teismų ir teisėjų veiksmais nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. E. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 170 252,85 Eur turtinės žalos, 4 829 747,15 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas valstybei, taip pat pranešti prokurorui apie nusikalstamų veikų A. V. ir A. V. veiksmuose požymius, informuoti generalinį prokurorą apie teisėjų S. V., E. T., D. B., L. J., A. S., J. S., V. V., S. G., E. L., R. N., V. G. galimai padarytas nusikalstamas veikas.Ieškovas nurodė, kad žala jam buvo padaryta nagrinėjant Kauno apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-1588-748/2013 pagal ieškovės A. E. ieškinį atsakovui K. E. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Byloje buvo priimtas Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas, o išnagrinėjus šalių apeliacinius skundus buvo priimta Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-86-555/2014, kuria buvo pakeistas apylinkės teismo sprendimas. Išnagrinėjus K. E. kasacinį skundą, priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015, kuria Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutarties dalis, kuria pakeista Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalis dėl sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto padalijimo, panaikinta ir pakeista Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalis dėl sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto. Visi teismai buvo šališki, nevykdė įstatyme nustatytos pareigos vykdyti teisingumą, atliko veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia atlikti, teisėjai pažeidė pareigą laikytis įstatymų. Atsakovas yra kaltas dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų neteisėtų veiksmų, priimtų neteisėtų sprendimų. Kasacinis teismas ignoravo tai, kad įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimas yra teisės klausimas, dėl kurio kasacinis teismas privalo pasisakyti. Atsakovas yra kaltas dėl kasacinio teismo neteisėto veikimo. Taikytina valstybės civilinė atsakomybė už neteisėtus teismų (Kauno apylinkės teismo, Kauno apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) procesinius sprendimus ieškovo ir jo buvusios sutuoktinės santuokos nutraukimo, neturtinės žalos atlyginimo ir santuokinio turto padalijimo byloje. Teismai pažeidė civilinio proceso teisės normas, neteisingai išsprendė šalių reikalavimus, neteisingai padalino turtą, dėl ko ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi patikslino atsakovę byloje ir nustatė, kad ieškinys reiškiamas Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad ieškovas jam padarytą žalą įvardija jo priešieškiniu Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1588-748/2013 pareikštus ir atmestus reikalavimus bei nepagrįstai patenkintus ieškovės A. E. reikalavimus.Teismas padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimo dalykas – aplinkybės, ar teismai užtikrino tinkamą procesą, ar vykdė pareigą išspręsti tarp šalių kilusius ginčus civilinėje byloje pagal A. E. ieškinį atsakovui K. E. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo ir kt. reikalavimus, ar šie pažeidimai, jeigu jie būtų nustatyti, sužlugdė ieškovo verslą.Teismas, įvertinęs ieškovo kasacinio skundo, kurį nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, turinį, nustatė, kad ieškovas jame nurodė, jog materialinių teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tačiau nenurodė tokio procesinio pažeidimo, kaip teismo sprendime nurodymą buvus tokį atsakovo K. E. paaiškinimą ir teigimą, kokio nebuvo. Teismo vertinimu, tai, kad Kauno apylinkės teismo padarytas, ieškovo teigimu, pažeidimas nebuvo nurodytas jo kasaciniame teisme nagrinėtame skunde, leidžia daryti išvadą, kad kasacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino, ar nėra padarytas pažeidimas, nurodant įrodymo turinį, t. y. ar nebuvo netinkamo įrodymo vertinimo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėti bylą kasacinio skundo ribose reikalauja CPK 353 straipsnio 1 dalis, peržengti kasacinio skundo ribas teismas galėjo tik tuo atveju, jei, neperžengus jų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teismas nustatė, kad kasacinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrino apskųstus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu. Ieškovui savo reikalavimų šioje bylą negrindžiant tuo, kad kasacinis teismas turėjo peržengti kasacinio skundo ribas, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados, ar teismas nepažeidė CPK 353 straipsnio 2 dalies nuostatų, numatančių atvejus, kuomet teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad teismas, nagrinėjantis ieškovo reikalavimą, negali vertinti kasacinės instancijos teismo veiksmų, nagrinėjant kasacinį skundą, vertinti, ar jis nepadarė klaidos, neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Teismas konstatavo, kad tai būtų įsiteisėjusios kasacinės instancijos teismo nutarties turinio teisėtumo vertinimas, kuris nėra galimas, ši teismo nutartis yra privaloma vykdyti.Teismas konstatavo, kad ieškovas pažeidimu įvardija tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatė, jog žemesnės instancijos teismai nevertino įrodymų viseto, nevertino kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo principus. Teismas nustatė, kad ieškovo 2014 m. rugpjūčio 25 d. kasaciniame skunde, kurį nagrinėjo Aukščiausiasis Teismas, nebuvo nurodyta, kokių įrodymų žemesnės instancijos teismai nevertino, kokių įrodymų įrodomosios reikšmės nenustatė, t. y. ieškovas nebuvo nurodęs tokio pažeidimo kaip įrodymų vertinimo principų nesilaikymo, bylą nagrinėjant apylinkės ir apygardos teismuose. Teismo vertinimu, tai leidžia daryti išvadą, kad kasacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino, ar žemesnieji teismai nepadarė šių pažeidimų. Teismas pažymėjo, kad ieškovui savo reikalavimų šioje byloje ir dėl kitų jo nurodytų teismų pažeidimų negrindžiant tuo, kad kasacinis teismas turėjo peržengti kasacinio skundo ribas, nėra pagrindo daryti išvados, ar teismas nepažeidė CPK 353 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias atvejus, kuomet teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, pvz., tuo atveju, jei neperžengus jų, būtų pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė, jog buvo aplinkybės, dėl kurių kasacinis teismas turėjo peržengti kasacinio skundo ribas. Teismo vertinimu, tokių aplinkybių nebuvo. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog buvo atmestas ieškovo reikalavimas, nereiškia, kad buvo pažeistos sutuoktinių teisės ar teisėti interesai. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo išsprendimas, kai kurių K. E. priešieškinio reikalavimų netenkinimas civilinėje byloje laikytinas K. E. teisių ar teisėtų interesų pažeidimu.Teismas padarė išvadą, kad teisėjų atrankos kolegijų, priėmusių nutartis atsisakyti priimti K. E. skundus, veiksmų negalima laikyti neteisėtais, jų priimtos nutartys yra galutinės ir neskundžiamos, nutarčių pagrįstumas negali būti vertinamas žemesnės instancijos teismo. Teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimą priteisti žalą dėl šių nutarčių priėmimo grindžia tuo, kad šeši jo pateikti skundai turėjo būti įvertinti kaip priimtini. Teismas pažymėjo, kad civilinio proceso įstatymas nesuteikia teisės teismui, nagrinėjančiam reikalavimą nustatyti, ar įsiteisėjusi teismo nutartis yra neteisėtas teismo veiksmas, vertinti, ar kasacinės instancijos teismo atrankos kolegijos nutartys buvo teisėtos tuo aspektu, ar buvo pagrindas atsisakyti priimti konkretų kasacinį skundą. Teismo vertinimu, tai, kad visos atrankos kolegijos turėjo teisę priimti nutartis atsisakyti priimti skundą, leidžia daryti išvadą, kad nutartys buvo priimtos teisėtai, todėl teisėjų, buvusių atrankos kolegijos nariais, veiksmai, t. y. priimti sprendimai atsisakyti priimti skundą, nepadarė žalos ieškovui, reikalavimas atlyginti žalą dėl šių nutarčių priėmimo negali būti tenkinamas, nes žalą valstybė turėtų atlyginti tik tuo atveju, jei būtų pagrindas teisėjų veiksmus pripažinti neteisėtais. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog septintą kartą pateiktas ieškovo skundas buvo priimtas, skundas dalinai buvo patenkintas, leidžia daryti išvadą, kad proceso dalyvio teise, kad jo atžvilgiu priimti žemesnių teismų sprendimai būtų peržiūrėti kasacine tvarka, K. E. pasinaudojo. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kokia žala jam atsirado dėl negautų pajamų, negalėjus užsiimti savo darbu dėl skundų ruošimo kasaciniam teismui, todėl teismas padarė išvadą, kad šios žalos buvimo jis neįrodė.Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog kasacinis teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, reiškia, kad instancine tvarka buvo patikrintas priimto kasacinio skundo ribose žemesnių instancijų priimtų teismo sprendimo ir nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas sprendė, kad ginčui aktualiais klausimais jis negali daryti priešingų išvadų, nei nustatė kasacinis teismas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra įsiteisėjusi, ji turi būti vykdoma, ji yra privaloma teismui, nagrinėjančiam ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo, kasacinės instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumas negali būti šio teismo nagrinėjimo dalyku byloje dėl žalos atlyginimo. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad galiojančios teisės normos nenumato galimybės panaikinti Aukščiausiojo Teismo nutartį CPK XVIII skyriaus „Proceso atnaujinimas“ pagrindu.Teismas padarė išvadą, kad tai, jog buvo panaikinta Kauno apygardos teismo nutarties dalis ir pakeista Kauno apylinkės teismo sprendimo dalis, nereiškia, kad šių teismų teisėjai padarė akivaizdžius ir šiurkščius teisės taikymo pažeidimus, kurie padarė žalos ieškovui. Teismas konstatavo, kad kasacinio teismo nutartimi ginčas tarp šalių buvo išspręstas pagal proceso ir materialinės teisės normų reikalavimus, todėl žala teisėjų ir teismų veiksmais ieškovui nepadaryta.Teismas sprendė, kad faktas, jog kasacinio teismo teisėjų šešių kolegijų nutartimis buvo atsisakyta priimti K. E. kasacinį skundą, leidžia daryti išvadą, kad Kauno apygardos teismo teisėjų padarytas pažeidimas nebuvo akivaizdus, nebuvo šiurkštus, nes net aukščiausią kvalifikaciją turintys Aukščiausiojo Teismo teisėjai, nagrinėdami K. E. teikiamus kasacinius skundus, neįžvelgė padaryto pažeidimo. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad apygardos teismo teisėjų padarytas pažeidimas, taikant materialinės teisės normas, nėra tokiu neteisėtu veiksmu, dėl kurio buvo pagrindas siekti žalos atlyginimo asmeniui, kurio atžvilgiu buvo priimta jo reikalavimų netenkinanti nutartis.Teismas vertino, kad ieškovas nenurodė aplinkybių, kurios kelia ar gali kelti abejonių dėl bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumo. Tai, kad, ieškovo nuomone, teismai neįvertino įrodymų viseto, kad įrodymus vertino netinkamai, teismo vertinimu, nereiškia, kad dėl to teisėjai, priėmę procesinius sprendimus, buvo šališki.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas K. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas priėmė formalų sprendimą, neatsakydamas į pagrindinius ieškinio argumentus. Sprendimas pagrįstas subjektyviais pamąstymais, o ne faktinių duomenų pagrindu padarytomis išvadomis.Bylą nagrinėjusi teisėja savo požiūrį į bylą išreiškė 2016 m. sausio 11 d. nutartyje, kuria atsisakė priimti ieškinį. Teisėja laikėsi pozicijos, kad ieškovas prašo įvertinti įsiteisėjusius teismų sprendimus, todėl ieškinys atmestinas.Teismas nevertino ieškovo nurodytų konkrečių materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų, nukrypimo nuo teismų praktikos, teisėjų šališkumo, jų padarytų nusikalstamų veikų, lėmusių neteisingų sprendimų priėmimą. Ieškovas pateikė teismui įrodymus, kurie tokias aplinkybes patvirtina.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad jei ieškovo septintą kartą pateiktame kasaciniame skunde nebuvo nurodyti įrodinėjimo taisyklių pažeidimai, tai kasacinis teismas ir neprivalėjo jų ieškoti. Jei kasaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl teismo padarytų įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, tai nereiškia, kad teismai tokių pažeidimų nepadarė.Teismas neatsižvelgė į tai, kad kasacinis teismas nepagrįstai neįvertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nagrinėjant ieškovo skyrybų bylą. Įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimas yra teisės klausimas, dėl kurio kasacinis teismas privalėjo pasisakyti. Tokiais veiksmais kasacinis teismas padarė ieškovui žalos.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Kauno apygardos teismas, kurio nutartį panaikino kasacinis teismas, nepadarė pažeidimų. Teismas turėjo įvertinti, kad Kauno apygardos teismas padarė grubių pažeidimų, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, negali iš naujo išnagrinėti pirminės bylos ir nustatyti kitokių aplinkybių nei jos buvo konstatuotos įsiteisėjusiame teismo sprendime, nes tai reikštų res judicata principo pažeidimą. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turėjo remtis teismo jau konstatuotais faktais ir įrodyti, kad šie faktai atitinka valstybės deliktinės atsakomybės sąlygas. Ieškovas neįrodė, kad buvo atlikti tokie teismų veiksmai, kurie sudaro pagrindą deliktinei atsakomybei atsirasti.Teismas nustatė ginčo teisinį ir faktinį pagrindą, tinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas. Teismas padarė teisingą išvadą, kad santuokos nutraukimo byloje teismai užtikrino tinkamą procesą. Tai, kad buvo panaikinta Kauno apygardos teismo nutarties dalis ir iš dalies pakeistas Kauno apylinkės teismo sprendimas, nereiškia, kad šių teismų teisėjai padarė akivaizdžius ir šiurkščius teisės taikymo pažeidimus. Kasacinio teismo nutartimi ginčas tarp šalių buvo išspręstas pagal proceso ir materialinės teisės normų reikalavimus, todėl žala teisėjų ir teismų veiksmais nebuvo padaryta.Faktas, kad nuolat keičiamas kasacinis skundas buvo priimtas tik septintą kartą, leido teismui padaryti išvadą, kad Kauno apygardos teismo padarytas pažeidimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo akivaizdus ir (ar) šiurkštus, nes net Aukščiausiojo Teismo teisėjai, nagrinėdami ieškovo teikiamus kasacinius skundus, neįžvelgė padaryto pažeidimo. Be to, kasacinis skundas kiekvieną kartą buvo keičiamas, keitėsi tiek jo apimtis, tiek argumentai.Vien tai, kad ieškovas turi kitokią poziciją ir kitaip vertina situaciją, nes laiko, kad santuokos nutraukimo bylą nagrinėję teismai padarė jam žalos, kurią turėtų atlyginti valstybė, nesudaro pagrindo paneigti pagrįstas išvadas ir kitaip vertinti nustatytus faktus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl bylos esmės
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį dėl žalos, padarytos teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį. Pagal minėtą įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos dispozicijos darytina išvada, kad šioje normoje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuomet, kai veiksmai atlikti vykdant teisingumą. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).Apeliantas teigia, kad žala atsirado dėl Kauno apylinkės teismo, Kauno apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų, nagrinėjusių Kauno apylinkės teisme iškeltą civilinę bylą, neteisėtų tyčinių veiksmų, pasireiškusių tuo, jog šie teismai (teisėjai) neteisingai išnagrinėjo civilinę bylą dėl ieškovo santuokos nutraukimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje iš esmės reiškiamas nesutikimas su civilinėje byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovo santuokos nutraukimo procesu, teisiniu vertinimu, o teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais įvardijami civilinės bylos išnagrinėjimo procesiniai rezultatai, lėmę dalies ieškovo reikalavimų, vėliau skundų toje byloje atmetimą.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1588-748/2013 tenkino dalį ieškovo sutuoktinės A. E. ieškinio ir ieškovo priešieškinio, nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išsprendė sutuoktinių pavardžių klausimą po santuokos nutraukimo, padalijo šalių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdomą turtą. Ieškovas, nesutikdamas su Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimu, pasinaudojo įstatymo suteikiama teise skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą instancine tvarka ir padavė dėl šio teismo sprendimo apeliacinį skundą. Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-86-555/2014 pakeitė Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalį dėl sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto. Ieškovas, nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi, padavė dėl šios teismo nutarties kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015 panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutarties dalį, kuria pakeista Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalis dėl sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto padalijimo, taip pat pakeitė Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalį dėl sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės nekeičiamas, patikslinama padalijamo turto vertė, apskaičiuojant mokėtinos kompensacijos dydį, t. y. iš esmės paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad klausimas dėl ieškovo santuokos nutraukimo, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdyto turto padalijimo yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (iš esmės – Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimu). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas. Būtinybę laikytis res judicata principo yra įtvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis principas yra vienas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą).Ieškovui ieškinyje teigiant, kad teismų (teisėjų) veiksmai, nagrinėjant ieškovo santuokos nutraukimo bylą, buvo neteisėti, iš naujo keliami tie patys klausimai (kaltės dėl santuokos iširimo, žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, įrodinėjimo pareigos paskirstymo, dėl trečiųjų asmenų įtraukimo, atsisakymo priimti įrodymus, melagingų liudytojų parodymų ir kt.), kurie buvo keliami visų instancijų teismuose nagrinėjant ieškovo santuokos nutraukimo bylą ir į kuriuos atsakyta minėtais res judicata galią įgijusiais teismų procesiniais sprendimais, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi, kuria iš esmės paliktas galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas. Įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai, šalys nebegali kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiais teismo sprendimu ar nutartimi nustatytų faktų ar teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis, Konstitucijos 109 straipsnis). Taigi ieškovo santuokos nutraukimo civilinėje byloje priimtų procesinių sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas nebegali būti tikrinamas ar kvestionuojamas nagrinėjant šią bylą dėl žalos atlyginimo.Nors apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ieškinyje išdėstytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų dėl teismų (teisėjų) padarytų neteisėtų veiksmų nagrinėjant apelianto santuokos nutraukimo bylą, tačiau pažymėtina, kad iš esmės jokių kitų teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, išskyrus, apelianto manymu, civilinėje byloje dėl apelianto santuokos nutraukimo netinkamai įvertintus įrodymus bei priimtus neteisingus procesinius sprendimus, jis nenurodė. Tačiau vien apeliantui nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad jo nurodytoje civilinėje byloje buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad teisėjams dėl jų veiksmų, atliktų nagrinėjant civilinę bylą dėl apelianto santuokos nutraukimo būtų taikyta drausminė atsakomybė, priimta atskiroji nutartis ir pan. Taigi, teisės aktų nustatyta tvarka nėra konstatuota, kad apelianto nurodyti teismai (teisėjai), nagrinėdami minėtą civilinę bylą, būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus (CPK 185 straipsnis).Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo įvardintų teismų (teisėjų) neteisėti veiksmai, tuo labiau kalti neteisėti veiksmai nagrinėjant ieškovo santuokos nutraukimo bylą, nėra įrodyti, nors savo teiginius dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo fakto privalėjo įrodyti būtent ieškovas (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas, nesutikdamas su tokia teismo pozicija, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pagrindinių ieškinio argumentų, nesilaikė įrodymų vertinimo, sprendimo motyvavimo taisyklių. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio reikalavimus bei faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminius ieškinio argumentus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai motyvavo sprendimą. Priimtą procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, atsižvelgdamas į byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindą, todėl, be kita ko, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar turėjo susidaręs išankstinę nuomonę dėl ginčo išsprendimo. Apelianto skunde išdėstytos aplinkybės, kurios, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo liko neįvertintos, yra iš esmės tos pačios išnagrinėtoje apelianto santuokos nutraukimo civilinėje byloje jau ištirtos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, yra įvertintos toje byloje priimtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir negali būti vertinamos iš naujo šioje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo.Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutarties dalį, savaime neįrodo teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant konstatuoti teismo (teisėjo) neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad teismas (teisėjas) padarė šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui civiliniame procese. Ieškovo santuokos nutraukimo byloje kasacinis teismas nesutiko su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu spręsta nedalyti ginčo turto natūra, tačiau nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių civilinio proceso pažeidimų.Kitas apelianto nurodomas kaip teismo (teisėjų) neteisėtas veiksmas – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijų atsisakymas priimti apelianto kasacinius skundus jo santuokos nutraukimo byloje. Apelianto nuomone, aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi priėmė jo kasacinį skundą, patvirtina, jog prieš tai šešis kartus atsisakydamos priimti tą patį apelianto kasacinį skundą atrankos kolegijos elgėsi neteisėtai. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Byloje esantys duomenys, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ informacija (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi priėmė apelianto 2014 m. rugpjūčio 25 d. kasacinį skundą, kuris tiek turiniu, tiek ir forma bei apimtimi akivaizdžiai skiriasi nuo iki tol kasaciniam teismui teiktų kasacinių skundų, kuriuos buvo atsisakyta priimti. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad atrankos kolegija priėmė skirtingus (priešingus) sprendimus dėl to paties kasacinio skundo priėmimo ir tai neva patvirtina teismo (teisėjų) veiksmų neteisėtumą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsisakant priimti apelianto kasacinius skundus buvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų.Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo konstatuoti civilinėje byloje dėl ieškovo santuokos nutraukimo buvus padarytų akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo ieškovas iš esmės siekia iš naujo išnagrinėti ginčą dėl jo santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, kas šiuo atveju, kaip jau minėta, yra negalima. Tokį tikslą patvirtina ir ieškovo reikalaujama turtinė žala, kuri iš esmės yra siejama su ieškovo santuokos nutraukimo byloje reikštais ir nepatenkintais reikalavimais, jų vertėmis (dydžiais).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Šalys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nepareiškė ir šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.