Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių oda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-2844-392/2021, pradėtoje pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos oda“ dėl baudos ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau - BUAB) „Kėdainių oda“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltijos oda“ 2 891,07 Eur dydžio delspinigius už laiku nesumokėtą nuomą ir 40 000 Eur dydžio baudą už nesutvarkytas atliekas.

2. Siekdama užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinio sumos ribose (42 891,07 Eur), areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis. Prašyme nurodė, jog atsakovės turtinė padėtis yra komplikuota, o ieškinio suma jai yra didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

8. Nagrinėjamu atveju apeliantė kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė ir papildomus, pirmosios instancijos teisme nevertintus įrodymus: duomenis iš interneto svetainės www.cr.lt (duomenis apie atsakovės vardu registruotas transporto priemones bei išrašą iš Nekilnojamojo turto registro apie atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą. Teismas išaiškina, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai turi atitikti ryšio su bylos nagrinėjimo dalyku reikalavimą (CPK 180 straipsnis).

9. Teismas, spręsdamas dėl poreikio priimti apeliantės papildomai teikiamus įrodymus visų pirma pažymi, kad jais iš esmės siekiama įrodyti skundo argumentus apie prastą atsakovės turtinę padėtį, tačiau sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovų turtinė padėtis vertintina tik tame kontekste, kiek ji įrodo galimus nesąžiningus atsakovų veiksmus, antra, įstatymai teismui suteikia teisę ir galimybę, esant poreikiui, susipažinti su viešų registrų duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl atsižvelgus į tai, kad šiuo atveju papildomai teikiami įrodymai įrodomosios reikšmės neturės, juos, kaip neturinčius ryšio su nagrinėjamu dalyku, atsisakoma priimti.

Dėl sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo

10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

11. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, jei išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tačiau ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti išsamių išvadų dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

12. Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

13. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl baudos ir delspinigių priteisimo, nurodydama, kad prašomos priteisti sumos atsirado atsakovei nevykdant tarp šalių pasirašytos nuomos sutarties. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, ieškovės manymu, pagrindžiančius ieškinyje dėstomas aplinkybes. Šiuo atveju, teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad ji savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan., pareikštas ieškinys yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovės poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas (nors skundžiamoje nutartyje tai tiesiogiai ir nenurodyta) pagrįstai pripažino, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir plačiau šiuo klausimu nepasisako.

14. Tačiau pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

15. CPK nėra įtirtinta atsakovo nesąžiningumo prezumpcija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, todėl pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiga įrodyti abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą tenka tai ginčo šaliai, kuri prašo taikyti disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1361-943/2020, 10 punktas). Pažymėtina, kad tik ta aplinkybė, kad ieškinį, kurio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikė bankrutuojanti įmonė, nepaneigia pirmiau nurodytos įrodinėjimo pareigos ir nereiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos savaime.

16. Šiuo atveju laikinąsias apsaugos priemones atsisakyta taikyti konstatavus, kad ieškovė neįrodė grėsmės būsimo, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė, nesutikdama su šiomis išvadomis, nurodo, kad teismas neįvertino to, kad atsakovė nevykdo sutartinių įsipareigojimų, neįrodo savo geros turtinės padėties, todėl tai sudaro pagrindą taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

17. Skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka vertinantis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Visų pirma pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju jas vertinant bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog yra grėsmė ieškovo interesams, turi būti atsižvelgiama į tai, ar prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo pateikė bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.). Antra, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovų nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovės nesąžiningumą sieja išimtinai tik su šalis siejusios Nuomos sutarties netinkamu vykdymu, dėl kurio ir kreiptasi į teismą, tačiau remiantis pirmiau išdėstytu, tik aplinkybė, kad atsakovė netinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nesudaro pagrindo konstatuoti jos nesąžiningumo ir galimos grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

18. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės skundo argumentai, kad atsakovė neįrodė savo geros turtinės padėties, kuri paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių poreikį. Kaip minėta, sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą turi įrodyti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikiantis asmuo. Atitinkamai, antroji bylos proceso šalis, siekdama išvengti tokių priemonių jai taikymo, turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius prašymą pateikusios šalies nurodytą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tą lemia civiliniame procese nustatyti proceso šalių rungimosi (CPK 12, 178 straipsniai) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai. Kadangi šiuo atveju teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovei nekilo pareiga, siekiant paneigti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių poreikį, pagrįsti savo gerą turtinę padėtį.

19. Šiame kontekste Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Būtent tokios pozicijos nuosekliai laikomasi pastarųjų metų teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Remiantis išdėstytu, teismas ieškovės argumentų dėl sudėtingos atsakovės finansinės padėties nelaiko pagrindžiančiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį.

20. Šiuo atveju apeliantė, kuriai ir tenka pareiga rinkti bei teikti įrodymus, nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti bent labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovė tiek iki bylos iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo metu būtų ėmusis aktyvių veiksmų savo turtui nuslėpti ir (ar) perleisti. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo metu nėra pagrindo teigti, jog atsakovės veiksmai liudija apie egzistuojančią grėsmę ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo metu byloje pagal ieškovės ieškinį yra priimtas apeliantei palankus teismo sprendimas už akių, kuris 2021 m. lapkričio 4 d. įsiteisėjo, ieškovei yra išduotas vykdomasis dokumentas, todėl remiantis juo, vykdymo procese gali būti taikomos priverstinio vykdymo priemonės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.