- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-15
- Bylos Nr.
- e2-1361-943/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00364-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- S. V.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Lausta“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės S. V. įmonės „Santera“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės S. V. įmonės „Santera“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-1676-273/2020, pradėtoje pagal ieškovės S. V. įmonės „Santera“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lausta“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė S. V. įmonė „Santera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Lausta“ prašydama priteisti iš atsakovės 45 591,85 Eur skolą, 2 101,53 Eur delspinigius, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumos ribose (47 693,38 Eur) areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o turto esant nepakankamai – areštuoti pinigines lėšas, esančias atsakovės kredito įstaigose, kasoje bei pas trečiuosius asmenis. Prašymą grindė ieškinio preliminariu pagrįstumu, didele reikalavimo suma, civilinių bylų atsakovei iškėlimu teismuose dėl skolų priteisimo, areštų kitose bylose atsakovei taikymu bei nuostolinga atsakovės veikla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 9 d. nutartimi ieškovės S. V. įmonės „Santera“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.
4. Pirmosios instancijos teismas susipažinęs su ieškinio turiniu ir prie jo pridėtais įrodymais, nusprendė, kad nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje civilinio proceso stadijoje teiktų pagrindą daryti išvadą, kad ieškinys prima facie yra nepagrįstas.
5. Teismas nustatęs, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė ketintų turtą slėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip siektų apsunkinti savo turtinę padėtį, o teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nenustatyta, kad šiuo metu atsakovės UAB „Lausta“ atžvilgiu yra iškelta civilinių bylų dėl skolos priteisimo, nusprendė, kad nesant įrodytai grėsmei teismo sprendimo įvykdymui, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė S. V. įmonė „Santera“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
7. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Ieškovė prašymą tikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė ne tik ieškinio sumos reikšmingumu, bet ir kitomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių visuma sudarė pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones;
7.2. Teismas, siekdamas įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, turėjo paprašyti atsakovės atsiliepimo į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tik įvertinęs jos pateiktus duomenis bei tinkamai paskirstęs įrodinėjimo naštą tarp šalių galėjo priimti procesinį sprendimą sprendžiamu klausimu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
9. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodytą praktiką).
10. CPK nėra įtirtinta atsakovo nesąžiningumo prezumpcija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, todėl pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiga įrodyti abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą tenka tai ginčo šaliai, kuri prašo taikyti disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti (CPK 12, 178 straipsniai).
11. Atskiruoju skundu pirmosios iš sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškinio tikėtino pagrįstumo, egzistavimo ieškovė neginčija. Susipažinus su ieškiniu, jo reikalavimais bei jiems pagrįsti pateiktais įrodymais pagrindo teigti, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, ar ieškovė pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, nėra, todėl nutarties teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka vertinantis teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas. Be to, atskirojo skundo nagrinėjimo metu civilinė byla pagal ieškovės ieškinį yra išnagrinėta, ieškinys patenkintas iš dalies, kas taip pat patvirtina teismo argumentus dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, todėl plačiau dėl pirmosios iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
12. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1018-881/2020, 16 punktas). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
13. Laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju atsisakyta taikyti teismui konstatavus, kad ieškovė nepagrindė antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimo. Ieškovė, nesutikdama su teismo atliktu įrodymų ir argumentų, jos teigimu, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, vertinimu, nurodo, kad teismas, spręsdamas prašymą iš esmės pasisakė ir vertino vieną iš argumentų, kuriais ieškovė grindė prašymą, t. y. ieškinio sumos reikšmingumą, ignoruodamas kitas aplinkybes, kuriomis prašymas buvo grindžiamas. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais skundo argumentais nesutinka. Susipažinus su skundžiamos nutarties turiniu nustatyta, kad teismas ieškinio sumos reikšmingumą vertino tik kaip vieną iš argumentų, kuriais buvo grindžiamas prašymas. Teismas, remdamasis aktualia teismų praktika, nurodė, kad nepriklausomai nuo ieškinio sumos, vien reiškiamų reikalavimų suma negali būti vertinama kaip pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, todėl pasisakė ir dėl kitų ieškovės argumentų, kuriais buvo grindžiamas ieškovės prašymas, pagrįstumo, tačiau nusprendęs, kad ir jie neįrodo grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, prašymo netenkino.
14. Lietuvos apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Visų pirma ieškovui išaiškintina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad internetinėse svetainėse pateikiami duomenys apie įmonės kreditingumą ar kita informacija apie įmonę ar jos atskirus finansinius rodiklius, atspindi subjektyvią to asmens nuomonę ir negali būti laikoma oficialiu ir objektyviu rašytiniu įrodymu, ja remtis nebūtų pagrindo (CPK 176 ir 185 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1361/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-837-407/2016), todėl ieškovės pateiktų duomenų iš internetinės svetainės teismas pagrįstai nevertino kaip pagrindžiančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Antra, faktas, kad atsakovė turi įsiskolinimų ar ji dalyvauja teisminiuose ginčuose atsakovės procesiniu statusu, jos siekio ar sąmoningo vengimo vykdyti teismo sprendimą, neįrodo. Teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrindžia ir ieškovės teiginiai dėl atsakovės vadovo pasisakymų apie tai, kad ketinama uždaryti įmonę, kadangi įmonės veiklos pabaiga susijusi su daugeliu teisinių procedūrų, o duomenų apie jų inicijavimą ar vykdymą teismui nepateikta.
15. Apeliantė, kuriai ir tenka pareiga rinkti bei teikti įrodymus, nepateikė ir kitų patikimų duomenų, iš kurių būtų galima daryti bent labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovė tiek iki bylos iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo metu būtų ėmusis aktyvių veiksmų savo turtui nuslėpti ir (ar) perleisti, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės argumentus ir nustatęs, kad jie neįrodo poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstai nusprendė tokio prašymo netenkinti. Tai, kad šiuo metu jau yra priimtas apeliantei palankus teismo sprendimas už akių, kuriam įsiteisėjus vykdymo procese gali būti taikomos priverstinio vykdymo priemonės, nesudaro pagrindo kitaip spręsti dėl ginčijamos nutarties, nes nagrinėjamoje byloje kitų duomenų, nei turėjo pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl grėsmės, nėra.
16. Lietuvos apeliacinis teismas nesutinka ir su apeliantės argumentu, kad teismas priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą dėl to, kad byloje nebuvo išklausyta atsakovės nuomonė, neįvertinti jos įrodymai sprendžiamu klausimu ir prašymas išspręstas teismui netinkamai paskirsčius šalims įrodinėjimo naštą. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tada, kai teismas mano, jog tai būtina. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pasinaudojęs įstatymo jam suteikiama prerogatyva bei nenustatęs būtinybės pranešti atsakovei apie gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jokių procesinių teisės normų nepažeidė. Būtent tokios pozicijos laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-442-302/2019 ir joje nurodytą praktiką). Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos neišklausius atsakovės nuomonės sprendžiamu klausimu, negali būti pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį. Šiuo atveju konstatuota, kad ieškovė neįrodė vienos iš sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimo, dėl ko jos prašymas pagrįstai buvo netenkintas.
17. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, bei pažymėdamas tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė neneigė skolos ieškovei fakto ir nurodė siekianti su ieškove susitarti dėl skolos mokėjimo išdėstymo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo metu nėra pagrindo teigti, jog atsakovės veiksmai patvirtina egzistuojančią grėsmę ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.