Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-488-277/2012 pagal ieškovo Panevėžio kredito unijos ieškinį atsakovams P. V. ir M. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Iš paskolos sutarties kylančių prievolių įvykdymas yra užtikrintas įkeitimu, įkeisto turto vertė – 620 000 Lt kelis kartus viršija ieškovo pareikšto ieškinio dydį, todėl nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.Byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovai mėgintų savo turtą realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip bandytų sumenkinti savo turtinę padėtį, siekdami išvengti prievolių, galinčių atsirasti galimo ieškinio patenkinimo atsakovams atveju.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Ieškovas ieškininius reikalavimus grindžia tarp ieškovo ir atsakovo P. V. 2005 m. rugsėjo 27 d. sudarytos paskolos sutarties pagrindu, kurios grąžinimo užtikrinimui P. V. įkeitė žemės ūkio techniką, įvertintą 620 000 Lt suma, taip pat 2005 m. rugsėjo 27 d. laidavimo sutartimi, pasirašyta su atsakovu M. S. .

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdymui užtikrinti laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju ir tokiu mastu, kiek prievolės įvykdymui užtikrinti nepakanka įkeisto turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1445/2009, 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-956/2009, 2009 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-415/2009). Ši nuostata grindžiama tuo, jog, pareiškus ieškinį dėl prievolės, kurios įvykdymas yra užtikrintas hipoteka (įkeitimu), tinkamo įvykdymo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų ekonomiškumo ir proporcingumo principus, nes, esant tam pačiam pagrindinės prievolės atsiradimo pagrindui, tiek hipoteka (įkeitimas) kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone, tiek laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama tų pačių tikslų įgyvendinimo – kreditoriaus reikalavimų patenkinimo.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimų suma yra 288 356,76 Lt, o prievolės įvykdymas užtikrintas 620 000 Lt vertės turto įkeitimu, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nėra grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Teisėjų kolegijos nuomone, papildomi suvaržymai apelianto turtui, taikant procesines priemones, kurių prašo ieškovas, būtų neproporcingi procese siekiamiems tikslams, t. y. suvaržytų apelianto teises labiau nei tai yra būtina kreditoriaus reikalavimo patenkinimui, todėl nėra objektyvaus ir būtino pagrindo taikyti papildomus apelianto turtinių teisių apribojimus. Tokios išvados nepaneigia ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentas, kad įkeista technika įsigyta 2005 metais, nuo jos įsigijimo ir naudojimo yra praėję 7 metai, todėl pradėjus priverstinį įkeisto turto pardavimą nėra aišku, už kokią kainą bus parduotas įkeistas turtas. Pažymėtina, kad civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.). Teismas neturi nei teisės, nei pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus, kadangi tai yra išimtinė šalių teisė, išskyrus viešąjį interesą turinčiose bylose. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nurodė, o su tuo sutiko ir ieškovas, kad įkeistas turtas buvo 620 000 Lt vertės. Tačiau ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie įkeisto turto vertės pasikeitimą, todėl šis atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, juo labiau, kad ir reikalavimo suma yra ženkliai mažesnė.

Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje Panevėžio apygardos teismas 2012 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies, t.y. priteisė ieškovui iš atsakovo P. V. 288 356,76 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, o ieškinį atsakovo M. S. atžvilgiu apskritai atmetė. Atsakovas P. V. padavė apeliacinį skundą, kurio priėmimo klausimas yra sprendžiamas. Taigi, nesant ieškovo apeliacinio skundo dėl sprendimo dalies, kuria ieškinys atsakovo M. S. atžvilgiu atmestas, spręstina, kad ieškovas nepagrindė savo ieškininių reikalavimų M. S. atžvilgiu.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones apelianto turto atžvilgiu. Todėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarties dalis apelianto atžvilgiu naikintina, o ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apelianto atžvilgiu atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.). Kita Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.

Ieškinys apeliantui yra atmestas. Todėl iš ieškovo jam priteistinas 100 Lt žyminis mokestis, kurį jis sumokėjo už atskirąjį skundą (CPK 93 str. 1 d. ).;

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarties dalį, kuria KB Panevėžio kredito unijos, (duomenys neskelbtini) reikalavimų užtikrinimui laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos atsakovo M. S. (duomenys neskelbtini) 288 356,76 Lt turto atžvilgiu, panaikinti.

Ieškovo Panevėžio kredito unijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo M. S. turto atžvilgiu atmesti.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Panevėžio kredito unijos 100 Lt žyminį mokestį atsakovui M. S. .

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto registro tvarkytojui.