Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Pajūrio viešbučiai“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-888-538/2009 pagal akcinės bendrovės banko „Snoras“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio viešbučiai“, A. S. individualiai įmonei, A. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl skolos dalies priteisimo ir skolos išieškojimo iš neįkeisto turto, todėl teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, o antstolis, vykdydamas skundžiamą teismo nutartį, nepagrįstai areštavo apelianto nekilnojamąjį turtą, kuris nėra įkeistas paskolos grąžinimui užtikrinti. Ieškovas, nutraukęs kredito sutartį ir pareikalavęs grąžinti paskolą, turėjo kreiptis į hipotekos lakštą įregistravusį apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto (CK 4.192 str. 1 d.). Kreditorius gali nukreipti reikalavimus į kitą (neįkeistą) skolininko turtą tik tada, kai pardavus įkeistą turtą, šio turto sumos nepakanka kreditoriaus reikalavimams padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2008); pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tokios kategorijos bylose, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atsižvelgiama į įkeisto turto rinkos vertę, o ne likvidacinę vertę, ir jeigu įkeisto turto rinkos vertė viršija prašomą priteisti skolą, laikinosios apsaugos priemonės nėra taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-174/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-984/2008). Apelianto įkeisto turto (43 vnt. žemės sklypų) vertė pagal 2008 m. rugpjūčio 28 d. nepriklausomo turto vertintojo atliktą vertinimą yra 5 045 000 Lt, o pagal ieškovo atliktą turto vertinimą šio turto vertė 2009 m. vasario 6 d. sudarė 3 400 000 Lt, tai yra žymiai viršija ieškinio sumą, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

priešingai nei teigia apeliantas, iš skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties matyti, kad asmens teisė į ieškinį nėra ribojama to fakto, kad hipotetinis kreditorius nėra realizavęs įkeisto turto savo reikalavimui patenkinti, ir atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovo teisės pažeidimu laikytinas tas faktas, kad skolos pagal kredito sutartį grąžinimas nebus visiškai įvykdytas realizavus įkeistą turtą. Apie tai, kad įkeisto turto vertės neužteks reikalavimui pagal kredito sutartį patenkinti, ieškovui tapo žinoma 2009 m. vasario 6 d. atlikus kredito sutarties įvykdymui užtikrinti įkeistų 43 vnt. žemės sklypų vertinimą, kurio metu nustatyta, kad šio turto vertė sumažėjo nuo 5 045 000 Lt iki 3 400 000 Lt; pradėjus priverstinį skolos pagal kredito sutartį išieškojimą iš įkeisto turto, paaiškėjo, kad dviem iš ieškovui įkeistų 43 vnt. žemės sklypų (duomenys neskelbtini) hipoteka nėra išregistruota, nors jie jau kreipimosi į teismą dieną buvo parduoti, o lėšos už jų įsigijimą pervestos ieškovui. Todėl ieškovui reikalavimo pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti įkeistų žemės sklypų rinkos vertė jų vertinimo dieną sudarė 3 246 910 Lt, o atsakovų skola – 3 684 913, 10 Lt, tai yra įkeistų sklypų rinkos vertė yra 438 003, 10 Lt mažesnė nei skola pagal kredito sutartį;apeliantas, pažeisdamas kredito sutarties 13.17 punktą, be ieškovo sutikimo 2009 m. vasario 17 d. pardavė jam priklausantį 176,28 kv. m. ploto gyvenamąjį namą ir 0,084 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), už 300 000 Lt. Taigi apeliantas vengia atsiskaityti su ieškovu, dėl ko laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra būtinas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais (CPK 145 str. 2 d.), tai yra teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama, jog ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimas realiai ir tinkamai galėtų būti įvykdytas visa apimtimi (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Tačiau kartu įstatymas nustato, jog bendra laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą.

Apeliantas skundžiamos nutarties neteisėtumą iš esmės motyvuoja tuo, kad ieškovas, apelianto manymu, neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl skolos dalies priteisimo ir skolos išieškojimo iš neįkeisto turto. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai yra bylos esmės klausimas. Tuo tarpu civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą.

Atskirajame skunde apeliantas taip pat teigia, kad ieškovui įkeisto apelianto turto - 43 vnt. žemės sklypų, vertė viršija ieškinio sumą, dėl ko teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2006, išaiškino, jog pagrindinis kriterijus nustatant turto, į kurį nukreipiamas išieškojimas, vertę yra turto rinkos vertė. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, kaip nurodo ir pats apeliantas, yra laikomasi nuostatos, kad įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdymui garantuoti laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tai daliai reikalavimų, kurių įvykdymui užtikrinti nepakanka įkeisto turto (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-174/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-984/2008). Iš bylos duomenų matyti, kad 2009 m. vasario 20 d. pareiškimu kreditorius AB bankas ,,Snoras“ kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko UAB ,,Pajūrio viešbučiai“ (b. l. 114-115). Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos 2009 m. vasario 23 d. nutartimi įkeistas turtas buvo areštuotas (b. l. 112-113). Kaip nurodoma ieškinyje, atsakovų skola ieškovui pagal kredito sutartį ir papildomą susitarimą Nr. 1 sudaro 1 067 224, 60 EUR (arba 3 684 913, 10 Lt) (b. l. 2-6). Pagal bylos duomenis matyti, kad ieškovui hipotekos lakštu įkeistų 43 vnt. žemės sklypų rinkos vertė pagal 2008 m. rugpjūčio 28 d. nepriklausomo turto vertintojo atliktą vertinimą buvo 5 045 000 Lt (b. l. 78-79), tačiau pakartotinio šio turto vertinimo metu nustatyta, kad nurodyto turto rinkos vertė 2009 m. vasario 6 d. sudarė 3 400 000 Lt (b. l. 80-81). Be to, kaip atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo ieškovas, pradėjus priverstinį skolos pagal kredito sutartį išieškojimą iš įkeisto turto, paaiškėjo, kad dviems iš ieškovui įkeistų 43 vnt. žemės sklypų (duomenys neskelbtini) hipoteka nėra išregistruota, nors jie jau kreipimosi į teismą dieną buvo parduoti, o lėšos už jų įsigijimą pervestos ieškovui. Taigi ieškovui reikalavimo pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti įkeistų žemės sklypų rinkos vertė jų vertinimo dieną sudarė 3 246 910 Lt. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžia taip pat ir kitos aplinkybės, tai yra ieškovo pateikti duomenys apie tai, kad apeliantas, pažeisdamas kredito sutarties 13.17 punktą, be ieškovo sutikimo, 2009 m. vasario 17 d. pardavė jam priklausantį 176,28 kv. m. ploto gyvenamąjį namą ir 0,084 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), už 300 000 Lt (b. l. 123-131).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovo reikalavimui užtikrinti įkeisto turto vertės nepakanka, dėl ko teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pagrįstai ir teisėtai pritaikytos įkeitimu neužtikrintai reikalavimų daliai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.