Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Nuteistasis N. G. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 13 d. nuosprendį pakeisti – nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 225 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą neskiriant užstato. Tuo atveju jei teismas nuspręstų netenkinti šio prašymo, nuteistasis prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 225 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą neskiriant užstato, arba, netenkinus ir šio prašymo, atsižvelgti į jo šeiminę padėtį bei gaunamų pajamų dydį ir sumažinti jam skirtos baudos dydį. Apeliantas prašo baudžiamąją bylą nagrinėti jam dalyvaujant, žodinio proceso tvarka.Nuteistojo N. G. nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei pažeidė teisingumo principą. Nuteistojo apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje jo kaltė įrodinėjama savanoriško daiktų pateikimo protokolu iš kurio matyti, kad A. J. savanoriškai pateikė skaitmeninės informacijos nešiojamąją laikmeną, kurioje užfiksuoti jo pokalbiai su nuteistuoju. Taip pat, A. J. savanoriškai pateiktos skaitmeninės informacijos nešiojamosios laikmenos apžiūros protokolu. Nuteistojo teigimu, iš pateikto įrašo nėra aiškus nei jo formatas, įrašymo įrenginys, nei jo apimtis. Taip pat neaišku ar tai originalus, vientisas, pilnas įrašas, nenustatytas ir įrašo padarymo laikas. Anot nuteistojo, įraše fiksuotos aplinkybės neatitinka liudytojo A. J. apklausoje teisme duotų parodymų, nuteistojo parodymų dėl esminių, jo veikos kvalifikaciją lemiančių aplinkybių. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino to, jog A. J. pateiktas pokalbio garso įrašas, kuriuo buvo grindžiamas kaltinimas, nėra gautas įstatymo nustatyta tvarka ir negali būti laikomas leistinu įrodymu, kadangi jokie įstatymai nenustato tvarkos, kuria privatus asmuo gali slapta įrašinėti pokalbius nors pokalbio įrašo pateikimas tyrėjams (paskesnis veiksmas) atliktas ir įstatymo nustatyta tvarka. Nuteistojo teigimu, šiuo atveju nebuvo patikrinta ar minėti duomenys buvo gauti įstatyme neuždraustu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir tik išsiaiškinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes būtų galima daryti išvadą, kad aptariamas įrašas gali būti pripažintas leistinu įrodymu, o kad jį pateikusio asmens parodymai yra patikimi. Nuteistasis N. G. apeliaciniame skunde pažymi, kad įtariamojo (kaltinamojo) parodymai, jeigu jie buvo gauti teisėtai, yra bylos įrodymai ir privalo būti tiriami, tikrinami ir vertinami pagal bendrąsias taisykles. Nuteistasis nurodo, kad bylą nagrinėjant teisme jis savo kaltę pripažino, tačiau nesutiko su jo padarytos veikos kvalifikavimu. Nuteistasis nurodo, kad tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) D. policijos komisariato gavęs jau pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe, aptarė ikiteisminio tyrimo pažeidimus su savo tiesioginiais vadovais, buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. Dėl nesurinktų pradinių duomenų ikiteisminis tyrimas buvo apsunkintas. Nuteistasis nurodo, kad su UAB (duomenys neskelbtini) naktinės pamainos vadovu, t. y. tiesioginiu vadovu, kurio padalinyje įvyko nelaimingas atsitikimas, A. J., bendravo daug ir ne kartą, tačiau jis vis nepateikdavo reikalingų dokumentų. Anot nuteistojo, ši informacija fiksuota ir A. J. pateiktuose įrašuose. Nuteistasis teigia apklausoje nurodęs, kad 2017 m. pradžioje kviečiamas A. J. vengė atvykti procesinių veiksmų atlikimui. Nuteistojo teigimu, tai patvirtina prie nagrinėjamos bylos pridėti baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, jog A. J. buvo kviečiamas oficialiais raštais per darbovietę. Nuteistojo manymu, toks A. J. elgesys parodo jo šališkumą, atsakomybės vengimą. Nuteistasis teigia apklausiamas teisme nurodęs, kad A. J. su nutarimu jį apklausti specialiuoju liudytoju supažindino 2017 m. kovo 2 d. Nors pateiktuose A. J. įrašuose tokie duomenys nefiksuoti, kas nuteistojo nuomone leidžia daryti išvadą apie jų nepatikimumą, tokio veiksmo atlikimą patvirtina tą pačią dieną A. J. pildytas specialaus liudytojo apklausos priedas – anketiniai duomenys. Jų pildymą, anot nuteistojo, patvirtina A. J. pateiktas įrašas. Šie duomenys, anot nuteistojo, paneigia apeliaciniame skunde cituojamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas veikos padarymo faktines aplinkybes. Minėti duomenys nuteistojo teigimu patvirtina, kad jis dar 2017 m. kovo 2 d. pradėjo A. J. apklausą, jį apklausė specialiuoju liudytoju pagal BK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nuteistojo teigimu, skunde cituojamas kaltinimo aplinkybes paneigia, o jo parodymus patvirtina ir tai, kad jau 2017 m. sausio 17 d. tyrimui vadovaujantis prokuroras buvo priėmęs nutarimą apklausti A. J. kaip specialųjį liudytoją apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistasis neturėjo galimybės kitaip apklausti A. J. ar priimti kitokį procesinį sprendimą dėl A. J. apklausos. Minėta specialaus liudytojo apklausa nuteistojo teigimu buvo tęsiama 2017 m. kovo 15 d. nesant jokių galimybių pakeisti A. J. statusą ir to nesiūlant. Nuteistasis skunde nurodo, kad tiek A. J. anketiniai duomenys kaip priedas prie jo apklausos, tiek ir pati apklausa turėjo būti išlikę integruotoje baudžiamojo proceso sistemoje, tačiau šie duomenys nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme patikrinti nebuvo. Nuteistasis pažymi, kad tik po to, kai jau apie 15 min buvo tęsiama A. J. apklausa, jis jam netikėtai į stalčių įdėjo pinigus, kurių nuteistasis nelietė, kiek jų – nežinojo ir jų neužvaldė, nes į jo kabinetą įsiveržė imuniteto skyriaus darbuotojai ir juos paėmė. Nuteistasis N. G. akcentuoja, kad jo parodymai dėl esminių veikos padarymo aplinkybių su A. J. parodymais nesutapo, tačiau pirmosios instancijos teismas į šiuos neatitikimus dėmesio nekreipė ir jų skundžiamame nuosprendyje neaptarė ir nevertino. Nuteistojo teigimu, teismas taip pat nevertino ir jo veikos subjektyviosios pusės. Nuteistojo N. G. nuomone, pirmosios instancijos teismas jo parodymus perrašė, jų neanalizavo, nevertino, nepalygino su kitais bylos duomenimis, nenurodė kokiais argumentais remdamasis juos atmeta. Anot apelianto, prieštaravimai tarp jo ir nukentėjusiojo A. J. parodymų nebuvo pašalinti, dėl jų nepasisakyta teismo galutiniame sprendime, todėl, nuteistojo N. G. nuomone tokiu būdu teismas ne tik esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, bet taip pat pažeidė jo teisę į gynybą, rungimosi principą.Nuteistojo nuomone, jo padarytą nusikalstamą veiką galima perkvalifikuoti pagal BK 225 straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, jis neturėjo galimybės neteisėtai veikti ar neveikti vykdydamas savo įgaliojimus. Nuteistojo teigimu, tai patvirtina baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, iš kurių matyti, kad nebuvo paneigtas ar nuginčytas nei vienas nuteistojo, kaip tyrėjo, šioje byloje atliktas veiksmas ar apklausa. Nuteistasis pažymi, kad parodymų šioje byloje niekas nepakeitė, taip pat nepaaiškėjo naujų aplinkybių. Nuteistojo nuomone, nors pirmosios instancijos teismas ir buvo išsireikalavęs šios bylos medžiagą, tačiau tinkamai ir išsamiai visų joje esančių aplinkybių, sudarančių prielaidas teisingai kvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką, neištyrė. Nuteistasis skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką BK 225 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu ir teigia, kad atsižvelgiant į tokią praktiką bei byloje nustatytas faktines aplinkybes jis pagal BK 225 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas nepagrįstai ir neteisėtai, nes ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) visus veiksmus atliko nepažeisdamas įstatymų ir neviršydamas savo įgaliojimų.Nuteistasis N. G. apeliaciniame skunde pasisako ir dėl galimybės jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnį. Apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad jo tyčia buvo nukreipta į pinigų iš A. J. gavimą apgaule. Anot nuteistojo, visas ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas planuotai, apklausta daug liudytojų, surinkta visa įmanoma gauti medžiaga. Nuo nuteistojo sprendimų tyrimo eiga nepriklausė ir negalėjo priklausyti. Nuteistasis teigia, kad visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo derinami su tyrimą kuruojančiu prokuroru, jie buvo teisėti, apklausos fiksuotos apklausų protokoluose. Anot apelianto, perdavus ikiteisminį tyrimą kitam tyrėjui nei vienas jo atliktas veiksmas nebuvo kartotas ar atliktas kitu metodu. Nuteistasis pažymi, kad visi ikiteisminio tyrimo veiksmai yra fiksuojami integruotoje sistemoje, todėl kiekvienas pakeitimas ar papildymas joje būtų matomas. Tačiau, nuteistojo N. G. teigimu, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Nuteistojo teigimu, tinkamai susiklosčius aplinkybėms jis nutarė pasipelnyti ir tokie jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip sukčiavimas. Nuteistasis skunde siūlomą jo veikos kvalifikaciją grindžia teismų praktikoje pateikiamais išaiškinimais, be to nurodo, kad teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo kelia abejonių, nes ištirti įrodymai yra prieštaringi, neįvertinti atskirai ir visete. Anot nuteistojo, įvykio situacija nebuvo iki galo atskleista ir tokią situaciją teismas vertino nuteistojo nenaudai, tokiu būdu perkeldamas nekaltumo įrodinėjimo naštą kaltinamajam. Anot nuteistojo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokia teismo pozicija iš esmės iškreipia konstitucinę nekaltumo prezumpcijos sampratą ir pažeidžia teisę į gynybą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-443/2011). Nuteistojo teigimu, teismas nepakankamai motyvavo savo išvadas apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas prielaidomis, nepagrįstomis įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, tuo pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktą, kuriame nurodoma, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė neturi sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių asmens nusikalstamos veikos padarymo faktą ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Nuteistasis apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad pagal tą patį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo 3.1.8 punktą abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-544/2005).Nuteistojo N. G. apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į aplinkybes, jog nusikalstamą veiką nuteistasis padarė pirmą kartą, prisipažįsta ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, sutinka su iš jo priteista suma žalos atlyginimui bei dalį jos jau yra atlyginęs, nuteistojo manymu, yra visos būtinos BK 40 straipsnyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Apeliaciniame skunde pažymima, kad šiuo atveju kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad nuteistasis, kaip kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, davė teisingus parodymus, sutampančius su teismo nustatytomis esminėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis, kurios pripažintos įrodytomis. Tačiau, apelianto teigimu, visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis neturi būti siejamas su kaltininko pareiga detaliai patvirtinti visas kaltinime esančias aplinkybes, pačiam duoti savo veikos teisinį įvertinimą. Nagrinėjamu atveju tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistasis teigia iš esmės neginčijęs inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių, išreiškė apgailestavimą, taigi subjektyviai suvokė visuotinai priimtinoms elgesio normoms priešingą savo elgesio pobūdį. Remdamasis šiomis aplinkybėmis nuteistasis N. G. mano, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų egzistavimu, todėl prašo šioje dalyje teismo nuosprendį pakeisti. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 13 d. nuosprendį pakeisti – nuteistajam N. G. skirti 600 MGL (22 596 Eur) dydžio baudą, į bausmę įskaityti vieną laikino sulaikymo dieną, ją prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai ir skirti nuteistajam galutinę 598 MGL (22 520,68 Eur) dydžio baudą. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, nors ir vadovaudamasis prieštaringais motyvais, tačiau bausmės rūšį nuteistajam N. G. parinko tinkamai. Kita vertus, prokuroro nuomone, nuosprendyje nepateikti motyvai, kuriais remdamasis teismas nuteistajam paskyrė žymiai mažesnį baudos dydį nei numatytos bausmės vidurkis – anot prokuroro, paskirtos baudos dydis nedaug viršija penktadalį už sunkaus nusikaltimo padarymą skirtinos bausmės vidurkio (750 MGL).Prokuroro teigimu, šioje baudžiamojoje byloje parenkant bausmės dydį turi būti atsižvelgta į tai, kad veikiant tiesiogine tyčia buvo iš anksto suplanuotas ir padarytas sunkus nusikaltimas. Kaltininkas, pasinaudodamas savo, kaip ikiteisminio tyrimo tyrėjo pareigomis ir siekdamas asmeninės turinės naudos, tiesiogiai provokavo duoti kyšį už neteisėtą veikimą vykdant suteiktus įgaliojimus, kyšio reikalavo kelis kartus, susitarė priimti bei priėmė kyšį. Prokuroras pažymi, kad nuteistojo veika atitinka net keturis BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytus alternatyvius nusikaltimo požymius. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis po nusikaltimo padarymo keitė savo versijas, nėra jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Anot prokuroro, skundžiamame nuosprendyje buvo pagrįstai konstatuota, kad N. G. savo nusikalstamais veiksmais diskreditavo policijos prestižą ir įvaizdį, padarė neturtinę žalą nukentėjusiajam ir didelę žalą valstybės interesams. Prokuroro nuomone, nors nuteistasis buvusioje ir dabartinėje darbovietėse charakterizuojamas teigiamai, nukentėjusiajam sumokėdamas 100 Eur iš dalies atlygino jam padarytą neturtinę žalą, tačiau šios aplinkybės nėra tiek svarios, kad galėtų žymiai įtakoti skiriamos bausmės dydį. Prokuroras apeliaciniame skunde pateikia su bausmės skyrimo taisyklėmis ir principais susijusią teismų formuojamą praktiką ir nurodo, kad atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes nuteistajam N. G. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra per švelni, jam skirtinos bausmės dydis turėtų būti artimas įstatyme numatytos bausmės vidurkiui.Teismo posėdžio metu nuteistasis N. G. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras, nukentėjusysis A. J. ir jo advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.Nuteistojo N. G. ir Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.Nuteistasis N. G. apeliaciniame skunde neginčija nusikalstamos veikos padarymo fakto, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo padarytos veikos kvalifikavimo. Nuteistojo nuomone, jo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaip sukčiavimas, arba, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jo atlikti tyrimo veiksmai nebuvo nuginčyti ir, kad jis neturėjo galimybės daryti neteisėtų veiksmų, pagal BK 225 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino jo parodymų, nesugretino jų su kitais byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus byloje surinktus įrodymus, nurodė kurie įrodymai paneigia nuteistojo versiją ir, nors ir glaustai, tačiau juos išanalizavo ir apibendrino. Teisėjų kolegijos nuomone, glaustą nuosprendžio motyvų išdėstymą lėmė tai, kad nuteistasis neneigė padaręs nusikalstamą veiką ir byloje buvo surinkta pakankamai nuteistojo versiją dėl jo padarytos veikos kvalifikavimo paneigiančių įrodymų, tačiau glaustas motyvų išdėstymas savaime nereiškia, kad byloje nebuvo įvertinti ar buvo netinkamai įvertinti visi surinkti įrodymai. Išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pripažindamas N. G. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, padarymo, teismas baudžiamojo proceso principų, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nepadarė kitų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nuteistojo padaryta veika buvo kvalifikuota tinkamai.Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusiojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu savanoriškai pateiktos laikmenos atitikimą įstatyme numatytiems įrodymų leistinumo reikalavimams, nuteistojo nuomone byloje nebuvo nustatytas įrenginys, kuriuo buvo padarytas garso įrašas, nebuvo patvirtintas ir šiuo įrenginiu padaryto įrašo vientisumas, jo padarymo laikas. Iš 2017 m. kovo 6 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytojas A. J. savanoriškai tyrimui pateikė vieną nešiojamąją laikmeną (t. 2, b. l. 22-23). 2017 m. kovo 6 d. apžiūros protokole nurodoma, kad liudytojo A. J. pateiktoje nešiojamoje laikmenoje, ją įdėjus ir atidarius (įjungus) rasti trys įrašai, kurie pavadinti „Balsas 001“ (2016 m. rugpjūčio 30 d.), „Balsas 0001“ (2016 m. rugpjūčio 26 d.) ir „Balsas 00001“ (2017 m. kovo 2 d.). Apžiūros protokole nurodoma, kad garso įrašų apžiūra atlikta nuosekliai pagal nurodytas datas, buvo daroma asmenų dialogo stenograma (t. 1, b. l. 56-76). Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas nukentėjusiojo pateiktos nešiojamosios laikmenos atitikimas BPK keliamam įrodymų leistinumo reikalavimui teisiamojo posėdžio metu apklausė nukentėjusįjį A. J. bei ikiteisminio tyrimo tyrėją L. Š. Nukentėjusysis A. J. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad įrašas buvo padarytas jo darbo telefonu, nukentėjusysis nutarė įrašyti pokalbį todėl, kad prieš tai iš tyrėjo N. G. buvo sulaukęs dviprasmiškų užuominų, iš kurių suprato, kad nuteistasis N. G. galimai siekia gauti kyšį už jo neteisėtus veiksmus. Nukentėjusysis parodė, kad viso pokalbius su tyrėju N. G. įrašė tris kartus, vėliau juos įrašė į nešiojamąją laikmeną ir atidavė pareigūnams. Jis patvirtino, kad perkeldamas įrašus iš telefono į nešiojamąją laikmeną nenaudojo jokios programinės įrangos, įrašų netrumpino, juos padarė savo iniciatyva. Liudytoja L. Š. apeliacinės instancijos teismui taip pat parodė, kad garso įrašus nukentėjusysis A. J. Kauno imuniteto skyriaus pareigūnams pateikė nešiojamojoje laikmenoje, pirminio garso įrašų šaltinio iš nukentėjusiojo pareikalauta nebuvo, jis pasakė, kad garso įrašus padarė telefonu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (pvz., įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, gynėjas, nukentėjusysis ir kt.), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Todėl nuteistojo N. G. apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusiojo A. J. pateiktas garso įrašas negali būti pripažįstamas leistinu įrodymu, nes nėra gautas įstatyme nustatytu būdu (tvarka), yra nepagrįstas. Aptariamas garso įrašas, t. y. visi trys nukentėjusiojo A. J. padaryti garso įrašai, gali būti ir pagrįstai buvo pripažinti leistinais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad aptariami garso įrašai būtų padaryti teisėsaugos institucijų ar kitų subjektų iniciatyva, kas sudarytų pagrindą aiškintis ar duomenys buvo renkami įstatyme nustatytu būdu, kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių, mintis įrašyti pokalbius su nuteistuoju N. G. kilo nukentėjusiajam, pokalbių įrašymui jis naudojo su savimi turėtą priemonę – darbo telefoną, vėliau pats perkėlė telefonu darytus garso įrašus į nešiojamąją laikmeną ir perdavė juos tyrimą atlikusiems pareigūnams. Nėra pagrindo manyti, kad aptariami duomenys buvo renkami įstatyme uždraustu būdu, todėl, esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad jie buvo renkami teisėtai. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi ne tiesiogiai nukentėjusiojo tyrimui pateikta nešiojamąja laikmena, tačiau 2017 m. kovo 6 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu. Vis dėlto, minėtas dokumentas buvo surašytas laikantis BPK 179 straipsnyje numatytų tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo reikalavimų, todėl taip pat nėra pagrindo abejoti ir šio dokumento teisėtumu. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde abejoja ir minėtų garso įrašų patikimumu, teisėjų kolegija ir šiuo atveju padarė išvadą, kad nukentėjusiojo savanoriškai pateiktuose garso įrašuose užfiksuoti duomenys yra patikimi. Kaip minėta, 2017 m. kovo 6 d. apžiūros protokole yra nurodoma, kad nukentėjusiojo A. J. pateiktoje nešiojamoje laikmenoje, ją įdėjus ir atidarius (įjungus) rasti trys garso įrašai, nurodytos jų padarymo datos. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja L. Š. parodė, kad garso įrašų datas įrašė remdamasi nukentėjusiojo A. J. paaiškinimais. Apžiūros protokole pateikiama pokalbių tarp nukentėjusiojo A. J. ir nuteistojo N. G. stenograma, kiekvieno pokalbio stenogramos pradžioje arba pabaigoje nurodyta įrašo trukmė. Išanalizavus pokalbių stenogramas matyti, kad pokalbiai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo įrašomi nuo jų pradžios, t. y. nukentėjusiojo atvykimo pas nuteistąjį N. G. iki pokalbių pabaigos (atsisveikinimo). Pokalbiai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vyko nuosekliai, apeliacinės instancijos teismas nepastebėjo minties šuolių, kurie suteiktų pagrindą abejoti įrašo vientisumu, be to, teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad garso įrašai buvo padaryti nukentėjusiojo nurodytomis datomis, kadangi iš pokalbių turinio akivaizdu, jog jie buvo atlikti atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), šią aplinkybę patvirtina ir nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai. Nuteistasis neginčijo, kad garso įrašuose užfiksuotuose pokalbiuose nukentėjusysis kalbėjo su nuteistuoju, tai matyti ir iš pokalbių turinio, kuriuose nuteistasis N. G. ne kartą pamini savo pavardę. Išanalizavusi aptariamus pokalbius teisėjų kolegija taip pat nepastebėjo, kad tarp nukentėjusiojo A. J. parodymų ir užfiksuotų pokalbių turinio būtų esminių prieštaravimų. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad pirmą kartą atvykus pas nuteistąjį N. G. jis buvo supažindintas su jam gresiančia atsakomybe, jam buvo papasakota tolesnė proceso eiga ir nuteistasis N. G. leido suprasti, kad ji iš dalies priklauso ir nuo paties nukentėjusiojo, užsiminė, kad nukentėjusiajam galima šiuo klausimu pagelbėti. Nukentėjusysis A. J. parodė tuomet supratęs, kad kažkas ne taip, todėl kito susitikimo, vykusio 2016 m. rugpjūčio 26 d. metu, nutarė pokalbį su N. G. įrašyti. Anot nukentėjusiojo A. J., šio pokalbio metu nuteistasis ne kartą nurodė, kad jis, A. J., turi sumokėti 500 eurų iškart ir dar tiek pat – po visko, nurodė, kad už šiuos pinigus galima padaryti taip, kad jis, A. J., būtų nekaltas. Susitikimo, įvykusio 2016 m. rugpjūčio 30 d. metu, pokalbis tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo trumpas, nukentėjusysis pasakė, kad pinigų neturi ir jų nemokės, todėl nuteistasis nurodė jam, kad su juo bus susisiekta. Nukentėjusysis parodė, kad 2016 m. kovo 2 d. susitikimo metu N. G. taip pat tvirtino, kad tuo atveju jei jis, A. J., nori likti saugus, neliečiamas, tai turi sumokėti (t. 3, b. l. 22-26). Išanalizavus 2017 m. kovo 6 d. apžiūros protokole pateikiamą nuteistojo ir nukentėjusiojo pokalbių stenogramą matyti, kad garso įrašų padarymo datos ir nukentėjusiojo nurodytos datos, kuomet jis lankėsi pas nuteistąjį N. G., sutampa. Pirmojo pokalbio (2016 m. rugpjūčio 26 d.) stenogramoje matyti, kad nuteistasis siūlo savo pagalbą, nurodo, kad „jeigu tau nereikės mano paslaugų tai tau prireiks advokato paslaugų“, nurodo, kad „mums reikėtų pradėti nuo 500-ų kalbėti“, patikslina, kad „čia ne kiekvienam, čia nuo visų, nes vat kaip jūs ten susidėliosit taip jau ir bus“. Antrojo pokalbio metu nukentėjusysis leido suprasti nuteistajam, kad jo paslaugos yra nereikalingos, nuteistasis į tai nurodo „Tai ką, nu nesu..nesukrapštėt tai nesukrapštėt tada, žiūrėsim bendra tvarka“. Trečiojo pokalbio metu nuteistasis vėl pradeda kalbėti apie pagalbą, nukentėjusiajam išreiškus sutikimą nurodo „Nu tai pradėkim nuo to paties“, į ką nukentėjusysis atsako – „penki šimtai?“ ir nuteistasis patvirtina – „A paskui kai jau, kai jau sprendimą pasirašys prokuroras, ir jeigu jisai tave tenkins“ (t. 1, b. l. 56-76). Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes yra tikslūs, be to, pažymėtina, kad iš nukentėjusiojo nereikalaujama atsiminti absoliučiai visų įvykusių pokalbių detalių. Šiuo atveju svarbiausia tai, kad kaip savo parodymuose nurodė nukentėjusysis, pokalbių stenogramoje yra užfiksuotas nuteistojo neteisėtas elgesys prieš nukentėjusįjį – provokavimas, reikalavimas duoti kyšį. Įvertinus pokalbių turinį matyti, kad nuteistasis ne kartą siūlė savo pagalbą, bandė įtikinti, kad verčiau jau rinktis jo pagalbą, galiausiai nurodė konkrečią už jo paslaugas mokėtiną sumą – 500 (eurų), kuriuos jo sulaikymo dieną ir priėmė iš nukentėjusiojo. Pažymėtina, kad nuteistasis savo parodymus skirtingose proceso stadijose keitė – ikiteisminio tyrimo metu visiškai neigė savo kaltę, tvirtino, kad jis kyšio nereikalavo, anot jo, nukentėjusysis A. J. pats siūlė duoti kyšį. Vėliau, pirmosios instancijos teisme nuteistasis savo parodymus pakeitė visas jam žinomas aplinkybes pasakodamas tokiu būdu, kad jo padaryta nusikalstama veika atitiktų švelnesnę baudžiamąją atsakomybę numatančių nusikaltimo sudėčių požymius. Vis dėlto, nuteistojo parodymai aiškiai prieštarauja byloje esančioms nuteistojo ir nukentėjusiojo pokalbių stenogramoms, kurios buvo pagrįstai pripažintos leistinu ir patikimu bylos įrodymu, nukentėjusiojo nuosekliems ir detaliems parodymams bei kitiems byloje surinktiems įrodymams (slapto sekimo, kratos metu gautiems duomenimis ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aptariamų pokalbių, o taip pat ir nukentėjusiojo A. J. parodymų patikimumu. Taip pat nesutiktina su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog nuteistasis nukentėjusįjį A. J. kvietė tariamoms apklausoms ir nesurašė jokių procesinių dokumentų, neteisingai nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes. Nuteistasis teigia, kad neturėjo galimybės baudžiamojo proceso tvarka apklausti nukentėjusiojo ir surašyti apklausos protokolų dėl to, kad nukentėjusysis vis nepateikė reikalingų dokumentų, elgėsi nesąžiningai. Vis dėlto, įvertinus byloje esančių pokalbių tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo turinį matyti, kad tarp jų vykusių pokalbių esmę kaskart sudarė klausimas ar nukentėjusysis yra pasiryžęs sumokėti kyšį už jam palankių neteisėtų veiksmų atlikimą. Nuteistasis leido nukentėjusiajam suprasti, kad tolesni tyrimo veiksmai (taip pat ir procesinis statusas, tyrimo rezultatai) priklausys būtent nuo šio jo sprendimo, netgi suteikė laiko apsispręsti (pavyzdžiui, t. 1, b. l. 61, 2016 m. rugpjūčio 26 d. pokalbis). Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte numatyta, jog kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymo „Dėl rekomendacijų dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka patvirtinimo“ Nr. I-8 12 punkte nurodoma, jog asmuo su prokuroro priimtu nutarimu apklausti jį kaip specialųjį liudytoją supažindinamas pasirašytinai, nutarime jam išaiškinamos specialiojo liudytojo teisės, pareigos ir atsakomybė. Asmuo gali būti apklausiamas kaip specialusis liudytojas tik esant jo sutikimui. Asmens sutikimas būti apklaustam kaip liudytojui apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką turi būti išreikštas raštu ir patvirtintas jo parašu prokuroro nutarime. Jei asmuo nesutinka būti apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tai taip pat pažymima ir patvirtinama asmens parašu prokuroro nutarime.Taigi, tuo atveju, jei nuteistasis N. G. iš tiesų būtų pradėjęs A. J. apklausą, pirmiausia jis turėjo supažindinti A. J. su prokuroro nutarimu apklausti jį kaip specialųjį liudytoją ir gauti jo rašytinį sutikimą ar nesutikimą būti apklausiamu BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka. Iš byloje esančio prokuroro nutarimo apklausti A. J. BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka matyti, kad A. J. su nutarimu buvo supažindintas tik 2017 m. gegužės 24 d., t. y. po nuteistojo sulaikymo tyrimą perėmus ikiteisminio tyrimo tyrėjai E. S. Dėl šios priežasties nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis N. G. pradėjo teisėtą A. J. apklausą BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka ir, kad nukentėjusysis suprato, kad N. G. neturi galimybės pakeisti jo procesinio statuso. Šios išvados nekeičia ir tai, kad nukentėjusiojo darbovietei siųstame pranešime apie apklausos laiką buvo nurodyta, kad jį ketinama apklausti specialiuoju liudytoju. 2017 m. kovo 2 d. ir 2017 m. kovo 15 d. tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvykusių pokalbių stenogramose nebuvo fiksuota, kad nuteistasis informuotų nukentėjusįjį apie tai, kokiais pagrindais ir kokia tvarka bus vykdoma apklausa, o 2017 m. kovo 15 d. pokalbio metu, nukentėjusiajam leidus suprasti, kad jis turi reikiamus pinigus, nuteistasis nurodė „tai ką forminsim? Tai... aš tada šiandiena rašau tave kaip liudytojas“ (t. 1, b. l. 120-124). Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis ne tik neinformavo nukentėjusiojo apie jo apklausos tvarką, bet ir klaidino jį dėl tyrime jam suteikto statuso siekdamas, kad nukentėjusysis A. J. duotų kyšį. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo patikrinta Integruota baudžiamojo proceso sistema (toliau - IBPS), kurioje turėjo likti duomenys apie pradėtą pildyti liudytojo apklausos BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais protokolą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone šis veiksmas būtų buvęs pertekliniu, kadangi net jei nuteistasis ir būtų pradėjęs pildyti A. J. apklausos protokolą IBPS sistemoje, A. J. nesupažindinimas su tokios apklausos tvarka ir pagrindais sudaro pagrindą tokią apklausą pripažinti neteisėta. Nesupažindinimas suteikė realią galimybę klaidinti nukentėjusįjį dėl jam suteikiamo procesinio statuso taip tikintis gauti kyšį, be to, nuteistasis neneigia, kad apklausa nebuvo baigta, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad faktinės aplinkybės, jog nuteistasis bendravo su nukentėjusiuoju A. J. nesurašydamas jokių procesinių dokumentų byloje buvo nustatytos netinkamai.Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo N. G. padaryta nusikalstama veika visiškai atitinka BK 225 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius. BK 225 straipsnio 2 dalyje yra numatyta atsakomybė asmeniui, kuris pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Teisėtas veikimas teismų praktikoje yra suprantamas kaip veiksmai, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gali ir turi atlikti vykdydamas įgaliojimus. Neteisėtas veikimas suprantamas kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus (pvz., savo tarnybinės kompetencijos viršijimas, sprendimo priėmimas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nusikalstamos veikos ar kitos rūšies viešosios teisės pažeidimo padarymas ir t. t.). Byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis provokavo nukentėjusįjį, iš jo reikalavo duoti 500 Eur dydžio kyšį, susitarė priimti ir jį priėmė už tai, kad tyrimas būtų atliekamas šališkai, t. y. kad proceso dalyvių parodymai būtų surašyti A. J. naudai ir jis nebūtų pripažintas įtariamuoju, o šie veiksmai neabejotinai yra neteisėti, jie ne tik nėra suderinami su ikiteisminio tyrimo pareigūnams baudžiamojo proceso įstatymu nustatytomis pareigomis, tačiau taip pat pažeidžia vieną svarbiausių baudžiamajame procese galiojančių principų - proceso teisingumo (sąžiningumo) principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad tolesniems nuteistojo N. G. veiksmams gavus kyšį buvo užkirstas kelias, nes nukentėjusysis padėjo atskleisti jo padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistasis buvo sulaikytas, tačiau tai, kad nuteistasis N. G. neteko galimybės įvykdyti savo ketinimų jo padarytos veikos kvalifikavimo nekeičia - pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nebūtina nustatyti, kad kaltininkas padarė žadamus neteisėtus veiksmus ar turėjo galimybę juos padaryti. Pakanka to, kad jis pažadėjo atlikti veiksmus, kurių negali ir neturi atlikti vykdydamas įgaliojimus. Nuteistojo N. G. padaryta veika taip pat neatitinka ir BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymių. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų, civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas. Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu (t. y. perduoti turtą, perleisti turtinę teisę, atsisakyti realizuoti savo turtinę teisę ir pan.). Taigi, apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, jo ketinimų, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, Nr. 2K-336/2013, Nr. 2K-215-303/2017).Nagrinėjamu atveju nuteistasis prieš nukentėjusįjį nepanaudojo apgaulės – jo veika pasireiškė provokavimu ir reikalavimu duoti kyšį už ikiteisminio tyrimo A. J. naudai atlikimą ir nukentėjusysis aiškiai suprato nuteistojo veiksmų neteisėtumą. Apgaulės panaudojimo atveju nukentėjusysis turėjo būti suklaidintas dėl pinigų perdavimo pagrindo, tačiau šioje situacijoje nuteistasis N. G. neiškraipė objektyviosios tiesos, jis leido nukentėjusiajam aiškiai suprasti, kad už ikiteisminio tyrimo nukentėjusiojo naudai atlikimą jis tikisi gauti 500 Eur dydžio kyšį. Aplinkybė, kad nuteistasis N. G. galimai neketino atlikti nukentėjusiajam žadėtų neteisėtų veiksmų taip pat nesudaro pagrindo jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiojo parodymai, byloje esančios nukentėjusiojo ir nuteistojo pokalbių stenogramos, liudytojų apklausų, slapto sekimo, kratos metu gauti duomenys patvirtinta, kad nuteistasis N. G., žinodamas savo įgaliojimus ir pareigas, provokavo nukentėjusįjį A. J. suteikti turtinę naudą, iš jo reikalavo turtinės naudos už neteisėtus nuteistojo veiksmus vykdant ikiteisminį tyrimą, susitarė ją priimti ir priėmė, o nukentėjusysis suvokė perduodamo atlygio neteisėtumą, todėl konstatuotina, kad nuteistojo padarytos veikos subjektyvioji pusė atitinka būtent BK 225 straipsnio 2 dalyje, o ne BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo požymius.