Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Rasos Bartašienės ir Irenos Stasiūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) I. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-255-767/2017 pagal ieškovės I. V. patikslintą ieškinį atsakovei O. P., tretiesiems asmenims Radviliškio rajono savivaldybei, valstybės įmonei „Registrų centras“ dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. V. patikslintu ieškiniu prašė: 1) įpareigoti atsakovę O. P. savo lėšomis per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro nekilnojamuosius daiktus: 1/5 dalį gyvenamojo namo (Nr. 1), 1/5 dalį gyvenamojo namo (Nr. 2), 1/5 dalį ūkinio pastato, 1/5 dalį ūkinio pastato, 1/5 dalį kiemo statinių (šulinys, tualetas, tvora) bei nuosavybės teisę į juos; 2) atsakovei neįvykdžius teismo nustatyto įpareigojimo, leisti ieškovei I. V. išregistruoti šiuos nekilnojamuosius daiktus ir nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro, išieškant išlaidas iš atsakovės O. P. ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad negali pilnai disponuoti savo turtu, t. y. žemės sklypu, dėl atsakovės kaltės. Atsakovei priklausiusi 1/5 dalis gyvenamojo namo jau yra nugriauta, bet registre duomenys apie ją išlikę. Atsakovei priklausęs sandėliukas taip pat nugriautas. Iš atsakovės jai priklausiusių statinių dalį perėmė savivaldybė, turėjo tai patvirtinantį dokumentą. Už tai atsakovei savivaldybė suteikė butą. Realiai statinių savininkai yra du – ji ir R., o registre likusi ir atsakovė. Savivaldybė ir iš jos nupirko dalį namo, kiek sumokėjo neprisimena. Atsakovės jokios nuosavybės ginčo objektuose nėra, nes jai nepriklauso. Su R. jokio ginčo nėra.

Atsakovė O. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo gyvenamojo namo ir kitų statinių bendraturčiai buvo nusistatę naudojimosi tvarką, kas leistų pagrįsti, jog buvo nugriauta būtent atsakovei priklausanti dalis. Atsakovės teisės į jai priklausančias turto dalis nekilnojamajame turte nėra pakitusios. Byloje nėra įrodymų, kad gyvenamojo namo dalį būtų nugriovusi atsakovė, netgi priešingai, iš bylos duomenų yra aišku, kad tai atliko ieškovė savo iniciatyva, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės nuosavybės teisių objektuose nebėra išlikę. Atsakovės turimas butas (adresu: duomenys neskelbtini), nepaneigia atsakovės nuosavybės teisės ginčo objektuose, nors ieškovė ir siekia su tuo susieti daiktinių teisių pabaigą. Trečiasis asmuo Radviliškio rajono savivaldybė ieškinio reikalavimų tenkinimui neprieštaravo. metu neprieštaravo patikslinto ieškinio tenkinimui. Nurodė, kad nėra tokių dokumentų, kad savivaldybė yra atsakovės turto dalies savininkė. Buvo planas išplėsti automobilių stovėjimo aikštelę, todėl reikėjo nugriauti atsakovės namo dalį. Savivaldybė neturėjo pinigų, todėl atsakovei buvo suteiktas butas. Vėliau planas pasikeitė ir nebereikėjo griauti namo dalies. Savivaldybė kreipėsi ne kartą į Registrų centrą, kad išregistruotų atsakovės dalį, tačiau gaudavo neigiamus atsakymus.

Trečiasis asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“ prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškovė pateikė kadastrinių matavimų bylą, kurioje užfiksuoti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų pasikeitimai, tačiau statiniai nėra sunaikinti, todėl išregistruoti juos ar daiktines teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro vieno iš bendrasavininkų prašymu nėra teisinio pagrindo. Duomenų, kad statinių bendraturčiai būtų nusistatę naudojimosi tvarką, nėra, o ieškovės pateikti dokumentai nepatvirtina atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės į statinius pasibaigimo fakto, jai suteikiant butą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinio netenkino ir priteisė iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad statiniai, esantys ant ieškovei priklausančios žemės sklypo dalies, priklauso ne tik ieškovei, bet ir atsakovei bei J. R.. Aplinkybė, kad atsakovė nėra reali bei teisėta 1/5 dalies visų statinių savininkė, ar kad Nekilnojamojo turto registre duomenys apie atsakovę, kaip apie statinių bendrasavininkę, yra neatitinkantys tikrovės, iki šiol nėra nustatyta nei teismo sprendimu, nei administraciniais aktais. Ieškovės argumentas, kad atsakovei už jai priklausiusias nugriautas statinių dalis nuosavybės teise buvo suteiktas butas, esantis (adresu: duomenys neskelbtini), todėl ginčo objektuose jokia nuosavybė jai nepriklauso, taip pat nėra įrodytas. Teismas pažymėjo, kad priėmus sprendimą gyvenamąjį namą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini), nugriauti, atsakovei 1990 m. buvo išduotas orderis apsigyventi bute, kurį 1992 m. atsakovė pati išpirko, todėl laikė, jog butas nebuvo atsakovei suteiktas mainais už nugriautą namą nuosavybės teise.

Teismas taip pat nurodė, kad savivaldybėje nesant jokių duomenų apie atsakovės namo dalies griovimo darbus, gyvenamojo namo dalis buvo nugriauta be atsakovės žinios, neturint leidimo tai daryti. Teismas sutiko, kad byloje įrodyta, jog žemės sklypo dalis, ant kurios stovi statiniai adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovei. Tačiau teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė negatorinio ieškinio tenkinimui būtinos antros sąlygos, t. y. kad yra pažeidžiamos jos, kaip sklypo savininkės, teisės, taip pat byloje neįrodyta, kad atsakovės nuosavybės teisės į 1/5 dalį statinių yra pasibaigusios ar viešajame registre įregistruotos neteisėtai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą, apeliantė I. V. prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.Teismo išvada, jog neįrodė, kad yra pažeidžiamos jos, kaip žemės sklypo savininkės teisės yra nepagrįsta. Atsakovė neturėdama jokios teisės į žemės sklypą, turi įregistruotus jau nugriautus statinius ant apeliantei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo.

Atsiliepimu atsakovė O. P. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Šiaulių filialas su apeliaciniu skundu nesutiko, prašo jį atmesti.

Trečiasis asmuo Radviliškio rajono savivaldybės administracija dėl apeliacinio skundo neprieštaravo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės I. V. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės pabaigos ir jos teisinės registracijos panaikinimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei I. V. nuosavybės teise priklauso 3/5 dalys statinių: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (adresu: duomenys neskelbtini), taip pat 3/5 dalys gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (adresu: duomenys neskelbtini). 1/5 dalis visų šių statinių priklauso atsakovei O. P., taip pat 1/5 dalis J. R.. Atsakovė nuosavybės teisę į statinių dalį įgijo 1975 m. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, ieškovė – 1982 m. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Radviliškio rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1987 m. gruodžio 18 d. sprendimu patvirtino griaunamų vienkiemių įkainojimo aktus, kurių 5 priedėlyje įkainotas O. P. priklausantis turtas, esantis (adresu: duomenys neskelbtini) Radviliškio rajono valdybos 1990-08-16 potvarkiu dėl butų ir naujo namo paskirstymo nuspręsta iškeldintai iš griaunamo namo, esančio (adresu: duomenys neskelbtini), O. P. išduoti orderį apsigyventi bute naujame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini). Šį butą atsakovė O. P. išpirko. Radviliškio rajono valdytojo 1992 m. rugsėjo 16 d. potvarkyje nustatyta, kad individualus gyvenamasis namas (adresu: duomenys neskelbtini), nebuvo nugriautas, kaip buvo numatyta projekte, ir atsižvelgiant į gyventojų pageidavimą, leista namo negriauti. Dalis gyvenamojo namo, esančio (adresu: duomenys neskelbtini), 2000 m. buvo nugriauta. Radviliškio rajono savivaldybė neturi duomenų apie tai, ar jai pavaldžios įstaigos vykdė šio namo dalies nugriovimo darbus. Ieškovei Apskrities viršininko 1999-06-02 sprendimu ir 2000-09-12 įsakymu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 969/1116 dalis žemės sklypo, esančio po statiniais (duomenys neskelbtini). Atsakovei žemės sklypo dalis nebuvo palikta. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio žemėtvarkos skyrius pripažino, jog ieškovei I. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, nei jai priklausė, ir administracine tvarka bandė išspręsti su I. V. žemės sklypo dalies sumažinimo klausimą. To padaryti nepavykus, institucija kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo nustatymo, kuri 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimu atsisakė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, atsižvelgė į šalių nurodytas faktines aplinkybes, byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.98 straipsniu, Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379, 69 punktais ir kasacinio teismo praktika panašiose, bet ne analogiškose bylose.

Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, savo poziciją grindžia tuo, kad 1987 metais nusprendus nugriauti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį bei ją įvertinus, suteikus atsakovei už tai teisę apsigyventi naujame bute, esančiame (adresu: duomenys neskelbtini), o gyvenamojo namo ir sandėliuko dalį nugriovus, atsakovės O. P. nuosavybės teisė ir į gyvenamojo namo dalį, ir į visus kitus jo priklausinius baigėsi. Faktą, kad atsakovės nuosavybės teisė baigėsi, patvirtina aplinkybė, jog 1992 m. kovo 26 d. potvarkiu Radviliškio rajono valdyba skyrė atsakovei butą mainais už nugriautą gyvenamojo namo dalį, ir kitus pastatus. Nuo buto gavimo momento, atsakovė tame gyvenamajame name nebegyveno, ji tos namo dalies neišlaikė, nemokėjo mokesčių valstybei, nesirūpino jos apšildymu žiemą ir išlikimu. To nedarydama, atsakovė pripažino, kad jokių teisių į gyvenamojo namo, esančio (adresu: duomenys neskelbtini), dalį ji nebeturi. Tai, kad atsakovė pasirinko savo veikimo būdą bei netinkamai realizavo savo teises privatizacijos procese, negali paneigti fakto, kad butas, esantis (adresu: duomenys neskelbtini), (o kartu ir galimybė jį privatizuoti) jai buvo suteiktas už nugriautą gyvenamojo namo, esančio (adresu: duomenys neskelbtini), dalį. Be to, ieškovė nurodo, jog išregistravus atsakovės nuosavybės teises į 1/5 dalį statinių, kurie yra žuvę, kitoms bendrasavininkėms išliktų proporcingos sumažėjusio daikto dalys, t. y. kadangi atsakovei priklausiusi gyvenamojo namo dalis nebeegzistuoja, kitų bendrasavininkių dalys nei padidėtų, nei sumažėtų. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais sutinka.

Esminis ginčas tarp šalių iškilo dėl nuosavybės teisės pabaigos ir su ja susijusios teisinės registracijos. Ieškovė laiko, kad atsakovei Radviliškio rajono valdybos potvarkiu skyrus butą mainais už griaunamo namo ir kitų statinių dalį, atsakovės nuosavybės teisė į 1/5 gyvenamojo namo dalies ir kitų statinių, pasibaigė. Tuo tarpu, atsakovė mano, kad gavus butą už griaunamą namą ir jį išsipirkus, vėliau nusprendus namo dalies nebegriauti, jai nuosavybės teisė į 1/5 dalį gyvenamojo namo dalies ir kitų statinių, išliko. Atsakovė savo poziciją grindžia tuo, kad jai už ketinamą nugriautą namo dalį pagal įkainojimą sumokėta nebuvo, paskirtas butas privatizuotas, o ne suteiktas mainais, gyvenamojo namo dalies tuometinė Radviliškio rajono valdyba neperėmė. Ir nors, atsakovė nurodo, kad ji su šeima jai priklausančioje 1/5 statinių, esančių (adresu: duomenys neskelbtini) negyveno ir jais nesinaudojo, nuosavybės teisių į šį turtą niekam neperleido, ši teisė jai nebuvo apribota. Tik apie 2000 m. namo (duomenys neskelbtini) dalis buvo nugriauta, nors toks leidimas nebuvo išduotas.Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos būtų kodekso (redakcija galiojusi nuo 1982 m. gruodžio 11 d.) 91 straipsnis numatė, kad jeigu namas, kuriame yra gyvenamoji patalpa, turi būti nugriautas dėl žemės sklypo paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams, taip pat jeigu namas (gyvenamoji patalpa) turi būti pertvarkytas į negyvenamą), iš šio namo (gyvenamosios patalpos) iškeldinamiems piliečiams kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą suteikia valstybinė, kooperatinė arba visuomeninė organizacija, kuriai skiriamas žemės sklypas arba kuriai perduodamas numatytas pertvarkyti namas (gyvenamoji patalpa). Kitokiais namo nugriovimo atvejais iškeldinamiems iš šio namo piliečiams kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą suteikia valstybinė, kooperatinė arba visuomeninė organizacija, kuriai priklauso numatytas nugriauti namas, o jeigu ta organizacija negali suteikti gyvenamosios patalpos - ją suteikia vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas. Taigi, galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė, kokiu pagrindu (nuosavybės, panaudos, nuomos ar kitu) suteikiama nauja gyvenamoji patalpa vietoje numatytos nugriauti. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374) 7 straipsnis numatė, kad buvusiems namų savininkams (o jų nesant, įpėdiniams, gyvenantiems buvusiam savininkui suteiktame bute), kuriems butai buvo suteikti nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė, neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą. Miesto, rajono valdybos sprendimas neatlygintinai perduoti piliečių nuosavybėn gyvenamąjį namą ar butą yra pagrindas techninės inventorizacijos biure įregistruoti juos minėtų asmenų nuosavybės teise. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimosi tvarkos“ Nr. 309 (toliau Vyriausybės nutarimas), 21 punktas numatė, kad dėl neatlygintino gyvenamųjų namų, butų perdavimo piliečių nuosavybėn asmenys kreipiasi raštu į miestų, rajonų valdybas.

Kaip matyti iš aukščiau nurodytos įstatymo normos, namų savininkams, tame tarpe ir atsakovei, kuriai butas buvo suteiktas nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė, neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą. Atsakovė nurodo, ir bylos duomenys patvirtina, kad jį gautą butą išsipirko, kas neva patvirtina aplinkybę, kad butas jai buvo suteiktas ne už griaunamą namą, nes priešingu atveju, jai butas būtų buvęs suteiktas neatlygintinai, taip kaip numatė tuo metu įstatymas. Kita vertus, teisėjų kolegija mano, kad tokia situacija tuo metu susidarė dėl to, kad atsakovei priklausė ne visas gyvenamasis namas, o tik 1/5 jo dalis, kuri 1987 m. gruodžio 18 d. įkainota tik 1716,5 rubliais (28 b. l.) pagal tuometinius piniginius vienetus, kai tuo tarpu atsakovei suteikto 2-jų kambarių buto (1990 metais) vertė – 15619,91 rubliai (41 b. l.), t. y. iš esmės atsakovei buvo suteiktas nelygiavertis turėtam, o žymiai didesnės vertės turtas, dėl ko pastaroji gautą butą galimai turėjo išsipirkti. Be to, atsižvelgiant į tuo metu galiojusius įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, byloje nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į tuo metu esamą kompetentingą organą dėl neatlygintino jos nuosavybėn buto perdavimo, taip kaip numatė vyriausybės nutarimo 21 punktas. Atsakovė gavo orderį butui 1990 m. lapkričio 28 d., pareiškimas dėl buto pirkimo 1991 m. lapkričio 5 d., kai tiek įstatymas, tiek vyriausybės nutarimas dėl butų privatizavimo buvo priimtas ir galiojo. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pati atsakovė, nepateikdama atitinkamo rašto į miesto valdybą dėl neatlygintino nuosavybės perdavimo, netinkamai įgyvendino savo teises privatizacijos procese. Nors atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą ir nurodo, kad neva savivaldybės tarybos sprendimu, buvo numatyta griauti visą (duomenys neskelbtini) gyvenamą namą, o ne jo dalį, ar konkrečiai O. P. priklausančio namo dalį, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad butas už griaunamą namą potvarkiu suteiktas būtent atsakovei, o ne ieškovei. Net ir esant neišsamiai 1990-08-16 potvarkio formuluotei “iškeldinamai iš griaunamo nuosavo namo O. P.”, galima suprasti, kad butas yra skiriamas atsakovei už jos griaunamo namo dalį. Sutiktina su ieškovės argumentais, kad atsakovės aiškinimas, kad ji negavo ir įsikūrimo kompensacijos, o savivaldybėje jai buvo paaiškinta, kad nesant pinigų, jai yra paliekama nuosavybės teisė į turėtą statinių dalį (duomenys neskelbtini), nėra pagrįsti jokiais įrodymais.Visgi teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys duomenys: Radviliškio rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komiteto 1987 m. gruodžio 18 d. sprendimu patvirtinti griaunamų vienkiemių įkainojimo aktai, kurių 5 priedėlyje įkainotas O. P. priklausantis turtas, Radviliškio rajono valdybos 1990-08-16 potvarkis dėl butų ir naujo namo paskirstymo, kuriuo nuspręsta iškeldinti O. P. iš griaunamo namo, išduodant orderį apsigyventi bute naujame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini) miesto seniūno 1995-08-24 raštas, kad vienoje (duomenys neskelbtini) pusėje, suteikus O. P. butą, niekas negyvena ir ši namo dalis yra Radviliškio rajono savivaldybės balanse, patvirtina faktą, jog O. P. butas buvo suteiktas ne dėl kokių nors kitų aplinkybių, o būtent dėl griaunamo namo dalies. Tokią apeliacinio teismo poziciją esamojoje ginčo situacijoje pagrindžia ir byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė nuo buto gavimo 1990 m. momento statiniais nesinaudojo, nesirūpino jų apšildymu žiemą, nemokėjo jokių mokesčių ir tik 2009 metais (po 19 metų) raštu kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl pastatų nugriovimo. Akivaizdu, kad realiai, trečiajam asmeniui – Radviliškio rajono savivaldybės administracijai (buvusiai Radviliškio rajono valdybai) neatlikus eilės veiksmų - tinkamai neįforminus ketinamo griauti namo dalies, jos neįtraukus oficialiai į savivaldybės turto balansą ir neapskaičius bei neperregistravus VĮ Registrų centre, nurodant savininkę Radviliškio rajono savivaldybės administraciją, atsakovė formaliai ir toliau liko neegzistuojančių statinių savininkė.

Pagal CK 4.98 straipsnį, daikto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, reikšdamas negatorinį ieškinį šiuo pagrindu. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Taigi, įvertinus bylos faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus – trečiasis asmuo Radviliškio rajono savivaldybės administracija ne kartą kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl O. P. priklausiusių statinių 1/5 dalies išregistravimo iš Nekilnojamo turto registro (7. b. l.), šalių bei liudytojų paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė įrodė negatorinio ieškinio tenkinimui būtinas sąlygas (žr., pvz., (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012).

Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379, 69 punktą, daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas. Atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei suteikus butą, adresu (duomenys neskelbtini) už griaunamo namo ir kitų statinių 1/5 dalį bei šiems statiniams išnykus, atsakovės nuosavybės teise į juos pasibaigė, todėl yra pagrindas statinius išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei netinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Jis naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas.

Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo 831,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 800,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos ir 31,60 Eur žyminis mokestis už ieškinio padavimą. Ieškovė taip pat turėjo 31,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovės ieškovei. Iš atsakovės taip pat priteistina 22,92 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės I. V. ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad Radviliškio rajono valdybos 1990-08-16 potvarkiu dėl butų ir naujo namo paskirstymo 7.36 punktu nusprendus iškeldinamai iš griaunamo namo, esančio (duomenys neskelbtini) O. P. išduoti orderį apsigyventi bute naujame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), ir O. P. priklausančiai 1/5 statinių daliai išnykus, jos turėta nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini): 1/5 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/5 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/5 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/5 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/5 dalį kiemo statinių (šulinys, tualetas, tvora) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pasibaigė.

Įpareigoti atsakovę O. P. savo lėšomis per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro nekilnojamuosius daiktus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini): 1/5 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/5 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/5 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/5 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/5 dalį kiemo statinių (šulinys, tualetas, tvora) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei nuosavybės teise į juos.

Atsakovei neįvykdžius teismo nustatyto įpareigojimo, leisti ieškovei I. V. išregistruoti šiuos nekilnojamuosius daiktus ir nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro, išieškant iš atsakovės O. P.

Priteisti iš atsakovės O. P. ieškovės I. V. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas: 831,60 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt vieną eurą 60 ct) pirmosios instancijos teisme ir 31,00 Eur (trisdešimt vieną eurą 00 ct) apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės O. P. 22,92 Eur (dvidešimt du eurus 92 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.