- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-05
- Bylos Nr.
- I-3623-426/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03456-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Trečiasis asmuo
- UAB „Pontem“
- Pareiškėjas
- E. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Pontem“ atstovui V. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir UAB „Pontem“, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 1 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Skunde paaiškino, kad Vilniaus PN, kuriuose atlieka laivės atėmimo bausmę, 2015-04-14 jam ir kitiems kaliniams buvo pateiktas netinkamas vartoti maisto davinys. Pareiškėjas teigia, jog administracija tą dieną neužtikrino, kad netinkamas vartoti maistas nebūtų pateiktas kaliniams. Pareiškėjas teigia, kad, padavus skundą Vilniaus PN, maisto davinio trūkumų tuoj pat nepašalino, nebuvo išduotas lygiavertis maistas, todėl buvo pažeistas Vyriausybės 2002-01-09 nutarimas Nr. 14, kuriame numatytos fiziologinės mitybos normos, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Pareiškėjas nurodo, kad šios aplinkybės jam sukėlė nepatogumą, dvasinį sukrėtimą ir pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 14–17) paaiškino, jog atsakovės atstovas nurodė, kad 2015-04-14 Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistei patikrinus tos dienos maisto davinius, buvo nustatyta, jog virtos dešrelės buvo blogo kvapo, žalsvo atspalvio, minkštos. Sveikatos priežiūros tarnybos specialistė maisto kokybės žurnale konstatavo, jog minėtos dešrelės maistui netinkamos. Dešrelės buvo nedelsiant išimtos iš 2015-04-14 nuteistųjų maisto davinio. Atsakovės atstovas nurodė, kad nustačius, jog 2015-04-14 buvo patiekti netinkamos kokybės maisto produktai ir tai nurodžius atitinkamame žurnale bei išimant šiuos produktus iš maisto davinio, nebuvo valstybės valdžios institucijos, t. y. Vilniaus PN, ar pareigūnų veikos neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Pažymėjo, kad, nepaisant Sveikatos priežiūros tarnybos specialistės nustatytos dešrelių blogos kokybės, UAB „Pontem“ darbuotojai, atsakingi už pagaminto maisto išdalinimą, išdavė nuteistiesiems minėtas dešreles pietums. Todėl Vilniaus PN 2015-04-17 raštu griežtai pareikalavo UAB „Pontem“ tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, imtis atitinkamų priemonių gerinant maisto kokybę, priešingu atveju, ir toliau pažeidžiant Sutarties sąlygas, bus svarstomas klausimas dėl Sutarties nutraukimo. Atkreipė dėmesį, kad UAB „Pontem“ privalėjo nedelsiant pakeisti blogos kokybės dešreles kitu maistu arba, susiklosčius šiai force majeure aplinkybei, panaudoti sukauptas sauso davinio atsargas. Pažymėjo, kad UAB „Pontem“ Vilniaus PN administracijai nepateikė informacijos, ar 2015-04-14 netinkamos dešrelės buvo pakeistos kitu maistu ar sausu daviniu (b. l. 84).
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pontem“ atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė atmesti visa apimtimi (b. l. 64–67). Nurodė, kad tarp UAB “Pontem“ ir Vilniaus PN 2015-01-15 buvo pasirašyta maitinimo paslaugos pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 24-3 (toliau – ir Sutartis), kuria remiantis, UAB „Pontem“ įsipareigojo teikti nuteistųjų maitinimo paslaugas, o Vilniaus PN įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN už suteiktas maitinimo paslaugas 2015 m. balandžio mėnesį sumokėjo visą sumą, jokių atskaitymų neatliko, kas galėtų leisti daryti pagrįsta išvadą, kad maitinimo paslaugos buvo suteiktos tinkamai, laikantis sutarties reikalavimų.
Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomą dieną, t. y. 2015-04-14, kai jam buvo pateiktas galimai netinkamos kokybės maistas, joks maisto apžiūros aktas surašytas nebuvo. Taip pat nebuvo atliktas tyrimas dėl netinkamos maisto kokybės.
Atkreipė dėmesį, kad 2015-04-14 analogiškas maitinimas buvo teikiamas ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems asmenims, tačiau daugiau skundų dėl pateiktų dešrelių kokybės pateikta nebuvo.
Atsiliepimas
Pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų įrodančių pareiškėjo skunde minimas aplinkybes. UAB „Pontem“ nesutinka su atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais teiginiais, kad dešrelės buvo blogo kvapo, žalsvo atspalvio, minkštos, nes galimybė pateikti galimai netinkamos kokybės produktus yra eliminuojame pačiame gamybos procese. Atkreipė dėmesį, kad maistą išdalinantys darbuotojai negalėtų pateikti tokių dešrelių, kurios net vizualiai atrodo netinkamos vartoti. UAB „Pontem“ pažymi, jog atsiliepime nurodoma, kad 2015-04-14 minimos netinkamos kokybės dešrelės buvo nedelsiant išimtos iš 2015-04-14 maisto davinio, todėl nesupranta, kokiu būdu pareiškėjas galėjo suvalgyti atsakovo apibūdintas dešreles, kai jos jau buvo išimtos iš maisto davinio.
Nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas nepagrįstus skundus, piktnaudžiauja LR administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintu (toliau – ir ABTĮ) administraciniu procesu. Mano, kad yra pagrindas spręsti klausimą dėl ABTĮ 84 str. numatytų sankcijų skyrimo pareiškėjui.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
LR civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
LR bausmių vykdymo kodekso 173 str. 4 d. numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.
Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymas Nr. 4/07-117 (redakcija galiojusi nuo 2015-04-01) (toliau – ir Taisyklės) 5 p. numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus PN pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale pažymėta, kad pietums pateiktas maistas buvo netinkamos kokybės (b. l. 19).
Pareiškėjas 2015-04-14 skundu (b. l. 35) kreipėsi į Vilniaus PN dėl netinkamos kokybės maisto. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pontem“ 2015-05-04 raštu Nr. 05-09-194 (b. l. 36) atsakyme pareiškėjui nurodė, kad nuteistieji maitinami pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 patvirtintą valgiaraštį. Balandžio 14 d. buvo pateiktos virtos „Šilo“ dešrelės (gamintojas Kretingalės mėsa). Gavus pranešimą, kad pietų metu valgantieji skundėsi dešrelių kokybe, skubiai buvo informuotas gamintojas ir jam pareikšta pretenzija.
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015-06-02 raštu Nr. 2S-2388 (b. l. 5) nurodė, kad daugkartiniai Vilniaus PN administracijos ir Kalėjimų departamento darbuotojų maisto produktų kokybės patikrinimai ir nuteistųjų skundai rodo, kad UAB „Pontem“ nepilnai vykdo įsipareigojimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pontem“ tvirtina, kad maistas buvo tinkamos kokybės, todėl jis buvo patiektas nuteistiesiems. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtina, kad virtos pieniškos dešrelės buvo patiektos nuteistiesiems. Vilniaus pataisos namai atsiliepime tvirtina, kad nustačius, jos dešrelės tinkamos kokybės, jos buvo nedelsiant išimtos iš maisto davinio. Tuo tarp Vilniaus pataisos namų 2016-06-13 rašte Nr. 9-3402(03) (b. l. 84–85) patvirtina, kad UAB „Pontem“ darbuotojai, atsakingi už pagaminto maisto išdavimą, išdavė nuteistiesiems dešreles pietums.
Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija galiojusi iki 2016-06-30) 57 str. 4 d., įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju, sprendimas priimamas tos šalies, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas), nenaudai, (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-18 nutartis adm. b. Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį adm. b. Nr. A17-301/2007). Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat ne kartą išaiškinta, kad, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-02 nutartis adm. b. Nr. A492-176/2013 ir kt.).
Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjui 2015-04-14 buvo pateiktos netinkamos kokybės dešrelės. Tai pagrindžia ir Vilniaus PN pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnalas (b. l. 19), tai pripažįsta ir atsakovas. Taigi, byloje nepaneigta to, kad ir pareiškėjas, ir Vilniaus PN darbuotojas laikė, kad jis yra netinkamos kokybės. Tuo labiau, kad, vadovaujantis 2015-01-15 Maitinimo paslaugos pirkimo – pardavimo sutartimi, pačios sutarties sąlygos susitarė dėl tokio maisto kokybės patikrinimo būdo. Nors UAB „Pontem“ tvirtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad maistas buvo netinkamos kokybės, tačiau pareiškėjas objektyviai tokių įrodymų net ir negali surinkti dėl taikomos laisvės atėmimo bausmės. Detalius dešrelių tyrimus, manydami, kad maistas yra netinkamos arba tinkamos kokybės, galėjo atlikti tiek UAB „Pontem“, tiek ir Vilniaus PN. Teismo vertinimu, UAB „Pontem“ pateiktos sąskaitos faktūros patvirtina tik tai, kad dešrelių terminas nebuvo pasibaigęs, tačiau nepatvirtina, jog jos buvo tinkamos kokybės. Taip pat, byloje nėra duomenų apie tai, kad Vilniaus PN pareigūnai galėjo suklastoti Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnalo įrašus.
Nors UAB „Pontem“ nurodo, kad niekas daugiau nesikreipė su skundais dėl maitinimo, tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad dėl 2015-04-14 patiekto maisto kreipėsi R. V. (administracinės bylos Nr. I-9582-208/2015, teisminio proceso Nr. 3-61-3-03234-2015-3). Iš kitos pusės, sprendžiant dėl pareiškėjo pažeistų teisų, jokios reikšmės neturi, ar kiti nuteistieji gina savo galimai pažeistas teises, ar ne.
Pažymėtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Pontem“ atsiliepime minimi argumentai, jog, sumokėjus visą kainą už 2014 metų balandžio mėnesį suteiktas paslaugas patvirtina, kad Vilniaus PN pripažino, jog maitinimo paslaugos suteiktos tinkamai nėra reikšminga sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą. Valstybės civilinė atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, ar valstybės atstovas pripažįsta neteisėtus veiksmus, ar ne. Taigi byloje nustatyta, kad Vilniaus PN namai, turėdami pareigą užtikrinti pareiškėjo tinkamą maitinimą, to nepadarė. Tuo labiau, net ir nustatę, jog dešrelės yra netinkamos vartojimui, neužtikrino, kad pareiškėjui būtų išduotas maisto sausas maisto davinys.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013-06-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Taigi byloje nustatytos visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos dėl netinkamo pareiškėjo maitinimo. Atsižvelgus į pažeidimo mastą, trukmę, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendė:
Pareiškėjo E. T. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista E. T. teisė į teisės aktais nustatytą tinkamą maitinimą.
Likusią dalį skundo atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.