Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-234-579/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-05-07
Bylos Nr.: 1A-234-579/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-06492-2016-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
Kaltinamasis: A. S.
Nukentėjusysis: R. S.
Advokatai: Stasys Sanda

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-234-579/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06492-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.2.1; 1.2.5.4.2; 2.1.7.4.1; 2.1.14; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.4.6.5.2 (S)

Kauno apygardos teismasNuosprendisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Viktorijai Akelienei,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,išteisintajam A. S., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,nukentėjusiajai R. S., jos atstovui advokatui Stasiui Sandai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. S. ir jos atstovo advokato Stasio Sandos bei Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Kęstučio Gaubio apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. S. civilinis ieškinys dėl 1611,70 Eur turtinės žalos ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

A. S. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. S. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad sistemingai baugino žmogų, naudodamas psichologinį smurtą, o būtent: laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žodžiais terorizavo savo sutuoktinę R. S. pasakydamas pastarajai, kad „sudeginsiu tavo ir tavo tėvų namus, tave padarysiu, kad niekur netiksi“, „tu pamatysi ką aš tau padarysiu, kas tau bus“, bei pasakydamas dukrai A. N. ir žentui V. N., kad „kyla noras kažką padaryti motinai“, „suleisiu du kubikus narkotikų, ją išžaginsiu, ją užversiu ir ji už viską atsakys“, ir tokiu būdu sukėlė pakankamą pagrindą manyti, kad ketina su R. S. susidoroti, padaryti jai sunkų kūno sužalojimą, ir dėl to buvo pakankamas pagrindas nukentėjusiajai manyti, jog minėti grasinimai bus įvykdyti.Be to, jis buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2016 m. vasario 6 d. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu mušė savo šeimos narį, t. y. sutuoktinę R. S., būtent: tyčia kumščiu vieną kartą sudavė R. S. į lūpų sritį, o po suduoto smūgio šiai atsitrenkus į durų staktą, sukėlė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, konstatavo, kad A. S. veiksmai pagal savo išraiškos formą nors ir galėjo sukelti neigiamas emocijas, tačiau neatitinka sistemingo bauginimo, kaip nusikalstamos veikos požymių. Nesurinkta objektyvių ir nenuginčijamų duomenų, kad A. S. sistemingai baugino nukentėjusiąją. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai dėl smurto panaudojimo yra nenuoseklūs, A. S. nurodo, kad nesmurtavo prieš sutuoktinę, ką patvirtino ir liudytoja E. V., paaiškindama, jog nematė, kad kaltinamasis būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajai. Specialisto išvada bei specialisto V. V. apklausa nenustatyta, kada tiksliai R. S. buvo padarytas konstatuotas sužalojimas bei neatmetė galimybės, jog konstatuotą sužalojimą ši galėjo pasidaryti ir pati. Nukentėjusioji R. S. ir jos atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. S. kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir jį nuteisti, patenkinti pareikštą civilinį ieškinį ir iš A. S. jos naudai papildomai priteisti 500 Eur advokato paslaugoms apmokėti. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė nelogiškas išvadas. Nebuvo atsižvelgta į liudytojos A. N. paaiškinimus, kad tėvas daug metų terorizavo motiną (R. S.), ją mušė, užgauliojo, grasino suluošinti. Teismas neatkreipė dėmesio į paaiškinimą, kad E. V. tuo metu, kai tėvas mušė nukentėjusiąją, buvo tokioje namo vietoje, iš kurios negalėjo matyti, kas vyko koridoriuje, kai tuo tarpu A. N. buvo greta, lipo koridoriuje esančiais laiptais. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, nepašalino prieštaravimų tarp E. V. ir A. N. parodymų, neteisingai įvertino liudytojo V. N., nurodžiusio, kad kaltinamasis nuolat plūdo, terorizavo nukentėjusiąją, grasino ją nužudyti, parodymus. Skunde teigiama, kad apie tai, jog A. S. grasinimai buvo realūs, galima spręsti įvertinus tarp jo ir V. N. vykusio pokalbio garso įrašą, atsižvelgus į teisiamojo elgesį posėdžio metu. Neabejoti grasinimų realumu nukentėjusiąją suponavo ir kaltinamojo asmenybė, jo elgesys anksčiau ir skyrybų proceso metu, pastarojo agresyvumas netgi teismo salėje. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. S. pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį bei nuteisti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 1 mėnesiui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 metų laikotarpiui, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti smurto elgesį keičiančioje programoje; per 6 mėnesius įmokėti 20 MGL įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Paskirtą kardomąją priemonę, nuosprendžiui, įsiteisėjus, panaikinti. Ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti ir priteisti iš A. S. nukentėjusiosios naudai 4611,70 Eur.Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nevertino visų asmenų parodymų bei rašytinių įrodymų kaip visumos ir tik vienam įrodymų šaltiniui, t. y., A. S. parodymams, teikė išskirtinės prioritetinės reikšmės, todėl padarė klaidingas išvadas dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo. Skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo iš esmės vadovavosi tik kaltinamojo A. S. parodymais ir nevertino bei nemotyvuotai atmetė kitus byloje surinktus įrodymus, t. y., priešingai nei nurodo teismas, nuoseklius nukentėjusiosios parodymus, kad A. S. ją nuolat, nuo 2015 m., terorizavo, t. y., skambindavo, grasindavo sudeginti tėvų namus, suleisti narkotinių medžiagų, suluošinti, išžaginti bei persekiodavo, važinėdavo automobiliu pro jos tėvų namus, pažįstamų klausinėjo dabartinės jos buvimo vietos, dėl ko ji 2 mėnesius gyveno kitame mieste, į namus daiktų vykdavo pasiimti tik su kitais asmenimis. Nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo grasinama ir per kitus asmenis, t. y., V. N.. Kad nukentėjusiosios atžvilgiu išsakė panašius žodžius iš dalies patvirtino ir A. S., tik pastarasis nurodė, kad jog tai įvyko spontaniškai dėl vykstančio skyrybų proceso ir jis įbauginti sutuoktinės nenorėjo. Tačiau tokius jo teiginius paneigia nukentėjusiosios, liudytojų V. N. ir A. N. bei iš dalies liudytojo V. L., paaiškinusio, kad dėl A. S. elgesio su šiuo nebendravo ir net šio bijo, parodymai, bei garso įrašas.Apeliantas teigia, kad esant tokioms aplinkybėms surinktų įrodymų visuma patikimai nustatyta, jog A. S., grasindamas susidoroti, kryptingai ir sistemingai, t. y. daugiau kaip 3 kartus terorizavo sutuoktinę R. S. bei sukėlė pasekmes, t. y. nukentėjusioji išsigando jo grasinimų, dėl to buvo pakeitusi gyvenamąją vietą, į savo namus vykdavo su kitais asmenimis, galiausiai pavartojo smurtą, todėl tokie A. S. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.Skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas išteisinamąją nuosprendį dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, iš esmės vadovavosi tik kaltinamojo A. S. duotais parodymais ir nevertinant, nemotyvuotai atmetė kitus byloje surinktus įrodymus, t. y. nuoseklius nukentėjusiosios R. S. parodymus apie tai, kad kaltinamasis prieš ją smurtavo. Faktą, jog buvo naudotas smurtas patvirtino liudytojai T. S., kuriam atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji nurodė, jog sutuoktinis jai sudavė į veidą ir šoną, dėl ko jautė fizinį skausmą, tai patvirtino ir liudytoja A. N.. Liudytojos E. V. parodymai, jog A. S. smūgių nesudavė, yra nenuoseklūs. Ikiteisminiame tyrime pastaroji nurodė, kad, būdama kitoje patalpoje (todėl negalėjo matyti ar buvo suduoti smūgiai), girdėjo nukentėjusiosios dukros A. N. žodžius „nemušk mamos“ bei, kad R. S. išėjusi iš virtuvės skundėsi skausmu šone. Be to, liudytoja A. N. nurodė, kad išvykus pareigūnams ji ant motinos (R. S.) veido matė patinimą. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji nesikreipė į medikus bei neprašė taikyti Smurto artimojoje aplinkoje įstatyme numatytą priemonę, t. y. įpareigojimą gyventi skyrium, neįrodo ir nepatvirtina fakto, jog prieš ją nebuvo vartotas smurtas.Apibendrindamas skundo argumentus, prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. S. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį, įrodymus vertino kiekvieną atskirai, neatskleidė jų tarpusavio ryšio, neatsižvelgė į jų visumą, ir taip padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Nuosprendyje nepagrįstai akcentuoti tik gynybiniai išteisintojo parodymai ir kaltę paneigiantys duomenys, tačiau visiškai neanalizuoti jo kaltę patvirtinantys duomenys (liudytojų T. S., A. N., V. L., V. N. ir dalinai E. V. parodomai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme), jais nesiremta, nesiimta priemonių nustatyti E. V. duotų parodymų teisme ir ikiteisminiame tyrime skyrimosi priežasčių. Teismas išvis nepasisakė, kuriais liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ar teisme, metu vadovaujasi, ir kodėl vienus atmeta, o kitais grindžia nuosprendį.Be to, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai nurodė tokio sprendimo priėmimo juridinį pagrindą, t. y. nuosprendžio dėstomojoje dalyje nurodė, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, jog A. S. dalyvavo nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje kaltinamąjį A. S. išteisino konstatuodamas, jog šis nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusioji R. S. ir jos atstovas advokatas Stasys Sanda prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis A. S. ir jo gynėja advokatė Ramutė Budrytė prašė apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiosios R. S. ir jos atstovo advokato Stasio Sandos bei Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Kęstučio Gaubio apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies

BK 145 straipsnio 2 dalyje įvardytos dviejų rūšių veikos: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Šioje byloje aktuali antroji veikos rūšis – sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sutrikdyti sveikatą, sunaikinti ar sugadinti turtą; tai tokie veiksmai, kurie sukelia kitam žmogui baimę, nerimą, įtampą, nesaugumo jausmą. Bauginimu gali būti pripažįstami įvairaus pobūdžio veiksmai, kaip antai: įžeidinėjimai, grasinimai; kai kurie chuliganiški veiksmai, kaip antai: gąsdinantys telefono skambučiai, triukšmo kėlimas, siekiant sukelti baimę, nerimą ir pan. Šių bauginamojo pobūdžio veiksmų vertinimui, be kita ko, taikomas ir realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-90/2018). Baudžiamajai atsakomybei pagal minimą požymį būtinas bauginančių veiksmų sistemingumas. Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą, laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą. Negali būti vertinami kaip sistemingi keli veiksmai, padaryti per tam tikrą laiko tarpą, kurių nesieja bendras sumanymas. Nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, požiūriu sistemingumas reikalauja bendro sumanymo įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-121/2015, 2K-327/2016).A. S. byla teismui buvo perduota kaltinant jį tuo, kad sistemingai baugino žmogų, naudodamas psichologinį smurtą, o būtent laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. liepos mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žodžiais terorizavo savo sutuoktinę R. S. pasakydamas pastarajai, kad „sudeginsiu tavo ir tavo tėvų namus, tave padarysiu, kad niekur netiksi“, „tu pamatysi ką aš tau padarysiu, kas tau bus“, bei pasakydamas dukrai A. N. ir žentui V. N., kad „kyla noras kažką padaryti motinai“, „suleisiu du kubikus narkotikų, ją išžaginsiu, ją užversiu ir ji už viską atsakys“, sukėlė pakankamą pagrindą manyti, kad ketina su R. S. susidoroti, padaryti jai sunkų kūno sužalojimą ir grasinimą įvykdyti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaltinimas buvo pakeistas ir A. S. kaltintas tuo, kad sistemingai baugino žmogų, naudodamas psichologinį smurtą, o būtent: laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žodžiais terorizavo savo sutuoktinę R. S. pasakydamas pastarajai, kad „sudeginsiu tavo ir tavo tėvų namus, tave padarysiu, kad niekur netiksi“, „tu pamatysi ką aš tau padarysiu, kas tau bus“, bei pasakydamas dukrai A. N. ir žentui V. N., kad „kyla noras kažką padaryti motinai“, „suleisiu du kubikus narkotikų, ją išžaginsiu, ją užversiu ir ji už viską atsakys“, ir tokiu būdu sukėlė pakankamą pagrindą manyti, kad ketina su R. S. susidoroti, padaryti jai sunkų kūno sužalojimą, ir dėl to buvo pakankamas pagrindas nukentėjusiajai manyti, jog minėti grasinimai bus įvykdyti.Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad A. S. veiksmuose nenustatyti BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą požymiai. Byloje nepakanka duomenų konstatuoti, kad jis siekė sistemingai bauginti nukentėjusiąją. Iš nukentėjusios, liudytojų A. N. ir V. N. parodymų, pateikto garso įrašo turinio matyti, kad dukrai (A. N.) ir žentui (V. N.) žodžius, jog „kyla noras kažką padaryti motinai“, „suleisiu du kubikus narkotikų, ją išžaginsiu, ją užversiu ir ji už viską atsakys“, išteisintasis pasakė 2015 m. gruodžio mėnesį. Pastebėtina, kad šios frazės buvo išsakytos po to, kai R. S. telefonu jam pranešė apie tai, jog nori skirtis. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad po 2016 m. kovo 23 d. vykusio teismo posėdžio skyrybų byloje A. S. jai pagrasino, kad sudegins tėvų namus, „pamatysi, kas tau bus“. Pats išteisintasis iš dalies pripažino, kad išsakė kaltinime nurodytus teiginius, tačiau tikino, kad tai įvyko spontaniškai dėl vykstančio skyrybų proceso, kad taip pasielgė supykęs ir kad jis nesiekė įbauginti sutuoktinės. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, sprendžiant, ar įvairiose situacijose asmens išsakyti žodžiai gali būti laikomi sistemingu bauginimu, taigi atribojant grasinimus nuo tam tikro panašaus, tačiau baudžiamąja teisine prasme nenusikalstamo elgesio, vertintinas įvykio kontekstas, susiklostę konfliktiniai šalių tarpusavio santykiai, išorinės įvykio aplinkybės, kaip pasireiškė bauginimo sistemingumas, kaltininko tyčios ir išsakyto grasinimo turinys bei kitos grasinimo realumui ir pavojingumui nustatyti svarbios aplinkybės. Šioje byloje svarbu tai, jog joje sprendžiama dviejų asmenų – vyro ir moters, daug metų pragyvenusių santuokoje, kuri ilgą laiką tenkino abu sutuoktinius, tarpusavio santykių problema. Paraleliai vyksta sutuoktinių santuokos nutraukimo procesas, ginčas dėl turto padalinimo. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad tokiose privačiose bylose, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus, juo labiau kai šie kyla tarp sutuoktinių santuokos nutraukimo ir turto padalijimo procese ir pasireiškia žodine forma išreikštais veiksmais. Konfliktai šeimose neretas reiškinys mūsų visuomenėje. Konfliktinėse situacijose susijaudinę sutuoktiniai kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Ypač svarbu į tai atsižvelgti, kai tariamai nusikalstami vieno iš sutuoktinių veiksmai išoriškai pasireiškia žodine forma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013). Minėta, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis „sistemingumas“ objektyviai reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina A. S. veiksmuose buvus sistemingumą (sistemingai bauginus). Pastebėtina, kad 2015 m. gruodžio mėnesį išsakyti žodžiai buvo skirti ne pačiai nukentėjusiajai, o jos dukrai bei žentui. R. S. apie sutuoktinio kalbas sužinojo tik iš A. N. ir V. N., išklausiusi pastarojo padarytą garso įrašą. Svarbu pažymėti, kad tuo metu nukentėjusioji telefonu kaip tik buvo pareiškusi, jog ketina skirtis su išteisintuoju, kas pastarajam buvo nepriimtina, jį supykdė bei iššaukė tokią reakciją. Tarp šių pokalbių ir 2016 m. kovo 23 d. išsakytų grasinimų (po teismo posėdžio skyrybų byloje), praėjo trijų mėnesių laikotarpis. A. S. per šį laiko tarpą daugiau jokie psichologinio smurto prieš sutuoktinę panaudojimo atvejai neinkriminuoti. Teismo posėdžių metu nukentėjusioji ir jos dukra A. N. pripažino, kad santykiai šeimoje jau seniai buvo konfliktiški, kad išteisintasis yra impulsyvus žmogus ir jo išsireiškimai dažnai yra moraliai nepriimtini, žeidžiantys, nurodė, kad per visą sutuoktinių gyvenimo kartu laikotarpį R. S. nuolat buvo užgauliojama, žeminama ar netgi smurtaujama jos atžvilgiu, tačiau pastebėtina, kad šioje byloje vertintini tik tie A. S. veiksmai, kurie jam inkriminuoti (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadoms, kad nors byloje nustatytos išteisintojo išsakytos frazės savo turiniu ir išraiškos būdu galėjo sukelti neigiamas, nemalonias emocijas, tačiau įvertinus tai, kad tarp atskirų frazių išsakymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, į įvykių, kuomet jos buvo išsakytos kontekstą (pranešus apie ketinimą skirtis, esant susijaudinusiam po pirmojo teismo posėdžio skyrybų byloje), jos sietinos su hiperbolizuotai perteikiama susiklosčiusia situacija, savęs ir situacijos parodomuoju pobūdžiu, emocijomis, o ne su sistemingu R. S. bauginimu naudojant psichinę prievartą, ne su siekimu palaikyti baimės jausmą nukentėjusiajai.Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad išsakytas frazes siejo bendras sumanymas bauginti nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. S. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (dėl sistemingo bauginimo), tinkamai vadovavosi kasacinės instancijos teismo praktika dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių turinio ir pagrįstai nustatė, kad A. S. veiksmuose nėra sistemingumo požymių, todėl pagrįstai jį pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisino. Nors prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta, kad skundžiamo nuosprendžio dėstomojoje dalyje, nurodytas klaidingas A. S. išteisinimo pagrindas, tačiau išsamiai išanalizavus tiek nuosprendžio motyvuojamąją, tiek rezoliucinę dalis matyti, kad išteisinamasis nuosprendis priimtas konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas nepagrįstai A. S. išteisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad šioje byloje A. S. kaltės dėl jam inkriminuotos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, todėl šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog A. S. nepadarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, prioritetą suteikdamas išteisintojo A. S. parodymams. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje iškeltos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik išteisintojo A. S. parodymais, liudytojos E. V. teisme duotais parodymais, neįvertino nukentėjusiosios R. S., liudytojų A. N., T. S. parodymų, šių parodymų nesiejo tarpusavyje bei su byloje esančiais rašytiniais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė:A. S. 2016 m. vasario 6 d. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu mušė savo šeimos narį, t. y., sutuoktinę R. S. – tyčia kumščiu vieną kartą sudavė R. S. į lūpų sritį ir vieną kartą į šoną, dėl ko ši atsitrenkė į durų staktą, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai R. S. nežymų sveikatos sutrikdymą.Apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. S. paaiškino, kad prieš sutuoktinę nesmurtavo. 2016 metų vasario mėnesio pradžioje, tikslios dienos nepamena, tuo metu, kai pietavo, o draugė E. V. rūkė lauke, atvyko R. S. su dukra ir ėmė konfliktuoti su jo viešnia. Išgirdęs triukšmą, atėjo į koridorių, kur jo sutuoktinė R. S. metė laukan drabužius ir batus, o po to ėmė jį telefonu filmuoti. Nenaudodamas jėgos, patraukė sutuoktinės ranką, kad ši liautųsi, daugiau jokių veiksmų jos atžvilgiu neatliko, nors pastaroji bandė išprovokuoti. Nors A. S. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje surinktų įrodymų visetas duoda pakankamą pagrindą konstatuoti, kad jis smurtavo savo sutuoktinės atžvilgiu. Tokia išvada daroma įvertinus nukentėjusiosios, liudytojų A. N., T. S., E. V., I. S. parodymus, rašytinius įrodymus. Nukentėjusioji R. S., apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad 2016 m. vasario 6 d. jai kartu su dukra atvykus pas A. S., kieme pamatė sutuoktinio draugę E. V., kurios paprašė išeiti, tačiau pastaroji nesutiko. Tuomet į koridorių atėjo A. S. ir sudavė jai kumščiu į lūpą. Nuo smūgio atsitrenkė šonu ir koja į duris, jautė skausmą. Išbėgusi į lauką, iškvietė policijos pareigūnus. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme R. S. davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme. Paaiškino, kad tuo metu, kai dukra lipo į antrą aukštą, į koridorių, kur ji (R. S.) tuo metu buvo, atėjo išteisintasis. Pamačiusi sutuoktinio veido išraiką, ėmė trauktis pro duris ir tuo metu šis sudavė jai kumščiu į lūpą. Nuo smūgio šonu ir koja atsitrenkė į durų staktą. Stipraus smūgio išvengė, kadangi spėjo atsitraukti. Greitosios medicinos specialistų pagalbos nereikėjo, nes nebuvo stipriai sužalota. Pacitavus nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad dėl patirto streso ir praėjusio ilgo laiko tarpo, tiksliai neprisimena visų suduotų smūgių, reiktų vadovautis jos pirminiais parodymais, nes tada visas aplinkybes prisiminė geriausiai.Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu R. S. paaiškino, kad 2016 m. vasario 6 d. apie 13 val. atvykusi į savo ir sutuoktinio namus, esančius (duomenys neskelbtini), rado juose nepažįstamą moterį, kurios paprašė išeiti, bet ši nesutiko. Tuomet tarp jos ir A. S. kilo konfliktas, kurio metu sutuoktinis jai kumščiu sudavė į viršutinę lūpą ir kairį šoną (1 t., b. l. 28-30). Liudytoja A. N. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2016 m. vasario 6 d. apie 13 val. kartu su mama (R. S.) atvyko į tėvų namus pasiimti asmeninių daiktų. Eidamos per kiemą pamatė pavėsinėje stovinčią moterį (E. V.), kuri, jas išvydusi, ėmė bėgti į namo vidų ir norėjo užsirakinti. A. N. su mama pasivijo šią moterį, paprašė išeiti iš namų, tačiau ši atsisakė, liko virtuvėje. Lipdama laiptais į antrą aukštą, pamatė išbėgančią R. S. ir ją besivejantį A. S.. Matė, kaip tėvas dešinės rankos kumščiu sudavė mamai į viršutinę lūpą, smūgiavo į šoną, dėl ko pastaroji atsitrenkė į duris, ir iškart išbėgo į lauką. Po to nukentėjusioji iškvietė policijos pareigūnus. Medikų nekvietė, nes sužalojimai nebuvo tokie, jog reiktų skubios medicininės pagalbos. Vėliau matė patinusią R. S. lūpą. Liudytojas T. S. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad patruliuodami su kolege E. Š., gavę nurodymą iš budėtojo dėl smurto artimoje aplinkoje, nuvyko į A. S. ir R. S. namus. Nukentėjusioji skundėsi skausmais, tačiau dėl praėjusio laiko tarpo nepamena, kokie sužalojimai buvo padaryti. Jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu yra teisingi. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. S. paaiškino, kad 2016 m. vasario mėnesio pradžioje kartu su tyrėja E. Š. budėtojo nurodymu nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), kur vyras smurtavo prieš sutuoktinę. Atvykus, pareigūnus kvietusi moteris (R. S.) paaiškino, jog su dukra atvykus į bendrus jos ir sutuoktinio namus, kuriuose šiuo metu negyvena, tarp jos ir išteisintojo kilo konfliktas, kurio metu A. S. vieną kartą kumščiu sudavė į lūpą ir vieną kartą į šoną. Šią aplinkybę patvirtino ir ten buvusi A. N.. Nukentėjusioji buvo išsigandusi ir pasimetusi. Tuo tarpu A. S. neigė smurtavęs (1 t., b. l. 120-121). Liudytoja E. V. apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2016 m. vasario 6 d. būnant pas A. S. svečiuose atvažiavo pastarojo sutuoktinė su dukra ir ją kieme užsipuolė. Atėjo ir A. S., tačiau nukentėjusiosios nemušė. Jokių smurto veiksmų, sužalojimų nematė. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme liudytoja E. V. paaiškino, kad 2016 m. vasario 6 d. tarp A. S. ir R. S. buvo kilęs tik žodinis konfliktas, kad būtų suduoti smūgiai nematė. Iš virtuvės, kur buvo ji, visas koridorius nesimatė, matė tik laiptais lipančią A. N., girdėjo šios žodžius „nemušk mamos“. Tuo metu A. S. ir R. S. buvo koridoriuje. Nors nukentėjusioji policijos pareigūnams aiškino, kad jai buvo sumušta lūpa, tačiau jokių smurto požymių nesimatė. Liudytoja paaiškino, kad policijos pareigūnams davė teisingus parodymus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. V. paaiškino, jog 2016 m. vasario 6 d. būnant pas A. S. svečiuose atvyko pastarojo sutuoktinė ir dukra. Tuo metu, kai ji buvo virtuvėje, A. N. lipo laiptais į antrą namo aukštą, o A. S. ir R. S. buvo koridoriuje. Vienu metu išgirdo A. N. šaukiant „nemušk mamos“. Daugiau jokių riksmų, grumtynių negirdėjo. Per langą matė, kaip nukentėjusioji išėjo į lauką ir šaukė, kad iškvies policijos pareigūnus. Atvykus pareigūnams skundėsi, kad A. S. jai sudavė į šoną (1 t., b. l. 117-1178). Liudytojas V. L. paaiškino, kad 2016 m. vasario 6 d. išėjęs į kiemą pas kaimynus girdėjo triukšmą, tarp šeimininkų (A. S. ir R. S.) vyko konfliktas. Po to atvažiavo policijos pareigūnai. Liudytoja I. S. paaiškino, kad 2016 m. vasario 6 d. atvykus į sūnaus A. S. namus, juose jau buvo policijos pareigūnai, kuriems R. S. skundėsi, kad skauda šoną, nors kad būtų buvusi sumušta, nesimatė. Teismo medicinos ekspertas V. V. paaiškino, jog apžiūrint nukentėjusiąją kraujosruva, padaryta kietu daiktu, buvo užfiksuota tik ant kojos. Kitų sužalojimų nebuvo konstatuota. Nors ir neprisimena, ką jam sakė tiriamoji, tačiau patikino, kad jeigu būtų nurodžiusi kitokias įvykio aplinkybes nei kad tyrėjas užduotyje, tai būtų įrašęs pastabose. 2016 m. vasario 9 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. S. konstatuota kraujosruva kairės blauzdos srityje buvo padaryta kontaktuojant su kietu buku daiktu, galimai 2016 m. vasario 6 d. ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Konstatuotas kūno sužalojimas galėjo būti padarytas tiek suduodant ranka, tiek spiriant koja, tiek kitu kietų bukų savybių turinčiu daiktu. R. S. sužalojimo padarymo metu galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 170).Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog smūgio (sudavimo) kumščiu nukentėjusiajai ir dėl to sukelto fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo iš viso nebuvo. Tokia išvada padaryta, pirmiausia, atsižvelgus į tai, kad paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą, R. S. nenurodė, jog būtų buvusi sumušta. Išties, iš bylos duomenų matyti, kad 2016 m. vasario 6 d. 13.28 val. prašydama pagalbos R. S. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė, jog vyras prieš ją smurtauja (1 t., b. l. 167). Nors šio pokalbio metu nukentėjusioji nurodė, kad A. S. „šoko muštis, spėjau pabėgt į lauką“, tačiau apklausiama apeliacinės instancijos teisme R. S. paaiškino, kad sakydama, jog spėjo pabėgti, turėjo mintyje tai, kad nebuvo smarkiai sumušta ir kruvina, kaip kad yra buvę anksčiau, tačiau kategoriškai tvirtino, jog sutuoktinis sudavė į lūpą, dėl ko ji nuo suduoto smūgio atsitrenkė į durų staktą. Reaguojant į šį pranešimą, į nurodytą vietą atvykęs policijos pareigūnas T. S. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t., b. l. 4-5) užfiksavo pranešėjos R. S. žodžiu nurodytas aplinkybes apie tai, kad sutuoktinis kumščiu sudavė į lūpą bei į kairį šoną. Kad nukentėjusioji R. S. nurodė būtent tokias aplinkybes apie fizinio smurto prieš ją pavartojimą, patvirtino ir liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas T. S., patvirtindamas savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Šis liudytojas taip pat apibūdino ir nukentėjusiosios emocinę būseną jam atvykus į įvykio vietą (išsigandusi, pasimetusi). Kad R. S. policijos pareigūnams skundėsi skausmu šone, patvirtino ir liudytoja I. S.. Atlikus įvykio vietos apžiūrą, užfiksuota konkreti fizinio smurto prieš nukentėjusiąją vartojimo vieta – koridorius, laiptai, ant kurių stovėdama liudytoja A. N. matė, kaip tėvas (A. S.) mušė mamą (1 t., b. l. 6-9). Pastebėtina, kad liudytojos A. N. parodymai apie esmines smurto prieš R. S. pavartojimo aplinkybes buvo nuoseklūs. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji patvirtino, kad būdama ant laiptų matė, kaip koridoriuje tėvas sudavė nukentėjusiajai R. S. kumščiu į lūpą ir šoną, dėl ko ši traukdamasi atsitrenkė į duris. Liudytojų policijos pareigūno T. S. ir A. N. parodymai patvirtina pačios nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad prieš ją smurtavo sutuoktinis, kad jis sudavė į lūpą ir į šoną. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų jų visumos kontekste deramai neįvertino, be to, konstatavo, kad ir R. S. parodymai yra nenuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Iš aukščiau išdėstytų nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ši nuosekliai teigė, jog 2016 m. vasario 6 d., su dukra atvykus į namus, kilusio konflikto metu išteisintasis jos atžvilgiu smurtavo. Apklausiama tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, aiškino, jog A. S. sudavė į lūpą, dėl ko traukdamasi šonu ir koja atsitrenkė į duris. Apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad tiksliai nepamena, kur konkrečiai buvo suduota ir tikino, jog teisingiausi jos parodymai yra duoti iškart po įvykio, kada geriausiai prisiminė visas aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji aiškino, kad A. S. sudavė į lūpą ir šoną, ir kad ji traukdamasi dar atsitrenkė į duris. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad R. S. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog jai buvo suduota į lūpą ir šoną, o teisme, kad tik į lūpą, nėra pagrindas abejoti jos parodymų teisingumu. Paaiškinimų neatitikimai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiosios parodymus, nes stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui, tad natūralu, kad laikui bėgant parodymai gali šiek tiek kisti. Todėl sprendžiant dėl parodymų teisingumo ir patikimumo būtina įvertinti, ar juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kad prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas smurtas, be minėtų jos pačios, liudytojų A. N. ir T. S. parodymų, rašytiniuose įrodymuose užfiksuotų duomenų, galima spręsti ir iš liudytojos E. V., konflikto metu buvusios virtuvėje, liudytojos I. S., į įvykio vietą atvykusiosios joje jau esant policijos pareigūnams, parodymų. Nors E. V. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad A. S. savo sutuoktinės nemušė, tačiau apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad girdėjo A. N. žodžius „nemušk mamos“, ką buvo nurodžiusi ir ikiteisminio tyrimo metu, girdėjo, kaip ši policijos pareigūnams skundėsi, jog sutuoktinis sudavė į šoną. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių išvis nevertino, nors jos papildo A. S. kaltinančių įrodymų visumą. Negana to, patikėjo šios liudytojos teisme duotais parodymais apie tai, kad išteisintasis nukentėjusiosios nemušė, nors iš tikro, būdama virtuvėje, E. V. nematė (ir negalėjo matyti) išteisintojo prieš R. S. atliekamų veiksmų.Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. S., rėmėsi specialisto V. V. pateikta specialisto išvada ir jo teisme duotais parodymais apie tai, kad nukentėjusiajai R. S. nebuvo konstatuotas sužalojimas lūpoje, tačiau neįvertino tiek pačios nukentėjusiosios, tiek liudytojos A. N. parodymų, kad smūgis nebuvo stiprus ir lūpa nebuvo prakirsta, matėsi tik patinimas. Pastebėtina, kad R. S. iškart po įvykio į medikus nesikreipė, specialisto buvo apžiūrėta tik po trijų dienų, 2016 m. vasario 9 d., tad per tiek laiko jokių sužalojimo pėdsakų ant veido galėjo ir nelikti. Teismas neįvertino to, kad specialisto išvadoje, aprašant įvykio aplinkybes, paminėta, kad konflikto metu nukentėjusiajai buvo suduota kumščiu į lūpą ir į šoną. Teisiamojo posėdžio metu specialistas paaiškino, kad nors ir neprisimena, ką jam sakė tiriamoji, tačiau patikino, kad jei ji būtų nurodžiusi kitokias įvykio aplinkybes nei kad tyrėjas užduotyje, tai būtų įrašęs pastabose. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, vien dėl to, kad specialisto išvadoje R. S. nekonstatuotas sužalojimas lūpoje, teigti, jog prieš ją išvis nebuvo smurtauta, nėra pagrindo. Juolab, kad aukščiau išdėstyti ir aptarti kiti įrodymai byloja priešingai. Be to, nežiūrint to, kad specialisto išvadoje nenurodytas lūpos sužalojimas, R. S. visgi konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris galėjo būti padarytas 2016 m. vasario 6 d. Vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija mano, jog ištirtų įrodymų pakanka konstatuoti, kad 2016 m. vasario 6 d. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu išteisintasis mušė savo šeimos narį, t. y., sutuoktinę R. S. – tyčia kumščiu vieną kartą sudavė R. S. į lūpų sritį ir vieną kartą į šoną, dėl ko ši atsitrenkė į durų staktą, tokiu būdu smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajai R. S. nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši prieš sutuoktinę R. S. padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaltinimas buvo pakeistas nurodant, kad A. S. 2016 m. vasario 6 d. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) r. sav., konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu mušė savo šeimos narį, t. y., sutuoktinę R. S., tyčia kumščiu vieną kartą sudavė jai į ūpų sritį, po suduoto smūgio nukentėjusiajai atsitrenkus į durų staktą, sukėlė nukentėjusiajai R. S. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, po apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo, visgi pasitvirtino pirminiame kaltinime nurodytos aplinkybės. Teisėjų kolegijai pripažinus A. S. kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turi būti sprendžiamas ir bausmės už tai individualizavimo klausimas. Skiriant bausmę vadovaujamasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, o taip pat ir bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis). Parenkant bausmės rūšį ir nustatant dydį, atsižvelgiama į tai, kad veika, kurią padarė A. S., yra tyčinė, baigta, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. A. S. psichiatro ir priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas, jam nustatytas 50 procentų neįgalumas. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija pranešimų dėl netinkamo šio asmens elgesio nėra gavusi. Nors yra neteistas, tačiau šeimos narių, kaimynų apibūdinamas kaip konfliktiška, impulsyvi, smurtauti sutuoktinės atžvilgiu linkusi asmenybė. Nusikaltimas, dėl kurio padarymo pripažintas kaltu šiuo nuosprendžiu, taip pat smurtinio pobūdžio. Įvertinus visas šias aplinkybes, taip pat tyčios rūšį, teisėjų kolegijos nuomone, siekiant užtikrinti individualią ir bendrąją prevenciją, A. S. skirtina laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis nustatytinas šiek tiek mažesnis už bausmės vidurkį. Tokios bausmės paskyrimas, teismo vertinimu, atitiks padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininko asmenybę, neprieštaraus teisingumo principui bei bausmės paskirčiai. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, atsižvelgus į nusikaltimo pobūdį, A. S. asmenybę, į tai, kad smurtinio pobūdžio nusikaltimas padarytas prieš šeimos narį, teisėjų kolegijos nuomone, siekiant pakeisti kaltininko smurtinį elgesį, tikslinga skirti šiame straipsnyje nenumatytą priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei kitus, BK 48 straipsnyje numatytus, įpareigojimus. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo pareiškusi civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 51-52). R. S. nurodė, kad turtinės žalos patyrė dėl to, jog nuo 2016 metų sausio mėnesio teko nuomotis gyvenamąjį būstą (1111,70 eurų). Neturtinę žalą įvertino 3000 eurų. Teisėjų kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti paliktas nenagrinėtas, dėl neturtinės žalos atlyginimo – priteistinas iš dalies. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. S. civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos, kaip jau minėta, grindė tuo, kad dėl A. S. grasinimų turėjo vartoti raminamuosius vaistus, kęsti išgyvenimus, bėgti iš savo namų ir nuomotis būstą. Mokesčiai už būsto nuomą sudaro patirtą turtinę žalą. Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį. Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju A. S. pripažintas kaltu dėl R. S. nežymaus sveikatos sutrikdymo, o dėl sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą, paliktas apylinkės teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Tad šiuo atveju sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgiama tik į nukentėjusiosios dėl sveikatos sutrikdymo patirtas realias, būtinas išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios R. S. prašoma priteisti 1111,70 eurų suma už būsto nuomą yra nesusijusi su A. S. 2016 m. vasario 6 d. padaryta BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp sutuoktinių yra pradėtas santuokos nutraukimo procesas, būtent dėl šeimoje kylančių nuolatinių konfliktų, nesutarimų R. S. išsikraustė iš jai ir A. S. priklausančių namų, esančių (duomenys neskelbtini) r. sav. Jau iki įvykio, kurio metu prieš nukentėjusiąją buvo pavartotas fizinis smurtas, pastaroji negyveno minėtu adresu. Iš to akivaizdu, kad išlaidos būsto nuomai nėra sąlygotos konkrečiai 2016 m. vasario 6 d. A. S. padarytos nusikalstamos veikos, todėl negali būti iš jo priteisiamos, o dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kaip minėta, paliekamas galioti apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Duomenų, kad dėl fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo būtų buvęs reikalingas gydymas, nėra. Dėl šių priežasčių civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės, visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.Nagrinėjamu atveju dėl A. S. neteisėtų veiksmų (fizinio smurto panaudojimo) nukentėjusiajai neabejotinai buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir neigiamos emocijos, dvasiniai išgyvenimai – išgąstis, nerimas, nesaugumo jausmas, pažeminimas prieš kitus asmenis. Tačiau pažymėtina ir tai, kad dėl kaltinamojo veiksmų (fizinio smurto panaudojimo) jokių liekamųjų reiškinių nukentėjusiajai neliko. Jos sveikata buvo nežymiai sutrikdyta, medikų pagalbos, gydymo nereikėjo. Įvertinus aptartas aplinkybes, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios prašoma 3000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti nėra adekvati dėl nusikaltimo kilusioms pasekmėms, todėl mažintina iki 300 Eur. Kartu su civiliniu ieškiniu R. S. pateikė ir prašymą priteisti iš A. S. 500 eurų proceso išlaidų. Nukentėjusiosios interesus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas Stasys Sanda (1 t., b. l . 50). Byloje yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis, kad už atstovavimą jam buvo sumokėta 500 eurų (1 t., b. l. 53). Ši suma, kolegijos vertinimu, yra adekvati advokato atliktiems procesiniams veiksmams, nėra per didelė, todėl priteistina iš A. S..Kartu su apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir jos atstovas pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, R. S. advokatui sumokėjo 500 eurų (3 t., b. l. 76). Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).Nagrinėjamojoje byloje nukentėjusioji apeliacinį skundą pateikė kartu su advokatu. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per du posėdžius, kurių bendra trukmė dvi valandos, buvo apklausta nukentėjusioji ir liudytoja E. V.. R. S. ir jos atstovo apeliacinis skundas patenkintas tik iš dalies. Taigi, atsižvelgiant į posėdžių trukmę ir aplinkybę, kad apeliacinis skundas tenkintas tik iš dalies, laikytina, kad 500 Eur suma už advokato pagalbą, atstovaujant nukentėjusiajai apeliacinės instancijos teisme, yra aiškiai per didelė, neatitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų. Todėl atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos ir nukentėjusiajai priteistina 300 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nukentėjusiosios R. S. ir jos atstovo advokato Stasio Sandos bei Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro K. G. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuriuo A. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, ir šioje dalyje priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį:

A. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu, įpareigoti A. S. šiuo laikotarpiu nebendrauti, nesiartinti prie nukentėjusiosios R. S., išskyrus situacijas, kai tai būtina nagrinėjant santuokos tarp jų nutraukimo bylą.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, įpareigoti A. S. 3 (tris) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

A. S. per laisvės apribojimo laikotarpį privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos (BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiosios R. S. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiosios R. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš A. S. priteisti nukentėjusiosios R. S. naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. S. priteisti nukentėjusiosios R. S. naudai 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) už suteiktą advokato teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Teisėjai Albinas AntanaitisEvaldas GražysDaiva Jankauskienė