- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-01
- Bylos Nr.
- eI-659-629/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03527-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jolita Rasiukevičienė, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- E. R.
- Atsakovas
- Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Gerardas Višinskis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovės Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovėms D. U. ir R. B.,
atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovams K. Š. ir V. N.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovėms Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
E. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–18) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (3)-V3-747(12.1) „Dėl pasiūlymo Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo (koregavimo) projektui“; 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (6.13)-2D-10086; 3) panaikinti Inspekcijos 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (6.3)-2D-13391 „Dėl VTPSI 2017-07-18 rašto Nr. 2D-10086 „Dėl VSTT 2017-05-17 sprendimo Nr. (3)-V3-747(12.1)“; 4) grąžinti pareiškėjo atstovo O. J. 2016 m. birželio 10 d. raštu pateiktą pasiūlymą pakeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – ir Tvarkymo planas) tikslinimo (koregavimo) projekto 9.2.2.10 punktą Tarnybai svarstyti pakartotinai.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. gegužės 24 d. įsigijo neypatingą statinį – 1950 m. pastatytą sandėliavimo paskirties pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas). Tvarkymo plano 9.2.2.13 punkte numatyta, kad sklype (duomenys neskelbtini) gali būti atkuriamas sandėlis žvejų poreikiams arba žvejybos ekspozicijai įrengti, paliekant neužstatytus tinklams džiovinti naudotus žemės plotus. Jeigu sandėlis žvejų poreikiams arba ekspozicijai įrengti nereikalingas, jis neatkuriamas, kitų pastatų statyba šiame sklype neleidžiama. 2015 m. buvo užbaigtas Pastato kapitalinis remontas, po kurio Pastato išvaizda ženkliai pagerėjo, jis visiškai integruotas į savitą Kuršių nerijos gamtinį ir kultūrinį kraštovaizdį bei nebedaro jam žalos. 2016 m. gegužės 26 d. pareiškėjas iš Lietuvos valstybės trisdešimt aštuonerių metų laikotarpiui išsinuomojo 0,4370 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas) dalį. Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos. Pradėjus rengti Tvarkymo plano korektūrą, buvo nutarta pakeisti Tvarkymo plano 9.2.2.13 punktą 9.2.2.10 punktu, numatant, kad sklype (duomenys neskelbtini) esamas pastatas naudojamas žvejų poreikiams arba žvejybos ekspozicijai įrengti, paliekant neužstatytus tinklams džiovinti naudotus plotus. Kitų pastatų statyba šiame sklype neleidžiama, nedidinamas esamas užstatymo tankis ir esamas pastatų aukštis. 2016 m. birželio 10 d. pareiškėjas pateikė pasiūlymą tikslinti Tvarkymo planą ir pakeisti ginčo Žemės sklypo paskirtį į rekreacinę, kas leistų geriau pritaikyti poilsiautojų lankomumui, nekeičiant esamo Pastato matmenų ir išvaizdos, kadangi Pastatas, kaip sandėlis, praktiškai neteko tiesioginės funkcijos – žvejybinės įrangos saugojimo, nes žvejai perkelti į Gintaro įlanką ir ten rengiama visa infrastruktūra, o išlaikyti muziejinę funkciją būtų žymiai efektyviau atlikus rekonstrukciją ir pritaikius Pastatą rekreaciniams (poilsio paskirties) tikslams. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba, neva iš dalies atsižvelgdama į minėtą pasiūlymą, patikslino Tvarkymo plano sprendinius ir nustatė, kad Žemės sklype esamas sandėlio pastatas naudojamas visuomeninei paskirčiai žvejų poreikiams tenkinti arba žvejybos ekspozicijai įrengti, maitinimas gali būti papildoma funkcija. Lauko ekspozicija įrengiama neužstatytuose, tinklams džiovinti naudotuose žemės plotuose. Kitų pastatų statyba šiame sklype neleidžiama, nedidinamas esamas užstatymo tankis ir esamas pastato aukštis.
Nesutikdamas su tokiu jo pasiūlymo išnagrinėjimu, pareiškėjas nurodė, kad skundžiamuose sprendimuose nėra pateikiamas teisinis pagrindas, dėl kurio jo prašymas negalėjo būti patenkintas. Pareiškėjo teigimu, jo pateikti argumentai iš esmės nebuvo nagrinėti. Be to, anot pareiškėjo, Tarnyba, savarankiškai nusprendusi, kad Tvarkymo planas tikslintinas nustatant, jog Pastatas naudojamas ne bet kokiems žvejų poreikiams, bet tik visuomeninei paskirčiai žvejų poreikiams tenkinti, nepateikdama jokių argumentų susiaurino esamą Tvarkymo plano 9.2.2.13 punkto nuostatą, ženkliai susiaurindama veiklas, kurias pareiškėjas galėtų vystyti Pastate. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo pasiūlymą, neturėjo teisės pakeisti pirminės Tvarkymo plano korektūros kitu būdu, nei pageidavo pareiškėjas, todėl Tarnyba pažeidė galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 37 straipsnio 2 dalies nuostatas bei peržengė savo kompetencijos ribas. Be to, Tarnyba numatė tik pagrindinę muziejinę ir papildomą maitinimo veiklą, t. y. baigtinį sąrašą veiklų, nors oficialiai deklaruoja, jog sąrašas nėra baigtinis, neargumentavo, kodėl leidžiama tik ši veikla, todėl Tarnybos sprendimas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjo nuomone, atsakovės nepagristai vadovaujasi tuo, kad Neringos savivaldybės bendrajame plane, patvirtintame 2012 m. rugsėjo 21 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-164, (toliau – ir Bendrasis planas) žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra numatyta visuomeninės paskirties teritorija, kurioje gali būti vykdoma tik muziejinė veikla. Pažymėjo, kad Bendrasis planas, yra žemesnės galios už Tvarkymo planą. Atkreipė dėmesį, jog Neringos savivaldybė neprieštarautų atitinkamai pakeisti Bendrąjį planą, bet tam būtina atlikti Tvarkymo plano korektūrą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka, kad rekreacinė veikla neatitinka nacionalinio parko tikslų. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios sąlygos) 132 punktą žemės savininkai ir naudotojai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintose rekreacinėse teritorijose plėtodami ūkinę ir kitokią veiklą, turi šią veiklą tvarkyti taip, kad nebūtų keičiamas rekreacinių teritorijų kraštovaizdis, bloginama jo fizinė būklė bei estetinė vertė ir mažinamas bei naikinamas rekreacinis potencialas. Specialiųjų sąlygų 136 punkto nuostatose konkrečiai išvardyti bendrieji apribojimai, taikomi visose nacionalinių ir regioninių parkų teritorijose. Taigi teisės aktai nenumato draudimo Žemės sklype vykdyti rekreacinę veiklą, atitinkamai tokią veiklą vykdyti ir Pastate.
Pabrėžė, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento, patvirtinto Aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439, 37 punktas aiškiai numato, jog kultūriniuose draustiniuose esamas sodybas galima pritaikyti turizmui ir lankytojams aptarnauti, puoselėjant ir propaguojant regiono etnografines tradicijas. Pareiškėjo teigimu, jis siekia, jog būtų numatyta, kad jam nuosavybės teise priklausančiame Pastate bei jo valdomame Žemės sklype, kuriame yra Pastatas, būtų galima vykdyti rekreacinę veiklą, nestatant naujų statinių ir nekeičiant Pastato matmenų, t. y. Pastatą pritaikyti apgyvendinimo (poilsio) veiklai, laikantis vietos architektūrinių elementų, o Žemės sklype įrengti muziejinę ekspoziciją. Tik tokiu atveju pareiškėjas būtų pajėgus papildomai išlaikyti ir muziejų, skirtą lankytojams ne tik į Pastatą, bet ir į Kuršių neriją pritraukti. Atkreipė dėmesį, jog dalis pastatų, esančių teritorijoje, kurioje yra Pastatas, jau yra pritaikyti tokiai veiklai. Daugumai Tvarkymo plane nurodytų kitų pastatų ir žemės sklypų apskritai netaikomi paskirties ar veiklos apribojimai, taigi pareiškėjas iš esmės yra diskriminuojamas, palyginus su kitais privačios nuosavybės savininkais, kadangi jam nesudaromos lygiavertės galimybės užsiimti leistina veikla toje pačioje teritorijoje. Juodkrantės urbanistinio draustinio tikslas yra išsaugoti urbanistinę tam tikro laikmečio ir (ar) stiliaus tam kraštui būdingą architektūros pobūdį. Visiškai neaišku, kaip rekreacinė veikla galėtų paveikti Juodkrantės architektūrinį pobūdį, kaip tokia veikla gali neatitikti urbanistinio draustinio tikslo. Rekreacinė veikla sandėlio architektūrai jokio poveikio neturės, kadangi sandėlio architektūrinė dalis bus palikta tokia, kokia yra. Ginčo sandėlis stovi teritorijoje, kuri neturi vertingųjų savybių paveldosaugos aspektu, sandėlis neturi kultūros paveldo saugotinų architektūrinių savybių. Tai reiškia, jog nėra jokių argumentų, kurie nulemtų, jog Pastato pritaikymas vienai ar kitai veiklai kažkaip paveiktų Juodkrantės urbanistinio draustinio architektūrinį vaizdą.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime konstatavo, jog Tarnyba nederino ir nesvarstė pareiškėjo klausimo detaliai, kadangi nepateikė jokių argumentų, kodėl rekreacinė (poilsio) veikla Žemės sklype ir Pastate nėra galima, kokie kultūros apsaugą ar gamtos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai būtų pažeisti, nevertino, ar tai turės neigiamos įtakos Kuršių nerijos nacionalinio parko kraštovaizdžiui, tačiau, pareiškėjo nuomone, Tarnybos pakartotinis sprendimas vis tiek neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarime Nr. 389 nurodytų tikslų – nėra derinami valstybės ir fizinių asmenų interesai dėl teritorijos naudojimo, užkertamas kelias sudaryti sąlygas visuomenei naudotis rekreaciniais ištekliais, be to, nėra pateikiamas neigiamas pareiškėjo siūlymo poveikio vertinimas Juodkrantės architektūrinio draustinio architektūrai, nepateikiami konkretūs argumentai, kodėl maitinimo veikla galima, o rekreacinė veikla jau negalima. Skundžiamu raštu nepaisoma teismo sprendime nurodytos Tarnybos pareigos nurodyti savo sprendimo argumentus. Be to, Tarnyba be jokių motyvų visiškai nepagrįstai nepaiso Kultūros paveldo departamento nuomonės ir siūlo nustatyti tokius sprendinius, kurie neatitiktų Juodkrantės pirminės ir istorinės paskirties. Taigi Tarnyba nepaisė įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, nenurodė, kaip Juodkrantės urbanistinio draustinio architektūrai pakenks būtent rekreacinės paskirties statinys, nepaisė pagrindinių Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo planavimo tikslų – nederino fizinių asmenų ir valstybės interesų, nesudarė sąlygų sukurti galimybes visuomenei pasinaudoti Kuršių nerijos rekreaciniais ištekliais.
Pareiškėjas nepritaria Tarnybos pozicijai, kad rekreacinė funkcija neatitinka draustinio steigimo tikslų. Pabrėžė, jog Pastatas patenka į kultūrinio draustinio (urbanistinio ir istorinio) teritoriją. Į šią teritoriją patenka didžioji Juodkrantės dalis, įskaitant didelį kiekį įvairaus tipo apgyvendinimo įstaigų, skirtų rekreacijai. Be to, Juodkrantės pirminė ir istorinė paskirtis – gyvenamoji, ūkinė, rekreacinė, o šiuo metu daugiau gyvenamoji ir rekreacinė, taigi tokia atsakovės išvada neatitinka Tvarkymo plano prioritetų bei Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento nuostatų. Pareiškėjo teigimu, teisės aktai nenumato, kad kultūriniuose draustiniuose draudžiama rekreacinė funkcija. Taip pat pažymėjo, kad šiuo metu Tvarkymo plane numatyta, jog Pastatas gali būti pritaikytas muziejinei veiklai, t. y. visuomeninei paskirčiai, todėl vien tai, jog prašomos leisti vykdyti sandėlyje rekreacinės veiklos paskirtis skiriasi nuo žemės sklypo paskirties (pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos) nereiškia, kad negalima Tvarkymo plano projekte pakeisti Pastato paskirties. Taigi Tarnyba neatsižvelgė į pareiškėjo interesus, aplinkybę, kad pareiškėjas atstatė Pastatą pagal Bendrajame plane nurodytus architektūrinius reikalavimus, todėl turi teisėtą lūkestį, kad keičiant Tvarkymo planą bus atsižvelgta į jo teisėtus interesus užsiimti teisėta veikla, kuri neprieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko, kaip rekreacinės teritorijos, vienam iš prioritetinių tikslų – rekreacinės veiklos plėtojimui. Pareiškėjo, kaip savininko, teisės ir jo teisė laisvai pasirinkti veiklą yra varžomos, nes pareiškėjas prieš savo valią verčiamas jam priklausantį Pastatą naudoti taip, kaip vienašališkai parinko Tarnyba, todėl mano, kad tokiu būdu pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 89–96). Atkreipė dėmesį, jog TPĮ 32 straipsnyje nurodyti pasiūlymai neturi privalomojo pobūdžio planavimo organizatoriui, tačiau įtvirtintas reikalavimas laikytis minėtame straipsnyje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotu raštu pranešti apie pasiūlymus juos pateikusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo paaiškinta, kad pagal Tvarkymo plano projekto 9.2.2.10 punkto formuluotę Pastatą bus galima pritaikyti kitoms papildomoms veikloms ir tokie sprendiniai neužkerta kelio vykdant muziejinę veiklą, teikti kitas papildomas paslaugas lankytojams. Tarnybos teigimu, įtvirtindama visuomeninę pastato paskirtį, ji neviršijo savo kompetencijos, nes Pastatas buvo kapitališkai suremontuotas tuo metu, kai jau galiojo Tvarkymo planas, kurio 9.2.2.13 punkte buvo nustatyta kad Žemės sklype gali būti atkuriamas sandėlis žvejų poreikiams arba žvejybos ekspozicijai įrengti, paliekant neužstatytus tinklams džiovinti naudotus žemės plotus. Jeigu sandėlis žvejų poreikiams arba ekspozicijai įrengti nereikalingas, jis neatkuriamas, kitų pastatų statyba šiame sklype neleidžiama. Atkreipė dėmesį, jog anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtintoje Juodkrantės ir jos aplinkos nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generaliniame plane) buvo numatyta Žemės sklype palikti neužstatytus tinklų džiovinimo plotus, o esamą sandėlį nugriauti. Naujų pastatų statyba ir esamo sandėlio rekonstrukcija Žemės sklype nebuvo numatyta. Taigi galiojančiame Tvarkymo plane buvo įtvirtinta kompromisinė nuostata, leidžianti Pastato (sandėlio) negriauti, bet orientuotis pirmiausia į visuomeninę paskirtį, t. y. vykdyti muziejinę veiklą, kuri reiškia, kad galima kaupti, saugoti, restauruoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti materialines ir dvasines kultūros vertybes bei gamtos objektus. Be to, ir Bendrajame plane, ginčo teritorijoje numatytas prioritetinis naudojimo būdas – atskirųjų želdynų teritorija; naudojimo turinys – natūralų pavidalą išsaugojusi teritorija, pritaikyta muziejinei ekspozicijai; galimas naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorija: naudojimo turinys – žvejų tinklų sandėlio vietoje atstatomo pastato sklypas. Rekreacinė veikla šioje vietoje nenumatyta. Pareiškėjui ši aplinkybė buvo žinoma prieš atliekant pastato kapitalinį remontą, nes tuo metu galiojančiuose teisės aktuose buvo aiškiai reglamentuota, kad, jeigu sandėlis žvejų poreikiams arba ekspozicijai įrengti nereikalingas, jis neatkuriamas.
Tarnyba pažymėjo, kad rekreacinė veikla Žemės sklype nenumatyta. Žemės sklypui nustatyta pagrindinė naudojimo paskirtis, naudojimo būdas – kitos paskirties žemė, pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos. Pareiškėjo norima pastato ir esama žemės paskirtis, tiksliau – jos naudojimo būdas skiriasi iš esmės. Vadovaujantis Žemės naudojimo būdų turinio aprašu, patvirtintu 2005 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, į pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijas nepatenka pastatai, skirti ilgalaikiam ar trumpalaikiam poilsiui, o mokslo, kultūros paskirties pastatai (į kurią patenka muziejinė veikla) yra galima visuomeninės paskirties teritorijų žemės naudojimo būde. Galimybė vykdyti muziejinę veiklą yra numatyta ir Bendrajame plane, pagal kurį nagrinėjamam sklypui nėra numatytas galimas rekreacinių teritorijų žemės naudojimo būdas.
Žemesnės instancijos teismas
Tarnyba taip pat pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. XI-1248 patvirtintame Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų plane Žemės sklypas yra priskirtas konservacinio funkcinio prioriteto zonai. Šis sklypas yra Juodkrantės urbanistiniame draustinyje, kurio tikslas – išsaugoti Juodkrantės planinę ir erdvių struktūrą su išlikusiomis architektūros, ypač buvusių vilų, ir memorialinėmis vertybėmis, išlaikant būdingų erdvių ir architektūros pobūdį. Specialiosios sąlygos nenumato ir negali numatyti rekreacinės veiklos vietų – jos nustatomos teritorijų planavimo dokumentuose. Draustiniai yra konservacinio funkcinio prioriteto teritorijos (o ne rekreacinio funkcinio prioriteto), išskirtos vertingiausiose teritorijose, taigi rekreacinė funkcija neatitinka draustinio steigimo tikslų. Pabrėžė, jog rekreacinės veiklos pritaikomumo Pastatui klausimas niekada nebuvo svarstomas – leidus sklype negriauti, o išsaugoti sandėlį, jame buvo sutarta įrengti tik muziejų, papildant maitinimo ar panašia veikla. Savininkai, įsigydami sklypą ir pastatą Kuršių nerijos nacionaliniame parke, žinojo žemės sklypo ir pastato paskirtį, apribojimus, taikomus pastatui ir šiam žemės sklypui, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisėtų lūkesčių yra nepagrįsti.
Tarnyba taip pat atkreipė dėmesį, jog iš anksto, neatlikus specialių tyrimų, teritorijos gamtinės bei kultūrinės vertės, apkrovų analizės, poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, pasakyti, ar ginčo teritorijoje bus galima keisti Bendrojo plano sprendinius, negali nė viena institucija. Planavimo dokumentų keitimas nėra ir negali būti sietinas vieno ar kito asmens privataus intereso tenkinimu. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo minimas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio Kultūros paveldo vietovės apžiūros aktas nėra teritorijų planavimo dokumentas, kurio pagrindu konkrečiam sklypui būtų nustatoma žemės naudojimo paskirtis ar būdas. Atsakovė pabrėžė, jog Kuršių nerijos nacionalinis parkas nėra rekreacinė teritorija ir rekreacinės veiklos plėtojimas nėra prioritetinis tikslas. Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308, iš kelių išvardytų tikslų vienas yra plėtoti pažintinę rekreaciją, kuri iš esmės skiriasi nuo rekreacinės – apgyvendinimo poilsio namelyje – veiklos. Nacionaliniame parke kuriama rekreacinė sistema apima tarpusavyje susietas lankytinas vietas ir rekreacinio naudojimo sistemos dalis. Rekreacinę teritorinę sistemą lemia lankytinų vietų išsidėstymas ir esama bei planuojama nacionalinio parko teritorijos infrastruktūra. Kaip minėta, poilsio namai nesiejami su veikla, susijusia su Juodkrantės urbanistinio draustinio steigimo tikslais, nėra reikalingi šiems tikslams pasiekti. Pažymėjo, kad Kuršių nerijoje jau yra pakankamai didelė antropogeninė, rekreacinė apkrova, susijusi su lankytojais ir transporto srautais, todėl ir buvo atliekama Tvarkymo plano korektūra (tikslinimas), t. y. inicijuoti tik neesminiai Tvarkymo plano pakeitimai. Pabrėžė, jog teisės aktai nenumato galimybės keisti teritorijų planavimo dokumentų sprendinių pagal kiekvieno savininko pageidavimus.
Atsiliepimas
Atsakovė Inspekcija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti (b. l. 37–42). Atkreipė dėmesį, jog asmenų pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui. Inspekcijos teigimu, Tarnyba, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo pasiūlymą teismo nustatytus trūkumus pašalino, motyvavo sprendimą pakeisti koreguojamo Tvarkymo plano 9.2.2.10 punktą. Inspekcijos nuomone, Tarnybos sprendimas yra motyvuotas, atitinka reikalavimus, nustatytus planavimo organizatoriaus atsakymui į asmens pasiūlymą, o pareiškėjo teiginiai, kad Tarnyba pateikė tuos pačius argumentus, kaip ir teismo panaikintame ankstesniame atsakyme, neatitinka tikrovės. Pabrėžė, jog Inspekcijos pareiga buvo nustatyti tik tai, ar planavimo organizatorius pateikė motyvus, pagrindžiančius atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą, nevertinant šių motyvų pagrįstumo. Šį vertinimą Inspekcija atliko ir pateikė atsakymus pareiškėjo skundžiamuose raštuose.
Inspekcija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas Inspekcijos 2017 m. liepos 18 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo ikiteismine tvarka, pirmiausiai apskundė ne administraciniam teismui, bet Inspekcijos viršininkui, nors teisės aktai nenumato privalomos tokios savo teisių gynimo tvarkos, t. y. pareiškėjas savo rizika nesilaikė teisės aktų nuostatų ir tik 2017 m. spalio 20 d. kreipėsi į teismą, todėl, Inspekcijos nuomone, pareiškėjas yra praleidęs skundo dėl Tarnybos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo ir Inspekcijos 2017 m. liepos 18 d. sprendimo padavimo teismui terminą.
Inspekcija taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. lapkričio 15 d. paskelbė informaciją apie tai, kad stabdomos Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo procedūros. Nebetęsiant planavimo proceso, ginčas irgi netektų prasmės, o byla turėtų būti nutraukta kaip nenagrinėtina teismuose.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovių Tarnybos ir Inspekcijos atstovai prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamiesi atsiliepimuose išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl teritorijų planavimo procese priimtų Tarnybos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (3)-V3-747(12.1), Inspekcijos 2017 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. (6.13)-2D-10086 bei Inspekcijos 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. (6.3)-2D-13391 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 389 pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, kuriuo būtų tikslinamas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, rengimo pradžiai.
Pagal galiojančio Tvarkymo plano 9.2.2.13 punktą sklype (duomenys neskelbtini)gali būti atkuriamas sandėlis žvejų poreikiams arba žvejybos ekspozicijai įrengti, paliekant neužstatytus tinklams džiovinti naudotus žemės plotus. Jeigu sandėlis žvejų poreikiams arba ekspozicijai įrengti nereikalingas, jis neatkuriamas, kitų pastatų statyba šiame sklype neleidžiama.
Pareiškėjo atstovas O. J. 2016 m. birželio 10 d. pateikė planavimo organizatoriui Tarnybai pasiūlymą dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinių tikslinimo sklype (duomenys neskelbtini), kuriuo prašė svarstyti galimybę pakeisti Žemės sklypo žemės paskirtį į rekreacinę, kas leistų geriau pritaikyti poilsiautojų lankomumui, nekeičiant esamo pastato matmenų ir išvaizdos, kadangi Žemės sklype esantis sandėlis praktiškai neteko tiesioginės funkcijos – žvejybinės įrangos saugojimo, nes žvejai perkelti į Gintaro įlanką ir ten rengiama visa infrastruktūra, o išlaikyti muziejinę funkciją būtų žymiai efektyviau atlikus rekonstrukciją ir pritaikius rekreaciniams tikslams (b. l. 97).
Iš įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1276-968/2017 matyti, kad į pareiškėjo pasiūlymą Tarnyba atsakė 2016 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. (3)-V3-983(12.1), kuriuo informavo, kaip pagal Tvarkymo plano projektą numatoma tikslinti pareiškėjui aktualų Tvarkymo plano 9.2.2.10 punktą, tačiau į pareiškėjo pasiūlymą nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas minėtą Tarnybos sprendimą apskundė Inspekcijai, kuri 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. (6.3)-2D-13523 konstatavo, kad Tarnyba į gautus pareiškėjo pasiūlymus atsakė tinkamai. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1276-968/2017 panaikino minėtus Tarnybos ir Inspekcijos sprendimus ir įpareigojo Tarnybą pareiškėjo pasiūlymą išnagrinėti iš naujo. Teismas konstatavo, kad teisiniai ir faktiniai Tarnybos sprendimo pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų (b. l. 123–134).
Tarnyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1276-968/2017, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. pasiūlymą dėl Tvarkymo plano koregavimo, 2017 m. gegužės 17 d. sprendime Nr. (3)-V3-747(12.1) (b. l.21–23) nurodė, kad iš dalies atsižvelgė į pareiškėjo pasiūlymą ir Tvarkymo plano tikslinimo (koregavimo) projekto 9.2.2.10 papunktis bus išdėstytas taip: sklype (duomenys neskelbtini) esamas sandėlio pastatas naudojamas visuomeninei paskirčiai žvejų poreikiams arba žvejybos ekspozicijai įrengti, maitinimas gali būti papildoma funkcija Lauko ekspozicija įrengiama neužstatytuose, tinklams džiovinti naudotuose žemės plotuose. Kitų pastatų statyba šiame sklype neleidžiama, nedidinamas esamas užstatymo tankis ir esamas pastato aukštis. Sprendime taip pat nurodyta, kad rekreacinė veikla Žemės sklype nenumatyta, bei paaiškinta, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. X1-1248 patvirtintame Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų plane žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra priskirtas konservacinio funkcinio prioriteto zonai: sklypas yra Juodkrantės urbanistiniame draustinyje, kurio tikslas – išsaugoti Juodkrantės planinę ir erdvių struktūrą su išlikusiomis architektūros, ypač buvusių vilų, ir memorialinėmis vertybėmis, išlaikant būdingų erdvių ir architektūros pobūdį. Draustinyje rekreacinio funkcinio prioriteto zonos neišskiriamos (vieno funkcinio prioriteto zonoje negali būti kito funkcinio prioriteto zonos). Draustiniai yra konservacinio funkcinio prioriteto teritorijos (o ne rekreacinio funkcinio prioriteto), išskirtos vertingiausiose nacionalinio parko dalyse. Šios dvi funkcijos juridiškai nesuderinamos (išskyrus pažintinį turizmą), t. y. rekreacinė funkcija neatitinka draustinio steigimo tikslų. Be to, Tarnyba sprendime pažymėjo, kad ir pagal Bendrąjį planą Žemės sklype numatyta visuomeninės paskirties teritorija, kurioje gali būti vykdoma muziejinė veikla. Taip pat atkreiptas pareiškėjo dėmesys, jog dar 2007 m. buvo kilęs teisminis ginčas dėl detaliojo plano, kuriuo buvo numatytas ginčo sandėlio pavertimas rekreaciniais pastatais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu detalusis planas buvo panaikintas, o sandėlio pasiūlyta apskritai neatstatyti, todėl Tvarkymo plane buvo įtvirtinta kompromisinė nuostata, leidžianti pastato (sandėlio) negriauti, bet orientuotis pirmiausia į visuomeninę paskirtį, t. y. vykdyti muziejinę veiklą. Be to, registruota Nekilnojamojo turto registre ir numatoma galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose pastato ir žemės paskirtis iš esmės skiriasi nuo pareiškėjo prašomos.
Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Tarnybos sprendimu, apskundė jį Inspekcijai, prašydamas panaikinti Tarnybos sprendimą ir grąžinti pareiškėjo pasiūlymą Tarnybai nagrinėti iš naujo (b. l. 53–63). Inspekcija 2017 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. (6.13)-2D-10086 (b. l. 24–25) pareiškėjo prašymo netenkino ir konstatavo, kad Tarnyba 2017 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (3)-V3-747(12.1) pakartotinai atsakė į pareiškėjo pasiūlymą ir išsamiai konkretizavo motyvus, kodėl koreguojamo Tvarkymo plano sprendiniai yra būtent tokie.
Nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Inspekcijos viršininkui (b. l. 67–83), prašydamas panaikinti 2017 m. gegužės 17 d. Tarnybos sprendimą, 2017 m. liepos 18 d. Inspekcijos sprendimą Nr. (6.13)-2D-10086 bei grąžinti pareiškėjo pasiūlymą pakeisti Tvarkymo plano tikslinimo (koregavimo) projekto 9.2.2.10. punktą Tarnybai svarstyti pakartotinai. Inspekcijos viršininkas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. (6.3)-2D-13391 (b. l. 26–29) pareiškėjo prašymo taip pat netenkino, atkreipė dėmesį, jog Inspekcija, vertindama planavimo organizatoriaus sprendimą dėl visuomenės pasiūlymų atmetimo, įvertina tik aplinkybę, ar tokiame sprendime buvo išdėstyti motyvai, tačiau pačių motyvų pagrįstumo nenagrinėja, be to, planavimo organizatoriui visuomenės pasiūlymai nėra privalomi. Taip pat nurodė, kad Tarnyba 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pakartotinai atsakė į pareiškėjo pasiūlymą ir išsamiai konkretizavo motyvus, kodėl koreguojamo Tvarkymo plano sprendiniai yra būtent tokie, be to, Tarnyba iš dalies atsižvelgė į pareiškėjo teiktą pasiūlymą ir pateikė naują 9.2.2.10 punkto redakciją tikslinamo (koreguojamo) Tvarkymo plano projektui.
Kaip matyti iš Inspekcijos atsiliepimo, jos nuomone, pareiškėjas, apskųsdamas Tarnybos ir Inspekcijos sprendimus Inspekcijos viršininkui, praleido terminą šiuos sprendimus apskųsti teismui. Teismas iš dalies pritaria tokiai Inspekcijos pozicijai, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui skundo padavimo terminą. Visų pirma pažymėtina, kad TPĮ 37 straipsnio 2 dalyje planavimo organizatoriaus (šiuo atveju Tarnybos) sprendimams, priimtiems išnagrinėjus visuomenės pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. planavimo organizatoriaus atsakymas per 10 darbo dienų gali būti apskųstas atitinkamai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai (šiuo atveju – Inspekcijai). Pareiškėjas šia tvarka pasinaudojo tinkamai, tačiau Inspekcijos sprendime pareiškėjui buvo nurodyta neteisinga tokio sprendimo apskundimo tvarka, išaiškinat pareiškėjui, kad Inspekcijos sprendimą jis gali skųsti ne tik teismui, bet ir Inspekcijos viršininkui. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 11 dalį skundas dėl Inspekcijos padalinių priimtų administracinių sprendimų teikiamas teismui, o Inspekcijos viršininko nustatytais atvejais skundas gali būti teikiamas Inspekcijos viršininkui ar jo įgaliotam asmeniui. Pagal Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5, 56.4.1 papunktį Inspekcijos viršininko pavaduotojams arba teismui gali būti skundžiami Inspekcijos administracijos padalinių (jų darbuotojų) teritorijų planavimo valstybinės priežiūros srityje priimti administraciniai sprendimai dėl viešumo procedūrų teritorijų planavimo procese, išskyrus sprendimus dėl teritorijų planavimo organizatoriaus atsakymo į visuomenės pasiūlymus, kurie skundžiami tiesiogiai teismui. Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad Inspekcijos 2017 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. (6.13)-2D-10086 turėjo būti skundžiamas tiesiogiai teismui, tačiau pareiškėjas pasinaudojo klaidingai išaiškinta sprendimo apskundimo tvarka ir Inspekcijos viršininkui apskundė ne tik Inspekcijos 2017 m. liepos 18 d. sprendimą, bet ir Tarnybos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą, o Inspekcijos viršininkas šį skundą išnagrinėjo ir priėmė 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, pasisakydamas tiek dėl Inspekcijos, tiek dėl Tarnybos sprendimų pagrįstumo.
Pažymėtina, kad netinkamas Inspekcijos 2017 m. liepos 18 d. sprendimo apskundimo tvarkos nurodymas prieštarauja gero viešojo administravimo principui bei galėjo suklaidinti ir šiuo atveju suklaidino pareiškėją ir jis padavė skundą Inspekcijos viršininkui, kuris pareiškėjo skundą išnagrinėjo. Gavęs Inspekcijos 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, pareiškėjas buvo aktyvus ir nepiktnaudžiaudamas teise nustatytais terminais kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti visus jo atžvilgiu priimtus sprendimus. Nurodytos aplinkybės negali būti laikomos priklausiusiomis nuo pareiškėjo valios. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti pareiškėjo aktyvumu bei nepiktnaudžiavimu teise. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad, kad terminą Tarnybos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimui Nr. (3)-V3-747(12.1) ir Inspekcijos 2017 m. liepos 18 d. sprendimui Nr. (6.13)-2D-10086 apskųsti pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių, sutrukdžiusių jam laiku kreiptis į teismą, o tai sudaro pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Teismo vertinimu, termino atnaujinimas šiuo atveju neprieštaraus teisinio saugumo principui, dėl kurio yra nustatytas procesinių terminų institutas. Pažymėtina, kad formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste būtų pažeista asmens teisė kreiptis dėl teisminės gynybos.
Dėl Inspekcijos prašymo nutraukti bylą teismas pažymi, kad pagal aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“ 4 punktą nutarta teritorijų planavimo sąlygas išdavusioms institucijoms nesuderinus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinių iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., nutraukti šio plano teritorijų planavimo procesą. Taigi Tvarkymo plano tikslinimo procedūros vis dar vykdomos, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčas neteko prasmės.
Pareiškėjo nuomone, jo pasiūlymas dėl Tvarkymo plano keitimo vėl buvo išnagrinėtas netinkamai, Tarnyba bei Inspekcija neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1276-968/2017 nurodymų ir nemotyvavo, kodėl pareiškėjo siūlymas Žemės sklypui nustatyti rekreacinę paskirtį negali būti tenkinamas.
Viena iš pagrindinių sąlygų siekiant užtikrinti teritorijų planavimo proceso skaidrumą, asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą bei derinimą, yra visuomenės ir (ar) atskirų jos narių įtraukimas į šį procesą. Siekiant suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo teritorijoje sąlygų, visuomenei suteikta teisė dalyvauti teritorijų planavimo procese, pateikiant pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento projekto sprendinių (TPĮ 37 str. 1 d.).
Visų pirma teismas atkreipia dėmesį, jog LVAT yra išaiškinęs, kad TPĮ 37 straipsnyje aptariami pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui. Tai parodo sąvokos „pasiūlymai“ lingvistinis aiškinimas bei pats šios teisės normos turinys, iš kurio matyti, kad gavęs nurodytus pasiūlymus, planavimo organizatorius turi diskreciją į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti. Tačiau aptariamose teisės normose yra nustatytas planavimo organizatoriui bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai privalomo elgesio modelis – laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui (LVAT 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2273/2012, LVAT 2009 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-201/2009). Taigi darytina išvada, jog tokie pasiūlymai turi būti nagrinėjami, tačiau neprivalo būti įgyvendinami.
Be to, LVAT yra išaiškinęs, jog teismas, nagrinėdamas planavimo organizatoriaus bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos atsakymų teisėtumą ir pagrįstumą, neturi teisės vertinti rengiamų teritorijų planavimo dokumentų teisėtumo ir pagrįstumo (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016). Pateikti visuomenės pasiūlymai ir jų priėmimo ar atmetimo motyvai vertinami atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu ne skundų dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu, o teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijoje (LVAT 2014 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-215/2013, 2017 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1032-520/2017).
Teismas, įvertinęs Tarnybos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo (atsakymo) bei Inspekcijos 2017 m. liepos 18 d. bei 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimų turinį, daro išvadą, kad juose pareiškėjui buvo išsamiai ir motyvuotai atsakyta į pateiktą pasiūlymą keisti Žemės sklypo paskirtį į rekreacinę, nurodyta, dėl kokių priežasčių šis pasiūlymas visa apimtimi negali būti įgyvendintas. Be to, Tarnyba iš dalies atsižvelgė į pareiškėjo pasiūlymą dėl maitinimo funkcijos vykdymo Pastate ir Tvarkymo plano 9.2.2.10 papunktį nusprendė pakoreguoti nurodant, kad Pastate maitinimas gali būti papildoma funkcija. Tarnyba ginčijamame sprendime, atmesdama pareiškėjo pasiūlymą dėl Žemės sklypo paskirties keitimo vadovavosi Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. X1-1248 patvirtintu Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų planu, kuriame Žemės sklypas priskirtas konservacinio funkcinio prioriteto zonai, Juodkrantės urbanistinio draustinio tikslais, Neringos savivaldybės bendruoju planu, taip pat aplinkybes, susijusias su Žemės sklype leidžiamos veiklos kaita keičiant Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, į šiuo metu galiojantį Tvarkymo planą. Pareiškėjui buvo aiškiai išdėstyta, jog rekreacinė veikla Žemės sklype nenumatyta, nes rekreacinė funkcija yra nesuderinama su konservacine funkcija, kuri galioja ginčo sklype, t. y. rekreacinė funkcija neatitinka draustinio steigimo tikslų. Be to, ir Bendrajame plane Žemės sklype yra numatyta visuomeninės paskirties teritorija, kurioje gali būti vykdoma muziejinė veikla. Taip pat atkreiptas pareiškėjo dėmesys, jog galiojančiame Tvarkymo plane įtvirtinta nuostata, leidžianti Pastato (sandėlio) negriauti, bet nurodanti orientuotis pirmiausia į visuomeninę paskirtį, buvo kompromisinė, nes sandėlio siūlyta apskritai neatstatyti, kadangi LVAT 2007 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu, buvo panaikintas detalusis planas, kuriuo buvo numatytas ginčo sandėlio pavertimas rekreaciniais pastatais. Tarnyba, be kita ko, rėmėsi ir ta aplinkybe, kad registruota Pastato paskirtis iš esmės skiriasi nuo pareiškėjo prašomos nustatyti žemės sklypo paskirties. Teismo vertinimu, toks Tarnybos atsakymas atitinka TPĮ 37 straipsnio 2 dalies reikalavimą dėl būtinumo motyvuotai atsakyti apie pasiūlymų atmetimo priežastis. Tiek Tarnybos, tiek Inspekcijos sprendimuose motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose atsakyta į visus pareiškėjo pasiūlymus dėl Tvarkymo plano koregavimo. Nenustatyta, kad vertinant pareiškėjo pasiūlymą ar nagrinėjant skundą dėl pasiūlymo atmetimo, buvo padaryti kokie nors procedūriniai pažeidimai, kurie būtų pagrindas pripažinti neteisėtais ginčijamus atsakovų sprendimus.
Teismas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad atsakovai neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1276-968/2017 nurodymų ir nemotyvavo, kodėl pareiškėjo siūlymas Žemės sklypui nustatyti rekreacinę paskirtį negali būti tenkinamas, nes skundžiamų sprendimų turinys patvirtina, kad pareiškėjo pasiūlymas buvo ne tik išsamiai išnagrinėtas, bet į jį iš dalies buvo atsižvelgta, o tai, kad, pareiškėjo nuomone, jo pasiūlymas turi būti įgyvendintas visa apimtimi, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovai neišnagrinėjo pareiškėjo pasiūlymo. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas įsigijo Pastatą, žinodamas jo paskirtį ir galimus naudojimo būdus, tad pareiškėjo teiginiai apie neva pažeistus jo teisėtus lūkesčius vertintini kritiškai.
Kaip minėta, teismas, spręsdamas dėl visuomenės pasiūlymų nagrinėjimo stadijoje priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, nevertina rengiamų teritorijų planavimo dokumentų teisėtumo, nes visuomenės pasiūlymų priėmimo ar atmetimo motyvai vertinami teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijoje, todėl teismas vertina visuomenės pasiūlymų nagrinėjimą tik procedūriniu aspektu, o skundžiamuose sprendimuose pateiktų atsakovų argumentų teisėtumas ir pagrįstumas šiuo sprendimu nėra vertinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamus
Tarnybos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (3)-V3-747(12.1), Inspekcijos 2017 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (6.13)-2D-10086 bei Inspekcijos 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (6.3)-2D-13391 ir tenkinti išvestinį skundo reikalavimą grąžinti pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. pasiūlymą dėl Tvarkymo plano tikslinimo Tarnybai svarstyti pakartotinai, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.