Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dalės Burdulienės ir Mindaugo Šimonio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. S. patikslintą ieškinį atsakovams V. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims notarėms G. P., R. B., VĮ Registrų centrui dėl paveldėjimo teisės liudijimų, teisinės registracijos ir administracinių aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Atsakovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šį prašymą teisėjų kolegija atmeta kaip nemotyvuotą ir nepagrįstą. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju teikdamas prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliantas neįvardijo jokių tokio prašymo motyvų, nepaaiškino, kokie įrodymai negalės būti ištirti ar kokios aplinkybės negalės būti įvertintos bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Dėl nurodytos priežasties tenkinti apelianto prašymą nėra pagrindo.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Su atsiliepimu į apeliacinį ieškovė pateikė teismui naujų rašytinių įrodymų (5 t., e. b. l. 49 – 58), kuriuos prašo prijungti prie bylos. Ieškovė nurodo, kad pateikiami namų ūkio dokumentų išrašai patvirtina faktą, jog jai priklausantiems statiniams buvo priskirtas žemės sklypas. Ieškovė pažymi dokumentų anksčiau pateikti negalėjusi, nes apie juos sužinojo po bylos išnagrinėjimo. Įvertinusi ieškovės pateiktą prašymą teisėjų kolegija jį atmeta kaip nepagrįstą. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teikdama prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo ieškovė deklaratyviai nurodė bylos nagrinėjimo metu nežinojusi apie teikiamų dokumentų egzistavimą. Iš ieškovės pozicijos nėra aišku, kaip apie teikiamus dokumentus jai tapo žinoma, kas kliudė ieškovei dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme imtis veiksmų ir surinkti ieškovės poziciją, jos nuomone, pagrindžiančius įrodymus. Pripažindama, kad ieškovės elgesys pavėluotai teikiant įrodymus neatitinka CPK 12–13 straipsniuose, 42 straipsnio 5 dalyje, 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 2 dalyje įtvirtintos pareigos įrodymus teismui teikti kiek įmanoma ankstesnėje proceso stadijoje, teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos medžiagos papildymas po bylos išnagrinėjimo aptariamu atveju neatitiktų CPK kuriamo teisinio reglamentavimo (CPK 314 str.).

Dėl paveldėjimo teisės liudijimų

Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas panaikino 2008 m. spalio 22 d. papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 46–49), kuriuo A. J. po jos vyro K. J. mirties paveldėjo pastatą – ūkio pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – ūkio pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Kauno r. sav. (duomenys neskelbtini) k., taip pat 2011 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 50–54) dalį, kuria atsakovas V. S. paveldėjo šį po A. J. mirties likusį turtą. Teismas nurodė, kad išnyko turto įgijimo K. J. nuosavybėn pagrindas, todėl turtas nepagrįstai buvo įtrauktas į K. J., vėliau į A. J. palikimo sudėtį. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti šią teismo sprendimo dalį, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog turtas priklauso ieškovei, ieškovė tinkamai neįgyvendino savo teisių į turtą, teismas nepagrįstai sprendė, kad turtas niekada nepriklausė K. J. Įvertinusi ginčijamo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad klausimą dėl nuosavybės teisių į ginčo statinius perėjimo pirmosios instancijos teismas išsprendė tinkamai. Atsakovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai buvo išduoti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog ginčo pastatus 1956 m. pastatė K. J., pagrindu. Šis teismo sprendimas, atnaujinus procesą, buvo panaikintas Kauno rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2611-214/2013 (1 t., e. b. l. 13–25). Sprendimo dalis, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, įsiteisėjo bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir Kauno apygardos teismui priėmus 2014 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-551-249/2014 (1 t., e. b. l. 26–38). Taip buvo paneigtas turto įgijimo K. J. nuosavybėn daikto sukūrimo būdu pagrindas. Kito nuosavybės teisių įgijimo pagrindo atsakovas neįrodinėjo (CPK 178 str.). Kadangi palikimo atsiradimo metu ((duomenys neskelbtini)) turtas nepriklausė K. J. nuosavybės teise, jis negalėjo būti įtrauktas į palikimo sudėtį (1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 568 str.). Ginčo turtas nepateko į palikimo sudėtį, kaip ji apibrėžta paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo A. J. metu galiojusios redakcijos CK 5.1 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Dėl šios priežasties K. J. palikimo priėmimas netapo pagrindu nuosavybės teisėms A. J. į ginčo pastatus atsirasti. Kadangi A. J. paveldėjimo būdu neįgijo teisių į ginčo turtą, šios teisės, vadovaujantis principu, kad teisė iš neteisės atsirasti negali, neperėjo ir atsakovui, nes nepateko į jo priimto A. J. palikimo sudėtį (CK 4.47 str. 2 p.). Nurodytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad atsakovas neįgijo teisių į ginčo statinius. Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija vertina atsakovo argumentą, kad byloje nėra duomenų apie statinių priklausymą ieškovei. Kauno rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2611-214/2013 (1 t., e. b. l. 13–25) ir Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-551-249/2014 (1 t., e. b. l. 26–38) buvo nustatytos su šiuo atsakovo argumentu susijusios reikšmingos aplinkybės. Pirma, 1960 m. vasario 4 d. Vilkijos rajono Liaudies teismo sprendimu buvo atliktas sodybos atidalijimas į dvi namų valdas, kurių viena priskirta A. J., turtas atidalintas 1960 m. balandžio 9 d. aktu. Antra, 1979 m. rugpjūčio 28 d. A. J. (kituose dokumentuose įvardijama kaip L. J.; teismas sprendė, kad tai yra tas pats asmuo) gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą (daržinę) pardavė P. B., kuris 1987 m. vasario 17 d. turtą padovanojo O. B., o ši 1988 m. lapkričio 10 d. testamentu (1 t., e. b. l. 10–11) paliko ieškovei. Trečia, teismų procesiniais sprendimais buvo atmesti kaip nepagrįsti atsakovo reikalavimai dėl pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sutarčių bei testamento pripažinimo negaliojančiais. Ketvirta, 2005 m. gruodžio 15 d. pažyma (1 t., e. b. l. 12) patvirtintas palikimo priėmimo faktas. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, šios aplinkybės pripažįstamos prejudiciniais faktais, kuriuos pakartotinai įrodinėti nagrinėjamoje byloje nereikia. Taip buvo patvirtinta aiški teisių į ginčo statinius įgijimo seka. Vien ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nepaneigia šių teisių egzistavimo. Ieškovė naudojosi paveldėtu turtu, deklaravo ten savo gyvenamąją vietą (4 t., e. b. l. 100–101), nuosavybės teisės jai nebuvo įregistruotos, nes registro tvarkytojui iškilo įtarimas, kad jos dubliuojasi su atsakovo neteisėtais pripažintų dokumentų pagrindu nuosavybės teise įregistruotais statiniais (1 t., e. b. l. 133–134).Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija vertina apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ginčo turtas niekada nepriklausė K. J. Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, koks turtas K. J. priklausė jo mirties metu ((duomenys neskelbtini)). Kaip minėta nutarties 23 pastraipoje, ankstesnėje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad aptariamas turtas K. J. nepriklausė nuo 1960 m., todėl negalėjo patekti į palikimo sudėtį. Ankstesnė turto priklausomybė nagrinėjamai bylai nereikšminga. Teisėjų kolegija atmeta ir skundo argumentą, kad ieškovė laiku neįgyvendino savo teisių. Kaip nustatyta nutarties 23 pastraipoje, ieškovė laiku priėmė palikimą. Be to, nėra ginčo, kad ieškovė naudojosi paveldėtu turtu. Aplinkybė, kad jai nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, jog ieškovė neįsiregistravo nuosavybės teisių į turtą, negali būti vertinama nei kaip paneigianti ar ribojanti jos teises, nei kaip sukurianti kokias nors teises atsakovui. Be to, sužinojusi apie A. J. ir atsakovo pretenzijas į turtą, ieškovė iniciavo procesą dėl civilinės bylos nagrinėjimo atnaujinimo, jos iniciatyva byloje 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (1 t., e. b. l. 80).Apibendrindama nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek ankstesnėse civilinėse bylose priimtais teismų procesiniais sprendimais, tiek ir šioje byloje surinktais įrodymais buvo paneigtos atsakovo teisės į ginčo statinius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino aktus, kuriais buvo įformintas šių teisių įgyvendinimas – 2008 m. spalio 22 d. papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl pastato – ūkio pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkio pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas Kauno r. sav. (duomenys neskelbtini) k., paveldėjimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl aktų, kuriais suformuotas žemės sklypas, nustatytos jo ribos ir perleistos teisės į jį

Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas panaikino 2011 m. kovo 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 7S-(14.7.3.)-76 (1 t., e. b. l. 63–64; 2 t., e. b. l. 2–3) 1.2 punktą ir 2011 m. kovo 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-532 (1 t., e. b. l. 65–67; 2 t., e. b. l. 4–6) dalį dėl 0,5074 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., suteikimo, kuriais A. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą tiek po jai priklausančiais, tiek ir po ginčo statiniais, taip pat žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. ribų 2009 m. gegužės 19 d. paženklinimo aktą (1 t., e. b. l. 68–69) ir 2011 m. balandžio 4 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., ribų planą bei 2016 m. vasario 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 284 (1 t., e. b. l. 55–61) dalį dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas Kauno r. sav. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), paveldėjimo, kuriuo atsakovas paveldėjo po A. J. mirties likusį žemės sklypą. Teismas nurodė, kad žemės sklypas negalėjo būti formuojamas kito asmens statiniais užstatytoje žemėje. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti šią teismo sprendimo dalį, kadangi žemės sklypas buvo suformuotas atsakovui priklausančio gyvenamojo namo ir ūkio pastatų eksploatavimui, ieškovei sklypas nebuvo suteiktas, ūkinės paskirties pastatų funkcionavimui žemės sklypai neformuojami, be to, ieškovė pretenzijų į ginčo žemės sklypą atsisakė dar 2000 metais. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovė praleido senaties terminą administraciniams aktams ginčyti. Įvertinusi ginčijamo sprendimo motyvus, apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad klausimą dėl aktų, kuriais suformuotas žemės sklypas, nustatytos jo ribos ir perleistos teisės į jį teisėtumo pirmosios instancijos teismas išsprendė tinkamai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 16 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 24 punktu, jeigu asmuo nepageidauja susigrąžinti žemės natūra turėtoje vietoje, jo teisės gali būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą iš laisvos žemės fondo pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme piliečiams nustatytą žemės plotų įsigijimo eiliškumą, taip pat perduodamas nuosavybėn neatlygintinai jo naudojamas lygiavertis žemės sklypas prie nuosavybės teise turimų pastatų. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad nuosavybės teisės A. J. galėjo būti atkurtos tik į žemę, esančią po jai nuosavybės teise priklausančiais statiniais, arba laisvą žemę, t. y. žemę, neužstatytą kitiems asmenims priklausančiais statiniais. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas buvo suformuotas ir nuosavybės teisės į jį atkurtos atsižvelgiant į tai, kad visi statiniai, įskaitant ir ginčo statinius, priklausė A. J. nuosavybės teise. Pripažinęs, kad nuosavybės teisių į ginčo statinius A. J. nebuvo įgijusi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ir nuosavybės teisių atkūrimo procesą bei žemės sklypo formavimą nulėmė aplinkybė, jog A. J. įgyvendino nuosavybės teises, kurių ji neturėjo. Išnykęs administracinių aktų priėmimo pagrindas sąlygoja atliktų veiksmų neatitikimą imperatyviems teisės aktų reikalavimams, o kartu ir ieškovės, kuriai priklauso teisės į ginčo statinius, teisių pažeidimą. Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo statiniams buvo priskirtas žemės sklypas. Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi (1 t., e. b. l. 26–38) konstatavo, kad nuo (duomenys neskelbtini) ginčo statiniai yra registruoti kaip namų valda (CPK 182 str. 2 p.). Į bylą pateiktuose Gyvenamojo namo technikinės apskaitos aukštų planuose ir kituose namų valdos dokumentuose (4 t., e. b. l. 77–97) ne tik užfiksuota namų valda su gyvenamuoju namu, bet ir duomenys apie namų valdai priskirtą žemės sklypą. Atsakovas taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad ieškovė visą laiką nuo pat (duomenys neskelbtini) testamento surašymo (1 t., e. b. l. 10–11) naudojosi statiniais ir žemės sklypu aplink statinius, kuris buvo aptvertas tvora (4 t., e. b. l. 132–138) (CK 4.23 str. 2 d.), ir niekas šios jos teisės neginčijo. Reikšminga pripažįstama ir ta aplinkybė, kad ginčas kyla ne tik dėl šalia ieškovės valdomų statinių esančio žemės sklypo, bet ir dėl statiniais užstatytos žemės, kuri negali būti vertinama niekaip kitaip, kaip tik skirta statiniams eksploatuoti. Nutarties 29 pastraipoje nurodytos aplinkybės bei įvardinti dokumentai ne tik patvirtina faktą, kad dalis žemės sklypo, į kurį ginčijamais aktais atkurtos nuosavybės teisės A. J., buvo skirta ginčo statiniams eksploatuoti, bet ir paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad ginčo statiniai negali būti vertinami kaip savarankiška namų valda. Kaip teisingai nurodoma ginčijamame sprendime, statinių, kaip ūkio pastatų, statusas buvo įregistruotas A. J. ir atsakovo iniciatyva, jiems įrodinėjus, kad šie statiniai yra K. J. priklausiusios namų valdos sudedamoji dalis. Kaip minėta, Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi (1 t., e. b. l. 26–38) konstatavo, kad nuo 1960 m. ginčo statiniai yra registruoti kaip namų valda. Į bylą pateiktuose Gyvenamojo namo technikinės apskaitos aukštų planuose ir kituose namų valdos dokumentuose (4 t., e. b. l. 77–97) užfiksuota namų valda su gyvenamuoju namu. Į bylą taip pat pateiktos 2006 m. spalio 28 d. ir 2009 m. gegužės 27d. seniūnijos pažymos apie gyvenamąjį namą (4 t., e. b. l. 98–99). Šie duomenys leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad ieškovė ne tik faktiškai kaip gyvenamąjį namą naudoja vieną iš ginčo statinių ((duomenys neskelbtini)), bet ir turi pagrindą savo valdomą turtą vertinti kaip savarankišką namų valdą, o ūkio pastatų statusas šiems statiniams suteiktas tik A. J. ir atsakovui juos registruojant kaip savo namų valdos sudedamąją dalį. Atsakovui pateikus duomenis apie tai, kad ieškovė yra atsisakiusi pretenzijų į ginčo sklypą (1 t., e. b. l. 114, 158), pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsisakymas yra susijęs su žemės sklypu po ieškovės valdomais statiniais, o ne kita toje pačioje vietovėje esančia žeme, be to, tuo metu, kai buvo parašytas atsisakymas, nebuvo kilusio ginčo dėl ieškovės valdomų statinių. Jokių šias aplinkybes paneigiančių argumentų ar įrodymų su apeliaciniu skundu atsakovas nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad į bylą pateikti duomenys apie ieškovei atkurtas nuosavybės teises ir jos valdomą žemės sklypą toje pačioje vietovėje (4 t., e. b. l. 32–40) atskleidžia, jog nurodytas atsisakymas netapo kliūtimi nuosavybės teisėms atkurti, t. y. nebuvo vertinamas kaip visų ieškovės teisių į bet kokį žemės sklypą atsisakymas. Apibendrindama nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad faktas, jog ieškovė valdo ginčo statinius ir jiems eksploatuoti skirtą žemę, paneigia administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į sklypą ir sklypas suformuotas taip, kad į jį patektų ir ieškovės valdomi statiniai (2011 m. kovo 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 7S-(14.7.3.)-76 (1 t., e. b. l. 63–64; 2 t., e. b. l. 2–3) 1.2 punkto, 2011 m. kovo 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-532 (1 t., e. b. l. 65–67; 2 t., e. b. l. 4–6) dalies dėl 0,5074 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., suteikimo, žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. ribų 2009 m. gegužės 19 d. paženklinimo akto (1 t., e. b. l. 68–69) ir 2011 m. balandžio 4 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., ribų plano) teisėtumą. Pripažinęs, kad nuosavybės teises į žemės sklypą A. J. įgijo neteisėtai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šis turtas buvo nepagrįstai įtrauktas į A. J. palikimo sudėtį. Ši išvada tapo pagrindu panaikinti 2016 m. vasario 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 55–61) dalį dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas Kauno r. sav. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), paveldėjimo, kuriuo atsakovas paveldėjo po A. J. mirties likusį žemės sklypą (CPK 326 str. 1d. 1p.). Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo privalėjo atmesti kaip pareikštus praleidus įstatyme įtvirtintą ieškinio senaties terminą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-556-395/2010). Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo priimtas ne ieškovės atžvilgiu, todėl sprendimą priėmusi institucija neprivalėjo įteikti ginčijamų aktų ieškovei. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-858-187/2012, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015). Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. J. nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. sav., bylos kopiją, kurioje buvo ir ginčijami administraciniai aktai, ieškovė gavo 2016 m. birželio 29 d. Atsakovas neįrodinėja, kad ginčijamų aktų kopijos ieškovei įteiktos anksčiau. Atsakovas akcentuoja, kad apie jos teisių pažeidimą ieškovė galėjo sužinoti 2013 m., kai nagrinėjant Kauno rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-2611-214/2013 buvo pateikti VĮ Registrų centro duomenys ir žemės sklypo planas. Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisės kreiptis į teismą eigos pradžia negali būti siejama su informacijos apie įregistruotą žemės sklypą gavimu iš VĮ Registrų centro, kadangi registro išraše nėra nurodyti esminiai ginčijamo individualaus administracinio akto elementai, t. y. šio akto esmė, juo nustatytos teisės ir pareigos, teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Negalint spręsti apie konkretų savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nėra galimybės tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-858-187/2012, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015). Duomenys, susiję su administracinių aktų priėmimu, nėra fiksuojami ir žemės sklypo planuose (1 t., e. b. l. 44–45, 139; 4 t., e. b. l. 21, 52, 67). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien apžiūrint į bylą teikiamus žemės sklypo planus negalima spręsti, kad egzistuoja akivaizdus ieškovės teisių pažeidimas, aišku kaip ir kokiu pagrindu jis padarytas (pvz., 2011 m. sudarytame žemės sklypo plane (1 t., e. b. l. 139; 4 t., e. b. l. 67) teritorija aplink ginčo statinius yra atskirai apibrėžta ir pažymėta kitokiais ženklais). Nurodytų aplinkybių visuma leidžia atmesti kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė senaties termino eigos pradžią (CK 1.127 str.).Vertindama skundo argumentus dėl senaties termino taikymo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, net ir tuo atveju, jeigu senaties terminas būtų praleistas (kaip minėta, tokia atsakovo keliama prielaida nagrinėjamoje byloje nepasitvirtino), ieškovės teisių suvaržymas aptariamu pagrindu neatitiktų senaties instituto taikymo tikslų. Vadovaujantis CK 1.124 straipsniu, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties instituto tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą taikant įstatyminę sankciją pasyviai besielgiančiam asmeniui, t. y. atimant iš tokio asmens teisę į priverstinį jo materialinio teisinio reikalavimo patenkinimą (CK 1.131 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė savo teises įgyvendino faktiniu ginčo statinių ir žemės sklypo, reikalingo statiniams eksploatuoti, naudojimu. Kaip minėta nutarties 29 pastraipoje, byloje nėra duomenų, kad šią jos teisę būtų kas nors ginčijęs, t. y. kad ieškovė būtų turėjusi pagrindą manyti, kad kažkas į jos valdomą turtą pretenduoja. Į bylą taip pat surinkti duomenys, kad sužinojusi apie Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dėl juridinio fakto nustatymo priėmimą, ieškovė, gindama savo teises, iniciavo proceso civilinėje byloje atnaujinimą, jos iniciatyva Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apribojančios galimybes disponuoti ginčo statiniais. Esant tokiai situacijai ieškovė turėjo pagrindą tikėtis, kad nebus atlikti papildomi veiksmai, kuriais būtų pažeidžiamos jos teisės. Be to, atsakovas turėjo suprasti veikiantis savo rizika, įgyvendinantis teises, dėl kurių yra kilęs ginčas, neturėjo pagrindo įgyti teisėto lūkesčio, kad ieškovė negins savo teisių, susijusių su jos valdomu turtu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teisės, kurias reikšdama ieškinį siekia apginti ieškovė, yra neatsiejamai susijusios tarpusavyje, kadangi ginčo statiniai negali būti valdomi be žemės sklypo. Susiklosčius situacijai, kai nuginčijamos atsakovo nuosavybės teisės į statinius, tačiau formaliu pagrindu jam paliekamos teisės į žemės sklypą, esantį ne tik po atsakovo statiniais, bet ir po ginčo statiniais, naudojimuisi ginčo statiniais turėtų būti nustatomas servitutas (CK 4.111 str. 1 d.), tokiu būdu apribojant atsakovo nuosavybės teises, kas neatitiktų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuosavybės teisių atkūrimo tikslų, kadangi teisės pažeidžiant teisės aktų reikalavimus būtų atkurtos į turtą, disponavimas kuriuo būtų apribotas.Apibendrindama nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė įrodė aktų, kuriais suformuotas žemės sklypas, nustatytos jo ribos ir perleistos teisės į jį, neteisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos aktus pripažino neteisėtais ir naikinti ar keisti aptariamą sprendimo dalį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinio skundo argumentus pripažinusi nepagrįstais, teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo valstybei priteisiamas teismų turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas – 5,10 Eur (CPK 96 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5,10 Eur (penkių eurų 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.