Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-535-210/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-19
Bylos Nr.: e2A-535-210/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius (pran.), Danutė Burbulienė
Atsakovas: D. P.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-535-210/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07162-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1.;121.21. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo daira“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Administratoriai LT“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-e309-949/2015 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo daira“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Administratoriai LT“ ieškinį atsakovei D. P. dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas B UAB „Verslo daira“ bankroto administratorius UAB „Administratoriai LT“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas pripažinti UAB „Verslo daira“ ir atsakovės D. P. 2007-01-04 sudarytą Vertybinių popierių (PVA) pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės 25000 vnt. UAB „Talša“ akcijas, o jų nesant, priteisti šių akcijų vertę piniginiu ekvivalentu, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2014-03-03 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1035-357/2012 UAB „Verslo daira“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Administratoriai LT“, kuris vykdydamas LR Įmonių bankroto 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto pareigas, patikrinęs B UAB „Verslo daira“ sudarytus sandorius, nustatė, kad UAB „Verslo daira“ 2007-01-04 sudarė Vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „Verslo daira“ pirkėjai D. P. perleido 25000 vnt. UAB „Talša“ akcijų, kurių vieneto nominali vertė 1,00 Lt už 10000,00 Lt. 2007-01-04 D. P. sumokėjo 10000,00 Lt už perkamas akcijas. Sandorio sudarymo metu įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų UAB „Omnitel“, kurie nepadengti iki dabar. 2007 metais įmonė dirbo nuostolingai, nuostoliai per 2007 metus sudarė 240589 Lt, įmonės įstatinis kapitalas 2007 metais buvo neigiamas ir toks išliko iki bankroto bylos iškėlimo, įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 200950 Lt, ilgalaikio materialaus turto įmonė turėjo tik už 4921,00 Lt, viso turto turėjo už 53109 Lt, tai reiškia, jog mokėtinos sumos beveik keturis kartus viršijo į balansą įrašyto turto vertę. Mokėtinos sumos nuo 2007 metų nesumažėjo, sumažėjo tik įmonės turtas, kuris remiantis 2014-03-31 balansu sudarė tik 2192 Lt, kas sudaro pagrindą išvadai, kad sudarant ginčijamą sandorį įmonė buvo nemoki. Ginčijamas sandoris yra neteisėtas, pažeidžia BUAB „Verslo daira“ kreditorių teises, prieštarauja įmonės tikslams, todėl turėtų būti pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Atsakovė D. P. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas įrodymų apie blogą ieškovo turtinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu nepateikė. Byloje nepateikti ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentai už 2006 metus, kreditorių-debitorių sąrašai sandorio sudarymo metu. Atsakovės sandorio sudarymo metu sumokėta pinigų suma beveik tris kartus viršijo vienintelio kreditoriaus reikalavimo sumą, ieškovo pateiktas 2007 metų sausio mėnesio kasos apyvartos knygos išrašas patvirtina, kad bendrovės įplaukos į kasą sausio mėnesį sudarė 32076 litus, išlaidos – 6729,19 litus, o likutis 31 dieną – 25738,67 litus. Dėl to, ieškovo finansinė padėtis sandorio sudarymo metu buvo gera, ir pats sandoris, atsižvelgiant į jo kainos ir UAB „Omnitel“ 2007-01-04 turėto kreditorinio reikalavimo aritmetinį santykį, visiškai nepažeidė kreditorių teisių. Šiuo atveju ieškovas nepaneigė sandorio teisėtumo prezumpcijos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Priteisė iš ieškovo BUAB „Verslo daira“ atsakovei D. P. 390,99 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atlyginant šias išlaidas iš BUAB „Verslo daira“ bankroto administravimo išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-23 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – 25000 vnt. UAB „Talša“ priklausančių paprastųjų vardinių akcijų, registruotų atsakovės D. P. vardu, areštą.

Sprendimui įsiteisėjus nurodė informuoti UAB „Talša“ apie Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-23 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra nustatyta pirmoji actio Pauliana taikymo sąlyga, atsakovė nepaneigė aplinkybės, kad ieškovo kreditorius UAB „Omnitel“ ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo galiojančią reikalavimo teisę ieškovui. Byloje nenustatyta kitų UAB „Verslo daira“ kreditorių, turėjusių galiojančią reikalavimo teisę minėtai įmonei. Įrodymai, kad UAB „Verslo daira“ ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo kitų kreditorių nepateikti, ieškovo atstovas patvirtino, kad duomenų, ar įmonė tuo metu turėjo ir kitų kreditorių, pateikti negali.

Dėl antrosios actio Pauliano taikymo sąlygos, tai yra dėl kreditoriaus teisių pažeidimo esmės, teismas pažymėjo tai, kad nėra teisinio pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovei D. P. vien dėl to, kad ieškovui buvo iškelta bankroto byla, kurioje buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai. Teismui buvo akivaizdu, jog atsakovė neturėjo pareigos numatyti, kad UAB „Verslo daira“ 2014 metais, t.y. po septynerių metų nuo sandorio sudarymo, bus iškelta bankroto byla, kurioje bus patvirtinti kreditorių (tarp kurių yra ir pati atsakovė) reikalavimai. Ieškovas nurodė, kad UAB „Verslo daira“ sandorio sudarymo metu turėjo tik vieną kreditorių, kurio reikalavimo suma neviršijo ginčijamo sandorio vertės.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti UAB „Verslo daira“ nemokumą sandorio sudarymo metu (2007-01-04). Taip pat nėra ir pagrindo teigti, kad sudarydama ginčijamą sandorį, UAB „Verslo daira“ siekė sumažinti savo mokumą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais, nes įmonė po sandorio sudarymo veikė 7 metus, per kuriuos jos finansiniai įsipareigojimai iš esmės neišaugo, įmonės kreditoriai per šį laikotarpį nesikreipė į teismą, ginčydami sudarytą sandorį, neprašė iškelti įmonei bankroto bylą, teigdami, kad įmonė yra nemoki, neprašė patvirtinti jų finansinių reikalavimų įmonės bankroto byloje. Teismas pažymėjo ir tai, jog į bylą nepateikta įrodymų, kad būtent dėl ginčijamo sandorio, o ne dėl kitų skolininko veiklą įtakojusių aplinkybių sumažėjo skolininko UAB „Verslo daira“ mokumas, nulėmęs ir bankroto bylos ieškovui iškėlimą.

Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas nepateikė teismui pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamu sandoriu akcijos buvo perleistos už nepagrįstai mažą kainą.

Trečiosios actio Pauliana taikymo sąlygos, t.y., kad nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, teismas pažymėjo, kad bankroto administratoriaus ieškinys teisme gautas 2014-09-19, nutartis iškelti bankroto bylą priimta 2014-03-03, todėl ieškinys teisme pareikštas nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino. Šalys šios aplinkybės neginčija, todėl dėl šios sąlygos teismas plačiau nepasisakė.

Dėl ketvirtos actio Paulina taikymo sąlygos, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio teismas konstatavo, jog byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad sandoris buvo sudarytas siekiant pažeisti kreditorių interesus ir perleisti akcijas už nepagrįstai mažą kainą, todėl net ir nustačius, kad UAB „Verslo daira“ neturėjo prievolės sudaryti sandorį, tai nėra pagrindas panaikinti ginčijamą sandorį.

Penktoji ir šeštoji actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra susijusios su sandorio šalių sąžiningumu, todėl teismas pasikartojo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad sandoriu buvo siekiama pažeisti kreditorių interesus. Todėl nėra ir pagrindo remtis prezumpcija dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo. Pareiga įrodyti, kad UAB „Verslo daira“ ir atsakovė D. P. sandorio sudarymo metu elgėsi nesąžiningai tenka ieškovui. Teismas manė, kad nėra pagrindo teigti, jog UAB „Verslo daira“ sandorio sudarymo metu buvo nemoki, be to, aplinkybė, kad ginčijamu sandoriu akcijos buvo perleistos už nepagrįstai žemą kainą, neįrodyta. Teismo nuomone, atsakovė, pirkdama akcijas iš mokios ieškovės, buvo pakankamai atidi ir juo labiau sąžininga akcijų įgijėja, pirkdama akcijas už šalių susitartą kainą. Byloje nustatyta, kad sandorio sudarymo metu UAB „Verslo daira“ atžvilgiu nebuvo pradėti teisminiai procesai, nėra duomenų, kad įmonės turtas ar piniginės lėšos buvo areštuoti. Teismas nustatė, kad D. P. buvo paskirta UAB „Verslo daira“ direktore 2009-03-02, teigė, kad sandorio sudarymo metu šioje įmonėje nedirbo, tuo metu dirbo UAB „Talša“, kurios akcijas ir įsigijo. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovė D. P. neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad UAB „Verslo daira“ galėjo būti nemoki ir turėjo skolų, kurių negalėjo sumokėti, o tuo pačiu ir abejoti, kad sudaromas sandoris gali pažeisti UAB „Verslo daira“ kreditorių interesus. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog atsakovė D. P., sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nesąžininga, neįrodyta. Nenustačius aplinkybių, kad sandorio sudarymo metu UAB „Verslo daira“ buvo nemoki ir ginčijamą sandorį sudarė, siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, teismui nebuvo pagrindo konstatuoti ir UAB „Verslo daira“, kaip skolininkės, nesąžiningumą sudarant sandorį.

Vertinant, ar yra septintoji sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlyga, teismui buvo aktualu aiškintis, kurie iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių jau buvo tuo metu, kai buvo sudaryta ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis; sprendė, ar ginčijamos sutarties sudarymas galėjo turėti įtakos įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad be UAB „Omnitel“ buvo kitų kreditorių ginčijamo sandorio sudarymo metu, kokie buvo jų kreditoriniai reikalavimai. Nėra tikslaus turėto turto ir tikslių įsipareigojimų dydžių, įrodymų apie kreditorių reikalavimų atsiradimo pagrindus, atsiradimo momentą, kreditorinių reikalavimų dydį sandorio sudarymo metu, todėl teismas manė, jog nėra įrodyta, kad UAB „Verslo daira“ mokumas pakito dėl šio ginčijamo sandorio. Teismas byloje nustatė, kad sandorio sudarymo metu UAB „Verslo daira“ turėjo finansinių galimybių atsiskaityti su UAB „Omnitel“ ir ginčijamo sandorio sudarymas neturėjo esminės įtakos galimybei atsiskaityti su minėtu kreditoriumi.

Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nesant įrodymų, kad ginčijama sutartis pažeidė kreditorių interesus, teismas konstatavo, kad neįrodytos visos CK 6.66 str. nurodytos būtinos sąlygos actio Pauliano instituto taikymui, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą, nurodydamas, kad atmetus ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nėra pagrindo tenkinti ir ieškinio reikalavimo dėl restitucijos taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Atmetus ieškinį, atsakovei iš ieškovo teismas priteisė visas jos turėtas ir įrodymais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas B UAB „Verslo daira“ bankroto administratorius UAB „Administratoriai LT“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ginčo sandoriu nebuvo pažeisti kreditorių interesai.

Pirma, iš 2007 m. balanso eilutės „praėję finansiniai metai“ įmonė 2006-12-31 turėjo 201 723 Lt per vienerius metus mokėtų sumų. Ilgalaikių įsipareigojimų nebuvo. Taigi, visos mokėtinos sumos buvo trumpalaikiai įsipareigojimai. Turto įmonė turėjo už 284471 Lt, iš kurių didžioji dalis 250 000 Lt sudarė finansinis turtas, t. y. UAB „Verslo daira“ akcijos. Tokiu būdu įmonė ne tik, kad turėjo kitų nei teismo sprendime nurodytų kreditorių, bet apskritai buvo nemoki.

Antra, antstolis R. K. vykdomojoje byloje Nr. 98-2569/06, vykdė 2004 m. išduotą vykdomąjį raštą, vykdymo veiksmus atliko nuo 2006 metų. Tačiau vykdymo išlaidų iki bankroto bylos iškėlimo neišieškojo. Taigi ši aplinkybė patvirtina, kad nuo 2006 m. skolos ir UAB „Verslo daira“ buvo išieškomos priverstine tvarka ir skola išieškota nėra iki šiol.

Trečia, 2007 m. balansas patvirtina, kad 2006-12-31 pagrindinis įmonės turtas buvo finansinis turtas, kurio balansinė vertė 250 000 Lt. Tuo tarpu, sudarius ginčo sandorį ir perleidus 25 000 vnt. UAB „Talša“ akcijų, bendrovė jokio kito finansinio turto nebeturėjo. Tai patvirtina, kad UAB „Verslo daira“ 2007 m. ir vėliau jokio kito finansinio turto niekam neperleido, išskyrus atsakovei perleistas 25 000 vnt. UAB „Talša“ akcijas.

Ketvirta, atsakovei perleidus 25 000 vnt. UAB „Talša“ akcijų už 10000 Lt, 2007 m. balanso duomenimis įmonė neteko turto už 250 000 Lt, dėl ko prarado galimybę atsiskaityti su kreditoriais ir šis sandoris sukėlė įmonės nemokumą. Tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas neįvertino ir dėl jos nepasisakė.

Penkta, sudarius ginčo sandorį faktiškai įmonės skolos nesumažėjo, tą nustatė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad įmonės turtas sumažėjo nuo 284471 iki 53109 Lt.

2. Apeliantas nesutinka su tuo, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, kad ginčo akcijos buvo parduotos už nepagrįstai mažą kainą.

Pirma, UAB „Verslo daira“ 2006 m. balanse įmonės turimas finansinis turtas buvo apskaitytas 250 000 Lt vertė. Pagal administratoriui perduotus duomenis UAB „Verslo daira“ jokio kito finansinio turto 2006 m. neturėjo ir neperleido, išskyrus UAB „Talša“ 25000 vnt. akcijų atsakovei. Taigi, balansiniai duomenys patvirtina, jog ginčo akcijos įmonės apskaitoje buvo įvertintos 250 000 Lt.

Antra, 2006 m. balanso duomenimis, UAB „Talša“ turto turėjo už 3 389 191 Lt, o įsipareigojimų už 1 163 075 Lt. Tokiu būdu UAB „Talša“ turtas 2006 m. įsipareigojimus viršijo 2 226 116 Lt. Įmonės nuosavas kapitalas sudarė 2 226 116 Lt. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad UAB „Talša“ akcijų vertė 2006-2007 m. buvo ne mažesnė nei minimali jų vertė.

3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad atsakovė pirkdama UAB „Talša“ buvo sąžininga.

Pirma, atsakovė patvirtino, kad aplinkybėmis susijusiomis su UAB „Verslo daira“ finansine būkle nesidomėjo. Be to, akcijas atsakovei pardavė jos tiesioginis vadovas, pagrindinis UAB „Talša“ ir vienintelis UAB „Verslo daira“ akcininkas. Atsakovė 2007 m. patvirtino, kad dirbo UAB „Talša“, 2009 m. dirbo UAB „Verslo daira“. Taigi, atsakovė turėjo ir galėjo žinoti tiek UAB „Verslo daira“, tiek UAB „Talša“ būklę. Kita vertus, tai reiškia, jog sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų.

Antra, sudarant ginčo sandorį UAB „Verslo daira” buvo nemoki ir šiuo sandoriu buvo perleistas įmonės turtas už aiškiai nepagrįstą kainą. Dėl šio sandorio įmonės turtas sumažėjo 250 000 Lt. Iš pateikiamo balanso 2007 m. bei 2014 m., net ir pardavus turtą įmonės skolos tik didėjo, t. y. iš parduoto turto nebuvo dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai. Tokiu būdu, sudarius ginčo sandorį įmonė buvo nemoki, sandoriu nemokumas buvo sustiprintas, kas sudaro pagrindą konstatuoti šalių nesąžiningumą.

4. Apeliantas mano, kad teismo išvada, jog įmonės mokumas dėl ginčo sandorio nepakito, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Įmonės (ne)mokumas vertinamas pagal įmonės turto ir įsipareigojimų santykį. Kaip matyti iš 2007 m. balanso, įmonės turtas įsipareigojimus viršijo. Sudarius ginčo sandorį, įmonėje turto liko už 53 109 Lt, o mokėtinos sumos sudarė 210 950 Lt, t. y. turto sumažėjo daugiau kaip 5 kartus, o įsipareigojimai faktiškai nepakito. Įsipareigojimai tapo beveik 4 kartus didesni už turimą turtą. Taigi, dėl ginčo sandorio ne tik, kad ženkliai pakito, bet apskritai įmonė tapo nemoki.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė D. P. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei iš ieškovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantas nurodė ir tokių faktinių aplinkybių, kurios nėra reikšmingos sprendžiant kilusį ginčą, bei, kurios iš tikrųjų net negali būti laikomos faktinėmis aplinkybėmis, nes jų buvimo nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Aplinkybės, kad „2007 m. įmonė dirbo nuostolingai“, „nuostoliai per 2007 metus sudarė 240 589 Lt“, „įmonės įstatinis kapitalas 2007 m. buvo neigiamas ir toks išliko iki bankroto bylos iškėlimo“ paaiškėjo ne tik po ginčijamojo sandorio sudarymo momento 2007-01-04, bet netgi 2008 metais.

Kritiškai vertintini apelianto teiginiai, neva „įmonės skolos 2007 metais net 4 kartus viršijo į balansą įrašyto turto vertę“, „2007 metais įmonės skolos nesumažėjo, sumažėjo tik turtas“, „2007-01-04 įmonė buvo nemoki“, „dėl sandorio įmonės nemokumas padidėjo“. Atsakovė jokiu būdu negalėjo žinoti ar numatyti, jog apeliantas 2007 metais neturėjo jokio pelno, jog skolos 4 karus viršys turimo turto balansinę vertę, jog bendrovė vėluoja atskaityti su savo kreditoriais ir pan. Aplinkybė, kad bendrovė jau 2006-12-31 buvo nemoki, neva dėl akcijų pirkimo-pardavimo sandorio jos nemokumas dar padidėjo, net negali būti laikomos faktinėmis aplinkybėmis, nes byloje tai nebuvo įrodyta.

Apeliantas savo ieškinio negrindė aplinkybe, kad sutartimi parduotų akcijų balansinė vertė buvo net 250 000 litų ir, jog jos buvo vienintelis ilgalaikis nematerialusis (finansinis) turtas, todėl ji nevertinama peržiūrint skundžiamojo teismo sprendimo teisėtumą.

Atsakovė nesutinka su apelianto argumentais dėl kreditorių teisių pažeidimo ir akcijų vertės. Šiuo atveju svarbu tai, kad neįrodyta akcijų pardavimo kainos neatitikimas tuometinei rinkos vertei, akcentuojant tai, kad tai atlygintinis sandoris. Teismas siūlė apeliantui atlikti vertybinių popierių rinkos vertės nustatymo ekspertinį tyrimą, tačiau ieškovas atsisakė. Todėl byloje neįrodyta, kad akcijos parduotos už mažesnę nei vidutinė rinkos kainą. Jeigu turtas parduodamas už realią rinkos vertę, tai kreditorių interesai nelaikomi pažeistais.

Iki pat šios dienos byloje nėra pateikti įrodymai apie tai, jog 2007-01-04 apeliantas turėjo daugiau pradelstų kreditorinių reikalavimų nei reikalavo bendrovė Omnitel. Todėl apelianto teiginiai, jog 2007-01-04 sudarydamas sandorį atsakovė elgėsi nesąžiningai byloje nenustatytų kreditorių atžvilgiu, negali būti laikomi atsakovės nesąžiningumo prieš nenustatytą asmenį įrodymais.

Nors faktinis apelianto nemokumas ir neturi reikšmės ginčijamojo sandorio teisėtumui CK 6.66 str. taikymo prasme, apeliantas yra neteisus teigdamas buvęs nemokus 2006-12-31. Byloje nėra įrodymų nei apie apelianto nemokumą 2006 ar 2007 metais, bet ir apie galimybę iki sudarant ginčijamąjį sandorį sužinoti apie apelianto nemokumą 2006-12-31 dienai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismo sprendime padarytos išvados yra neteisingos, neatitinkančios byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino surinktus įrodymus, tinkamai nustatė reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl teisėjų kolegija, pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta pripažinti negaliojančiu tarp šalių 2007-01-04 sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sandorį ir taikyti restituciją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad teismas neteisingai nustatė, jog nebuvo pažeistos kreditorių teisės, netinkamai vertino perleistų akcijų vertę, nenustatė atsakovės nesąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį bei neteisingai nustatė ginčo sandorio įtakos nebuvimą įmonės mokumui.

Dėl kreditorių interesų pažeidimo

Viena iš esminių actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlygų yra tai, kad ginčijamu sandoriu turi būti pažeidžiamos kreditoriaus (kreditorių) teisės. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ieškovas kreditorių teisių pažeidimą grindžia tuo, kad ginčo sandoriu turtas atsakovei buvo parduotas ženkliai mažesne nei nominali turto kaina, todėl kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo reikalavimus, ir tai taip pat turėjo reikšmės įmonės nemokumui. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad UAB „Talša“ 25 000 vnt. paprastos vardinės akcijos, kurių vienos nominali vertė 1 Lt, atsakovei buvo parduotos už 10 000 Lt ir atsakovė už jas yra atsiskaičiusi.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ginčo sandoriu nebuvo pažeisti kreditorių interesai. Šiuo atveju, apeliantas teigdamas, kad 2006-12-31 įmonė turėjo 201 723 Lt per vienerius metus mokėtų sumų, ilgalaikių įsipareigojimų nebuvo, turto įmonė turėjo už 284471 Lt, iš kurių didžioji dalis 250 000 Lt sudarė finansinis turtas, bando įtikinti teismą, kad įmonė ne tik, kad turėjo kitų nei teismo sprendime nurodytų kreditorių, bet apskritai buvo nemoki.

Įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t. y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą actio Pauliana prasme, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Nagrinėjamu atveju nustatant, ar UAB „Verslo daira“ ginčijamo sandorio metu buvo faktiškai nemoki, svarbus duomenų, pagrindžiančių įmonės finansinių prievolių mastą ir jų vykdymą ginčijamų mokėjimų metu, vertinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pakankamai aiškiai pasisakė dėl faktinio UAB „Verslo daira“ mokumo nustatymo, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą.

Šiuo konkrečiu atveju, paties apelianto pateikti duomenys nepatvirtina įmonės nemokumo. UAB „Verslo daira“ 2007 metų sausio mėnesį gavo 32 076 Lt pajamų ir patyrė 6 729,19 Lt išlaidų, mėnesio pabaigoje įmonės kasoje buvo 25 738,67 Lt, be to, buvo atsiskaityta su VSD, VMI, M. Š. ir T. A., kurių kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti bankroto byloje (9 b. l.). Svaru pažymėti, kad 2006 metais įmonė turėjo ilgalaikio turto už 256 151 Lt, taip pat 19 407 Lt pinigų ir pinigų ekvivalentų, tuo tarpu finansiniai įsipareigojimai ir mokėtinos sumos siekė 201 723 Lt (16 b. l.). Akcijų pardavimo metu įmonė turėjo pakankamai piniginių lėšų atsiskaityti su vieninteliu kreditoriumi UAB „Omnitel“, todėl neįrodyta, kad UAB „Verslo daira“ prarado galimybę atsiskaityti su UAB „Omnitel“ būtent dėl ginčijamo sandorio sudarymo. Šiuo atveju nereikšminga apelianto nurodoma aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog įmonės turtas sumažėjo nuo 284471 iki 53109 Lt. Teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovas neįrodė, kad 2006 metais UAB „Verslo daira“ įmonės turtas ar lėšos būtų areštuotos, kad įmonė turėjo kitų kreditorių, su kuriais ilgą laiką delsė atsiskaityti ar turėjo didelių finansinių įsipareigojimų, kurių būtų nepajėgi įvykdyti.

Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas teikia įrodymus apie dar vieną ieškovo turėtą kreditorių tvirtindamas, kad antstolis R. K. vykdomojoje byloje Nr. 98-2569/06, vykdė 2004 m. išduotą vykdomąjį raštą, vykdymo veiksmus atliko nuo 2006 metų ir išieškojimas iki šiol neįvykdytas. Visų pirma, nuo 2004 metų 3,00 Lt išieškojimo vykdymas iš UAB „Verslo daira“ valstybei ir 43,00 Lt vykdymo išlaidų išieškojimas, nepaneigia ieškovo galimybės atsiskaityti su šiuo kreditoriumi, be to, ši informacija pateikta jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Taigi, esant CPK 314 straipsnyje įvirtintam naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimui, nenurodžius objektyvių priežasčių, dėl kurių šis įrodymas nepateiktas anksčiau, apeliantas turi prisiimti ir galimas neigiamas savo pareigų nevykdymo pasekmes, o konkrečiu atveju atsisakymą priimti naujus įrodymus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Šiuo atveju, apeliantas neįrodė, kad UAB „Verslo daira“ sudarydama ginčijamą sandorį, siekė sumažinti savo mokumą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais, nes įmonė po sandorio sudarymo veikė 7 metus, per kuriuos jos finansiniai įsipareigojimai nors iš esmės neišaugo, tačiau įmonės kreditoriai per šį laikotarpį nesikreipė į teismą, ginčydami sudarytą sandorį, neprašė iškelti įmonei bankroto bylą. Nors apeliantas tvirtina, atsakovei perleidus 25 000 vnt. UAB „Talša“ akcijų už 10 000 Lt, 2007 m. balanso duomenimis įmonė neteko turto už 250 000 Lt, dėl ko prarado galimybę atsiskaityti su kreditoriais ir šis sandoris sukėlė įmonės nemokumą, tačiau pagal ginčo sutartį parduotos 1 akcijos nominali vertė yra 1 Lt, kas sudarytų tik 25 000 Lt, o ne 250 000 Lt, kaip teigia apeliantas. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptarti apeliacinio skundo argumentai, nesudaro pagrindo pripažinti UAB „Verslo daira“ nemokumą sandorio sudarymo metu ir tuo pagrindu kreditorių teisių pažeidimo faktą.

Dėl akcijų vertės

Turto pardavimas už kelis kartus mažesnę nei rinkos kainą priskirtinas prie kreditoriaus teisių kitokių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Šioje byloje kreditorių teisių pažeidimą ieškovas įrodinėjo teigdamas, kad akcijos ginčijamu sandoriu atsakovei buvo parduotos už per mažą kainą.

Nors apeliantas įsitikinęs, kad ginčo akcijos buvo parduotos už nepagrįstai mažą kainą, tačiau teiginiui, jog UAB „Verslo daira“ 2006 m. balansiniai duomenys patvirtina, kad ginčo akcijos įmonės apskaitoje buvo įvertintos 250 000 Lt, pagrįsti, nepateikė jokių įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto minimi rodikliai 2006 m. balanse neatsispindi, be to ieškovas ieškinio negrindė aplinkybe, kad sutartimi parduotų akcijų balansinė vertė buvo net 250 000 Lt ir tai buvo vienintelis ilgalaikis nematerialusis (finansinis) turtas. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas 2006 m. UAB „Talša“ balanso duomenimis, kurie patvirtina, kad ši įmonė turto turėjo už 3 389 191 Lt, įsipareigojimai siekė 1 163 075 Lt, o įmonės nuosavas kapitalas sudarė 2 226 116 Lt, negali daryti išvados, kad UAB „Talša“ akcijų vertė 2006-2007 m. buvo ne mažesnė nei minimali jų vertė (59 b. l.).

Pažymėtina, jog nustatant teisingą atlyginimą už ginčijama sutartimi įsigytus vertybinius popierius, jie turi būti įvertinti pagal tuo metu buvusią faktinę situaciją, o ne pagal vykdytos veiklos viziją. Svarbu pažymėti, kad šios konkrečios bylos atveju, pirmosios instancijos teismas siūlė bankroto administratoriui pateikti duomenis apie akcijų rinkos vertę sandorio sudarymo metu. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, kad tai buvo atlygintinis sandoris, o apeliantas neįrodė akcijų pardavimo kainos neatitikimo tuometinei rinkos vertei. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta, kad akcijos parduotos už mažesnę nei vidutinė rinkos kainą.

Be to, teismo nuomone, netgi jeigu ir būtų pagrindas konstatuoti, jog UAB „Talša“ turtas atsakovei buvo parduotas už aiškiai mažesnę nei rinkos kainą, tai savaime dar nereiškia, kad toks sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, juolab, kad bet kurio civilinės apyvartos dalyvio interesas pirkti turtą už kuo mažesnę kainą yra teisėtas, racionalus ir pagrįstas. Taip yra pasisakęs LAT, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

Šiuo atveju tarp šalių kilo ginčas dėl actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos – nesąžiningumo, t. y. kad atsakovė, sudariusi akcijų pirkimo-pardavimo sandorį, buvo nesąžininga. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė pirkdama UAB „Talša“ akcijas buvo sąžininga. Tokį nesutikimą grindžia argumentais, kad atsakovė turėjo ir galėjo žinoti tiek apie UAB „Verslo daira“, tiek apie UAB „Talša“ finansinę būklę, sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų, be to, sudarius ginčo sandorį įmonė buvo nemoki, sandoriu nemokumas buvo sustiprintas, kas sudaro pagrindą konstatuoti šalių nesąžiningumą. Su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 str. 1 d.). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto kaip nesąžiningo arba kalto. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007, 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, kt.). Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.67 str. išvardintas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet gali būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Verslo daira“ sandorio sudarymo metu buvo moki, o aplinkybė, kad ginčijamu sandoriu akcijos buvo perleistos už nepagrįstai žemą kainą, neįrodyta. Todėl atsakovė, pirkdama akcijas už šalių susitartą kainą iš mokios įmonės, buvo pakankamai atidi ir juo labiau sąžininga akcijų įgijėja. Apylinkės teismas pagrįstai vertino tai, kad sandorio sudarymo metu UAB „Verslo daira“ atžvilgiu nebuvo pradėti teisminiai procesai, nėra duomenų, kad įmonės turtas ar piniginės lėšos buvo areštuoti. Apelianto nurodomos aplinkybės ir faktas, kad D. P. nuo 2009-03-02 buvo paskirta UAB „Verslo daira“ direktore, o sandorio sudarymo metu šioje įmonėje nedirbo, tačiau tuo metu dirbo UAB „Talša“, kurios akcijas ir įsigijo, niekaip nepatvirtina sandorio sudarymo tarp susijusių asmenų fakto. Priešingai, šie faktai liudija, jog jokių tiesioginių, įtakojančių ar kt. pavaldinių sąsajų ginčo sudarymo metu tarp nurodomų asmenų nebuvo, todėl įvertinus įmonės informacijos konfidencialumą, komercinių paslapčių apsaugą ir verslo etiką, atsakovė neturėjo galimybės žinoti apie ieškovo finansinę būklę ir kreditorių interesus. Šiuo atveju teismas sutinka su atsakovės dėstoma pozicija, kad byloje nėra pateikti įrodymai apie tai, jog 2007-01-04 apeliantas turėjo daugiau pradelstų kreditorinių reikalavimų nei reikalavo bendrovė Omnitel. Todėl apelianto teiginiai, jog 2007-01-04 sudarydama sandorį atsakovė elgėsi nesąžiningai, byloje nenustatytų kreditorių atžvilgiu, negali būti laikomi atsakovės nesąžiningumo prieš nenustatytą asmenį įrodymu. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs aplinkybių, kad sandorio sudarymo metu UAB „Verslo daira“ buvo nemoki, ir, kad ginčijamas sandoris sudarytas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, neturėjo pagrindo konstatuoti UAB „Verslo daira“, kaip skolininkės, nesąžiningumą sudarant sandorį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas nei vienas CK 6.67 str. nurodytas atvejis, kai preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pritaria išvadai, kad nėra pagrindo konstatuoti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą, nes ieškovas neįrodė, kad atsakovė sudarydama ginčijamą sandorį buvo nesąžininga.

Dėl ginčo sandorio įtakos įmonės mokumui

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog įmonės mokumas dėl ginčo sandorio nepakito, teigdamas, kad tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Nurodo, kad įmonės (ne)mokumas vertinamas pagal įmonės turto ir įsipareigojimų santykį, todėl sudarius ginčo sandorį, įmonėje turto liko už 53 109 Lt, o mokėtinos sumos sudarė 210 950 Lt. t. y. turto sumažėjo daugiau kaip 5 kartus, įsipareigojimai tapo beveik 4 kartus didesni už turimą turtą. Taigi dėl ginčo sandorio ne tik, kad ženkliai pakito įmonės mokumas, bet apskritai įmonė tapo nemoki.

Ginčijamas 2007-01-04 sandoris sudarytas iki bankroto ieškovui paskelbimo, nes 2014-03-03 nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla, todėl, remiantis teismų praktika „tokiu atveju, kai actio Pauliana ginčijamas sandoris, sudarytas prieš bankroto paskelbimą, teismas turi aiškintis, kurie iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių jau buvo tuo metu, kai buvo sudaryta ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis; sprendžia, ar ginčijamos sutarties sudarymas galėjo turėti įtakos įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (LAT 2005-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005).

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo pozicija, kad byloje nėra jokių duomenų, kad be UAB „Omnitel“, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėtų kitų kreditorių, kokie buvo jų kreditoriniai reikalavimai. Nėra tikslaus turėto turto ir tikslių įsipareigojimų dydžių, įrodymų apie kreditorių reikalavimų atsiradimo pagrindus, atsiradimo momentą, kreditorinių reikalavimų dydį sandorio sudarymo metu, todėl neįrodyta, kad UAB „Verslo daira“ mokumas dėl šio ginčijamo sandorio pakito tiek, jog kilo reali grėsmė atsiskaityti su kreditoriais, vystyti normalią įminės veiklą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad sandorio sudarymo metu UAB „Verslo daira“ nors ir turėjo finansinių įsipareigojimų, tačiau turėjo ir finansinių galimybių atsiskaityti su UAB „Omnitel“ ir ginčijamo sandorio sudarymas neturėjo esminės įtakos galimybei atsiskaityti su minėtu kreditoriumi. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu yra pagrindo konstatuoti, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog ginčijamas sandoris buvo ieškovo nemokumo priežastis. Nors apeliantas teigia, kad po ginčo sandorio sudarymo įmonės turto sumažėjo daugiau kaip 5 kartus, įsipareigojimai tapo beveik 4 kartus didesni už turimą turtą, tačiau apeliacinės instancijos teismas vertina tai, kad dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui kreditorius kreipėsi į teismą tik 2014 m., vadinasi įmonė dar beveik septynerius metus sėkmingai vystė veiklą, bet to pripažintina, jog į bylą nepateikta duomenų laikotarpiu nuo 2008-2014 m., kurie leistų vertinti įmonės (ne) mokumo aspektą. Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje esančių ištirtų įrodymų pagrindu sprendžia jog byloje nebuvo pateikta ir nėra įrodyta, kad UAB „Verslo daira“ mokumas dėl šio ginčijamo sandorio pakito tiek reikšmingai, jog įmonei kilo bankroto grėsmė, o kreditoriams gauti savo kreditorinių reikalavimų patenkinimą, todėl šiuo atveju teismas teigia, jog neįrodyta ir ši actio Pauliano taikymui būtina sąlyga.

Pažymėtina, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų sąlygų visetas, šiuo atveju apeliaciniu skundu nėra skundžiama ketvirtoji actio Paulina taikymo sąlyga, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, todėl teisėjų kolegija dėl jos nepasisako.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LRCPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atmetus apelianto apeliacinį skundą sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinėje instancijoje. Atsakovė iš ieškovo prašo 304,08 eurų išlaidų, susijusių su advokato pagalba teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme ir pateikia pagrindžiančius dokumentus (98-100 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, kad prašoma priteisti 304,08 Eurų suma yra pagrįsta, todėl atmetus ieškovo apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apelianto atsakovės naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo B UAB „Verslo daira“, įmonės kodas 145103924, atsakovei D. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 304,08 Eur (tris šimtus keturis Eur ir 8 euro centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje, atlyginant šias išlaidas iš BUAB „Verslo daira“ bankroto administravimo išlaidų.

Kolegijos pirmininkas Vytautas KursevičiusTeisėjai Danutė BurbulienėBirutė Simonaitienė