- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-05
- Bylos Nr.
- I-2242-244/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-0049-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–12) prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d. kamerose, kuriose nebuvo užtikrinama tinkama ventiliacija, be to, šiuo laiku pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinamas užimtumas 8 valandas per parą nebūnant kameroje. Skunde taip pat teigiama, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto teko mažiau, negu privalo tekti pagal teisės aktus, be to, skaičiuojant plotą, turtinį tekti vienam asmeniui, nebuvo išskaičiuojamas plotas, kurį užima baldai bei sanitarinis mazgas.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 34–40).
Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Teisės aktų nuostatos nereglamentuoja, kiek laiko turi būti skiriama suimtųjų socialiniai reabilitacijai. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas naudojosi savo teise ir lankėsi mankštos kambaryje, taip pat vasaros metu dalyvavo organizuojamuose sporto renginiuose lauke, pareiškėjas galėjo lauke žaisti krepšinį, o vieną kartą per savaitę lankytis mankštos kambaryje. Taip pat turėjo galimybę dalyvauti organizuojamuose konkursuose.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kilusios dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas–neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. V. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos–Lukiškių TI-K–neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kuriose kamerose ir su keliais asmenimis buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 34–35). Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, daro išvadą, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minimalaus asmeniui tenkančio ploto – 3,6 kv. m – nebuvo pažeista.
Pareiškėjas skunde teigia, kad baldai neturėtų būti įskaičiuojami į asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, jam naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeidžiama teisė į privatumą.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl M. V. skundo (b. l. 42–43) nurodyta, kad sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Teismas daro išvadą, kad toks atitvėrimas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių bei Tardymo izoliatorių įrengimo bei eksploatavimo taisyklių reikalavimus, tačiau yra nesuderinamas su tinkamu privatumo teisės užtikrinimu. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad tam tikrose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 104, 329, 239, 148, 348, 321, 316, 269, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad šiose kamerose sanitarinio mazgo patalpa nėra įrengta kaip atskira kabina su durimis.
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad privatumo apsauga yra netinkama.
Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau, remiantis naujausia LVAT praktika, net ir tada negalima teigti, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta, kadangi pareiškėjo teisė į privatumą vis vien galėjo būti pažeidžiama fragmentiškai, net ir nekalint kartu su kitais asmenimis (LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 75-438/2019). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d., iš viso 202 paras, buvo laikomas kamerose vienas arba su kitu asmeniu neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, kamerose buvo prasta ventiliacija.
Higienos norma 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pateiktų duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi (b. l. 24) matyti, kad pareiškėjas į šį centrą nesikreipė su skundais dėl jo laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu jam esant Lukiškių TI-K. Nors byloje yra pateikti kamerų patikrinimo aktai (b. l. 44–63), tačiau jie yra neaktualūs nagrinėjamu atveju (neatitinka tikrintos kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, o atsakovo atstovas nenurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti patikrinimai). Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, susijusias su higienos normų reikalavimų pažeidimais. Vis tik, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Iš byloje pateiktų pareiškėjo judėjimo Lukiškių TI-K duomenų matyti, kad pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais buvo laikomas skirtingose kamerose. Savo ruožtu pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl, jo teigimu, netinkamos ventiliacijos, nenurodė, kokiais laikotarpiais ir kokiose kamerose jautė netinkamą ventiliaciją. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes ir tokio pobūdžio bylose nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos, kilusios dėl ventiliacijos neatitikimo higienos normų reikalavimams pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į išdėstytus argumentus ir į galimo pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinamas užimtumas 8 valandas per parą nebūnant kameroje.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems taikomos pagrindinės užimtumo formos yra šios: socialinis ir teisinis švietimas; suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; kultūros, sporto ir kiti renginiai.
Pažymėtina, kad teisės aktais nėra reglamentuota, kokį laiką pareiškėjas turi praleisti ne kameroje. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Kaip matyti, teisės aktais yra užtikrinama pareiškėjo teisė tam tikrą dienos laiką praleisti pasivaikščiojimo kiemelyje. Laisvės atėmimo bausmė yra neišvengiamai susijusi su didesniais ar mažesniais judėjimo laisvės apribojimais. Tuo pačiu pažymėtina, kad kalintys asmenys turi teisę dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turi teisę naudotis dvasininkų paslaugomis ar internetine prieiga. Be to, suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal grafiką, sudarytą vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į mankštos kambarį tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-212. Taigi, kaip matyti, pareiškėjui numatyta pakankamai galimybių nebūti vien kameros patalpose, bei turėti kiek įmanoma geresnę judėjimo laisvę.
Lukiškių TI-K Resocializacijos skyriaus 2019 m. vasario 13 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 65–66) nurodyta, kad Lukiškių TI-K vykdomos užimtumo priemonės: suimtųjų ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos tema, savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietų įstaigose prevencijos tema, kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietų įstaigose prevencijos tema, sudarytos galimybės lankytis mankštos kambaryje, mokytis anglų kalbos, naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauti sporto varžybose, savanorių organizuojamose užsiėmimuose, konkursuose, renginiuose ir t. t. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus turėjo galimybę lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (tinklinis, krepšinis, tritaškių metimas, prisitraukimų turnyras ir t. t.). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų galimybes susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija ir darbu, praplėsti akiratį, bei sudaryti galimybes efektyviau ginti savo teises ir sąmoningai vykdyti pareigas, ugdyti pilietiškumą bei teisinę sąmonę, mažinti neigiamą izoliaciją pastariesiems yra sudaryta galimybė naudotis riboto interneto prieiga. Pareiškėjas naudojosi savo teise ir lankėsi mankštos kambaryje, taip pat vasaros metu dalyvavo organizuojamuose sporto renginiuose lauke. Pareiškėjui buvo sudaromos galimybės lauke žaisti krepšinį, taip pat po vieną kartą per savaitę lankytis mankštos kambaryje.
Kaip matyti iš pateiktų duomenų, Lukiškių TI-K ėmėsi visų reikiamų priemonių bei aktyvių veiksmų, kad būtų sudarytos galimybės kuo ilgesnį laiką praleisti aktyviai, o ne kameroje, taigi, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko pareiškėjas privalo praleisti ne kameroje, taip pat į tai, kad sąlygos aktyviai veiklai buvo sudarytos, bei pareiškėjas jomis naudojosi, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs ankščiau nustatytą pažeidimą, o būtent, kad pareiškėjui 202 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nors kamerose ir buvo laikomas vienas, tačiau netinkamai atskyrus sanitarinį mazgą nuo prižiūrėjimo akutės ir tokie pažeidimai buvo tęstiniai bei ilgalaikiai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 400 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 10 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti pareiškėjui 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. V. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.