- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-08-30
- Bylos Nr.
- I-1092-189/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04076-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti atlyginti 1 680 Eur neturtinę žalą už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (I t., b. l. 1–20).
Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. Nurodo, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas pagal teisės aktų reikalavimus vienam asmeniui plotas, todėl taip pažeidė jo, kaip kalinčio asmens, teisę. Pareiškėjo teigimu, skaičiuojant plotą, tenkantį vienam asmeniui, turi būti nevertinami ir iš bendro ploto išskaičiuojami baldai, kiti daiktai ir sanitarinio mazgo patalpa. Kamerose įrengtas tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros, todėl negalėjo tinkamai juo naudotis, kadangi galėjo matyti kiti asmenys, t. y. nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu. Be to, pareiškėjas skunde reiškia pretenzija, kad kamerose nebuvo įrengtas pareigūno iškvietimo mygtukas, dušu naudotis galėjo tik 15 min. 1 kartą per savaitę, nebuvo užtikrinta saugi kalinimo aplinka, nes gyvenamojoje aplinkoje I-o korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose šiferiniuose stogo lakštuose yra asbesto. Pareiškėjas taip pat reiškia nusiskundimus dėl trumpo pasivaikščiojimo laiko (1 val.) gryname ore. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, todėl prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (1 t., b. l. 1–20).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 50–55).
Nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Atsakovės atstovo teigimu, tualeto įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Be to, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, 3.1 papunkčiu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.
Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nurodo, kad kalinčių asmenų pasivaikščiojimas organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka, be to, pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti jo prašomą žalą nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu (1 t., b. l. 50–55).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu kalėdamas Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. (1 t., b. l. 1–20).
Byloje pateiktas pareiškėjo įskaitos kortelės (gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas) duomenys patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. imtinai (1 t., b. l. 50–51, 56–59).
Reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, peržengia viešosios teisės ribas, todėl, sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto užtikrinimo
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų.
Ginčo laikotarpiui nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. – Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). Pažymėtina, kad HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 p. reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą T. prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą L. ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą O. prieš Lenkiją). EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
Byloje nėra ginčo dėl atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nurodytais laikotarpiais (b. l. 50–51, 56–59). Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m) vienam asmeniui (atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. kalint Lukiškių TI-K buvo nepažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, todėl šiuo atveju viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip nepagrįsti.
Dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose neįrengta pareigūnų iškvietimo sistema arba ji neveikia, todėl tenka ilgai belsti į duris, o kitų nuteistųjų beldimas į duris kelia didelį triukšmą. Pareiškėjo teigimu, aliarmo skambučio nebuvimas pareiškėjui sukėlė jo sveikatai ir gyvybei pavojingą aplinką bei didelius nepatogumus ir orumo pažeminimą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose nustatyta, kad nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017), laikytina, jog laisvės atėmimo vietose pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus turi būti įrengta.
Pažymėtina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Be to, pareiškėjas dėl kamerose neįrengto pareigūno iškvietimo į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 60). Skundo teiginiai, kad nesant aliarminio iškvietimo mygtukų, bet iškilus būtinybei prisišaukti priežiūros pareigūną tą padaryti būtų sudėtinga, laikytini abstraktaus, hipotetinio pobūdžio. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad padarytas pažeidimas – aliarminio iškvietimo mygtuko nebuvimas – nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų lemti neturtinės žalos kilimą. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengto ar neveikiančio pareigūnų iškvietimo patyrė garbės ir orumo pažeminimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju negalima pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu
Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad tualetas įrengtas prie durų, nėra uždaras, todėl jį būnant sanitariniame mazge, bet kada galėjo pamatyti budėtojas. Pareiškėjo teigimu, naudodamasis tualetu jausdavo diskomfortą, pažeminimą ir nepatogumų.
Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tačiau teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo nuomone, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis), juo besinaudodamas, nebūtų matomas kitų asmenų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamų potyrių.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Vadinasi, pareiškėjo keliamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas, Lukiškių TI-K nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. pripažintinas pagrįstu. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. pažeidė jo subjektinę teisę privatumo aspektu, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip pagrįsti. Pareiškėjas skunde dėl šio pažeidimo įvardija patirtą 340 Eur neturtinę žalą, tačiau žalos dydis bus vertinamas visoje ginčo apimtyje.
Dėl naudojimosi dušu tvarkos
Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl naudojimosi dušu tvarkos, kad jam suteikiama galimybė nusiprausti 15 min. viena kartą per savaitę.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovės atstovės teigimu, pagal Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymo „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas sutinka, kad kalinimo vietoje yra sudaryta galimybė nusiprausti po dušu 15 min. vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikti įrodymai, paneigiantys šias aplinkybes, Lukiškių TI-K administracijos veiksmuose pažeidimų nenustatyta, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmesti kaip nepagrįsti.
Dėl asbesto naudojimo Lukiškių TI-K statiniuose
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Tačiau pareiškėjas nenurodė, kad stogo lakštai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto atmestini.
Dėl teisės pasivaikščioti kiemelyje
Pareiškėjo skunde teigiama, kad jam buvo suteikiama tik 1 val. per dieną pasivaikščioti kiemelyje.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore (1 dalis). Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (2 dalis). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore.
Iš esmės pareiškėjas skunde sutinka, kad ginčo laikotarpiu buvo vedamas į lauką pasivaikščioti, išskyrus dienas, kai būdavo netinkamas oras pasivaikščioti, tačiau nesutinka su pasivaikščiojimo trukme. SVĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, nenustatant jokių išimčių ar išlygų. Pažymėtina, kad teismui nepateikta įrodymų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nevedamas į lauką pasivaikščioti ir dėl šios priežasties kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, t. y. dėl nesuteikto pasivaikščiojimo gryname ore. Teismui taip pat nepateikta kitų įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija sąmoningai siekė pažeisti šią pareiškėjo teisę ar kitu būdu apriboti, suvaržyti teisę į pasivaikščiojimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. SVĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė, todėl konstatuoti, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu pažeidė jo subjektinę teisę į pasivaikščiojimą, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti, nėra teisinio pagrindo. Taigi šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visas, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Nors pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo, kaip pasireiškė neturtinė žala, nekonkretizavo prašomos priteisti žalos dydžio, tačiau, įvertinus tai, kad jo kalinimo periodiškai laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. nustatytas privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimas, darytina išvada, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, todėl sudaro pagrindą pripažinti, kad buvo padaryta žala.
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti atlyginti 1 680 Eur neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d., tačiau pareiškėjo nurodyta suma yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui privatumas tualete, būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Vertinant žalos dydį atsižvelgiama taip pat į kalinimo trukmę, nustatytus pažeidimus (konstatuotas tik privatumo, naudojantis tualetu, pažeidimas), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 200 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. P. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti E. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.