- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-21
- Bylos Nr.
- e2-923-934/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00052-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Kvant“
- Kategorijos
- 3.5.14Vykdomasis raštas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kvant“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Aqua-technology group“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“, prašymą išduoti vykdomąjį raštą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Aqua-technology group“ (toliau – pareiškėja), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Projektų investicijos“, kreipėsi į teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo pagal patvirtintą taikos sutartį iš UAB „Kvant“ (toliau – atsakovė), kadangi ji nevykdo taikos sutarties sąlygų.
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateiktame atsiliepime į prašymą išduoti vykdomąjį raštą nurodė, kad vykdomojo rašto išdavimas pagal pareiškėjos pateiktą prašymą neatitiktų faktinės skolos dydžio ir situacijos esmės bei lemtų dvigubo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) taikymo atvejį atsakovės atžvilgiu. Atsižvelgdama į tai, prašė atmesti prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo arba sumažinti skolą 86 662,80 Eur suma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Panevėžio apygardos teismas 2024 m. spalio 15 d. nutartimi pareiškėjos prašymą išduoti vykdomąjį raštą tenkino.
4. Nurodė, kad UAB „Kvant“ nepateikė duomenų, jog tinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir yra sumokėjusi pareiškėjai už 2024 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius 42 894 Eur. Nesutiko su atsakove, kad vykdomojo rašto išdavimas neatitiktų faktinės skolos dydžio ir situacijos esmės bei lemtų dvigubo PVM taikymo atvejį atsakovės atžvilgiu, nes pasirašant taikos sutartį, šalys susitarė bei nurodė, kad atsakovė skolinga BUAB „Aqua-technology group“ 519 731,45 Eur. Pažymėjo, kad teismo patvirtinta taikos sutartis yra privaloma ir vykdoma pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo nutartyje dėl jos patvirtinimo, todėl sudarant taikos sutartį, UAB „Kvant“ turėjo įvertinti savo realias galimybes ją vykdyti. Vien tai, kad atsakovė, prisiėmusi įsipareigojimus pagal taikos sutartį mokėti kiekvieną mėnesį nustatyto dydžio įmoką, nevykdo šio įsipareigojimo, neleidžia vertinti, kad pateiktas prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo neatitinka faktinės skolos dydžio.
5. Atkreipė dėmesį, kad tarp šalių sudarytos ir patvirtintos taikos sutarties sąlygose nėra numatyta, jog atsakovei nevykdant įsipareigojimų pagal taikos sutartį, yra išduodamas vykdomasis raštas dėl visos skolos sumos. Atsižvelgdamas į tai, nusprendė, kad vykdomasis raštas išduodamas tik dėl nesumokėtos skolos sumos dalies už 2024 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius. Pažymėjo, kad taikos sutartyje numatyta, jog UAB „Kvant“ turėtų mokėti po 14 298 Eur kiekvieną mėnesį, todėl vykdomas raštas gali būti išduodamas dėl 42 894 Eur skolos išieškojimo pagal patvirtintą taikos sutartį.
Atsiliepimas
6. Nurodė, kad nors atsakovė pateiktame atsiliepime teigė, jog turėtų būti koreguojama taikos sutartimi nustatyta skolos suma, nes priešingu atveju ji būtų dvigubai apmokestinama PVM, tačiau iš atsakovės pateiktų PVM deklaracijų matyti, kad jos buvo pateiktos 2024 m. kovo 27 d, t. y. iki taikos sutarties patvirtinimo, taigi, nustatant grąžinamos skolos dydį, UAB „Kvant“ buvo žinoma apie PVM patikslinimą. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 646 straipsnio 3 dalis nenumato galimybės pakeisti pačios taikos sutarties sąlygų, o šalių susitarimu nustatytos skolos dydis yra esminė taikos sutarties sąlyga.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atsakovė UAB ,,Kvant“ (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 15 d. nutartį ir klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
Atsiliepimas
7.1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantė pateikė atsiliepimą, kuriame kėlė esminį materialinio teisinio santykio ir faktinių aplinkybių klausimą – apeliantės reali skola yra mažesnė dėl jos prisiimtos PVM mokėjimo prievolės. Skola susiformavo pagal vienuolika PVM sąskaitų faktūrų, dėl kurių apeliantė buvo priversta atlikti mokestinių deklaracijų veiksmus. Pagal sąskaitas faktūras apskaitytas 86 662,80 Eur PVM tapo apeliantės mokestine prievole. Apeliantei teko koreguoti mokestines ataskaitas ir jas pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI).
7.2. Apeliantė siekė spręsti situaciją dėl PVM mokėjimo prievolės jai perkėlimo, tačiau klausimas nebuvo sprendžiamas. Siekdami sudaryti apeliantei spaudimą, pareiškėjos atstovai netgi inicijavo apeliantės nemokumo (bankroto) bylą, kurios pasekmės verslo subjektui yra reikšmingos, t. y. vien pats savaime bylos iškėlimo faktas turi įtakos bendrovės veiklai. Nors klausimą dėl skolos faktinio dydžio teisinio įforminimo buvo žadama atlikti vėliau, tačiau pareiškėjos prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, įrodo, kad spręsti klausimą dėl tikslaus skolos dydžio ketinimų nebuvo.
7.3. Faktinė apeliantės skola pareiškėjai yra 86 662,80 Eur mažesnė, o tai yra reikšminga suma, taigi egzistuoja neatitikimas tarp deklaruotos skolos sumos ir faktiškai egzistuojančios. Apeliantė nevengia prievolės atsiskaityti ir mokėti pareiškėjai skolą, tačiau suma turi būti aiški, nedviprasmiška ir atitinkanti realią situaciją. Apeliantei negali galioti dvigubos skolos dydžio principas, t. y. pareiškėjos atžvilgiu pardavimo PVM ir VMI atžvilgiu ta pati PVM prievolė už pareiškėją.
7.4. Atsakovės pozicija dėl skolos dydžio sumos liko neįvertinta. Teismas neatsižvelgė, kad skolos dydis neatitinka tikrovės ir buhalterinės apskaitos dokumentų, taigi, apeliantė turi mokėti PVM tiek pareiškėjai, tiek ir į valstybės biudžetą. Kitaip tariant, apeliantė turi mokėti du kartus tą pačią mokestinę prievolę. Apeliantės įsitikinimu, tokia situacija pati savaime negalima teisinėje valstybėje, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta.
8. Pareiškėja BUAB „Aqua-technology group“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Projektų investicijos“, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o tuo atveju jei teismas nuspręstų apeliantės skundą tenkinti – spręsti klausimą dėl nemokumo (bankroto) bylos apeliantei iškėlimo. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
8.1. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl įsiskolinimo dydžio buvo aptartos iki taikos sutarties pasirašymo tarp šalių vykusių derybų metu, o įvykusių derybų rezultatas yra įtvirtintas Panevėžio apygardos teismo patvirtintos taikos sutarties sudarymo dieną.
8.2. Apeliantė yra skolinga pareiškėjai 519 731,45 Eur. Patvirtinta taikos sutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Teismo patvirtinta taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas. Taikos sutarties 6 punkte abi taikos sutarties šalys pažymėjo, kad joms yra žinomos taikos sutarties sudarymo teisinės pasekmės, be kita ko, tai, jog įsiteisėjus nutarčiai, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, ji bus privaloma valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turės būti vykdoma visoje Lietuvoje. Atskirąjį skundą pareiškėja vertina kaip bandymą vilkinti skolos išieškojimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta išduoti vykdomąjį raštą dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies, yra pagrįsta ir teisėta.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)pagrįstumo
12. Teismo patvirtinta taikos sutartis turi šalims galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra vykdytinas dokumentas. Teismo patvirtinta taikos sutartis vykdoma pagal tokias formuluotes ir tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo nutartyje dėl jos patvirtinimo.
13. CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą; teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti.
14. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą CPK 646 straipsnio 3 dalies pagrindu, svarbu nustatyti faktą, jog taikos sutartis yra nevykdoma ir įvertinti, ar taikos sutarties sąlygos, dėl kurių vykdymo prašoma išduoti vykdomąjį raštą, yra aiškios, ar šalys jas supranta vienodai ir apskritai ar jos gali būti priverstinai vykdomos, ar neprašoma išduoti vykdomąjį raštą ir dėl reikalavimų, dėl kurių vykdymo nebuvo susitarta taikos sutartyje, nors jie ir susiję su šalių ginču, kuris buvo sprendžiamas byloje, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017).
15. Vykdomajame rašte negali būti įrašomas kitoks šalių susitarimo turinys nei tas, kuris nurodytas taikos sutartį patvirtinančioje teismo nutartyje. Vykdomajame rašte turi būti pažodžiui nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-528-706/2015). Taigi, vykdomojo rašto išdavimo procese teismas neturi teisės keisti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų.
16. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2024 m. liepos 30 d. nutartimi atsisakė apeliantei iškelti nemokumo (bankroto) bylą ir patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp BUAB „Aqua-technology group“ ir UAB „Kvant“. Taikos sutartimi šalys susitarė, kad taikos sutarties sudarymo dieną UAB „Kvant“ yra skolinga pareiškėjai 519 731,45 Eur. Taikos sutartimi šalys taip pat susitarė, kad UAB „Kvant“ 519 731,45 Eur skolą moka tokia tvarka: 5 000 Eur sumoka taikos sutarties pasirašymo dieną, o likusią sumą, kuri sudaro 514 731,45 Eur, įsipareigoja sumokėti BUAB „Aqua-technology group“ lygiomis dalimis po 14 298 Eur kiekvieną mėnesį per 36 kalendorinius mėnesius nuo taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos, paskutinį mėnesį sumokant visą skolos likutį. Minėta teismo nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugpjūčio 8 d. Apeliantei nevykdant taikos sutarties sąlygų, pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą.
17. Apeliantė atskiruoju skundu neginčija, kad pagal teismo patvirtintą taikos sutartį turėjo pareigą kiekvieną mėnesį po taikos sutarties patvirtinimo mokėti pareiškėjai po 14 298 Eur, tačiau šios pareigos nevykdė. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, neatsižvelgė į apeliantės atsiliepime į prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo nurodytas aplinkybes, o būtent, kad pareiškėjai tapus nemokia, nevykdant mokestinių prievolių į valstybės biudžetą, apeliantė pagal VMI nurodymą buvo priversta tikslinti PVM deklaracijas ir prisiimti prievolę dėl PVM mokėjimo už pareiškėją – apeliantė vietoje pareiškėjos tapo skolinga VMI 86 662,80 Eur PVM. Apeliantės įsitikinimu, vykdomojo rašto išdavimas pagal pareiškėjos prašymą neatitiktų faktinės skolos dydžio ir situacijos esmės bei lemtų dvigubo PVM taikymo atvejį, taigi, byloje turi būti arba atmetamas prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, arba koreguojama skolos suma ją sumažinant 86 662,80 Eur.
18. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos taikos sutarties turinys patvirtina, kad šiuo susitarimu apeliantė pripažino, jog yra skolinga pareiškėjai 519 731,45 Eur. Taikos sutarties patvirtinimo dieną įsipareigojo sumokėti 5 000 Eur, o likusią skolos dalį (514 731,45 Eur) grąžinti dalimis, po 14 298 Eur kiekvieną mėnesį per 36 kalendorinius mėnesius nuo taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos. Taigi, taikos sutarties sąlygos tiek dėl skolos dydžio, tiek dėl mokėjimo tvarkos yra pakankamai aiškios ir nedviprasmiškos, todėl jų pakeitimas (sumažinus skolą 86 662,80 Eur) prilygtų taikos sutarties esminių sąlygų korekcijai, o ne jų vykdymo pakeitimui pagal CPK 646 straipsnio 3 dalį.
19. Nors apeliantė atskirajame skunde remiasi argumentu, kad taikos sutartyje nurodyta skolos suma neatitinka faktinio skolos dydžio, tačiau, viena vertus, apie tai apeliantei buvo žinoma iki teismo nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo priėmimo. Šią aplinkybę patvirtina byloje pačios apeliantės pateiktos PVM deklaracijos (DOK-5180), kuriose nurodyta jų pateikimo VMI data. Kita vertus, šalys patvirtino, kad taikos sutartis sudaryta laisva valia, be jokio spaudimo, prievartos ar apgaulės, taip pat tai, jog visiškai sutinka su taikos sutarties sąlygomis, jas supranta ir, kaip atitinkančias šalių interesus, įsipareigoja jų nepažeisti (taikos sutarties 5 punktas). Taigi, apeliantė su taikos sutarties sąlygomis sutiko, ją pasirašė, atitinkamai prisiėmė su tuo susijusius įsipareigojimus. Vien deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad jautė spaudimą, ar vėliau ketino koreguoti skolos sumą, nepaneigia apeliantės pareigos vykdyti taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus bei neįrodo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumo.
20. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria Panevėžio apygardos teismas nutarė išduoti pareiškėjai BUAB „Aqua-technology group“ vykdomąjį raštą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. liepos 30 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 1 punkto ir 2 punkto sąlygų nevykdymo, yra teisėta ir pagrįsta, o apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jos panaikinti. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.