- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- 1A-169/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00174-2007-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Regina Gaudutienė, Laima Garnelienė (pran.)
- Kaltinamasis
- R. P.
- Advokatai
- Evaldas Onaitis, Elena Žilėnienė
- Kategorijos
- 1.2.14.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.3.6.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės ir civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.
R. P. panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Panaikintas (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros prokuroro 2008 m. gegužės 12 d. nutarimas, kuriuo paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į R. P. nuosavybės teise priklausantį turtą – sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir statinius, įrenginius sodo sklype Nr. (duomenys neskelbtini), esančius sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini).
UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė: (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) filiale, veikusiame adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1999 m. lapkričio 11 d. iki 2004 m. sausio 6 d. ir veikusiame adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2004 m. vasario 2 d., dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filialo direktoriumi nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. sausio 23 d. pagal 1999 m. lapkričio 16 d. UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus įsakymą Nr. 27 ir darbo sutartį Nr. 60, nuo 2002 m. sausio 24 d. iki 2002 m. spalio 22 d. filialo pardavėju pagal 2002 m. sausio 24 d. darbo sutartį Nr. 90, nuo 2002 m. spalio 23 d. iki 2004 m. vasario 2 d. filialo direktoriumi pagal 2002 m. spalio 22 d. UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus įsakymą Nr. PS 2002-07, 2004 m. vasario 2 d. UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filialą reorganizavus į UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvę, bendrovės parduotuvėje, veikusioje adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2004 m. vasario 2 d. iki 2006 m. rugsėjo 4 d. dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvės vedėju, nuo 2004 m. vasario 2 d. pagal UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus 2004 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. 04-02P, 2004 m. kovo 1 d. potvarkį ir 2005 m. gruodžio 1 d. darbo sutartį Nr. 134 bei būdamas materialiai atsakingas pagal 1999 m. lapkričio 16 d. sudarytą ir pasirašytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį už bendrovės jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, t. y. įsipareigojęs tausoti saugojimui ar kitiems reikalams jam perduotas bendrovės materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai, laiku pranešti bendrovės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui, užtikrinti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitos tvarkymą ir nustatyta tvarka prekinių-piniginių ataskaitų paruošimą ir pateikimą buhalterijai, būdamas pasirašytinai supažindintas su 2002 m. sausio 25 d. pardavėjo pareigybine instrukcija ir 2004 m. kovo 1 d. parduotuvės vedėjo pareigybine instrukcija, privalėdamas rūpestingai saugoti jam patikėtas materialines vertybes ir iki kito mėnesio 6 dienos pateikti visus praėjusį mėnesį užpildytus dokumentus: kasos knygą, prekių pirkimo ir pardavimo dokumentus, avansines apyskaitas, komisinius susitarimus ir ataskaitą, organizuoti sandėlių ūkio darbą, įgyvendinant priemones materialinių vertybių apsaugai, jų operatyviam išdavimui, kontroliuoti materialinių vertybių atsargas ir jų išdavimą, laikytis ir kontroliuoti, kad būtų laikomasi ginklų ir šaudmenų apskaitos įmonėse taisyklių ir reikalavimų, nuo 2001 m. spalio 23 d. iki 2006 m. rugsėjo 6 d., tiksliai tyrimu nenustatytomis dienomis ir valandomis, pažeisdamas UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus ir pardavėjo, UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvės vedėjo pareigybinių instrukcijų nuostatas ir reikalavimus bei visiškos materialinės atsakomybės sutarties nuostatas, t. y. nesaugodamas jam perduotų materialinių vertybių, nesiimdamas priemonių, užkertančių kelią žalai, laiku nepranešdamas bendrovės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui, tinkamai netvarkydamas jam patikėtų materialinių vertybių apskaitos, nustatyta tvarka nerengdamas ir neteikdamas prekinės, piniginės ar kitos ataskaitos apie materialinių vertybių judėjimą ir likučius, prekių išlaidavimo operacijų UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filiale, (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvėje neįformindamas apskaitos dokumentais ir neapskaitydamas bendrovės buhalterinėje apskaitoje, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nepagrįsdamas apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, prekių gabenimo važtaraščiais, vidaus važtaraščiais), pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – pinigus (132 734,07 Lt), o būtent: pagal 2006 m. sausio 4 d. – rugsėjo 8 d. laikotarpio pabaigai apskaičiuotą materialinių vertybių (18 023,82 vnt. už 81 633,63 Lt) trūkumą (po prekių pertekliaus užskaitos), padarytą materialinių vertybių (15 126,82 vnt. prekių trūkumą už 76 238,54 Lt), slėpdamas inventorizacijos aprašuose faktišką materialinių vertybių likutį, įrašydamas juose dokumentinį prekių likutį, pardavęs minėtas prekes ir iš pirkėjų gavęs pinigus, jų neįnešė į bendrovės kasą, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, turtą – pinigus (76 238,54 Lt) bei būdamas pasirašytinai supažindintas su 2002 m. spalio 24 d. kasininko pareigybine instrukcija ir būdamas materialiai atsakingas už visų jo priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, kuriuos įmonė gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo ir neturėdamas teisės patikėti jam pavesto darbo kitiems asmenims, nors jie būtų tos pačios įmonės darbuotojai, pažeisdamas kasininko pareigybinę instrukciją bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 4 punkto reikalavimus pinigus iš kasos išmokėti pagal kasos išlaidų orderį ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus: mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus, ne visas iš bendrovės (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filialo ir (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvės kasos išmokėtų pinigų sumas įformindamas apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais, ne visus pinigus, gautus už parduotas prekes, įnešdamas į bendrovės (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją sąskaitą, kartu pažeisdamas parduotuvės vedėjo pareigybinės instrukcijos 3.2 dalies reikalavimus, privalėdamas darbo dienomis iki 10 val. pinigus, praėjusią dieną inkasuotus iš kasos aparatų, esančių parduotuvėje, įnešti į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą, o esant inkasuotai sumai mažesnei nei 300 Lt, pinigus įnešti kartu su kitos dienos apyvarta, nuo 1999 m. lapkričio 11 d. iki 2006 m. rugsėjo 8 d. kasos knygoje rodydamas ne faktinį piniginių lėšų likutį, o dokumentinį piniginį likutį – 56 212,83 Lt bei kasoje neužpajamavus 2006 m. rugpjūčio 5 d. įplaukų – 282,70 Lt pajamų iš kasos aparato, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, turtą – pinigus (56 495,53 Lt), padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) bendrą 132 734,07 Lt (76 238,54 Lt + 56 212,83 Lt + 282,70 Lt) turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas R. P. dėl šio kaltinimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, nes teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas R. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nepagrįstai motyvavo tuo, kad R. P. nebuvo atsakingas už buhalterinę apskaitą. Iš kaltinamojo akto matyti, kad jam ir nebuvo pateikti kaltinimai pagal BK 222 ir 223 straipsnius. Nesutinka ir su tuo, kad kaltinamasis aktas prieštaringas ir nesuprantamas. Kaltinamajame akte aiškiai nurodyta, kad buvo nustatytas 2 897 vnt. prekių už 5 395,09 Lt perteklius, todėl sumažėjo prekių skaičius ir pinigų suma.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai vadovaujasi ne specialistų išvadomis Nr. 5-5/51 ir Nr. 5-5/9, o tik 2010 m. gegužės 7 d. ekspertizės aktu Nr. 11-3554 (09) ir 2012 m. birželio 27 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1080 (11) ir todėl nurodė, kad nėra nustatyta, koks realus prekių trūkumas ar perteklius, t. y. neaišku, ar yra padaryta žala UAB (duomenys neskelbtini), ir jei padaryta, tai kokio dydžio. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nebuvo atskleista kaip ir kokiu būdu vyko pasisavinimas, nes nustatyta, jog parduota 17 šautuvų už 23 786,28 Lt. Pirmosios instancijos teismas nors šį faktą ir konstatavo, tačiau nieko nepasisakė dėl pinigų neįnešimo į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą už parduotus šautuvus.
Be to, teismas nevertino ir visiškai nepasisakė apie 2008 m. balandžio 16 d. specialisto išvadą Nr. 5-5/26 ir 2009 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvadą Nr. 5-5/52. Pirmosios instancijos teismas neįvertino specialistės R. Pa. teismo posėdžio metu duotų parodymų, todėl padarė nepagrįstą išvada, jog tyrimą atlikę specialistai išvadas padarė imdami kaip pagrindą UAB (duomenys neskelbtini) inventorizacijas, atliktas (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvėje. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2006 m. rugsėjo 6 d. UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) parduotuvės kasos inventorizacijos metu buvo nustatytas 56 212,83 Lt grynųjų pinigų trūkumas (2006 m. rugsėjo 6 d. inventorizacijos aktas Nr. 2006-01 IK). Minėtame akte parduotuvės vedėjas R. P. pažadėjo 56 212,83 Lt trūkumą padengti iki 2006 m. spalio 1 d., tačiau to nepadarė. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 04-06P nuo 2004 m. vasario 2 d. R. P. buvo paskirtas parduotuvės kasininku, kuris buvo atsakingas už pinigų saugumą parduotuvės kasoje, kasos operacijų vykdymą, įvykusių kasos operacijų apskaitą.
Prokurorė nurodo, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 29 punktu ir atkreipti dėmesį į tai, kad prokuroro 2010 m. birželio 19 d. nutarimu dėl L. N. ikiteisminis tyrimas nutrauktas nustačius, kad jos padarytoje veikoje yra administracinio teisės pažeidimo požymių, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 173¹ straipsnio 1 dalyje. L. N. buhalterinės apskaitos dokumentus pagal UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymus ir potvarkius privalėjo pateikti R. P.. Teismas nenustatęs, kad R. P. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, iš kaltinimo šią aplinkybę galėjo pašalinti.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
Priteisti iš R. P. 174 375,83 Lt (šimtą septyniasdešimt keturis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt penkis Lt ir aštuoniasdešimt tris ct) turtinės žalos civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Civilinis ieškovas UAB (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su nuosprendžiu, nes teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė R. P. kaltumą patvirtinančius įrodymus ir padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismas nuosprendyje nepagrįstai teigia, kad kaltinimas R. P. yra neaiškus, nors pats kaltinamasis teismui pareiškė, kad supranta kuo yra kaltinamas ir prisipažino kaltu. Apklausiamas teismo posėdyje R. P. paaiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Pažymi, jog kaltinamasis negalėjo prisiminti visų aplinkybių, nes praėjo ilgas laiko tarpas nuo nusikalstamos veikos iki bylos išnagrinėjimo, tačiau iš esmės jis prisipažino kaltu. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tuo, kad nenustatyta ką būtent pasisavino R. P. – ar prekes, ar pinigus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nesivadovavo inventorizacijos aktuose, specialistų išvadose Nr. 5-5/9, Nr. 5-5/51, Nr. 5-5/226, ekspertizių aktuose Nr. 11-3554 (09), Nr. 11-1080 (11) nustatytomis aplinkybėmis, liudytojų parodymais, kurie patvirtino, jog jie pirko šautuvus ir šaudmenis, sumokėjo pinigus R. P.. Tokie liudytojų parodymai tik patvirtina, jog R. P. veikė pagal iš anksto apgalvotą taktiką siekdamas pasisavinti bendrovės pinigus, t. y. neįnešdamas pinigų į bendrovės kasą juos pasisavino. Ekspertizės aktu Nr. 11-3554 (09) nustatyta, koks yra pinigų, prekių ir bendras materialinių vertybių trūkumas.
Teigia, kad nesvarbu ar per ilgą laikotarpį R. P. pasisavino didelį kiekį smulkių prekių, ar pasisavino pinigus, pardavęs šias prekes ir neįnešęs pinigų į bendrovės kasą, nes pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys Nr. 2K-171/2010, 2K-208/2008, 2K-7-198/2008, 2K-733/2007, 2K-123/2007). Pažymi, kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas (kasacinės nutartys 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009).
Kilus neaiškumams dėl R. P. pasisavintų prekių ar pinigų sumos, teismas turėjo tikslinti kaltinimą kaip numato BPK 256 straipsnis, o ne išteisinti R. P. ir atmesti civilinį ieškinį. Be to, teismas atmesdamas civilinį ieškinį pažeidė UAB (duomenys neskelbtini) interesus ir teises, užkirto kelią žalos išieškojimui civilinio proceso tvarka, nors yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, jog R. P. atitinka BK 183 straipsnyje numatytos veikos subjekto požymius.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo motyvai yra neaiškūs ir prieštaringi, t. y. ar teismas išteisino R. P. neįrodžius jo kaltės, ar iš viso nebuvo padaryta nusikalstama veika, todėl buvo padarytas esminis pažeidimas sukliudęs teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą proceso sprendimą.
Prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, patenkinti UAB (duomenys neskelbtini) 174 072,86 Lt civilinį ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė ir civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinius skundus patenkinti, išteisintasis R. P. ir jo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) – tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas pagrįstai išteisino R. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tačiau išteisinimo pagrindą, kaip ir rašoma civilinio ieškovo apeliaciniame skunde, nurodė prieštaringai. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, jog vadovaujamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Toliau gi rašoma, jog išteisinama neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, kas atitinka BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.
Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.
Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.
Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant, ar vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės (šiuo atveju filialo, parduotuvės) turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą).
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog išteisintajam R. P. pagal pareigas – filialo direktoriaus, kasininko, ginklininko, parduotuvės vedėjo atskirais jo darbo laikotarpiais buvo patikėtas (buvo jo žinioje) UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filialo (po reorganizacijos (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvės) turtas. Taigi, būtina nustatyti, ar jis su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu elgėsi kaip su nuosavu ir taip pažeidė jam suteiktus įgaliojimus, ar toks turtas iš teisėto kaltininko valdymo perėjo į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai buvo pasisavinamas.
Pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis turto pasisavinimo aplinkybes, padarė išvadą, jog kaltinimas R. P. yra prieštaringas ir nesuprantamas. Iš tiesų kaltinimas yra painus, išdėstytas nesklandžiai, tačiau jį analizuojant galima padaryti išvadą, jog nusikaltimo padarymo laikas apima visą išteisintojo darbo laikotarpį UAB (duomenys neskelbtini), t. y. nuo 1999 m. lapkričio 11 d. iki 2006 m. rugsėjo 6 d. nepriklausomai nuo to kokias pareigas jis ėjo šiuo laikotarpiu, o inkriminuojamas turto – pinigų 132 732, 07 Lt sumai pasisavinimas susideda iš dviejų dalių, t. y. 76 238, 54 Lt už 15126, 82 vnt. prekių trūkumą (po prekių pertekliaus užskaitos) ir 56 495,53 Lt grynųjų pinigų kasoje trūkumas. Kaip pinigų pasisavinimo būdas pirmuoju atveju nurodoma, jog jis pardavęs minėtas prekes ir iš pirkėjų gavęs pinigus – 76 238, 54 Lt, jų neįnešė į bendrovės kasą, o antruoju atveju, galima spėti, kad inkasuotus pinigus – 56 212, 83 Lt neįnešė į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą bei neužpajamavo 282,7 Lt ir tokiais būdais pasisavino visas pinigų sumas. Visas turtas ir pinigai buvo jam patikėti ir buvo jo žinioje pagal pareigas, su juo 1999 m. lapkričio 16 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
Kaltinime nurodomi R. P. darbo laikotarpiai ir konkrečios pareigos:
1999 m. lapkričio 16 d. – 2002 m. sausio 23 d. UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filialo direktorius,2002 m. sausio 24 d. – 2002 m. spalio 22 d. filialo pardavėjas,2002 m. spalio 23 d. – 2004 m. vasario 2 d. filialo direktorius,2004 m. vasario 2 d. – 2006 m. rugsėjo 4 d. UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvės (filialo pavadinimas po reorganizacijos) vedėjas.
Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiam kaltinimui patvirtinti trūksta įrodymų.
Iš bylos dokumentų matyti, kad R. P. į darbą UAB (duomenys neskelbtini) buvo priimtas 1999 m. lapkričio 16 d. (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareigoms (1 t., b. l. 6, 62) ir tą pačią dieną su juo kaip su filialo direktoriumi sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (1 t., b. l. 70). Tačiau jau 2001 m. lapkričio 5 d. laikinai (duomenys neskelbtini) filialo direktoriumi priimamas R. G. (1 t., b. l. 78), kuris 2002 m. sausio 24 d. paskiriamas direktoriumi nuolatiniam darbui ir dirba šiose pareigose iki 2002 m. spalio 23 d. (1 t., b. l. 79). Taigi, jau pirmasis kaltinime nurodytas R. P. darbo laikotarpis, kaip ir konstatavo apygardos teismas, neatitinka realios padėties. 2001 m. spalio 17 d. UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymu buvo numatyta atlikti materialinių vertybių inventorizaciją bendrovės (duomenys neskelbtini) filiale (2 t. b. l. 17). Byloje yra 2001 m. spalio 23 d. (duomenys neskelbtini) filialo kasos inventorizacijos aprašas, kuriame nurodyta, jog inventorizacijos metu faktiškai rasta 2 202,49 Lt, tačiau neaišku, ar tai atitinka buhalterinės apskaitos duomenis, nes apraše apie tai nėra jokio įrašo (2 t., b. l. 97). Iš 2012 m. birželio 27 d. teismo ekspertizės akto Nr. 11-1080(11) galima spręsti, jog 2001 m. spalio 23 d. filialo kasoje susidarė 23 142, 18 Lt dokumentinis pinigų likutis (11 t., b. l. 229). Bendrovės buhalterė liudytoja L. N., kuri buvo minėtos inventorizacijos komisijos narė, patvirtino, kad pinigų trūkumas tikrai buvo nustatytas, tačiau kadangi R. P. pinigus grąžino, tai tas trūkumas nebuvo rodomas. Byloje yra kasos išlaidų orderis, surašytas pažeidžiant jam keliamus reikalavimus, pagal kurį išteisintajam R. P. (apie tai galima spręsti tik iš orderyje esančio parašo) buvo išmokėta 22 306,19 Lt. Orderio viršuje yra du įrašai apie pinigų grąžinimą – 3 900 Lt ir 13 850 Lt, tačiau kas grąžino šiuos pinigus neaišku. Taip pat, nėra ir kasos pajamų orderių dėl šių pinigų priėmimo. Be to, nustatyta trūkumo suma neatitinka išlaidų orderyje įrašytai sumai, o grąžinta suma – 17 750 Lt mažesnė nei nustatytas trūkumas ir nei išmokėta pagal kasos išlaidų orderį. Tai konstatuota ir 2008 m. sausio 31 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/9 (2 t., b. l. 77-79). Tuo pačiu šioje išvadoje nurodoma, kad „laikotarpiu nuo 2001-01-01 iki 2001-10-23 iš UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filialo kasos buvo išmokėti 23 142,18 Lt, o laikotarpiu nuo 2001-10-23 iki 2002-10-23 minėta pinigų suma į filialo kasą buvo įnešta“. Tai sektų ir iš liudytojų L. N. (4 t., b. l. 128, 8 t. b. l. 64, 12 t., b. l. 120) bei R. G. (4 t., b. l. 92, 8 t., b. l. 60) parodymų. Nors kaltinamajame akte nurodytas grynųjų pinigų pasisavinimo laikotarpis nurodomas nuo 1999 m. lapkričio 11 d. iki 2006 m. rugsėjo 8 d. (11 t., b. l. 37), tačiau trūkstama pinigų suma 56 212,83 Lt imama iš 2006 m. rugsėjo 6 d. inventorizacijos akto Nr. 2006-01 IK (1 t., b. l. 97-98) už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 4 d., kai inventorizacijos metu nebuvo nustatyta jokio trūkumo ar pertekliaus (1 t., b. l. 95, 96) iki 2006 m. rugsėjo 8 d. Tokiu būdu darytina išvada, jog prokurorė surašydama kaltinamąjį aktą taip pat pripažino, jog grynųjų pinigų 23 142, 18 Lt trūkumas, nustatytas 2001 m. spalio 23 d., yra grąžintas. Ekspertė M. K. pirmiau minėtame ekspertizės akte daro prielaidą, „kad pagal 2006-09-06 inventorizacijos aktą Nr. 1K nustatytas 56 483,84 Lt piniginių lėšų trūkumas UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvėje galėjo susidaryti tokiais laikotarpiais: 23 142,18 Lt per 1999-11-11 – 2001-10-23 laikotarpį ir 33 341,66 Lt per 2001-10-24 – 2006-09-06 laikotarpį“ (11 t., b. l. 237). Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą nepavyko pašalinti šio prieštaravimo, todėl tikėtina bendrovės buhalterės liudytojos L. N. parodymais apie tai, kad 23 142,18 Lt buvo grąžinti, nes ir vėlesniuose bendrovės buhalteriniuose dokumentuose ši suma kaip trūkumas neatsispindi. Be to, tai nurodyta ir 2010 m. birželio 19 d. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl L. N. (10 t., b. l. 90-97). Tokiu būdu apelianto civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinio skundo argumentas, kad, kai bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas, šioje konkrečioje situacijoje dėl pirmiau aptartų aplinkybių yra nepagrįstas. Taigi, apygardos teismo išvada apie tai, kad trūksta įrodymų, jog ši pinigų suma buvo R. P. pasisavinta, atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje daugiau kokių nors duomenų, kad R. P. būtų gavęs kitų pinigų iš bendrovės pagal kasos išlaidų orderį, nėra.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė analogišką išvadą ir dėl prekių, kurios po 2001 m. spalio 22–23 d. vykusios inventorizacijos įformintos atskiru sandėliu ( (duomenys neskelbtini) filialas „N“), trūkumas 15 282,02 Lt sumai. 2012 m. birželio 27 d. ekspertizės akte Nr. 11-1080(11) prekių trūkumo suma nurodyta 18 049 Lt (11 t., b. l. 193). R. P. į kaltinimą įtraukta, kad jis pasisavino 14 693,66 Lt už prekes buvusias tame „N“ sandėlyje, įvertinus tai, kad iki 2006 metų rugsėjo mėnesio inventorizacijos dalis prekių atsirado (11 t., b. l. 58). Byloje yra 2001 m. spalio 31 d., nors inventorizacija vyko 2001 m. spalio 22-23 d., sandėlio inventorizacijos žiniaraštis (2 t., b. l. 105-164), kuris neatitinka tokiems dokumentams keliamų reikalavimų. 2008 m. sausio 31 d. specialisto išvadoje N r. 5-5/9 nurodyta, kad „inventorizacijos aprašų lapų pabaigoje nenurodyti susumuoti faktiškai rasto viso turto kiekis ir faktiškai rasto turto suma, kaip to reikalaujama Inventorizacijos tvarkos 58 punkte. Tyrimui taip pat nebuvo pateiktas sutikrinimo žiniaraštis, kurį remiantis Inventorizacijos tvarkos 63 punktu, bendrovė turėjo sudaryti radus turto likučių nukrypimų. Be to, inventorizacijos aprašuose nenurodyta materialinių vertybių neatitikimo suma (t. y. neįvardintas nei trūkumas, nei perteklius). Dėl minėtų priežasčių pagal pateiktus dokumentus (inventorizacijos aprašus) nebuvo galima nustatyti koks 2001 m. spalio 22-23 dienomis atliktos inventorizacijos metu buvo nustatytas materialinių vertybių neatitikimų su buhalteriniais apskaitos duomenimis rezultatas“ (2 t., b. l. 82). Analogiškai nurodyta ir pirmiau minėtame ekspertizės akte: „kokiu būdu sudaryti minėti dokumentai, neaišku, kadangi pateiktame Sandėlio inventorizacijos žiniaraštyje faktiškai rastų prekių bendras kiekis ir suma nenurodyti, nustatytas trūkumas (perteklius) neapskaičiuotas (11 t., b. l. 193). Iš tikrųjų byloje esantį tokį sandėlio inventorizacijos žiniaraštį galima laikyti tik juodraščiu. Liudytoja L. N. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad minėta inventorizacija negerai buvo suforminta, tačiau jos manymu prekės sandėlyje „N“ liko R. P. žinioje, tuo pačiu pripažino, jog „tą prekę, kurią parduodavo iš „N“ sandėlio, tai nurašydavo tas, kas tuo momentu suvesdavo pardavimo dokumentus“. Be to, dalis prekių, kurių buvo pasigesta 2001 m. spalio mėnesį, vėliau atsirado. Jos atsirado ne tik parduotuvei vadovaujant R. P., bet ir R. G. vadovavimo metu. Taip pat, kai kurios prekės, nors įtrauktos kaip trūkstamos, iš tiesų jau buvo anksčiau parduotos, pvz., graižtvinis šautuvas 85RH 30-60 HUN (9 t., b. l. 63). Taigi apygardos teismo išvada, jog neaišku, kokiu pagrindu šių prekių vertė įtraukta į kaltinimą, yra pagrįsta, nes jų trūkumas netinkamai įformintas, o vėliau, grįžus į darbą R. P. jos nebuvo jo žinioje (nebuvo jam patikėtos), todėl negalima neabejotinai tvirtinti, kad jis šias prekes ar gautus už jas pinigus pasisavino.
Nuo 2001 m. lapkričio 5 d. iki 2002 m. spalio 23 d. parduotuvės vedėjo pareigas ėjo R. G.. Jam perimant vadovavimą parduotuvei sandėlyje „N“ įformintos prekės nebuvo fiksuotos kaip trūkumas. 2002 m. spalio 23 d. R. P. perimant vadovavimą parduotuvei nėra jokių duomenų, kad jis perėmė ir minėtą sandėlį „N“. 2002 m. spalio 23 d. perdavimo akte nurodyta, jog R. G. perduoda R. P. materialines vertybes-atsargas, inventorizuotas 2002 m spalio 23 d. inventorizacijos apraše Nr. 1, sumoje 128 804, 8 Lt iš viso 22 081,6 vnt. (1 t., b. l. 136). Iš šio aprašo (1 t., b. l. 137-138) neaišku, ar buvo skaičiuojamos faktiškai esančios prekės, nes aprašo eilutės ne visos užpildytos. 2012 m. birželio 27 d. ekspertizės akte Nr. 11-1080(11) konstatuojama: „kadangi apraše faktiškai rastų prekių skiltis neužpildyta, o suminiame lape faktiškai rastų prekių suma nenurodyta, neaišku, ar buvo perduotas dokumentinis prekių likutis, ar perduotos faktiškai suskaičiuotos prekės“ (11 t., b. l. 197). Liudytojas R. G. parodė, kad neprisimena, ar jam išeinant iš darbo buvo atlikta inventorizacija, atrodo, jog skaičiavo visas prekes (11 t., b. l. 24).
2002 m. sausio 24 d. – 2002 m. spalio 22 d. (1 t., b. l. 63, 64) laikotarpiu R. P. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filiale pardavėju. Kaltinamajame akte šis laikotarpis taip pat nurodomas kaip turto – pinigų pasisavinimo laikotarpis (11 t., b. l. 37), nepriklausomai nuo to, kad filialui vadovavo R. G.. Taip pat R. G. 2001 m. lapkričio 6 d. buvo supažindintas ir su kasininko pareigybine instrukcija (1 t., b. l. 83). Iš to galima daryti prielaidą, kad iki 2002 m. spalio 23 d., t. y. iki tol kol dirbo filialo direktoriumi, jis vykdė ir kasininko funkcijas, nors tokio įsakymo nėra. Taigi, neabejotinai aptartu laikotarpiu R. P. pagal savo pardavėjo pareigas negalėjo daryti kokius nors įrašus kasos knygoje ar neužpajamuoti įplaukas ir tuo pačiu pasisavinti pinigus, kaip kad nurodyta kaltinamajame akte.
2002 m. spalio 22 d. UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus įsakymu Nr. PS 2002-07 R. P. paskiriamas eiti (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareigas nuo 2002 m. spalio 23 d. (1 t., b. l. 64). Jam pagal 2002 m. spalio 23 d. perdavimo aktą R. G. perdavė grynųjų pinigų likutį 5 390,93 Lt (1 t., b. l. 91, 92) ir pagal pirmiau minėtą, keliantį abejones savo atitikimu faktinei padėčiai 2002 m. spalio 23 d. inventorizacijos aprašą Nr. 1 materialines vertybes sumoje 128 804, 8 Lt iš viso 22 081,6 vnt. (1 t., b. l. 136). Jis taip pat 2002 m. spalio 24 d. supažindinamas su kasininko pareigybine instrukcija, nors įsakymo paskirti jį kasininku nėra (1 t., b. l. 75-76), tačiau faktiškai jis šias pareigas atliko. Taigi, svarstant R. P. atsakomybės klausimą atskaitos tašku gali būti imama 2002 m. spalio 23 d., kai jis vėl pradėjo eiti UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus, o tuo pačiu faktiškai ir kasininko pareigas. Filialo direktoriumi jis dirbo iki 2004 m. vasario 2 d., o nuo šios datos iki 2006 m. rugsėjo 6 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvės (filialo pavadinimas po reorganizacijos) vedėju, nors darbo sutartis su juo nutraukta tik 2007 m. vasario 23 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą (1 t., b. l. 67). Taip pat, UAB bendrovės (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 04-03P jis paskiriamas parduotuvės kasininku (1 t., b. l. 68), o 2004 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. PS04-07/02 – parduotuvės ginklininku (1 t., b. l. 69). Iš byloje esančių dokumentų, pateiktų (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro (7 t., b. l. 159-183), seka, kad R. P. už ginklų apsaugą ir pardavimą buvo atsakingas visu savo darbo laikotarpiu, turėjo tam specialiai išduotus leidimus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas taip pat ir dėl šio laikotarpio padarė teisingą išvadą, jog trūksta įrodymų, patvirtinančių, jog R. P. pasisavino jam patikėtą turtą.
Apygardos teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atskleista, kaip ir kokiu būdu vyko pasisavinimas: ar buvo pasisavintos prekės ar pinigai už parduotas prekes. 2008 m. rugsėjo 25 d. kaltinamajame akte (6 t., b. l. 58) dėl prekių trūkumo buvo nurodyta, jog R. P. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – materialines vertybes – prekes už 123 236,62 Lt, o atskaičius prekių perteklių vertė nurodyta 117 841,53 Lt. Bylą pirmą kartą nagrinėjant teisme 2009 m. gegužės 7 d. teisiamajame posėdyje prokurorė paprašė pakeisti kaltinimą (7 t., b. l. 69) ir jo paprašė „pašalinti ginklus ir šovinius toje dalyje, kur reikalinga gauti leidimus juos įsigyjant“. Kartu ji pateikė pakeistą kaltinimą, kuriame iš kaltinimo šalinamas vertybes išvardino beveik ant 9 lapų ir tuo pačiu nurodė pasisavintų prekių vertę 85 831, 78 Lt (8 t., b. l. 1-9). Tai buvo padaryta po to, kai buvo apklausti liudytojai A. Š., R. Š., V. B., J. L., D. J., E. J., A. U., A. V., R. Ša., E. B., G. B., A. B., pirkę nurodytus kaip trūkstamus šaunamuosius ginklus (8 t., b. l. 66-69). Byloje apie tai yra ir rašytiniai dokumentai, iš kurių matyti trūkstamų 17 šaunamųjų ginklų įsigijimas (7 t. b. l. 83-103). Liudytojai R. Š., V. B., J. L., D. J., A. V., R. Ša., E. B., o iš dalies ir A. U. bei A. B. patvirtino ne tik sumokėję pinigus, bet ir gavę kasos čekius. Kiti liudytojai paaiškino, jog nepamena, ar gavo kasos čekį. Šių liudytojų parodymai buvo perskaityti antrą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (12 t., b. l. 57). Be to, 2009 m. gegužės 19 d. prokurorė dar kartą paprašė pakeisti kaltinimą vėl mažindama pasisavintų prekių vertę (8 t., b. l. 46-47, 69). Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gegužės 25 d. nutartimi bylą perdavė prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti (8 t., b. l. 71-73). Nutartyje buvo konstatuota, jog yra sunkiai suprantama kuo konkrečiai kaltinamas R. P., neaišku kokį konkretų turtą, kokiu būdu pasisavino, o nuolatiniai kaltinimo keitimai daro ir taip neaiškų kaltinimą, išdėstytą daugiau kaip ant 80 lapų, dar neaiškesniu. Bylą perdavus iš naujo į teismą šioje dalyje kaltinimas netapo labiau suprantamas, tik vietoje prekių pasisavinimo buvo nurodyta, jog R. P. pardavęs minėtas prekes ir iš pirkėjų gavęs pinigus, jų neįnešė į bendrovės kasą ir tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – pinigus (76 238,54 Lt).
Kaltinimas, kad R. P. pardavęs prekes ir iš pirkėjų gavęs pinigus, juos pasisavino, iš tiesų grindžiamas tik prielaidomis. Byloje nėra duomenų, jog buvo pasisavinti pinigai pardavus prekes, o ne pačios prekės. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, jog nepagrįstai R. P. kaltė grindžiama tuo, jog jis buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nes tokios sutartys buvo sudarytos su visais parduotuvėje dirbusiais pardavėjais. Iš paties R. P. ir buvusių pardavėjų liudytojų V. L., R. M., D. I., A. G., L. K., V. T., A. M. nuosprendyje aptartų parodymų matyti, kad absoliučią daugumą prekių pardavė ne R. P., o būtent kiti pardavėjai. Taip pat, kelia abejonių kaltinime nurodytas pinigų pasisavinimo mechanizmas, t. y. parduodant prekes ir jų neįmušant į kasą, nes vien tik R. P. turėjo parduoti 18 023,82 vnt. ar 15 126,82 vnt. prekių ir jų nefiksuoti kasos aparate. 2008 m. sausio 31 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/9 taip pat nurodyta, jog atsakomybė dėl prekių trūkumo pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartis tenka ne tik R. P., bet ir tuo metu dirbusiems pardavėjams (2 t., b. l. 85).
Taip pat, neatitinka faktinių aplinkybių ir kaltinime nurodytas R. P. nusikalstamos veikos būdas, jog jis padarytą 15 126,82 vnt. prekių trūkumą už 76 238,54 Lt slėpė inventorizacijos aprašuose įrašydamas dokumentinį prekių likutį. Iš inventorizacijų aktų matyti, kad R. P. neatlikinėjo inventorizacijų ir nesurašinėjo inventorizacijos aprašų. Jis tik pateikdavo dokumentus ir materialines vertybes. Visais atvejais inventorizacijas atliko ir dokumentus pildė UAB (duomenys neskelbtini) sudaryta inventorizacinė komisija, todėl R. P. neturėjo jokios realios galimybės įrašyti į minėtus inventorizacijos aprašus tikrovės neatitinkančių duomenų. Ekspertas J. V. kategoriškai nurodė, kad į inventorizacijos aktus įrašus daro buhalterijos darbuotojai. R. P. inventorizacijoje dalyvavo tik kaip materialiai atsakingas asmuo, jis pasirašė, kad visus dokumentus, visas prekes pateikė inventorizacijai, ir dalyvavo, stebėjo. Visų specialistų ir ekspertizių išvadose nurodoma tik jo, kaip ir kitų materialiai atsakingų asmenų, pareiga dalyvauti inventorizuojant materialines vertybes.
2012 m. birželio 27 d. ekspertizės akte Nr. 11-1080(11) nurodyta, jog prekių trūkumas (perteklius) galėjo susidaryti dėl tokių priežasčių: nenurašytos parduotos prekės; prekių perrūšiavimas; prekių pardavimas be dokumentų; neprekinių dokumentų (prekės pagal dokumentus užpajamuotos, bet negautos); vagystės. Tai atitinka ir specialistų išvadose nurodomas aplinkybes, ir išteisintojo bei liudytojų parodymus. R. P. aiškindamas dėl prekių trūkumo, parodė, kad jis susidarė dėl painiavos buhalteriniuose dokumentuose (važtaraščiuose). Teigia, jog nuolatos būdavo nesusipratimai su prekes tiekiančiu sandėliu Šiauliuose. Daug kartų yra buvę, kad sandėlyje išrašomi važtaraščiai vienoms prekėms, tačiau nespėjus jų paimti (atvykus prekių po kurio laiko) būdavo duodama daugiau prekių ar kitokių prekių ir todėl iš naujo išrašomi važtaraščiai. Mano, kad prieš tai išrašyti važtaraščiai nebuvo naikinami, o patekdavo į buhalterinę apskaitą. Taip galėjo būti, kadangi jis pasirašinėjo nesigilindamas į dokumentų turinį. Be to, prekės buvo koduojamos Šiauliuose. Tačiau pardavus prekes nuolatos kildavo problemų, kadangi buhalterija sakydavo, jog tokių prekių (tokiais kodais) (duomenys neskelbtini) parduotuvėje negali būti. Todėl nuolatos tekdavo taisyti buhalterijai teikiamas ataskaitas apie parduotas prekes. Analogiškas aplinkybes nurodė ir pardavėjas liudytojas V. L.. Minėtu ekspertizės aktu nustatyta, kad per laikotarpį nuo 1999-11-11 iki 2006-09-06 (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvėje užpajamuota prekių pagal 32 sąskaitas, bendrai 23 932,02 Lt sumai, kai važtaraščiuose prekių gavimas patvirtintas ne (duomenys neskelbtini) parduotuvės darbuotojų vardu. Tai neabejotinai parodo, kad buvo netinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme UAB (duomenys neskelbtini) vadovui bei buhalterei nurodžius pavardes asmenų, pasirašiusių ant tokių važtaraščių, jie paaiškino, kad tai yra sandėlio, esančio Šiauliuose, parduotuvės Kaune darbuotojai, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl šios prekės užpajamuotos (duomenys neskelbtini) parduotuvei. Tai liudytoja L. N. patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad prekių trūkumas galėjos susidaryti dėl to, kad netinkamai buvo nurašomos pirotechninės priemonės ir nėra pirotechnikos priemonių inventorizacijos aprašų. Iš tos pačios ekspertizės akto matyti, kad šios priemonės buvo nurašomos taikant periodinį atsargų apskaitos būdą, o tokia tvarka nustatyta 1999 m. vasario 4 d. UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymu Nr. V-09-02/04. Tai reiškia, kad R. P. netinkamai nurašinėjo pirotechnikos priemones, vadovaudamasis bendrovės direktoriaus įsakymu. Dėl visų aukščiau išvardytų priežasčių ekspertas negalėjo pateikti kategoriškos išvados dėl prekių trūkumo ar pertekliaus, o norint tiksliai atsakyti į šį klausimą būtina visiškai atstatyti prekių judėjimą. UAB (duomenys neskelbtini) buhalterė L. N. nurodė, kad atstatyti prekių judėjimą nuo 1999 metų yra neįmanoma. Tai reiškia, kad nėra nustatyta, koks realus prekių trūkumas ar perteklius, t. y. neaišku, ar yra padaryta žala UAB (duomenys neskelbtini), ir jei padaryta, tai kokio dydžio. Tai nebuvo padaryta ikiteisminio tyrimo metu, to, išnaudojus visas galimybes, nepavyko padaryti ir bylos nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose.
Analogiškas išvadas apygardos teismas padarė ir dėl 56 495,53 Lt grynų pinigų pasisavinimo. Kaltinime nurodyta, jog R. P. „...ne visas iš bendrovės (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filialo ir (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvės kasos išmokėtų pinigų sumas įformindamas apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais, ne visus pinigus, gautus už parduotas prekes, įnešdamas į bendrovės (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją sąskaitą, ...nuo 1999 m. lapkričio 11 d. iki 2006 m. rugsėjo 8 d. kasos knygoje rodydamas ne faktinį piniginių lėšų likutį, o dokumentinį piniginį likutį – 56 212,83 Lt bei kasoje neužpajamavus 2006 m. rugpjūčio 5 d. įplaukų – 282,70 Lt pajamų iš kasos aparato, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – pinigus (56 495,53 Lt)“.
2007 m. liepos 27 d. ir 2008 m. sausio 31 d. specialisto išvadose Nr. 5-5/51 ir Nr. 5-5/9 (1 t. b. l. 35; 2 t., b. l. 77, 79) teigiama, kad visas trūkumas, tiek piniginių lėšų, tiek prekių susidarė per laikotarpį nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2006 m. rugsėjo 8 d., o 2012 m. birželio 27 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1080 (11) nustatyta, kad piniginių lėšų trūkumas susidarė per laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 11 d. iki 2006 m. rugsėjo 6 d. (11 t., b. l. 235), kas atitinka kaltinime nurodytą laikotarpį. Akte nurodytos trys galimos šio trūkumo susidarymo priežastys: vagystė; už prekes gautų lėšų neatvaizdavimas apskaitoje; lėšų išlaidavimas be dokumentų. Paskutinioji priežastis yra nurodyta ir pirmiau minėtame prokuratūros nutarime dėl baudžiamosios bylos nutraukimo L. N.. Ekspertizės aktu taip pat neabejotinai nustatyta, kad lėšų trūkumas galėjo būti slepiamas formaliai atliekant inventorizacijas, t. y. neskaičiuojant faktiškai rastų pinigų, o įrašant į aprašus kasos dokumentinį likutį. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai L. N., D. R. (Ž.) ir E. O. visą laiką tvirtino, kad atliekant inventorizacijas kasoje esantys pinigai visada buvo realiai skaičiuojami, tačiau tokius jų parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai. Liudytoja L. N. parodė, kad pagal parduotuvės direktoriaus, o vėliau parduotuvės vedėjo pareigybines instrukcijas, R. P. privalėjo kiekvieną dieną įnešti į sąskaitą banke per dieną suprekiautus pinigus. Ji teigia, kad kaip įmonės buhalterė nuolatos ir primygtinai iš jo to reikalaudavo. Kartais jis vieną ar kelias dienas neįnešdavo pinigų, nurodydamas įvairias priežastis, tačiau galiausiai tai atlikdavo. Tą patį tvirtino ir apklausti liudytojai G. R. ir E. O.. Tačiau nei L. N., nei bendrovės vadovai negalėjo paaiškinti, kodėl matydami, kad parduotuvės kasoje kaupiasi didelės sumos pinigų, neišreikalavo jų įnešti į banką. Nuo 2004 m. vasario 2 d. R. P. buvo oficialiai paskirtas kasininku. Kasininko pareigybinės instrukcijos 13 punkte numatyta, kad įmonės finansininko nurodymai kasininkui yra privalomi. Byloje nėra duomenų, kad iš R. P. buvo imami kokie nors pasiaiškinimai ar jam skirtos drausminės nuobaudos už tai, jog jis nevykdo buhalterės L. N. nurodymų įnešti kasoje susikaupusius pinigus. Maža to, atliekant inventorizacijas ir kas kartą į inventorizacijos aprašą įrašant vis didesnę kasoje esančių pinigų sumą (2006 m. sausio 4 d. nurodoma, kad kasoje jau yra 49 502,21 Lt) nebuvo pareikalauta nedelsiant tuos pinigus įnešti. Be to, apklausiant apygardos teisme liudytojus L. N., E. O., D. R. (Ž.) apie 2006 metų inventorizaciją, nė vienas jų negalėjo tiksliai pasakyti, kur buvo laikomi pinigai, kuris iš jų tiesiogiai skaičiavo pinigus, kokiomis jie buvo kupiūromis, koks kiekis ir kitų detalių. Tai neabejotinai patvirtina ekspertų išvadas, kad inventorizacijos buvo atliekamos formaliai, t. y. neskaičiuojant faktiškai rastų pinigų, o įrašant į aprašus kasos dokumentinį likutį. Nėra pagrindo nesutikti su ekspertų išvada, kad taip formaliai atliekant inventorizacijas, įrašant į aprašus tikrovės neatitinkančius duomenis, buvo slepiamas lėšų trūkumas. Kaip jau yra minėta, priešingai nei teigiama kaltinime, inventorizacijas atliko ne R. P., o bendrovės administracija ir buhalterija. Tai, kad inventorizacijos buvo atliekamos tik formaliai patvirtina ir 2012 m. birželio 27 d. ekspertizės akte Nr. 11-1080 (11) nurodyti faktai. Akte nurodoma, jog palyginus UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašus su kasos ir banko žiniaraščiais nustatyta, kad 2004 m. liepos 5 d. banko sąskaitos išraše nurodytas 3 308,80 Lt grynų pinigų įnešimas, nurodant įnėšėją UAB (duomenys neskelbtini), apyvartos žiniaraštyje nurodyta, kad ši suma įnešta iš UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) parduotuvės, tačiau parduotuvės kasos knygoje ši suma nenurašyta. Be to, buvo neatsižvelgta į tris kasos pajamų orderius 1 725,5 Lt sumai iš EKA inkasuotoms lėšoms užpajamuoti ir į išrašytą kasos išlaidų orderį 10 700 Lt įnešimui į banką (11 t., b. l. 232).
Be to, išteisintasis R. P. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek nagrinėjant bylą apeliacine tvarka parodė, kad pinigus už parduotas prekes įnešdavo įvairiai. Pardavėjai taip pat nešdavo pinigus į banką, „o kai dirbo L., tai visada jis pats tvarkydavo pinigus, jis ir iš kitų pardavėjų priimdavo pinigus“ (12 t., b. l. 108, 123). Tai sutampa ir su liudytojų V. L., D. I., A. G., dirbusių pardavėjais, parodymais aptartais nuosprendyje.
Liudytoja L. N. apeliacinės instancijos teisme, aiškindama pinigų trūkumo aplinkybes, parodė, kad jos manymu pagrindinis trūkumas susidarė per devynis 2006 m. mėnesius, nes ankstesnių inventorizacijų metu visi pinigai buvo rasti. Taip pat, ji nurodė, kad ta pinigų suma galėjo būti palikta parduotuvės pirkimui, tuo laikotarpiu buvo atliekamas remontas, atsirado objektas pirkti, tai reikėjo mokėti grynais pinigais (12 t., b. l. 121,122). Bendrovės generalinis direktorius liudytojas G. R. apeliaciniame teisme taip pat patvirtino, kad „2006 m. mes turėjom persikraustyti, iš tų patalpų ir ieškojom kitų patalpų, ieškojo tuometinis direktorius p. R. P. ir jam buvo palikti pinigai, ...reikėjo grynų pinigų užstatui, taip pat darėm remontą, reikėjo pinigų įvairioms statybinėms medžiagoms, vienas medžiagas pirkom pavedimu, kitas R. P. pirko ir grynais pinigais, manau, kad apie tai yra dokumentai“. Tačiau nei specialistai, nei ekspertai tokių išlaidų ir jas patvirtinančių dokumentų savo aktuose nėra nurodę.
Tokiu būdu apygardos teismo manymas, kad būtent UAB (duomenys neskelbtini) vadovai ar buhalterė ir buvo suinteresuoti nuslėpti trūkumą, gal būt todėl buvo paranku parduotuvės direktoriumi, o vėliau vedėju laikyti R. P., t. y. žmogų, kuris nuolankiai susitaikstęs su padėtimi nekėlė klausimų dėl netinkamo prekių tiekimo ir apskaitos, dėl akivaizdžių neatitikimų tarp buhalterinių duomenų ir realios padėties kasoje, yra pagrįstas.
Abu apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodo, jog teismas nustatęs, kad buvo parduota 17 šautuvų, nieko nepasisakė apie pinigų gautų už juos neįnešimo į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą. Iš tiesų pirmiau aptartais liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad jie nusipirko šautuvus, sumokėjo į kasą pinigus ir beveik visi gavo kasos čekius. Tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau iš byloje surinktų įrodymų – specialistų, ekspertų išvadų, liudytojų, išteisintojo parodymų seka, jog į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą banke pinigai buvo įnešami ne pagal prekių grupes, o bendra pinigų suma už visas parduotas prekes, tame tarpe ir šautuvus, todėl nėra pagrindo atskirai išskirti pinigų sumos galimai trūkstamos už parduotus šautuvus iš bendros grynų pinigų trūkumo sumos – 56 495,53 Lt. Šio trūkumo susidarymo galimos aplinkybės jau pirmiau yra aptartos. Tai įvertino ir apygardos teismas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokurorė antrą kartą perduodama bylą į teismą sumažino trūkstamų prekių apimtį, išjungdama iš sąrašo parduotas prekes, tame tarpe ir šautuvus, ir trūkstamų prekių vertę, tačiau galimai pasisavintų grynų pinigų sumą paliko tą pačią – 56 495,53 Lt (6 t., b. l. 139, 11 t., b. l. 37). Tuo pačiu pripažino, jog į šią sumą įeina ir pinigai už parduotus šautuvus. Be to, tai beveik atitinka 2012 m. birželio 27 d. ekspertizės akte Nr. 11-1080(11) eksperto nurodomą trūkstamą grynų pinigų sumą. Ekspertas nurodė, jog už laikotarpį nuo 2001 m. spalio 24 d. iki 2006 m. rugsėjo 6 d. (o čia įeina ir R. G. darbo laikotarpis) galėjo susidaryti 54 092,86 Lt trūkumas. Pridėjus pinigų sumą – 4 480 Lt gautus už 2000 m. lapkričio 2 d. parduotą graižtvinį šautuvą, gaunasi 55 573, 89 Lt.
Prokurorė apeliaciniame skunde rašo, jog teismas nevertino ir visiškai nepasisakė apie 2008 m. balandžio 16 d. specialisto išvadą Nr. 5-5/26 ir 2009 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvadą Nr. 5-5/52, o taip pat specialistės R. Pa. teismo posėdžio metu duotus parodymus, todėl padarė nepagrįstą išvada, jog tyrimą atlikę specialistai išvadas padarė imdami kaip pagrindą UAB (duomenys neskelbtini) inventorizacijas, atliktas (duomenys neskelbtini) ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvėje. Apygardos teismas labai išsamiai pasisakė dėl specialistų ir ekspertizių išvadų santykio, lygino šiuos dokumentus tarpusavyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu ir jų nekartoja. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad ekspertai dar vertino papildomai pateiktus dokumentus, kurie nebuvo pateikti specialistams. Specialistė R. Pa. buvo apklausta 2013 m. balandžio 16 d. teismo posėdyje. Ji patvirtino savo išvadas, paaiškino kaip buvo atliekamas tyrimas, kokie dokumentai buvo tiriami, apie inventorizacijų atlikimą nurodė, kad „jei asmenys pasirašė, reiškia, kad jie inventorizacijos metu dalyvavo“ (12 t., b. l. 63-65). Tai sutampa su specialistės išvados turiniu, o ši išvada pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta.
Apygardos teismas taip pat įvertino R. P. prisipažinimą, jo materialinę padėtį ir jos santykį su galimu turto pasisavinimu. Teisėjų kolegija sutinka su šiais vertinimais, padarytomis išvadomis ir tų pačių argumentų nekartoja.
Pirmosios instancijos teismas taip nurodė, jog iš esmės kaltinimas R. P. grindžiamas tuo, kad jis netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą. Sutinkama su teismo išvada, jog tiek iš byloje surinktos medžiagos, tiek iš specialistų bei ekspertų išvadų matyti, kad R. P. nebuvo atsakingas už buhalterinę apskaitą. UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkė specialiai tam paskirtas asmuo – buhalteris. Nors kaltinimo tekste teigiama, kad R. P. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nepagrindė apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, prekių gabenimo važtaraščiais, vidaus važtaraščiais), tačiau kaltinimas jam nei pagal BK 222 straipsnį, nei pagal BK 223 straipsnį nėra pareikštas.
Civilinis ieškovas UAB (duomenys neskelbtini) savo apeliaciniame skunde aiškina, kas tai yra turto pasisavinimas, nurodo eilę kasacinių nutarčių. Iš tiesų, kaip jau buvo minėta, turto pasisavinimas, tai tokie kaltininko veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu (užvaldomas). Taigi, neužtenka nustatyti materialinių vertybių trūkumą, bet būtina nustatyti, jog tos vertybės buvo pasisavintos, paverstos savo turtu. Apygardos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio santykį, padarė pagrįstą išvadą, jog trūksta įrodymų tam, kad konstatuoti, jog R. P. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 183 straipsnyje.
Abu apeliantai teigia, jog teismas galėjo tikslinti kaltinimą kaip tai numato BPK 256 straipsnis. Prokurorė nurodo, jog teismas nenustatęs, kad R. P. pažeidė buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, iš kaltinimo šią aplinkybę galėjo pašalinti, o civilinis ieškovas UAB (duomenys neskelbtini) nurodo, kad teismas turėjo tikslinti pasisavintų prekių ar pinigų sumas. Tačiau neturėjo ką tikslinti, nes pripažino, kad trūksta įrodymų turto pasisavinimui pagrįsti.
Kadangi buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad R. P. dalyvavo darant nusikalstamą veiką, todėl civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys buvo atmestas, kaip ir numato BPK 115 straipsnio 5 dalies 1 punktas.
Apygardos teismas pagrįstai išteisino R. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tačiau išteisinimo pagrindą, kaip ir rašoma civilinio ieškovo apeliaciniame skunde, nurodė prieštaringai. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, jog vadovaujamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Toliau gi rašoma, jog išteisinama neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, kas atitinka BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nurodant išteisinimo pagrindą, numatytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti ir iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti nuorodą, jog R. P. išteisintas „vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu“.
(duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.