Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Alvydo Žerlausko, Alonos Romanovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės M. R. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2015-07-16 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. R. ieškinį atsakovams L. J. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui S. R. dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, sprendimo dalies panaikinimo, pirkėjo teisių ir pareigų pagal valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį perkėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio įvykdymą patvirtinančių įrodymų. Apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė nesumokėjo J. B. pinigų už perkamą nekilnojamąjį turtą. Su šiomis skundo nuostatomis sutikti negalima. Kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo galiojančiu. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad 1987 metais ieškovė iš atsakovės tėvo J. B. už 500 rublių nusipirko ginčo nekilnojamąjį turtą, tačiau pirkimo – pardavimo sutarties tinkamai neįformino, o atsakovė, kaip mirusiojo turto pardavėjo įpėdinė, šią sutartį įforminti atsisako. Kolegija atsižvelgia į tai, kad sprendžiant dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymo ieškovės nurodytu laikotarpiu turi būti vadovaujamasi 1964 m. LR CK nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus (LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str.). Ieškovės nurodytu sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 44 str., 58 str. 3 d., 255 str. nuostatos nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčiai nustatė privalomą notarinę formą ir šio reikalavimo pažeidimo padarinius – įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį. 1964 m. LR CK 58 str. 5 d. nustatė, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Pažymėtina, jog analogiška nuostata yra numatyta ir šiuo metu galiojančio LR CK 1.93 str. 4 d., todėl nagrinėjamo ginčo atveju aktuali ir LR CK 1.93 str. 4 d. aiškinimo ir taikymo teismų praktika. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu pagal LR CK 1.93 str. 4 d., būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal LR CK 1.93 str. 4 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).

Ieškovė byloje įrodinėjo, kad pirkėjo pareigas pagal pirkimo – pardavimo sutartį ji įvykdė tinkamai ir turto pardavėjui sumokėjo visą turto kainą. Ieškovė šias aplinkybes įrodinėjo savo ir trečiojo asmens paaiškinimais bei liudytojų parodymais. Kolegija pažymi, kad vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal LR CPK 185 str. nuostatas turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovės procesiniuose dokumentuose yra nurodomos skirtingos faktinės aplinkybės dėl pinigų sumokėjimo už perkamą nekilnojamąjį turtą. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad pinigus už perkamą turtą ieškovė ir jos sutuoktinis sumokėjo J. B. jo namuose, dalyvaujant atsakovei, kuriai ir buvo perduoti pinigai už turtą (t. 1, b. l. 2). Dublike ieškovė teigė, kad pinigai už perkamą turtą J. B. buvo sumokėti dalyvaujant dviem liudytojams A. R. ir S. B. (t. 1, b. l. 91). Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad perduodant pinigus ji nedalyvavo, o apie pinigų perdavimą jai pasakė sutuoktinis. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad jos sutuoktinis A. R. su J. B. sudarė sutartį dėl turto pardavimo dalyvaujant liudytojams A. R., S. B. ir S. P. bei sumokėjo 500 rublių už perkamą turtą (t. 1, b. l. 189). Taigi ieškovės pozicija dėl pinigų perdavimo J. B. aplinkybių byloje nebuvo nuosekli. Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino tiesiogiai matęs, kaip ieškovės sutuoktinis atsakovės tėvui mokėjo pinigus už perkamą nekilnojamąjį turtą. Būtina įvertinti ir tai, kad teismo posėdžio metu liudytojais apklausti asmenys davė paaiškinimus apie 1987 metų įvykius, todėl akivaizdu, jog praėjus daugiau nei 25 metams nuo šių įvykių, tokie liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir patikimi. Byloje nėra pateiktų jokių kitų pinigų už gyvenamąjį namą sumokėjimą patvirtinančių įrodymų. Dėl to galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog sumokėjo pinigus už perkamą turtą ir tinkamai įvykdė pirkėjo pareigas pagal pirkimo – pardavimo sutartį (LR CPK 178 str.). Ieškovei neįrodžius, kad ji visiškai ar bent iš dalies įvykdė pirkėjo pareigas pagal pirkimo – pardavimo sutartį, sandorio pripažinimas galiojančiu pagal LR CK 1.93 str. 4 d. nuostatas nėra galimas. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias LR CPK nuostatas ir procesinių pažeidimų nepadarė.

Ieškovė skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimui dėl sandorio pripažinimo galiojančiu pareikšti. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (LR CK 1.124 str.). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (LR CK 1.127 str. 1 d.). Ieškovė teigė, kad apie atsakovės atsisakymą notarine tvarka patvirtinti pirkimo – pardavimo sandorį sužinojo tik 2005 metais, todėl nuo šios momento turėjo būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas jos reikalavimams pareikšti. Kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Teismas atsižvelgia į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė neneigė, jog žinojo apie J. B. mirtį, 1991 metais dalyvavo jo laidotuvėse ir kalbėjo su atsakove. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 1992-05-27 atsakovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu 1992-06-29 įregistruota atsakovės nuosavybės teisė į ginčo statinius. Akivaizdu, kad būdama atidi ir rūpestinga turto pirkėja ieškovė galėjo ir turėjo suvokti apie jos teisių pažeidimą jau 1992-06-29, kai duomenys apie atsakovės nuosavybės teisę į ginčo statinius buvo įregistruoti viešame registre. Taigi nuo šio momento skaičiuotinas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sandorio pripažinimo galiojančiu pareikšti. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei priėmus savo tėvo J. B. palikimą ieškovė kreipėsi į atsakovę su reikalavimu tinkamai įforminti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį ar ėmėsi kitų veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad 1964 m. LR CK 84 str. buvo nustatytas bendrasis trijų metų ieškinio senaties terminas asmens pažeistoms teisėms ginti (LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.). Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių ieškovė nebūtų galėjusi ginti savo pažeistas teises per įstatyme nustatytą terminą. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir pagrįstai nusprendė, jog ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimui pareikšti nagrinėjamu atveju buvo praleistas.

Skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl dalies ieškinio reikalavimų ir tuo padarė esminį procesinės teisės pažeidimą. Ši skundo nuostata nepagrįsta. LR CPK 268 str. 4 d. nustatyta, kad teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti LR CPK 270 str. nustatytus reikalavimus. Pagal LR CPK 270 str. 4 d. 4 p. nuostatas teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovės reikalavimai dėl pirkėjo teisių pagal 2005-04-25 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį perkėlimo ir Klaipėdos apskrities viršininko 2003-03-13 sprendimo dalies panaikinimo buvo susiję su statinių savininko teisėmis į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovei neįrodžius, kad buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią ji tapo teisėta statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininke, jos ieškinio reikalavimai ir argumentai, susiję su šių statinių savininko teisėmis į žemės sklypą nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisiškai reikšmingi. Dėl to išsamus šių ieškinio reikalavimų nagrinėjimas nebuvo tikslingas ir pirmosios instancijos teismas teisingai tai įvertino. Įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus kolegija konstatuoja, kad šis procesinis sprendimas atitinka LR CPK 270 str. reikalavimus, nes jame yra pateikta byloje surinktų įrodymų ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų analizė. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo skundžiamą teismo sprendimą ir procesinių pažeidimų nepadarė.

Įvertinus bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei L. J. P. iš ieškovės priteistina 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinėje instancijoje atlyginti (LR CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skuodo rajono apylinkės teismo 2015-07-16 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei L. J. P. iš ieškovės M. R. 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinėje instancijoje atlyginti.