- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-14
- Bylos Nr.
- e2-201-516/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02099-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kredito sprendimai“
- Kategorijos
- 3.1.18.2.10Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas
- 3.1.18.3Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-1580-430/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kredito sprendimai“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarė Dainora Jievaitytė, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pateikė ieškinį, prašydama sumažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltijos kredito sprendimai“ pagal 2008 m. birželio 27 d. kredito sutartį Nr. 031-03220 iš ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ reikalautą negrąžintą kredito sumą, palūkanas ir delspinigius (bendra išieškojimo suma 2 697 371,84 Eur) iki 0 Eur, atliekant atitinkamus notarės Dainoros Jievaitytės 2017 m. sausio 2 d. išduoto vykdomojo įrašo, notarinio registro Nr. DJ-10, pakeitimus, ir pripažinti ieškovę pilnai atsiskaičiusia su atsakove.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ inicijuotą išieškojimą iš ieškovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausančio turto antstolio Donato Kisieliaus vykdomose vykdomosiose bylose Nr. 0174/17/00095 ir Nr. 0174/17/00096.
3. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, jog ieškinio reikalavimai pagrįsti pateikiamais įrodymais ir yra reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėjo, kad atsakovės iniciatyva pradėtas priverstinis skolos išieškojimas šiuo metu yra beveik užbaigtas, liko tik turto perdavimo varžytines laimėjusiam trečiajam asmeniui ir piniginių lėšų paskirstymo vykdymo proceso procedūros. Todėl teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ir vėliau tenkinus ieškinį, ieškovė būtų priversta pradėti mažiausiai du naujus teisminius procesus, iš kurių vienas būtų skirtas atgauti iš atsakovės jos nepagrįstai išieškotas pinigines lėšas, o kitas būtų skirtas turto išreikalavimui iš trečiojo asmens, todėl palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas taptų apsunkintas arba iš viso neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 16 d. nutartimi netenkino ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktą ieškinį ir prie jo pridėtus įrodymus konstatavo, kad pagal pateiktų įrodymų visetą šioje bylos proceso stadijoje spręstina, jog ieškovei palankus sprendimas negalėtų būti priimtas. Teismas nurodė, kad nepateikta pakankamai įrodymų ir motyvų, patvirtinančių ieškovės poziciją, jog ginčo šalis siejo priešpriešiniai vienarūšiai tarpusavio reikalavimai, kurių pagrindu buvo atliktas ieškinyje nurodytas įskaitymas ir būtų pripažinta, kad ieškovė pilnai atsiskaitė su atsakove pagal 2008 m. birželio 27 d. kredito sutartį Nr. 031-03220.
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jokiais įrodymais, preliminariai vertinant, ieškovė pakankamai nepagrindė kuo pasireiškė atsakovės neteisėti veiksmai ir ar yra visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės atžvilgiu.
7. Teismas taip pat nurodė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas, jos interesams būtų taikomas prioritetas taip pažeidžiant šalių interesų pusiausvyrą, nors ieškovė savo reikalavimų pakankamai nepagrindė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau ir – apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – laikinai sustabdyti atsakovės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ inicijuotą išieškojimą iš ieškovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausančio turto antstolio Donato Kisieliaus vykdomose vykdomosiose bylose Nr. 0174/17/00095 ir Nr. 0174/17/00096. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepagrįstai nagrinėjo bylą iš esmės, o ne sprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos, kurioje įtvirtintas draudimas atlikti išsamų ieškinio reikalavimų vertinimą tuo metu, kai yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas.
8.2. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodė skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo sąlyga, nes apeliantės reikalavimai grindžiami pateikiamais įrodymais, be to, motyvuoti teisės normomis bei kasacinio teismo praktika.
8.3. Skundžiamos nutarties priėmimo metu neabejotinai egzistavo ir šiuo metu yra grėsmė galimai palankaus apeliantei teismo sprendimo įvykdymui, nes ieškinio pateikimo metu atsakovės iniciatyva pradėtas priverstinis skolos iš apeliantės išieškojimo procesas jau yra beveik užbaigtas. Atsižvelgiant į tai, vienintelė galimybė jį sustabdyti yra apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų objektyviai neįmanoma įvykdyti galimai palankaus apeliantei teismo sprendimo, nes apeliantei priklausantis turtas ženkliai mažesne nei rinkos kaina jau būtų perleistas tretiesiems asmenims.
8.4. Abiejų šalių interesų pusiausvyros principas, priešingai nei skundžiamoje nutartyje pažymėjo teismas, būtų užtikrintas tik tuomet, jeigu būtų pritaikytos apeliantės prašomos laikinosios apsaugos priemonės.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Baltijos kredito sprendimai“ prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
9.1. Inicijuodama šią bylą apeliantė siekia ne savo pažeistų teisių gynybos, o vykdymo veiksmų, vykdomų antstolio Donato Kisieliaus, sustabdymo. Ši byla buvo pradėta būtent tada, kai kitose bylose, kurios buvo inicijuotos apeliantės ir su ja susijusių asmenų, buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės dėl vykdymo veiksmų stabdymo.
Šalies argumentai
9.2. Su apeliante susiję juridiniai asmenys, valdomi to paties fizinio asmens, teismams yra pateikę jau mažiausiai 25 analogiškus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. vykdymo veiksmų sustabdymo. Iki šiol visi tokie prašymai teismų buvo atmesti arba, net jei laikinosios apsaugos priemonės ir pritaikytos, vėliau jos buvo panaikintos apeliacinės instancijos teismo.
9.3. Apeliantė ir su ja susiję juridiniai asmenys, valdomi to paties fizinio asmens, turi vienintelį tikslą – nesąžiningais veiksmais stabdyti antstolio atliekamus išieškojimo iš ginčo nekilnojamojo turto veiksmus. Tai reiškia, kad apeliantė pateikdama skundą iš esmės piktnaudžiauja įstatymų suteiktomis teisėmis. Šios aplinkybės pagrindžia akivaizdų prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones prima facie nepagrįstumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantė pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą motyvuoja tuo, kad teismas neteisingai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, nes ieškinys yra prima facie pagrįstas ir yra grėsmė būsimo apeliantei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nesutikdama su teismo nutartimi, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai sprendė ieškinio prima facie pagrįstumo klausimą, nes vertino visus įrodymus ir bylą nagrinėjo iš esmės; antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui – nebuvimą konstatavo nepagrįstai, nes išieškojimo procesas, inicijuotas atsakovės, jau yra beveik baigtas.
12. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, apeliantės atskirojo skundo ir atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, neturi teisinio ir / ar faktinio pagrindo sutikti su ieškovės atskirojo skundo argumentais.
13. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
14. Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyse yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo sąvoka reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio patenkinimo galimybės klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje e2-126-464/2018; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1489-370/2018; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1785-795/2018). Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1435-196/2018; 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-1509-516/2018).
15. Atsižvelgiant į tai, atskirajame skunde teisingai nurodoma, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo laikinųjų pasaugos priemonių taikymo kontekste įvertinimas negali būti suprantamas kaip ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų išsami analizė. Tai paaiškinama tuo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje teismas negali ir neturi pateikti galutinio kategoriško atsakymo dėl pateiktų į bylą įrodymų patikimumo ir jų pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams pagrįsti ar jo reikalavimams patenkinti. Tačiau tai nereiškia, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas turi apsiriboti tik abstrakčiu ir visiškai formaliu pareikšto ieškinio įvertinimu turinio bei formos aspektu ir visai neanalizuoti, ar pagal pateiktus įrodymus egzistuoja tokio ieškinio patenkinimo tikimybė.
16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko pagal įstatymą neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas tikrai negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-302/2018).
17. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su atskirojo skundo argumentu dėl netinkamo ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo skundžiamoje nutartyje, atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio reikalavimą dėl pripažinimo, kad ji yra visiškai atsikaičiusi su atsakove, apeliantė grindžia jos prievolės atsakovei pasibaigimu įskaičius priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Tokiu atveju net ir vertinant preliminariai, ieškovė turėtų pateikti ne tik įrodymus, kad ji pranešė apie atliktą įskaitymą, bet ir įrodymus, kad turėjo priešpriešinį reikalavimą į atsakovę.
18. Pagal bylos medžiagą, tarp apeliantės ir bankrutavusios akcinės bendrovės (toliau – BAB) banko „Snoras“ 2008 m. birželio 27 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 031‑03220, pagal kurią apeliantei BAB bankas „Snoras“ suteikė 3 243 744,21 Eur kreditą, kuris turėjo būti grąžintas iki 2016 m. gegužės 25 d. BAB bankas „Snoras“ 2015 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Snoro turto dalį – reikalavimo teises ir kitas teises bei naudą kylančius ir / ar susijusius su paskolų portfeliu, taip pat prievolių užtikrinimo prievoles, taigi ir prievoles, kildinamas iš kredito sutarties Nr. 031-03220, perleido atsakovei UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Apeliantės prievolės vykdymas buvo užtikrintas hipoteka – buvo įkeista žemės sklypo, unikalus Nr. 0101‑0020‑0071, nuomos teisė ir apeliantei nuosavybės teise priklausantis prekybos pastatas su vaistinės, kavinės ir administracinėmis patalpomis Šeškinės g. 22, Vilniuje. Nurodytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovei perleistos ir šios kredito sutarties užtikrinimo prievolės. Bendra apeliantės skola atsakovei bylos nagrinėjimo metu siekia 2 697 371,84 Eur. Apeliantė su ieškiniu pateikė 2018 m. liepos 20 d. pranešimą atsakovei dėl tarpusavio prievolių įskaitymo, iš kurio matyti, jog apeliantė atsakovei nurodė įskaitanti reikalavimą, nes BAB bankas „Snoras“ 2014 m. liepos 15 d. atsakymu buvo suteikęs apeliantei galimybę refinansuoti iš kredito sutarties Nr. 031-03220 kylančius įsipareigojimus. Matyti, kad savo ieškinio reikalavimą apeliantė kildina iš nurodyto BAB banko „Snoras“ 2014 m. liepos 15 d. atsakymo, kuriuo, pasak apeliantės, BAB bankas „Snoras“ būtų refinansavęs jai įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Tačiau apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių tokio turinio banko pranešimo egzistavimą.
19. Iš atsakovės ir BAB banko ,,Snoras“ administratorius 2015 m. gruodžio 14 d. pranešimo apeliantei matyti, kad atsakovė perėmė BAB banko „Snoras“ teises ir naudas, kylančias iš sudarytų kreditų sutarčių. Teigdama, kad savo priešpriešinį reikalavimą atsakovei įskaitė dėl pastarosios perimtų Snoro banko įsipareigojimų, apeliantė nepateikė įrodymų, kad atsakovė UAB ,,Baltijos kredito sprendimai“ su BAB bankas „Snoras“ 2015 m. liepos 31 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo ne tik Snoro turto dalį – reikalavimo teises ir kitas teises bei naudą kylančius ir / ar susijusius su paskolų portfeliu (kaip buvo nurodyta pradinės kreditorės ir naujosios kreditorės – atsakovės pranešime skolininkei), bet ir pareigas kredito gavėjams, tame tarpe ir tokias kaip suteiktų paskolų refinansavimas. Taigi, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų teiginius apie jos reikalavimo teisės į atsakovę egzistavimą ir, atitinkamai – prievolės grąžinti kreditą pasibaigimą įskaitymu, išskyrus savo pačios pranešimą apie tokio įskaitymo atlikimą.
20. Nors sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą byla nėra nagrinėjama iš esmės, ieškinio prima facie pagrįstumas, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismo turi būti įvertintas. Tai reiškia, kad ieškinyje nurodomos aplinkybės turi būti grindžiamos objektyviais įrodymais, reikalavimai turi būti kildinami iš įrodymais grindžiamų santykių, o tokių įrodymų ieškovei nepateikus, darytina išvada, kad ieškinys preliminariai nėra pagrįstas, ką teisingai skundžiamoje nutartyje ir konstatavo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo atliktas preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas nereiškia bylos išnagrinėjimo iš esmės, nes toks teismo konstatavimas neužkerta kelio apeliantei pateikti įrodymus, kurie patvirtintų jos teiginius apie reikalavimo teisės į atsakovę turėjimą ir šio reikalavimo pagrindu atlikto įskaitymo sukeliamas pasekmes – prievolės pabaigą.
21. Konstatavus ieškinio preliminarų nepagrįstumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimas teisiškai nėra reikšmingas, todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepasisako, pažymėdamas tik tai, kad teismų praktikoje yra akcentuojama, jog teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo toje konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymą, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2014). Nagrinėjamoje byloje net ir ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimų tenkinimo atveju (t. y. pripažinus ieškovę atsiskaičiusia su atsakove) teismo sprendimas nereikalautų jokio papildomo vykdymo, nes teisinės pasekmės ginčo šalims atsirastų nuo jo įsiteisėjimo momento. Vadinasi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio šiuo aspektu, t. y. būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslu, negalima įžvelgti.
22. Įvertinęs anksčiau nurodytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš privalomų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.