Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriaus atstovei M. V. T.,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovams valstybės įmonei „Turto bankas“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyriui, trečiasis asmuo – V. K., dėl bendrosios jungtinės veiklos pripažinimo sukuriant bendrą dalinę nuosavybę, asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo į mirusiojo turtą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bendrosios jungtinės veiklos pradžia sietina ne su konkretaus turto įsigijimu ar jo pagerinimu, bet su momentu, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Kadangi ieškovės teigimu, ieškovė kartu su A. K. kaip sugyventiniai pradėjo kartu gyventi 1991 metais, t. y. galiojant 1964 metų Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, ginčui spręsti taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso normos, reglamentavusios jungtinę veiklą. Jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą 1991 metais, visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas ir dėl šalių jungtinės veiklos sutarties formos, šios formos nesilaikymo padarinių spręstina pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. Kadangi sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis), dėl to šioje byloje jungtinės veiklos sutarties formos vertinimui turi būti taikomi 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 41-43 straipsnių, taip pat 472-474 straipsnių nuostatos.

Pagal 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 472 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu; dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos ar bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje. Taigi, bendrajai dalinei kartu gyvenusių ir bendrai ūkį tvarkiusių asmenų nuosavybei konstatuoti būtina nustatyti šių juridinių faktų visumą: 1) jungtinės veiklos dalyvių susitarimą užsiimti bendra veikla; 2) šių asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos tikslo; 3) sutarties dalyvių įnašų pinigais ar kitokiu turtu faktą ir dydį; 4) jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo faktą. Ne sutuoktiniai (sugyventiniai, sužadėtiniai ar pan.) gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 2 dalis, 1964 metų CK 123 straipsnis), tačiau tokiems santykiams netaikoma turto bendrumo prezumpcija – susitarimas įsigyti turtą bendrąja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi būti įrodytas. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Toks sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010.

Tačiau vien tik gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimas nelemia išvados, kad jungtinės veiklos pagrindu buvo siekiama sukurti bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendrąja daline nuosavybe.

Sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas: įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvavimą darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015).

Vienu iš reikalavimų ieškovė prašė pripažinti, kad tarp jos, ieškovės R. K., ir A. K. buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Minėta, kad bendroji dalinė nuosavybė jungtinės veiklos pagrindu sukuriama ir vertinama dėl kiekvieno objekto, todėl toks neapibrėžtas reikalavimas yra netenkintinas.

Dėl dalinės nuosavybės pripažinimo į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius.

Pagal aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Nagrinėjamu atveju, ieškovė reikalauja jos nuosavybės teisių pripažinimo į ¾ dalis gyvenamojo namo, kiemo rūsio, tvarto, kiemo statinių, žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sodyba), kaip į bendrąją dalinę jungtinės veiklos dalyvių nuosavybę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad aptariamą gyvenamąjį namą ir jo priklausinius A. K. paveldėjo po savo tėčio A. K. mirties (duomenys neskelbtini), faktiškai valdydamas paveldimą turtą, tai yra jau gyvendamas kartu su sugyventine R. K.. Atitinkamai kartu gyvenant (Sodyboje nuo 1994 metų), Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-94-913/2014, buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. K. palikimą po savo tėvo A. K. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė, pradėdamas jį faktiškai valdyti. Nors gyvenamasis namas ir jo priklausiniai yra įgyti paveldėjimo teisės pagrindu, tai yra nėra įsigyti iš bendrų lėšų, tačiau iš ieškovės paaiškinimų bei liudytojų V. P. ir A. M. paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad aptarimas namas su jo priklausiniais yra statytas maždaug 1950 metais, buvo „apšiuręs“, o jame pradėjus gyventi sugyventiniams R. K. ir A. K. buvo pakeistas kardinaliai, pilnai restauruotas. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenų matyti, kad 2019 m. lapkričio 21 d. duomenimis, gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 2260,00 Eur., kiemo rūsio, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 141,00 Eur., tvarto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) – 514,00 Eur. Viso nekilnojamasis turto, rinkos vertė yra 2915,00 Eur. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, gyvenamojo namo ir jo priklausinių statybos pabaiga – 1957 m. Pasak ieškovės, kartu gyvendama su A. K. daugiau nei 28 metus aptariamoje Sodyboje savo lėšomis bei bendru jos ir sugyventinio A. K. darbu, atliko jų gyvenamojoje vietoje – name kapitalinį remontą. Ieškovė teigia, jog neišsaugojo kvitų už pirktas medžiagas, remonto darbus atliko patys (ji ir sugyventinis), todėl pateikia duomenis apie atliktų darbų vertę. Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) statybos remonto darbų žiniaraščio, aiškinamojo rašto, suvestinio statybos kainos apskaičiavimo, objektinių ir lokalinių sąmatų matyti, kad gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra atliktas paprastasis remontas (fasadų remontas, vidaus apdaila), atliktų remonto darbų bendra vertė su PVM yra 6143,00 Eur (darbo užmokestis – 2171,00 Eur, medžiagos – 1803,00 Eur, tiesioginės išlaidos – 4381,00 Eur). Taigi, teismo vertinimu, name atlikto remonto vertė yra ženkliai didesnė nei jo vidutinė rinkos vertė. Pažymėtina, jog Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenims, šio namo vidurinė rinkos vertė 2013 m. nurodyta – 6490,00 Lt (kas atitinka 1879,63 Eur).

Ieškovė siekia jos nuosavybės teisės į gyvenamojo namo bei jo priklausinių dalį pripažinimo tuo pagrindu, jog šis nekilnojamasis turtas po jo įsigijimo nuosavybėn buvo iš esmės pagerintas jos asmeninėmis lėšomis.

Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, tai yra vertinamasis kriterijus, ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Teismas taip pat gali (turi) atsižvelgti į asmeninio turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo, įvertinant, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. A. v. A. A., bylos Nr.3K-3-187/2013). Taigi, pagerinto turto vertės nustatymo momentas yra viena iš reikšmingų aplinkybių nustatant atliktų pagerinimų mastą bei sprendžiant, ar atlikti pagerinimai atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nes spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).

Byloje yra įrodyta, kad aptariamas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas buvo iš esmės pagerintas ieškovei R. K. ir A. K. gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį. Ieškovė prašo jai nustatyti ¾ dalis nekilnojamojo turto, teigdama, kad nuo 1994 metų iki sugyventinio mirties ir po jo mirties, gyvendama sugyventiniui priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), iš esmės jį pagerino savo asmeninėmis lėšomis. Ieškovės teigimu, remontą darė palaipsniui nuo 2010 metų, iš savo lėšų, nes A. K. gaudavo tik 140,00 Eur invalidumo pensiją, kurią išleisdavo vaistams. Jos gaunamos pajamos yra 143,00 Eur senatvės pensija, prieš tai buvo tokio paties dydžio invalidumo pensija. Papildomų pajamų ji gaudavo iš žemės ūkio veiklos, nuolatinio darbo kaime pas senyvo amžiaus žmones, kuriuos reikėdavo slaugyti, prižiūrėti jų ūkius. Be to, nuolat gaudavo lėšas iš savo sūnų ir sūnėno, kurie kiekvieną kartą atvažiavę palikdavo jai pinigų, o sūnėnas A. K. dar papildomai siųsdavo pinigines lėšas bankiniu pavedimu. Daugiausia pinigų jai duodavo sūnėnas A. K., iš viso yra sumokėjęs apie 7000,00 Eur., nes ji slaugė savo seserį, o pastarojo motiną, bei atsisakė A. K. naudai savo tėvų palikimo dalies. Taip pat papildomas lėšas ji gaudavo augindama gyvulius, parduodama kiaušinius, daržoves, gamindama ir parduodama sūrius, parduodama pieną. Tuo tarpu, jos sugyventinis papildomai lėšų pragyvenimui uždirbdavo iš pavienių remonto darbų, tačiau juos atlikdavo tik iki ligos 2008 metais. Po sugyventinio ligos (2008 metais), pastarasis visą gaunamą ligos išmoką (140,00 Eur) išleisdavo vaistams. Ji (ieškovė) savo sugyventinį slaugė bei išlaikė. Šias ieškovės nurodomas aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai V. P. ir A. M.. Pasak V. P., K. namas yra statytas maždaug 1950 metais, į jį R. K. atsikraustė gyventi apie 1995 metus. Tuo metu kai atsikraustė R., minimas namas buvo medinis, patenkinamos būklės, „apšiuręs“. Gyvenant R. ir A. kartu, name buvo atliktas remontas. Mano, kad darbinis indėlis į namo remontą buvo įdėtas R., nes A. buvo silpnos sveikatos. Pasak liudytojos A. M., 1996 metais grįžo iš Talino į Lietuvą, į Kavarsko miestelį. Kai grįžo, jos pusbrolis A. K. jau gyveno kartu su R. K.. Ji kelis kartus lankėsi jų sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini). Žino, kad šią sodybą R. ir A. seniai pradėjo remontuoti. Mano, kad indėlis remontui buvo R., nes pastaroji yra labai darbšti, prižiūrėdavo kaime senus žmones ir už tai gaudavo pinigines lėšas. Tuo tarpu A. pajamos buvo labai mažos, sveikata silpna. Pinigus šeimoje uždirbdavo R. Remonto darbus, kiek žino, darė patys A. su R. Namas buvo pakeistas kardinaliai, tapo gražiu namu, buvo stipriai restauruotas. Nei ji, nei kas kitas iš A. giminaičių nesikreipė į notarų biurą priimti palikimą po A. mirties, nes mano, kad visa sodyba priklauso R. K., kuri labai ilgai gyveno kartu su A. ir susikūrė sau gyvenamąją aplinką. A. giminėms nekilo minčių priimti palikimą po A. mirties, nes visi žino, kad R. yra kaip žmona. Tikrai žino, kad R. uždirbdavo daugiau pinigų, nei iš savo pusės jų turėdavo jos pusbrolis A. Mano, kad visas turtas po A. mirties priklauso R. K., kuri daug metų gyveno šioje sodyboje, ją puoselėjo, remontavo, prižiūrėjo, iki šiol ten gyvena ir visa sodyba viena toliau rūpinasi, atlieka visus ūkio darbus. Be to, ieškovės R. K. nurodytas aplinkybes, apie tai, kad remontas buvo atliktas jos lėšomis patvirtina byloje esantys atlyginimų duomenys bei sąskaitos išrašas, iš kurių matyti, jog ieškovės sūnėnas A. K. gaudavo pajamas užsienyje, kurių dalį kiekvieną mėnesį siųsdavo į R. K. banko sąskaitą. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus pažymos apie pajamas patvirtina, jog R. K. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo paskirta 82,00 Eur socialinė pašalpa; nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo paskirta 82,00 Eur socialinė pašalpa ir 100,80 Eur šalpos senatvės pensija; nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo paskirta 117,00 Eur dydžio šalpos senatvės pensija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus duomenimis, R. K. 2019 metais buvo kas mėnesį mokama 132,00 Eur dydžio išmoka.

Pažymėtina, jog esminiai pagerinimai yra vertinamasis kriterijus. Nagrinėjamu atveju, ieškovės bei liudytojų parodymai liudija apie itin menkas A. K. pajamas, jo ligą nuo 2008 metų, silpną sveikatą ir ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl pagerinimų apimties, atitinkamai atsižvelgiant į nekilnojamo objekto pobūdį. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis įrodyta, jog nors ieškovė gaudavo panašaus dydžio kaip sugyventinis oficialias pajamas (140,00 Eur), tačiau nuolat gaudavo papildomas pajamas, nes prižiūrėjo kaime senyvo amžiaus žmones, prižiūrėjo jų ūkius, augino gyvulius, daržoves, parduodavo kiaušinius, pieną, sūrį. Ieškovė turi du sūnus ir sūnėną, dirbančius užsienyje, kurie ją remdavo materialiai. Tuo tarpu A. K. vaikų neturėjo, duomenų apie jo gaunamas papildomas pajamas, byloje nėra. Be to, teismo vertinimu yra svarbi aplinkybė, jog ieškovė, gyvendama sugyventinio namuose, atsisakė savo tėvų palikimo dalies sūnėno A. K. naudai, dėl ko ją finansiškai remdavo sūnėnas. Pasak ieškovės, iš viso jai sūnėnas A. K. yra sumokėjęs apie 7000,00 Eur sumą.

Vertintina, jog A. K. pajamų (140,00 Eur) negalėjo pakakti visiems darbams atlikti, tame tarpe mokesčiams sumokėti, juolab įvertinus, kad lėšų turėjo būti skiriama ir būtinųjų poreikių tenkinimui, vaistams. Teismo vertinimu, tik ieškovės R. K. papildomomis pajamomis, jos vaikų ir sūnėno materialine pagalba, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju, galėjo būti atliktas atitinkamas turto pagerinimas.

Gyvenamojo namo fasadų ir vidaus apdailos remonto atlikimas, šiuo konkrečiu atveju laikytinas esminiu, juolab, kad lėšų neskyrimas itin ilgą laiką – nuo 1994 metų sugyventinių naudojamo nekilnojamojo turto objekto tvarkymui, tikėtina lemtų šio objekto nykimą. Tuo labiau, kad bylos duomenimis nustatyta, jog aptariamas gyvenamasis namas yra 1957 metų statybos, jo rinkos vertė 2014 metų duomenimis yra 6550,00 Lt (1897,01 Eur), 2019 metų duomenimis – 2260,00 Eur.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, šalių bendras gyvenimas, trukęs ilgą laiką (daugiau nei 28 metus) ir buvęs nuolatinis bei pastovus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir darbu, esminiai turto pagerinimai (gyvenamojo namo fasadų ir vidaus apdailos remontas), visos Sodybos bei žemės sklypo priežiūra, tvarkymas, puoselėjimas, sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju, ieškovės bei liudytojų parodymais nustatyta, kad A. K. pajamos buvo itin menkos, sveikata silpna, papildomas pajamas jis gaudavo tik iki 2008 metų, o vėliau buvo slaugomas bei išlaikomas ieškovės R. K., o remonto darbai buvo pradėti po 2010 metų, tad vertintina, jog ieškovės R. K., kaip jungtinės veiklos dalyvės, indėlis siekiant sukurti dalinę nuosavybę, buvo didesnis, todėl yra pagrindas teigti, kad bendraturčio A. K. dalis (įnašas) bendrojoje nuosavybėje sudaro ¼ dalį, o ieškovės R. K. dalis (įnašas) bendrojoje nuosavybėje sudaro ¾ dalis.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovės R. K. bendrosios dalinės nuosavybės dalis gyvenamajame name ir jo priklausiniuose (kiemo rūsys, tvartas, kiti inžineriniai statiniai) sudaro ¾ dalis, todėl šioje dalyje ieškinys tenkintinas visiškai.

Dėl dalinės nuosavybės pripažinimo į žemės sklypą.

Ieškovė taip pat siekia jos nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį pripažinimo tuo pagrindu, jog šis nekilnojamasis turtas po jo įsigijimo nuosavybėn buvo iš esmės pagerintas jos asmeninėmis lėšomis.

Kaip jau buvo pažymėta, pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką nuosavybės teisės pripažinimo pagrindu gali būti tik bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis, ar savo darbu. Sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas.

Nagrinėjamu atveju, aptariamas žemės sklypas buvo įgytas A. K. asmenine nuosavybe Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Taigi, ieškovė neįrodė, jog jis buvo įsigytas iš jos ar bendrų su sugyventiniu lėšų. Be to, ieškovė nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jos gyvenimo su A. K. metu šis žemės sklypas būtų kokiu nors būdu pagerintas, kad ieškovės asmeninėmis lėšomis buvo padidinta žemės sklypo vertė. Byloje ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtų atlikusi kokius nors žemės pagerinimo darbus (pavyzdžiui, galimai išlyginta žemė (juodžemis), užsėta žolė, sudėtos trinkelės aplink namą, įrengtas įvažiavimas į kiemą ar panašiai). Ieškovės R. K. teigimu, ji atliko gyvenamojo namo fasadų bei vidaus apdailos remontą, prižiūrėjo visą Sodybą, žemės sklype augino daržoves, tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė savo lėšomis įgijo aptariamą žemės sklypą ar padidino jo vertę. Atkreiptinas dėmesys, jog Nekilnojamojo turto duomenimis, žemės sklypo vertė 1053,00 Lt (304,96 Eur), vidutinė rinkos vertė 2014 metais – 7460,00 Lt (2160,00 Eur), 2019 metų duomenimis – 3930,00 Eur. Šalys įrodymų, kad žemės sklypo vertė kitokia, kad jis buvo pagerintas, nepateikė.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo žemės sklypą ieškovės daline nuosavybe, todėl ieškovės reikalavimas šioje dalyje dėl ¾ dalių 0,5500 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe, atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proporcingas patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai ieškinys tenkinamas iš dalies.

Ieškovė nei patikslintame ieškinyje, nei posėdžio metu nepateikė prašymo iš atsakovų priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Byloje yra patirtos 12,51 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.

Teismas gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs, kad ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas lėmė ne atsakovų valstybės įmonės „Turto bankas“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyriaus veiksmai, be to ieškovei nepateikus prašymo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovei nepriteisia jos patirtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų. Iš ieškovės R. K. valstybės naudai priteistinos teismo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 12,51 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad gyvenamasis namas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kiemo rūsys, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys adresu: (duomenys neskelbtini), įregistruoti A. K. vardu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra ieškovės R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), dalinė nuosavybė, pripažįstant ieškovei R. K. a.k. (duomenys neskelbtini) teisę į ¾ dalis šio turto, A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusiam (duomenys neskelbtini), teisę į ¼ dalį šio turto.

Kitas ieškinio dalis atmesti.

Priteisi iš ieškovės R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 12,51 Eur (dvylikos eurų 51 cento) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybės naudai.

Informuoti ieškovę, jog išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke Swedbank, AB, banko kodas 73000, nurodant įmokos kodą 5660.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.