- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-07
- Bylos Nr.
- I-6239-739/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01435-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 51.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus pataisos namai), 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad jis atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose, ir laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2017 m. sausio 1 d. jam nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetėlis ir skutimosi peiliukai (antrajame skundo egzemplioriuje, kuris buvo išsiųstas Alytaus pataisos namams, pareiškėjas nurodė datą tiksliau – nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (b. l. 13)). Pareiškėjas nurodė, kad dėl to, kad jam nebuvo išduotos minėtos higienos priemonės, jis buvo priverstas vaikščioti nesiskutęs, nesivalęs dantų ir jautėsi nešvarus, jam pradėjo skaudėti dantis, dantys pradėjo gesti. Aplinkiniai iš jo tyčiojosi, atstumdavo, mažiau bendraudavo, nes iš jo burnos sklido blogas kvapas. Jis kreipėsi žodžiu ir į Alytaus pataisos namų administraciją, kad jam skirtų minėtas higienos priemones, tačiau ši jam paaiškino, kad pareiškėjui nepriklauso šios priemonės, o jam pateikus rašytinį prašymą, atsakydavo, jog tokio pobūdžio prašymų neregistruoja. Tokius prašymus pradėjo registruoti tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjas teigė, kad dėl šių atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje: asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Nurodytą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 8000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsakovei atstovaujantys Alytaus pataisos namai atsiliepimu į skundą (b. l. 16–20) į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. Alytaus pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Nuteistųjų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Šiame teisės akte nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi priemonėmis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą, jam taip pat buvo mokamos piniginės išmokos iš Socialinės paramos fondo lėšų, todėl jis turėjo galimybę pataisos įstaigos parduotuvėje nusipirkti būtiniausias higienos priemones. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu higienos priemonėmis nebuvo aprūpintas, nes rašytinių prašymų neteikė. Atsakovės atstovas nurodė, kad vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, įsigaliojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d., nuteistiesiems yra išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis (1 vnt. vienam mėnesiui), dantų pasta (75 ml kas du mėnesius), skutimosi peiliukai (4 vnt. vienam mėnesiui.). Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodo abstrakčius teiginius ir nepagrindžia valstybės institucijos kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Teigė, kad nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Prašė skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. liepos 6 d. taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu šią reikalavimo dalį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, neturtinę žalą kildina iš to, kad atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. jam neišdavė higienos priemonių – dantų pastos, dantų šepetėlio ir skutimosi peiliukų.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra nuteistas asmuo ir Alytaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (su pertraukomis) (b. l. 21–22). Atsakovei atstovaujantys Alytaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. liepos 6 d. taikyti ieškinio senatį (b. l. 17).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Alytaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjo teigimu, Alytaus pataisos namuose higienos priemonės jam nebuvo išduotos laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (b. l. 2, 13), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2018 m. liepos 10 d. (b. l. 5), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Kaip jau buvo rašyta, nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus PN atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. liepos 6 d. ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį. Dėl šios priežasties Alytaus PN prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. liepos 6 d. atmetama kaip nepagrįsta.
Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė dantų pastos, dantų šepetėlio ir skutimosi peiliukų išdavimo nuteistiesiems (b. l. 17–18), taigi ir pareiškėjui.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), kurios numatė, kad nuteistiesiems vyrams, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodamos šios higienos priemonės: 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau teismas pažymi, kad tuo pačiu laikotarpiu galiojusios, patvirtintos tuo pačiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos normos (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija), jų 7 punktas numatė, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems šios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.
Nuo 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (išdėstytas nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. d. įsakymu Nr. 1R-132), jo 4 ir 5 punktai numato, kad higienos reikmenys, drabužiai ir avalynė išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtų teisės normų (galiojusių iki 2017 m. sausio 1 d.) nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą Alytaus pataisos namų neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme, pareiškėjo neaprūpinus dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais. Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.
Spręsdamas dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu išduoti trūkstamas higienos priemones. Nors pareiškėjas nurodo, kad į pareigūnus kreipdavosi, jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Ši aplinkybė sudaro pagrindą teismui abejoti pareiškėjo skunde nurodomomis aplinkybėmis apie didelio masto dvasines ir fizines kančias, kurias galimai sukėlė atsakovės atstovo neteisėti veiksmai. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti apie pareiškėjo patiriamą diskomfortą bei tam tikrų higienos priemonių trūkumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Melnitis prieš Latviją pabrėžė, kad įvertinus valstybės pareigą užtikrinti, jog asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu, nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą (2012 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Melnitis prieš Latvija, § 76, pareiškimo Nr. 30779/05). Tuo tarpu nagrinėjamoje pareiškėjo byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas tokį prašymą būtų pateikęs atsakovės atstovui, o šis būtų atsisakęs jį patenkinti. Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu rašytinių prašymų dėl minėtų higienos priemonių neteikė (b. l. 18). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, tačiau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymas buvo netenkintas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas tokį prašymą būtų pateikęs Alytaus pataisos namų administracijai ar pareigūnams, nagrinėjamos bylos faktinė situacija nelaikytina analogiška nurodytai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylai. Kita vertus, teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo (neišduotų higienos priemonių) pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų nepatogumų ar išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei atsakovės atstovas jį būtų aprūpinęs šiomis priemonėmis.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gaudavo pajamų, nors ir nedideles sumas (po 2–6 Eur kiekvieną mėnesį, vieną mėnesį – 21,77 Eur) (b. l. 27–28). Pajamų pareiškėjas negavo tik keturis mėnesius: 2015 m. gruodžio mėnesį negavo pajamų, tačiau pusę gruodžio mėnesio pareiškėjas buvo ne Alytaus pataisos namuose, o Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (b. l. 22), 2016 m. kovo mėn. gavo 0,33 Eur pajamų, tačiau visą kovo mėnesį pareiškėjas taip pat buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime; 2016 m. liepos ir rugsėjo mėn. negavo pajamų. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu beveik visada gaudavo pajamų, nors ir nedideles sumas, jis turėjo galimybę apsirūpinti minimaliomis asmeninės higienos priemonėmis, todėl pareiškėjo argumentai, jog jis visą ginčo laikotarpį nesivalė dantų, nesiskuto yra abejotini, nepatvirtinti įrodymais.
Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu būdavo išvykęs iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą: 2015 m. gruodžio 15–29 d., 2016 m. sausio 5–12, 19–26 d., 2016 m. vasario 9–15 d., 2016 m. kovo 1–29 d. (b. l. 22), kur jam galėjo būti išduotos asmeninės higienos priemonės.
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į odontologą vieną kartą – 2016 m. kovo 17 d. (b. l. 32). Tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad tas vienkartinio pobūdžio pareiškėjo sveikatos sutrikimas, dėl kurio jis kreipėsi į odontologą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su tuo, kad Alytaus pataisos namai pareiškėjui neišdavė dantų šepetėlio ir dantų pastos. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijoje (b. l. 31–32) taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užfiksuoti sveikatos sutrikimai, susiję skutimosi peiliukų neišdavimu. Medicinos pažymėjimuose, kuriuos teismui pateikė pareiškėjas (b. l. 3–4), yra duomenys, kad pareiškėjui nuo 2017 m. gegužės mėn., tai yra po 4 mėnesių, kai jau buvo pasibaigęs keliamo ginčo laikotarpis, buvo paskirti raminamieji vaistai, nustatyti miego sutrikimai, todėl sprendžiama, kad šie sveikatos sutrikimai nėra susiję su tuo, kad iki 2017m. sausio 1d. Alytaus pataisos namai neišdavė pareiškėjui higienos priemonių.
Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus pusantrų metų nuo paskutinio atsakovės atstovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos bei praėjus trejiems metams nuo ginčo laikotarpio pradžios (b. l. 2, 5). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Barbulescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Hansen prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą O’Keeffe prieš Airiją, § 202, pareiškimo Nr. 35810/09; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, § 33, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2012). Administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018; 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-376-662/2017; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-601/2013).
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, jo neaprūpinus dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Alytaus pataisos namuose buvo pažeista R. B. teisė į jo aprūpinimą dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.