- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-30
- Bylos Nr.
- e2A-776-619/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36649-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- UAB „Stinkoma“
- Trečiasis asmuo
- UADBB „Colemont draudimo brokeris“, V. D.
- Kategorijos
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Veniulytės – Jankūnienės ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo BUAB „Visagino prekybos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Visagino prekybos centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“, ieškinį atsakovei UAB „Stinkoma“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys UADBB „Colemont draudimo brokeris“ ir V. D.,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Visagino prekybos centras“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 9801,99 EUR skolos, 6 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2013 m. spalio 21 d. UAB „Visagino prekybos centras“ komercinių patalpų nuomos sutartimi išnuomojo komercines patalpas UAB „Anilora“. 2013 m. lapkričio 25 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nutartis dėl UAB „Visagino prekybos centras“ bankroto bylos iškėlimo. UAB „Anilora“ 2016 m. vasario 22 d. kreditorių sprendimu iškelta neteisminio bankroto byla, o administratoriumi paskirtas atsakovas. Atsakovas neinformavo ieškovės apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Anilora“. Atsakovas nenutraukė sutarties tarp BUAB „Anilora“ ir BUAB „Visagino prekybos centras“, toliau nuomojo patalpas, bet už patalpų nuomą nemokėjo, padengė tik dalį įsiskolinimo už nuomą. Atsakovė neginčijo BUAB „Anilora“ prievolės atsiskaityti už patalpų nuomą, tačiau nepagrįstai teigė atsiskaitymą vykdysianti ĮBĮ 35 str. nustatyta tvarka. Nuomininkės įsiskolinimas laikytinas atsakovės neteisėtais veiksmais sukelta žala, kurią atsakovė privalo atlyginti ieškovui, kaip pasibaigusios dėl bankroto įmonės, kreditoriui ĮBĮ 10 str. 8 p. pagrindu už 11 str. 5 d. 13 p. įtvirtintos pareigos nevykdymą ir ieškovo ir UAB ‚Anilora“ pasirašytos nuomos sutarties 19.2.5 punkto nevykdymą. Be to, atsakovė pažeidė ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. imperatyvą, nes UAB „Anilora“ vykdė nuostolingą komercinę veiklą, ko pasekoje susidarė įsiskolinimas ieškovei, kuris nebuvo ir nebus padengtas, kadangi BUAB „Anilora“ yra išregistruota iš juridinių asmenų registro. BUAB „Visagino prekybos centras“ reikalavimas nelaikytinas kreditoriniu reikalavimu ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p. prasme, nes atsirado po BUAB „Anilora“ bankroto bylos iškėlimo toliau faktiškai naudojantis BUAB „Visagino prekybos centras“ priklausančiomis patalpomis, t. y. tęsiant nuomos santykius ir yra priskirtinas prie BUAB „Anilora“ bankroto administravimui skirtų išlaidų (ĮBĮ 36 str.). Iš 2017 m. balandžio 6 d. turto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog BUAB „Anilora“ bankroto proceso metu gavo 5 000 EUR. Pagal ĮBĮ 36 str. 1 d. iš visų rūšių BUAB „Anilora“ lėšų atsakovė pirmiausia turėjo padengti įsiskolinimą ieškovei, tačiau to neatliko. Dėl aptartų atsakovės neteisėtų veiksmų susidarė BUAB „Anilora“ 9801,99 EUR dydžio įsiskolinimas ieškovei, kuris BUAB „Anilora“ nustojus teisiškai egzistuoti vertintinas kaip žala. Atsakovė kaip savo srities profesionalas, negalėjo nežinoti, kad pranešimas turi būti siunčiamas ieškovo bankroto administratoriui. BUAB „Anilora“ bankroto proceso metu nuomojosi dar 7 negyvenamąsias patalpas. Kaip matyti iš paskutinio 2017 m. liepos 17 d. kreditorių susirinkimo protokolo, šie asmenys nebuvo įtraukti į kreditorių sąrašą. Su jais skirtingai nuo ieškovės buvo atsiskaityta. Iš to spręstina, jog atsakovė netinkamai (neproporcingai) paskirstė BUAB „Anilora“ lėšas. Pažeidžiant ĮBĮ 30 str. 3 d. atsakovas iš karto nenutraukė BUAB „Anilora“ ūkinės komercinės veiklos ir 10 mėnesių ją tęsė, kas laikytina neteisėtais veiksmais. Įsiskolinimas ieškovei susidarė atsakovui neteisėtai vykdant BUAB „Anilora“ ūkinę komercinę veiklą. Jos būtų išvengta, jeigu atsakovė būtų laikiusis ĮBĮ reikalavimo nutraukti ūkinę veiklą, todėl ieškovės žala tiesiogiai susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu). BUAB „Anilora“ netekus teisės verstis ūkine komercine veikla pagal ĮBĮ 30 str. 3 d. nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. ji nebegalėjo patirti su šia veikla susijusių išlaidų, todėl po šios datos nuomos išlaidos turėjo būti priskirtos prie BUAB „Anilora“ bankroto administravimui skirtų išlaidų.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Stinkoma“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad 2016 m. vasario 22 d. UAB „Anilora“ kreditorių susirinkimo nutarimu UAB „Anilora“ iškelta bankroto byla ne teismo tvarka, o bankroto administratore paskirta UAB „Stinkoma“. 2016 m. kovo 15 d. UAB „Anilora“ kreditorių susirinkimo 1-uoju darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta tęsti įmonės vykdytą ūkinę – komercinę veiklą. Nutraukus BUAB „Anilora“ vykdytą ūkinę komercinę veiklą liko neįvykdytų įsipareigojimų, tame tarpe ir ieškovei, todėl 2017 m. liepos 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimu jie buvo įtraukti į bendrą įmonės kreditorių sąrašą, tame tarpe ir BUAB „Visagino prekybos centras“ su 7769,49 EUR reikalavimu, o 2-uoju darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta pripažinti BUAB „Anilora“ įmonės pabaigą ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro. 2017 m. rugsėjo 21 d. įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Atsakovė, vykdydama pareigą, numatytą ĮBĮ 11 str. 5 d. 13 p., pranešė suinteresuotiems asmenims, tame tarpe ir ieškovei, kad pageidauja tęsti pasirašytų sutarčių vykdymą, nors ieškovė neigia gavusi minėtą pranešimą. ĮBĮ 36 str. 3 d. yra aiškiai numatyta, kad prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, o ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. įtvirtina, kad iš įmonės ūkinės komercinės veiklos gaunamos pajamos naudojamos su šia veikla susijusioms išlaidoms padengti, dėl ko laikytina nepagrįsta ieškovės pozicija, kad bankrutavusios įmonės įsiskolinimas ieškovei priskirtinas prie įmonės administravimui skirtų išlaidų. Atsakovės vertinimu, ieškovė klaidingai nurodo skolos sumą, kadangi pagal buvusios BUAB „Anilora“ buhalterės pateiktą atsiskaitymų kortelę skolos sumą sudaro 8 822,66 EUR. BUAB „Anilora“ 2016 m. vasario 22 d. kreditorių susirinkimo dienai BUAB „Anilora“ nebuvo skolinga BUAB „Visagino prekybos centras“, kaip matyti iš atsiskaitymų kortelės, buvo 196,71 EUR permoka, dėl ko ieškovas BUAB „Visagino prekybos centras“ nebuvo informuoti apie šaukiamą UAB „Anilora“ kreditorių susirinkimą.
5. Trečiasis asmuo V. D. atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Nurodo, kad Nuomos sutarties 19.2.5 p. įtvirtino ieškovės teisę vienašališkai nutraukti nuomos sutartį UAB „Anilora“ tapus nemokiai. BUAB „Visagino prekybos centras“ neišreiškus valios vienašališkai nutraukti sudarytą nuomos sutartį, ši liko galioti. Ieškovės pozicija dėl pranešimo neišsiuntimo įtakos jo patirtiems nuostoliams yra prieštaringa, kadangi, pasak ieškovės, skola jai susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. liepos mėn. iki 2017 m. birželio mėn., ir šiuo laikotarpiu, kuris tęsėsi net vienerius metus, ieškovė neišreiškė valios nutraukti nuomos sutartį. Dėl ko darytina pagrįsta išvada, kad menamas pranešimo dėl sutarties tęsimo neišsiuntimas nėra priežastiniame ryšyje su ieškovės patirta žala. Įmonės įsiskolinimas ieškovei kilo iš sutartinių santykių su įmone, o ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (t. y. deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu). Ta aplinkybė, kad įmonė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro ją likvidavus nesuteikia pagrindo išvadai, kad nepadengti įmonės įsiskolinimai kaip tam tikrų asmenų nuostolis gali būti perkeliami įmonę administravusiam bankroto administratoriui.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės BUAB „Visagino prekybos centras“ bankroto administravimui skirtų lėšų atsakovui UAB „Stinkoma“ 500,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, valstybei 7,50 EUR pašto išlaidų.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą nustatė, jog nuo bankroto bylos UAB „Anilora“ inicijavimo pradžios banko mokėjimuose, kuriuose atliko UAB „Anilora“ ieškovui mokėdama už nuomą, būdavo aiškiai matomas kaip mokėtojas „Anilora UAB (bankrutuojanti)“. Pažymėjo, jog ieškovas teigdamas, jog nebuvo informuotas ĮBĮ nustatyta tvarka, aiškiai nenurodė, kada visgi sužinojo apie bankroto bylos UAB „Anilora“ iškėlimą, viešame registre UAB „Anilora“ statusas 2016 m. kovo 4 d. pasikeitė į „bankrutuojantis“. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas formaliai pažeidė rūpestingumo pareigą ieškovui siųsdamas pašto siuntą netinkamu korespondencijai adresu, tačiau tai neduoda pagrindo taikyti atsakovui, kaip UAB „Anilora“ bankroto procesą administravusiam asmeniui, civilinės atsakomybės ieškovo nurodomų nuostolių apimtyje, kadangi nurodyti nuostoliai nėra priežastiniu ryšiu susiję su šia formaliai neteisėta veika. Remdamasis įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog ieškovas žinojo arba turėjo žinoti apie UAB „Anilora“ teisinio statuso pasikeitimą dar 2016 metų viduryje ir veikdamas rūpestingai ir atidžiai pasidomėti kontrahentu, spręsti klausimą dėl nuomos sutarties tęstinumo.
9. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė ir kitą ieškovės nurodomą civilinės atsakomybės taikymo pagrindą – neteisėtai ir/ar nerūpestingai vykdytą komercinę ūkinę veiklą įmonei UAB „Anilora“ bankrutuojant. Pažymėjo, jog aplinkybę, kad bankroto administratorius elgėsi nerūpestingai, neatidžiai ir aplaidžiai, nekontroliavo vykdomos komercinės ūkinės veiklos paneigia UAB „Anilora“ finansinės atskaitomybės dokumentai ir 2017 m. sausio-gegužės mėn. pajamų ir sąnaudų palyginimo suvestinė bei kiti atsakovės pateikti įrodymai apie atsakovės vykdytą UAB „Anilora“ administravimą.
10. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovės argumentus, jog UAB „Anilora“ veikla buvo tęsiama neteisėtai po 2016 m. rugpjūčio 11 d. kreditorių sprendimo pripažinti įmonę bankrutavusia. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste įvertino įmonės vykdytos veiklos pobūdį (knygynai), turėtų atsargų kiekius, dirbusius darbuotojus ir 2016 metais dar sėkmingai vykdytą komercinę ūkinę veiklą, todėl sprendė, jog buvo priimtas racionalus sprendimas palaipsniui mažinti sukauptas knygų atsargas (prekes), uždirbant iš veiklos pajamas, pardavinėjant įmonės turtą varžytynėse, palaipsniui mažinant ir darbuotojų skaičių ir prekybos punktus (uždarant knygynus). Taip pat pažymėjo, jog sprendimas tęsti komercinę ūkinę veiklą ir įmonės likvidavimo stadijoje, kai 2017 m. sausio mėn. UAB „Anilora“ ieškovui buvo skolinga apie 300 EUR, taip pat neįrodytas esantis priežastiniame ryšyje su ieškovo nurodomais nuostoliais už patalpų nuomą.
11. Ieškinyje nurodomos sąskaitos už ankstesnius laikotarpius, teismo vertinimu, tik patvirtina paties ieškovo bankroto administratoriaus nerūpestingumą pateikiant bankrutuojančiam kontrahentui sąskaitas apmokėjimui praėjus kai kuriais atvejais daugiau nei metams (CK 6.253 str. 1, 5 d.). Nurodytų argumentų pagrindu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog išrašytos ir pavėluotai pateiktos sąskaitos už patalpų nuomą gali būti laikomos nuostoliais ir rezultatu atsakovo veiksmų, 2017 m. balandžio mėnesį priėmusio sprendimą atlikti neeilinę prekių/atsargų inventorizaciją ir 2017 m. gegužę nusprendusiam nutraukti komercinę ūkinę veiklą (CK 6.247 str.). Pažymėjo, jog iš mokėjimų suvestinės matyti, kad buvo reguliariai apmokamos ieškovo išrašytos sąskaitos kol įmonė sėkmingai vykdė komercinę ūkinę veiklą, todėl jeigu ieškovas už 2016 metų mėnesius išrašytas, tačiau ženkliai praleidus terminus pateiktas, sąskaitas būtų pateikęs laiku, t. y. atitinkamai 2016 metais ar 2017 metų pradžioje, esant pajamoms iš vykdytos komercinės veiklos, jo sąskaitos būtų apmokėtos.
12. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas reikalaudamas atsakovui taikyti visų UAB „Anilora“ dokumentų ir ataskaitų nepateikimo neigiamas pasekmes, kuomet byloje yra įrodymas apie UAB „Anilora“ dokumentų perdavimą archyvui saugoti (su kuriais ieškovo atstovas turėjo galimybę susipažinti), prieštarauja principui, jog negalima reikalauti iš asmens neįmanomo. Atkreipė dėmesį, jog ieškovo pozicija byloje nebuvo nuosekli, nes, viena vertus, jis kaip kreditorius reiškia reikalavimus skolininko bankroto administratoriui/atsakovui (naudojasi kreditoriaus teisėmis), kita vertus, ginčija savęs pripažinimą kreditoriumi, dalinį atsiskaitymą su juo (pervedant 1500 EUR), nurodydamas, kad šis pripažinimo kreditoriumi procesas yra pareikštinis ir jo reikalavimą sudaranti skola laikytina bankroto administravimo išlaidomis. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis ĮBĮ 36 str. 3 d. nepagrįsta laikė ieškovo poziciją, kad pagal jo išrašytas sąskaitas skola už patalpų nuomą priskirtina prie administravimo išlaidų ir bankroto administratorius netinkamai vykdė atsiskaitymą su kreditoriais ir ieškovu, pažeisdamas atsiskaitymų eiliškumą. Teismo vertinimu, dėl kitų ieškovo nurodytų ĮBĮ pažeidimų (kreditorių susirinkimo primininko rinkimas, protokolų pasirašymas, banko sąskaitų valdymas, kt.), ieškovas neįrodė jų priežastinio ryšio su prašomais priteisti nuostoliais. Pažymėjo, kad nurodyti kreditorių susirinkimo nutarimai nebuvo nuginčyti teismine tvarka, nors tokią galimybę, būdamas rūpestingas ir apdairus, ieškovo bankroto administratorius taip pat turėjo.
13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepagrįstai reikalaujama iš atsakovo nurodomo dydžio nuostolių neįrodžius visų atsakovo, kaip UAB „Anilora“ bankroto procesą administravusio asmens ir valdymo organo, civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Visagino prekybos centras“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
15. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas. Pažymėjo, jog ieškovas kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė elektroninius laiškus, įrodančius, jog sąskaitos už patalpų nuomą pagal 2013 m. spalio 21 d. komercinių patalpų nuomos sutartį Nr. VPC2013/10 atsakovui buvo siunčiamos reguliariai kas mėnesį. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio įrodymo nepasisakė. Atsakovas kaip bonus pater familias turėjo žinoti, jog turi mokėti už patalpų nuomą nepriklausomai nuo sąskaitų faktūrų gavimo/negavimo, nes prievolė kyla iš sutarties, o ne sąskaitos. Atsakovas turėdamas žinoti apie patalpų nuomos sąnaudas (mokėtiną nuomos mokestį) nesirūpino jų apskaitymu ir įvertinimu ūkinės komercinės veiklos rentabilumo nustatymo tikslais. Teismas sprendime iš viso nevertino ieškovo pateiktų įrodymų apie sąskaitų siuntimo faktą. Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino sąskaitų pateikimo reikšmę ir nevertino atsakovo pareigų bankroto proceso metu nevykdymo.
16. Apeliantas pažymėjo, jog atsakovas kaip savo srities profesionalas negalėdamas nežinoti, jog neturi teisės vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, vis vien net 10 mėn. ją tęsė, tokiu būdu grubiai pažeidė ĮBĮ nuostatas ir neteisėtai didino ūkinės komercinės veiklos išlaidas, kas tiesiogiai nulėmė galimybių vykdyti įsipareigojimus pablogėjimą. 9 iš 11 neapmokėtų ieškovo sąskaitų faktūrų išrašytos po 2016 m. rugpjūčio 22 d., t.y. atsakovui vykdant neteisėtą veiklą. Ieškovo negautas nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 11 d. yra atsakovo neteisėto neveikimo rezultatas.
17. Pirmos instancijos teismas vadovavosi į bylą atsakovo pateiktais dokumentais ir iš jų sprendė, jog atsakovo veikla 2016 m. buvo pelninga. Ši išvada nepagrįsta, kadangi tokiai išvadai padaryti trūko tiek įrodymų, tiek gilesnės ekonominės analizės. Ieškovas bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ne kartą teikė prašymus įpareigoti atsakovą pateikti dokumentus ir duomenis apie ūkinės veiklos rezultatus. Ieškovo prašymai buvo atmesti, tokiu būdu jam užkertant kelią rinkti įrodymus. Tai leidžia teigti, kad pirmos instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, nes įrodinėjimo pareigą priskyrė ieškovui, bet nesudarė jam tinkamų sąlygų šiai procesinei pareigai vykdyti. Atsakovas turi žymiai geresnes galimybes įrodinėti Nuomininko veiklos aplinkybes, nes jis betarpiškai vadovavo šiai veiklai, organizavo veiklos buhalterinę apskaitą, disponuoja informacija apie Nuomininko veiklą. Konstatuotina, jog atsižvelgiant į bylos aplinkybių specifiką, pirmos instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims. Atsakovas vengė teikti į bylą įrodymus apie Nuomininko ūkinę komercinę veiklą. Buvo visos sąlygos vadovautis contra spoliatorem prezumpcija, kuri reiškia, kad duomenų nepateikimas turi būti vertinamas juos vengiančios pateikti šalies nenaudai. Iš byloje esančių įrodymų labiau tikėtina, kad Nuomininko veikla buvo nuostolinga ilgą laiką. Apeliantas taip pat atkreipė dėmesį, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovui nebuvo pranešta apie jo įtraukimą į kreditorių sąrašą, todėl jis realiai neturėjo galimybės pasinaudoti kreditoriaus teisėmis.
Atsiliepimas
18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Stinkoma“ prašė jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
19. Atsakovas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad ieškinio reikalavimo dalyką sudarančių nuostolių pagrindu esančios sąskaitos faktūros buvo nuo 2017 metų pradžios teikiamos pavėluotai, t.y. tik 2017 metų gegužės mėnesį, tai parodo paties ieškovo bankroto administratoriaus nerūpestingumą pateikiant bankrutuojančiam kontrahentui sąskaitas apmokėjimui praėjus beveik daugiau nei metams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo sprendimas po bankroto procedūros tęsti įmonės komercinę veiklą buvo teisėtas, racionalus ir pasiteisinęs. Ieškovo argumentas, jog atsakovas neteisėtai tęsė UAB „Anilora“ komercinę veiklą yra niekuo nepagrįstas. Įmonės kreditoriai nepriėmė sprendimo nutraukti ūkinę komercinę veiklą, o remiantis LR Įmonių bankroto įstatymo imperatyviomis normomis, tokią teisę neteisminio bankroto proceso metu turi tik įmonės kreditoriai. 2017 m. birželio 6 d. bankroto administratorius UAB „Stinkoma“ priėmė įsakymą dėl veiklos nutraukimo. Ieškovas apie tai buvo informuotas 2017 m. birželio 27 d. dienos elektroniniu laišku. Tačiau net tada, ieškovas nesiėmė veiksmų ginti savo neva tai pažeistas teises dėl skolos išieškojimo iš BUAB „Anilora“.
20. Atsakovas pažymi, jog bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas privalėjo įrodyti, bet neįrodė, visas civilinės atsakomybės sąlygas. Nenurodo, kokiais konkrečiais prieš ieškovą nukreiptais nesąžiningais atsakovo veiksmais padaryta žala. Ieškovas iš esmės remiasi tik galimais atsakovo, kaip bankroto administratoriaus, veiksmais netinkamai vykdant atskiras bankroto procedūras, kurie nėra jokiame tiesioginiame priežastiniame ryšyje su ieškovo patirta žala. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas turėtų likviduotos įmonės dokumentus ir jų neteiktų teismui kaip įrodymų, todėl šiuo ginčo atveju nėra jokio pagrindo remtis contra spoliatorem (liet. „prieš pažeidėją“) taisykle. Ieškovas turėdamas lygias galimybes rinkti įrodymus buvo nuvykęs į archyvą ir susipažino su visais UAB „Anilora“ dokumentais. Ieškovas susipažinęs su archyve saugomais dokumentais pats patvirtino, kad reikšmingų bylai dokumentų daugiau nėra.
Šalies argumentai
21. Ieškovas klaidingai nurodo, kad skolos suma yra 9 801,99 EUR. Pagal buvusios BUAB „Anilora“ buhalterės A. Č. pateiktą atsiskaitymų kortelę, akivaizdu, kad skolos suma sudaro 8 822,66 Eur. Apelianto į bylą pateikti dokumentai patvirtina apie nesavailaikį sąskaitų faktūrų pateikimą atsakovui. Apelianto į bylą pateikti elektroniniai laiškai nėra informatyvūs. Atsakovas pažymėjo, jog Nuomos sutarties 19.2.3 bei 19.2.4. p. numatė teisę ieškovui vienašališkai nutraukti nuomos sutartį, o galiojantys teisės aktai numatė galimai pažeistų ieškovo teisių gynimo būdus, kuriais jis galėjo savalaikiai pasinaudoti, tačiau tai nebuvo padaryta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, kuriuo prašoma priteisti iš UAB „Anilora“ bankroto procedūrą vykdžiusio bankroto administratoriaus ieškovo patirtus nuostolius.
24. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2013 m. spalio 21 d. ieškovas ir UAB „Anilora“ sudarė komercinių patalpų nuomos sutartį Nr. VPC2013/10, kuria ieškovas išnuomojo UAB „Anilora“ 113,82 kv. m dydžio komercines patalpas prekybos centre Visagine. 2014 m. vasario 12 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskiriant UAB „Bankrotas“. 2016 m. vasario 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimu UAB „Anilora“ iškelta neteisminio bankroto byla, o bankroto administratoriumi paskirtas atsakovas UAB „Stinkoma“. UAB „Anilora“ kreditorių susirinkimas 2016 m. kovo 15 d. nutarė tęsti įmonės įprastą knygynų veiklą. 2016 m. rugpjūčio 11 d. UAB ‚Anilora“ kreditorių susirinkimas nutarė pripažinti UAB „Anilora“ bankrutavusia ir taikyti jai likvidavimo procedūrą. Įmonės vykdyta ūkinė veikla buvo toliau vykdoma. Juridinių asmenų registre 2016 m. rugpjūčio 22 d. registruotas UAB „Anilora“ statusas „bankrutavęs“. Kreditorių susirinkimo 2017 m. liepos 17 d. sprendimu nutarta įtraukti į kreditorių sąrašą ieškovą su 7769,49 EUR dydžio kreditoriniu reikalavimu ir pripažinti UAB „Anilora“ pasibaigusia ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro. 2017 m. rugsėjo 21 d. UAB „Anilora“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Ieškovas pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 9801,99 EUR dydžio nuostolius, kuriuos kildina iš 2016 metų liepos – 2017 metų gegužės mėnesius nesumokėtos skolą už patalpų nuomą.
25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovas neįrodė būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų ir nėra pagrindo pripažinti atsakovo veiksmų neteisėtais nei vienu iš ieškovo nurodomų ĮBĮ 11 str. 5 d. 13 p. ir 10 str. 7 d. 5 p. nuostatose įtvirtintų bankroto administratoriaus pareigų nevykdymo pagrindų.
26. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į ieškovo pateiktus įrodymus, susijusius su PVM sąskaitų – faktūrų pateikimu atsakovui, netinkamai taikė ĮBĮ 30 str. 3 d. nuostatas, nepagrįstai konstatavo, jog atsakovės veikla buvo pelninga.
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011). Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančią medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė būtinų sąlygų visumos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškinys atmestas pagrįstai. Ieškovas apeliaciniame skunde pakartotinai dėsto tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teisme ir jie skundžiamame sprendime išsamiai ir visapusiškai įvertinti. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
28. Pažymėtina, jog bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į jo profesinei veiklai keliamus standartus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015). Civilinei atsakomybei kilti būtina šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Ši taisyklė taikytina ir bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei, todėl bylose, kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, teismai turi nustatyti visas pirmiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas. Bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą ir priežastinį ryšį tarp bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1dalis). Paneigti šią prezumpciją, t. y. įrodyti, kad nėra kaltės dėl atsiradusios žalos, turi bankroto administratorius (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016).
29. Vienas iš ieškovo argumentų įrodinėjant neteisėtus atsakovo veiksmus, nagrinėjamu atveju, buvo ĮBĮ 11 str. 5 d. 13 p. ir Nuomos sutarties 11.7. p. pažeidimas, t.y. nepranešimas per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos apie tolimesnį Sutarties vykdymą arba nevykdymą. Minėta, jog neteisminio bankroto procedūra UAB „Anilora“ pradėta 2016 m. vasario 22 d. Taigi, pranešimas apie sutarties tęsimą ieškovui turėjo būti išsiųstas iki 2016 m. kovo 22 d. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2016 m. kovo 17 d. pašto kurjerių tarnybai UAB „Greitasis kurjeris“ buvo pateikta siunta įteikti ieškovui, siunčiant ją adresu J. S. g. 4, Vilnius, t.y. bankrutuojančios UAB „Visagino prekybos centras“ buveinės adresu. Byloje nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą vienareikšmiškai teigti, jog ieškovo bankroto administratorius buvo tinkamai informuotas apie UAB „Anilora“ bankroto procesą ir sutarties tęsimą, tačiau kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esančių įrodymų visuma (atsakovo atlikti mokėjimai pagal ginčo sutartį, kuriuose aiškiai nurodomas įmonės statusas) sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovas žinojo arba turėjo žinoti apie UAB „Anilora“ taikomą bankroto procesą bei suvokti, jog nuomos sutartis yra toliau tęsiama. Pažymėtina ir tai, jog ieškovas nepateikė argumentų ar įrodymų, kaip prie ieškovo įrodinėjamos žalos (neapmokėtų sąskaitų už laikotarpį nuo 2016 m. liepos mėn.) atsiradimo prisidėjo aplinkybė, kad per ĮBĮ 11 str. 5 d. 13 p. numatytą terminą (šiuo atveju iki 2016 m. kovo 22 d.) ieškovui tinkamai nebuvo pranešta apie sutarties tęsimą, t.y. neįrodyta priežastinio ryšio sąlyga.
30. Apeliantas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, daug dėmesio skiria prieštaringiems įrodymams dėl PVM sąskaitų – faktūrų pateikimo atsakovui savalaikiškumo ir jų reikšmės nuomos teisiniams santykiams. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog teismas neturi pareigos pasisakyti dėl absoliučiai visų šalių pateiktų procesiniuose dokumentuose ar teismo posėdžio metu argumentų, detaliai atsakyti į absoliučiai kiekvieną bylos nagrinėjimo metu kokiu nors aspektu šalių išsakytą argumentą. Teismas pirmiausia turi pasisakyti dėl esminių šalių argumentų, galinčių (turinčių) įtaką bylos išnagrinėjimo rezultatui, atsižvelgiant į tos bylos ribas, todėl tam tikrų šalies teiginių nepaminėjimas sprendime negali būti besąlygiškai visais atvejais vertinamas kaip normų reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą pažeidimu. Apeliantas pagrįstai nurodo, jog pats PVM sąskaitos – faktūros faktas nepašalina nuomininko pareigos mokėti nuomos mokestį, tačiau kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar PVM sąskaitos – faktūros buvo pateiktos laiku galėtų būti reikšminga tik sprendžiant klausimą ar ieškovas pats savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo. Byloje konstatavus, jog ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų priežastiniu ryšiu susijusių su ieškovo nurodoma žala, aplinkybės susijusios su PVM sąskaitų faktūrų pateikimo laiku, įtakos bylos baigčiai ir skundžiamos sprendimo teisėtumui neturi.
31. Teisėjų kolegija kaip nesudarančią pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo atmeta apelianto argumentų grupę, susijusią su atsakovo veiksmais toliau tęsiant įmonės BUAB „Anilora“ komercinę veiklą bei jos pelningumu.
32. Minėta, jog bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti. Bankroto bylų teisinio reglamentavimo šaltiniuose apibrėžta šiose bylose dalyvaujančių asmenų kompetencija ir elgesio laisvės ribos. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalyje net 24 punktais yra išvardijamos bankroto administratoriaus pareigos. Taigi, atsižvelgiant į bankroto proceso pobūdį, šio proceso teisinį reglamentavimą ir administratoriaus teisinę padėtį, administratorius negali būti laikomas asmeniu, turinčiu absoliučią elgesio laisvę teikiant administravimo paslaugas. Nustatant, ar yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę atsakomybę ir ar egzistuoja šios atsakomybės sąlygos, šioje byloje vertintina ar prie ieškovo įvardijamos žalos atsiradimo priežasčių teisiškai priskirtinas atsakovo elgesys.
33. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą, jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. ĮBĮ 23 straipsnio 6 punkte numatyta, kad kreditorių susirinkimas turi teisę spręsti klausimus dėl ūkinės komercinės veiklos (jos tęstinumo, atnaujinimo, apribojimo, nutraukimo, sąmatos tvirtinimo ir pan.), teikti teismui pasiūlymus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos apribojimų ar nutraukimo bei apribojimų disponuoti įmonės turtu nustatymo. Kreditorių susirinkimo kompetencijai priklausantis klausimas dėl bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos tęsimo susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu. Vykdydamas bankroto procedūras bankroto administratorius privalo vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas).
34. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog įmonė 2016 metus baigė pelningai, turėjo 10 008 EUR pelno, ieškovo pateikiamos sąskaitos buvo apmokamos. Tik 2017 m. gegužės 31 d. parengta įmonės pelno nuostolių ataskaita parodė veiklos nuostolį. Kolegijos vertinimu, šie įrodymai paneigia apelianto teiginius, jog atsakovės veikla buvo nuostolinga ilgą laiką bei patvirtina, jog įmonės bendrosios veiklos tendencijos tam tikrą laiką turėjo teigiamų rezultatų. Šiuo atveju taip pat svarbia laikytina aplinkybė, jog sprendimas tęsti veiklą buvo priimtas kreditorių susirinkimo, taip pat byloje nėra duomenų, jog kreditorių susirinkimas buvo priėmęs sprendimą šią veiklą nutraukti ankščiau nei buvo parengta minėta 2017 m. gegužės 31 d. parengta įmonės pelno nuostolių ataskaita. Taigi, minėtos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog sprendimas tęsti įmonės komercinę veiklą nebuvo akivaizdžiai nenaudingas bankrutuojančiai bendrovei. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog veikla buvo tęsiama ir vėliau ji tapo nuostolinga, nesant kreditorių sprendimo ją nutraukti, savaime nelemia atsakovo veiksmų neteisėtumo. Vien aplinkybė, kad tam tikras verslo sprendimas tapo nenaudingas ar nuostolingas savaime neteikia pagrindo atsakovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu jis elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės–komercinės rizikos. Šiuo atveju kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo veiksmai ir jų operatyvumas UAB „Anilora“ bankroto proceso metu nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovas pažeidė atidumo ir rūpestingumo pareigą ar kitas jam kaip bankroto administratoriui nustatytas pareigas. Apeliaciniame skunde ieškovas kvestionuoja minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas, keldamas klausimą dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų trūkumo tokioms išvadoms bei atsakovo siekio nuslėpti turimus dokumentus. Tačiau kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai buvo pakankami pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas kaip UAB „Anilora“ bankroto administratorius netinkamai vykdė jam įstatymo numatytas pareigas, pažeidė bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą ir dėl tokių veiksmų ieškovui kilo žala, kas būtų pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
35. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog vertinant atsiradusios žalos priežastis taip pat atkreiptinas dėmesys į ieškovo elgesį. Ieškovo pareiga rūpintis savo interesais ir siekti išvengti ar sumažinti žalą (CK 6.248 straipsnio 4 dalis) neišnyko vien dėl to, kad UAB „Anilora“ bankroto procese veikia bankroto administratorius. Ieškovas turėjo ir galėjo parodyti pakankamą iniciatyvą gindamas savo teises. Ieškovas nei atsakovui delsiant atsiskaityti, nei pasibaigus nuomos sutarties terminui (2013 m. spalio 21 d.) nesiėmė jokių veiksmų siekiant sumažinti tą žalą, kurią jis nurodo patyręs, taip pat nesinaudojo teise nutraukti sutartį atsakovui tapus nemokiam. Faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro įspūdį, kad reikalavimu atlyginti žalą ieškovas jam priklausančią pareigą rodyti privačią iniciatyvą savo teisių gynimu siekia perkelti bankroto administratoriui, kuris UAB „Anilora“ bankroto byloje buvo ne tik ieškovo kaip įmonės kreditoriaus atstovas, bet pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą turėjo veikti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės interesais bei vykdyti kreditorių susirinkimo valią.
36. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
37. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovo pateiktas apeliacinis skundas nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.