- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-06
- Bylos Nr.
- 2A-1122-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-04408-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- A. C.
- Ieškovas
- R. C.
- Kategorijos
- 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. C. (A. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. C. ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilęs dėl santuokos nutraukimo priežasties ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Šalies argumentai
Ieškovė R. C. kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti jos ir atsakovo A. C. santuoką dėl atsakovo kaltės, priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams, mokamą kas mėnesį po 500 Lt periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, padalinti ieškovės ir atsakovo santuokoje įgytą turtą bei prievoles. Nurodė, kad santuoką su atsakovu sudarė 2004 m. balandžio 17 d. 2004 m. lapkričio 1 d. šalims gimė sūnus G. C., o 2008 m. gegužės 15 d. – dukra R. C.. Atsakovas nuo 2008 m. pradėjo lošti azartinius lošimus, naudoti prieš ieškovę psichologinį smurtą bei žiauriai su ja elgtis. Šiais veiksmais atsakovas pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas būti lojaliu, rūpintis šeimos santykių kūrimu bei dorai auklėti vaikus. Kadangi vaikų amžiaus skirtumas nedidelis, vaikai prisirišę prie ieškovės, o tėvo asmeninės savybės neleidžia tinkamai ir visapusiškai užtikrinti vaikų pilnaverčio vystymosi, vaikų gyvenamąją vietą prašė nustatyti su ieškove, o iš atsakovo priteisti vaikams išlaikymą.
Teismo posėdyje ieškovė ieškinį palaikė iš dalies, prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, sutiko, kad dukters R. C. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ja, o sūnaus G. C. - su tėvu. Prašė nepriteisti iš atsakovo išlaikymo dukrai, kadangi sūnus lieka su tėvu, tačiau tuo atveju, jeigu išlaikymas iš jos būtų priteistas sūnui, sutiko, kad iš atsakovo dukters išlaikymui būtų priteista ne didesnė kaip 270 Lt suma.
Šalies argumentai
Atsakovas A. C. priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti sūnaus G. C. gyvenamąją vietą su atsakovu, priteisti iš jo dukters R. C. išlaikymui po 270 Lt, mokamų kas mėnesį periodinėmis išmokomis, nustatyti atsakovo bendravimo su dukra tvarką, padalinti santuokoje įgytą turtą. Nurodė, kad ieškovė išvarė atsakovą iš namų, nutraukė tarpusavio santykius, todėl santuoka nutrūko dėl abiejų šalių kaltės. Pažymėjo, kad yra neįgalus, gauna 540 Lt netekto darbingumo pensiją, todėl neturi galimybių teikti kiekvienam vaikui po 500 Lt dydžio išlaikymą.
Teismo posėdyje atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies, priešieškinį palaikė taip pat iš dalies. Prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su juo, o dukters – su ieškove. Paaiškino, kad sūnui liekant gyventi su tėvu, iš ieškovės išlaikymo nereikalauja.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies – nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką dėl atsakovo kaltės, po santuokos nutraukimo R. C. ir A. C. paliko santuokines pavardes, padalino šalims santuokoje įgytą turtą, nustatė nepilnamečių vaikų G. C. ir R. C. gyvenamąją vietą su motina R. C., įpareigojo atsakovą A. C. perduoti sūnų G. C. motinai R. C. kitą dieną po teismo sprendimo įsiteisėjimo, nustatė atsakovo A. C. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, priteisė iš atsakovo A. C. nepilnamečiams vaikams G. C. ir R. C. išlaikymą, mokamą kas mėnesį po 270 Lt iš darbo užmokesčio ir visų kitų pajamų rūšių, pradedant mokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės, vaikams G. C. ir R. C. priteistų išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę, priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 408 Lt žyminio mokesčio ir 36,03 Lt pašto išlaidų; priteisė iš ieškovės atsakovui 81 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad 2013 m. kovo 1 d. teismo nuosprendžiu atsakovas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje (dėl grasinimo nužudyti, sužaloti nukentėjusiąją R. C.) ir nubaustas laisvės apribojimu. A. C., grasino nužudyti savo žmoną R. C., jos atžvilgiu nepilnamečio sūnaus G. C. akivaizdoje smurtavo, žinodamas apie 2012 m. rugsėjo 5 d. teismo nutartimi jam skirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo R. C., taip pat skirtus įpareigojimus – nesilankyti vietose, kur būna nukentėjusioji, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja. Šie faktiniai duomenys, pirmosios instancijos teismo vertinimu, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytą vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo, kadangi būtent jis pažeidė pareigą būti lojaliu šeimoje, pareigą rūpintis vaikais ir sutuoktiniu.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas teismo proceso metu elgėsi nesąžiningai. Šalių elgesys teisme patvirtina, kad ieškovės pozicijos dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo pakeitimą lėmė ne laisva ieškovės valia, o atsakovo agresyvus elgesys. Nepilnamečio vaiko pozicija gyvenimo su vienu iš tėvų atžvilgiu taip pat pakito bylos nagrinėjimo teisme metu. Esant šiam vaiko amžiui ir jo raidos tarpsniui, vaiko norą gyventi su atsakovu sąlygoja daugelis veiksnių: stiprus vaiko prisirišimas prie tėvo, vaiko atskirtis ir retas bendravimas su mama bei seserimi, neigiamos nuostatos motinos atžvilgiu, išsakomos atsakovo šeimoje, konfliktiški santykiai tarp tėvų, tėvo įtaka vaikui per pirkinius bei tolerantišką požiūrį į vaiko norą žaisti kompiuterinius ir kitus žaidimus, pamokų praleidimas ir galimybė neruošti jų, žaislų pirkimas ir kitų vaiko norų tenkinimas. Gyvenimas su tėvu neigiamai įtakojo berniuko elgesį, jo emocinę būseną. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės – atsakovo panaudotas smurtas prieš motiną vaikų akivaizdoje, kardomųjų priemonių atsakovui nesiartinti prie sutuoktinės ir vaikų pritaikymo bei šių priemonių pažeidimo faktai, teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimas sudaro pagrindą pakankamai neigiamai atsakovo charakteristikai, atskleidžia atsakovo asmenines savybes, jo ribotas galimybes auklėti vaiką dorai, juo tinkamai pasirūpinti, užtikrinti vaikui saugią gyvenamą ir emocinę aplinką. Ieškovė pagal savo asmenines savybes gali geriau pasirūpinti vaikais, jų doroviniu auklėjimu, užtikrinti saugias vaikų raidos ir gyvenimo sąlygas. Įvertinęs tai, teismas neatsižvelgė į G. C. išreikštą norą likti gyventi su tėvu, nes, teismo nuomone, tai prieštarauja vaiko interesams.
Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. C. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti iš dalies – nutraukti santuoką tarp jo ir ieškovės dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatyti nepilnamečio sūnaus G. C. gyvenamąją vietą su tėvu; priteisti iš atsakovo nepilnametės dukters R. C. išlaikymui po 270 Lt, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jos pilnametystės; nustatyti A. C. bendravimo su dukra ir dalyvavimo jos auklėjime tvarką. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad konfliktas tarp sutuoktinių kilo dėl to, jog ji nenakvojo namuose, ir grįžusi pareikalavo skyrybų. Apelianto smurto proveržis kilo dėl ieškovės veiksmų. Ieškovės ketinimas nutraukti santuoką susiformavo ir buvo įgyvendintas atviru pareiškimu tuo metu, kai atsakovas su ieškove R. C. gyveno atskirai vienas nuo kito, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad tik atsakovas yra kaltas dėl to, jog jo ir ieškovės santuoka nutrūko.
2) Vaiko noras gyventi kartu su tėvu yra vienareikšmiškas ir nesikeitė nepriklausomai nuo to, kiek kartų pirmosios instancijos teismas byloje apklausė vaiką. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad iki teismo sprendimo priėmimo sūnus ilgą laiko tarpą gyveno su atsakovu ir kad tarp jų yra stiprus emocinis ryšys. Pirmosios instancijos teismo sprendimas vertintinas kaip nusistovėjusios vaiko gyvenamosios vietos keitimas. Aplinkos pasikeitimas padaro vaikui socialinę bei psichologinę žalą, sukelia neigiamus emocinius išgyvenimus. Netraumuojant vaiko įvykdyti teismo sprendimo neįmanoma. Teismas nenustatė, kad dabartinė vaiko gyvenamoji aplinka jam yra nesaugi, neatitinkanti reikalavimų, būtinų normaliam vaiko vystymuisi. Nustačius sūnaus gyvenamąją vietą su atsakovu, jo ir sesers bendravimas nėra nutraukiamas. Neteisingai nustatydamas sūnaus gyvenamąją vietą, teismas neteisingai priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui, o taip pat nustatė atsakovo bendravimo su vaiku tvarką.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal šią teisės normą sutuoktinio kaltė apibrėžiama kaip esminis santuokinių pareigų pažeidimas. CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92 ir 3.109 straipsniuose santuokinės pareigos konkretizuojamos kaip lojalumo, tarpusavio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi šeima, kitos pareigos. Tokių pareigų pažeidimas reiškia sutuoktinio kaltą elgesį, pažeidžiantį santuokos pagrindinį tikslą - šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimą. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos aplinkybės, kurias nustačius preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tarp tokių aplinkybių nurodytas vieno iš sutuoktinių nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, taip pat žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas prieš ieškovei kreipiantis dėl santuokos nutraukimo prieš ieškovę naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, pažeidė teismo nustatytą draudimą artintis prie ieškovės ir vaikų, už smurtą prieš savo sutuoktinę buvo teismo nuteistas, t.y. byloje nustatytos aplinkybės, patvirtinančios atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją. Apeliantas apeliaciniu skundu šios aplinkybės neneigia, tačiau teigia, kad smurtą išprovokavo pati ieškovė, o šalių santuoka faktiškai iširo dar iki smurtinių veiksmų ieškovės atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad fizinis ir psichologinis smurtas ardo šeimos gyvenimo, kuris turėtų būti grindžiamas sutuoktinių tarpusavio pagarba ir parama, pamatus. Nustačius smurtinio pobūdžio sutuoktinio elgesio šeimoje faktus, neteisinga konstatuoti kito sutuoktinio kaltę remiantis vien tik lojalumo ir pagarbos nebuvimu apskritai, nes tokiomis aplinkybėmis sudėtinga išsaugoti pagarba ir pasitikėjimu grindžiamus santykius. Tokiu atveju kito sutuoktinio kaltei konstatuoti turi būti nustatyti konkretūs šio sutuoktinio pareigų pažeidimo faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011).
Kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų iš esmės pažeidusi savo kaip sutuoktinės pareigas ir tai būtų lėmę šeimos iširimą. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad ieškovė neva išreiškė ketinimą nutraukti santuoką, negali būti pripažinta įrodančia ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo. Priešingai, užuot bandęs išsaugoti šeimą, atsakovas, kaip jis pats nurodo, į tai reagavo agresyviu elgesiu, fizinio ir psichologinio smurto panaudojimu. Fizinio ir emocinio smurto naudojimas prieš sutuoktinį yra visiškai netoleruotinas tiek teisės normų, tiek moralinių visuomenės normų požiūriu elgesys, todėl negali būti pateisinamas, kaip nurodo apeliantas, neva provokuojančiu ieškovės elgesiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovės pozicija dėl atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo pakito bylos nagrinėjimo metu, byloje surinktų įrodymų visetas apie agresyvų atsakovo elgesį leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai apie tai, kad tokį pozicijos pasikeitimą galimai lėmė ieškovės baimė ir siekis kuo greičiau užbaigti teismo procesą. Esant tokioms aplinkybėms ieškovės išreikštas sutikimas dėl santuokos iširimo priežasčių vertinimo, nesant byloje jokių kitų ieškovės kaltę patvirtinančių įrodymų, negali būti pripažintas pakankamu konstatuoti ieškovę esant kalta dėl santuokos nutrūkimo.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovas pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo yra teisėta ir pagrįsta.
Apeliantas nesutinka su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria šalių nepilnamečio sūnaus G. C. gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Nesutikimas iš esmės grindžiamas argumentu, kad toks sprendimas priimtas neatsižvelgiant į vaiko norą gyventi su tėvu, taip pat tuo, kad sprendimu nepagrįstai keičiama nusistovėjusi vaiko gyvenamoji vieta.
Įstatymas įpareigoja teismą, sprendžiantį klausimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsižvelgti į vaiko norą. Vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepilnamečio G. C. išreikštas noras gyventi su tėvu neatitinka jo interesų, todėl į šį norą neatsižvelgė nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, vertindamas vaiko išsakytą norą gyventi su tėvu ar motina, teismas turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y. aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Tai yra svarbi sąlyga, nes būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas vaiko norą, pagrįstai vertino byloje surinktų įrodymų visetą: tai, kad G. C. yra mažametis (bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo aštuonerių metų amžiaus), jo pozicija dėl gyvenimo su vienu iš tėvų bylos nagrinėjimo metu kito – gyvendamas kartu su motina jis išreiškė norą gyventi su ja (b.l. 71, 73), vėliau, pradėjęs gyventi su tėvu, savo nuomonę pakeitė (b.l. 110), aiškių tokio apsisprendimo priežasčių vaikas nenurodė. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad vaikas prisirišęs prie abiejų tėvų, sunkiai išgyvena tėvų skyrybas, dėl jų kaltina motiną (b.l. 110). Reikšminga ir tai, kad vaiko gyvenamoji vieta bylos nagrinėjimo metu buvo pakeista atsakovo iniciatyva, pažeidžiant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t.y. teismo nustatyta tvarka negrąžinus vaiko motinai. Nors apeliantas nurodo, kad vaiko nuomonė išliko nepakitusi viso bylos nagrinėjimo metu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad vaiko nuomonė pakito vaikui pakeitus gyvenamąją vietą ir išliko tokia jam toliau gyvenant pas atsakovą. Vykstant teisminiam nagrinėjimui berniukas gyveno su tėvu, todėl natūralu, kad vaikas prisirišo prie tėvo, su kuriuo dažniau bendravo, juolab, kad, kaip minėta, vaikas yra mažametis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas šias aplinkybes vertindamas vaiko išreikštą norą ir pagrįstai sprendė, kad juo negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nustatant vaiko gyvenamąją vietą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi kiekvieno iš tėvų dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Nustatydamas vaiko interesų turinį, teismas turi vadovautis objektyviais kriterijais, kurie nulemia vaiko vystymosi raidą ir jo tapimą išsilavinusia, sveika, aukštų moralinių savybių, tvirta asmenybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2003). Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų vengęs savo pareigų auklėti sūnų, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visetą, pagrįstai sprendė, kad atsakovo dorovinės savybės charakterizuotinos neigiamai – jis linkęs į smurtą, savo norus ir įsitikinimus (įskaitant ir dėl vaiko gyvenamosios vietos) įgyvendina pažeisdamas teismo nustatytus draudimus, o tai neabejotinai lemia ribotas atsakovo galimybes sūnų auklėti aukštų moralinių savybių asmenybe, užtikrinti jam saugią emocinę aplinką. Nustačius G. C. gyvenamąją vietą su tėvu, jis būtų atskiriamas nuo sesers, su kuria, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, berniuką sieja stiprus emocinis ryšys. Nors apelianto teigimu, vaikams nebus trukdoma bendrauti, kolegijos vertinimu, atsitiktinis bendravimas nepakeičia nuolatinio brolio ir sesers tarpusavio ryšio vaikams gyvenant kartu. Ieškovė pagal byloje surinktus įrodymus turi visas galimybes suteikti tinkamas gyvenimo sąlygas abiems vaikams. Ieškovės išreikštas sutikimas, kad G. C. gyventų su tėvu, nėra reikšmingas sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nes įstatymas įpareigoja teismą šiuo atveju vadovautis ne tėvų pageidavimu, o vaiko interesais, be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dėl tokio sutikimo savanoriškumo, įvertinus byloje surinktus įrodymus apie atsakovo elgesį ieškovės atžvilgiu, gali kilti pagrįstų abejonių.
Apelianto teigimu, ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nepagrįstai pakeista nusistovėjusi vaiko gyvenamoji vieta. Su šiuo apelianto teiginiu nėra pagrindo sutikti. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad berniukas gyveno su ieškove, kol atsakovas, pažeisdamas 2013 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartį negrąžino berniuko į ieškovės gyvenamąją vietą. Taigi vaiko gyvenamoji aplinka buvo pakeista vien tėvo valia, o teismas, pakeisdamas laikinąsias apsaugos priemones, sutiko šią susiklosčiusią padėtį palikti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad vaikas metus gyvena su tėvu, nesudaro pagrindo teigti, jog jo gyvenamoji vieta yra nusistovėjusi, ir kad sugrįžęs į iki tol jam įprastą gyvenamąją aplinką vaikas patirs emocinę traumą.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas G. C. gyvenamąją vietą su ieškove, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė pareigos sprendžiant su vaiku susijusius klausimus vadovautis prioritetinio vaiko interesų gynimo principu, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.