Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ū. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ū. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnį ir nuteistas:

pagal BK 284 straipsnį – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. Ū. paskirta subendrinta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė uždraudžiant laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu bendrauti su nukentėjusiuoju A. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Apeliaciniame skunde ginčijamos teismo išvados dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių nustatymo A. Ū. veiksmuose. Teigiama, kad byloje jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. Ū. grasino nužudyti nukentėjusįjį ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą ir nukentėjusysis grasinimą suprato kaip realų ir turėjo pagrindą manyti, kad jis gali būti įvykdytas, nėra, o teismas nuteistąjį kaltu pripažino remdamasis tik melagingais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais.Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinį skundą, dar kartą patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis ir juos įvertinusi, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas A. Ū. veiksmuose BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius nustatė ir pripažino jį kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo nepagrįstai.Skundžiamu nuosprendžiu A. Ū. buvo nuteistas už tai, kad pasakęs kaimynui A. V. žodžius „policija tavęs nesutvarkė, tai aš sutvarkysiu“ kelis kartus iššovė iš šaunamojo ginklo – pistoleto PM Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu žodžiu ir veiksmu grasino A. V. nužudyti esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. Ū. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, o šio nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatyti ir įrodyti patikimais, abejonių nekeliančiais įrodymais, teismo vertinimu pakankamais apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.BK 145 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Aptariamo BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijos konstrukcija lemia išvadą, kad ne bet koks grasinančio pobūdžio žodis ar veiksmas iš karto užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Būtina sąlyga yra faktinės aplinkybės, kad buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nustatymas, t. y. grasinimas turi atitikti realumo kriterijų. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410-693/2015).Nuteistasis A. Ū. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl grasinimo nužudyti nukentėjusįjį neigė. Nuteistasis patvirtino, kad iš tikrųjų iššovė du kartus, tačiau tokiais veiksmais nukentėjusiajam negrasino, neterorizavo, nieko jam nesakė. Nukentėjusysis tuo metu, kai jis iššovė, buvo užėjęs už namo, pjovė žolę, ginklo nematė. Tarp jų konfliktai tęsiasi ilgą laiką, vyko teismo procesai, buvo sudaryta taikos sutartis, bet vėliau panaikinta. Nuteistasis jautė nusivylimą, neteisybę dėl to, kad nukentėjusysis neprižiūri su jo sklypu besiribojančios augmenijos, jautė dėl to neigiamas emocijas. Dėl to, kad šovė, gailisi. Iššovė norėdamas į save atkreipti dėmesį. Iššovęs pasakė „V., važiuokite į savo namus ir ten tvarkinėkitės“. Tuo metu A. V. nematė (1 t., b. l. 141–143). Nukentėjusysis A. V. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad atvyko į sklypą apie 11.00 val. ir pradėjo tvarkytis, pjauti žolę. Išgėrė pas kaimynus kavą, tęsė darbą, išgirdo pokštelėjimo garsą. Nesuprato iš kur toks garsas. Išgirdo šaukiant kaimynę L. G.. Ji klausė nuteistojo, ką jis čia daro. Paklausė kaimynės kas čia vyksta ir ji pasakė, kad A. Ū. šaudo. Nepatikėjo tuo. Pokštelėjimą išgirdo tuo metu, kai dirbo su žoliapjove šalia namo. Tuo metu A. Ū. nematė. Išgirdęs pokštelėjimus nesuprato, koks čia garsas. Galvojo, kad petardos. Garsai susidomėjimo nesukėlė. Apie pavojų net nepagalvojo. Apie tai, kad A. Ū. šovė, išgirdo iš kaimynės. Patį A. Ū. pamatė praėjus apie 4 minutes nuo garso. Kai pamatė A. Ū., šis stovėjo, žiūrėjo į jo pusę, keikėsi, keiksmažodžiai buvo nukreipti į nukentėjusįjį. Pavojų suprato policijos komisariate, kai pamatė ginklą. Nurodė, kad su A. Ū. konfliktiški santykiai yra seniai, jo vengia, nes nenori turėti rūpesčių ir blogų emocijų. Taip pat paaiškino, kad tuo metu, kai išgėręs kavą ėjo tęsti darbus, išgirdo A. Ū. sakant „jeigu tavęs policija nesutvarkė, aš tave sutvarkysiu“. Jis taip pasakė ir viskas (1 t., b. l. 144–146).Liudytoja L. G. paaiškino, kad girdėjo A. Ū. negražiai kalbant, suprato, kad su kažkuo pykstasi. Būdama balkone matė, kad A. Ū. laiko kažką ištiestoje rankoje, išgirdo garsą, pamatė liepsnelę. Ką laikė rankoje, ji nematė. Garsas buvo panašus į šūvį. A. V. tuo metu nematė. Girdėjo vieną šūvio garsą. A. Ū. šovė į tuštumą būdamas savo sklype. Paklausė jo, ką jis čia daro. Praėjus kelioms minutėms po šūvio išgirdo A. V. klausiant, ar ji paliudys (1 t., b. l. 147, 2 t. b. l. 30, 31).Liudytojas K. M. paaiškino, kad tarnybos metu gavo pranešimą apie su ginklu vaikštantį žmogų. Atvykęs į vietą pamatė, kad A. Ū. už kelnių diržo turi užsikišęs ginklą. Pareigūnų atžvilgiu asmuo nebuvo piktas, tačiau buvo piktas kaimyno A. V. atžvilgiu. Su A. V. nelabai bendravo, nes daugiau dėmesio skyrė ginklą turinčiam asmeniui. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose fiksuota, kad A. Ū. buvo neblaivus, pripažino panaudojęs ginklą, bet tiksliai nepaaiškino kur taikėsi, šovė kad įspėtų kaimyną A. V., kad šis nevaikščiotų po jam nepriklausantį sklypą, gailisi jo nenušovęs, liudytojas juos patvirtino (2 t., b. l. 30).Liudytoja D. T. nurodė įvykio nemačiusi, nes tuo metu nebuvo namuose. L. G. jai pasakojo, kad A. V. pjovė žolę, o A. Ū. šovė į A. V. obelis (1 t., b. l. 147). Liudytoja J. Ū. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodymus duoti atsisakė. Jos parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir pagarsintuose posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka, su nagrinėjama byla susijusių esminių aplinkybių neužfiksuota, liudytoja teigė įvykio nemačiusi ir nieko negirdėjusi (1 t., b. l. 147, 148).Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl to, kad nuteistasis, būdamas neblaivus, kaltinime nurodytu laiku ir vietoje panaudojo šaunamąjį ginklą – iš jo du kartus iššovė. Šios aplinkybės fiksuotos paties nuteistojo, taip pat nukentėjusiojo, liudytojų parodymuose, rašytiniuose įrodymuose (nukentėjusiojo A. V. protokole-pareiškime (1 t., b. l. 1), policijos pareigūno K. M. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 5), specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 7, 10), įvykio suvestinėje (1 t., b. l. 11), akistatos protokole (1 t., b. l. 69, 70)). Taip pat nustatyta ir tai, kad tarp nuteistojo A. Ū. ir nukentėjusiojo A. V. yra susiklostę konfliktiški santykiai ir šie konfliktai tęsiasi ilgą laiką, nesutarimai sprendžiami ir teismine tvarka. Šių aplinkybių neginčija nei nuteistasis, nei nukentėjusysis. Jos nuosprendyje nustatytos teisingai. Tačiau kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, priešingai, negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, negalima daryti vienareikšmiškos, abejonių nekeliančios ir baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais pagrįstos išvados, kad buvo padaryta nusikalstama veika, atitinkanti požymius nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Kaltinant asmenį padarius nusikalstamą veiką kiekvienu atveju jo veiksmuose turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Asmens veiksmuose nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio jis negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas. Vertinant byloje surinktus įrodymus BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių kontekste visų pirma atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis A. Ū. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino iššovęs iš šaunamojo ginklo siekdamas atkreipti į save dėmesį ir norėdamas, kad A. V. išvažiuotų iš sklypo. Tačiau nuteistasis kategoriškai neigė siekęs savo veiksmais sukelti nukentėjusiajam baimę dėl savo gyvybės, sveikatos, priversti nukentėjusįjį nesaugiai jaustis. A. Ū. pripažino iš legaliai laikomo ginklo iššovęs du kartus, tokį savo elgesį siejo su ilgą laiką besitęsiančiais konfliktiškais santykiais su kaimynu A. V., šio netinkamu, kaip subjektyviai vertina nuteistasis, rūpinimusi savo sklypu ir jame augančiais augalais, ankstesniais konfliktais dėl nukentėjusiojo šuns, iš tokių santykių kilusiu nepasitenkinimu, pykčiu. Nors motyvai, priežastys, sąlygoję atitinkamą asmens elgesį, nėra būtinas BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis, jie vertinant grasinimo realumą neturėtų būti ignoruojami. Kolegija sutinka, kad faktiškai A. Ū. atlikti veiksmai – ginklo demonstravimas, šovimas iš jo – formaliai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Tačiau aukštesnysis teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje, priešingai, negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo A. Ū. atlikti veiksmai neatitinka grasinimo realumo kriterijaus. Kolegijos įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju negalima vienareikšmiškai ir kategoriškai spręsti, kad nukentėjusysis A. V. pagal šioje byloje nustatytas įvykio aplinkybes turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas ir nuteistojo A. Ū. veiksmus vertino kaip realiai keliančius grėsmę jo sveikatai ir gyvybei.Byloje nustatyta, kad tuo metu, kai nuteistasis demonstravo šaunamąjį ginklą, du kartus iš jo iššovė, A. V. šalia nebuvo, jis A. Ū. atliekamų veiksmų nematė. Taip pat A. V. negirdėjo nuteistojo pasakytos frazės „V., važiuokite į savo namus ir ten tvarkinėkitės“. Iš teisme duotų A. V. parodymų galima spręsti, kad nei nuteistojo priešiškas bendravimas, nei išgirsti poškėjimo garsai, nei iš kaimynės sužinota aplinkybė, kad A. Ū. kieme šaudė, jam išgąsčio nesukėlė, nesąlygojo jo nerimo dėl gyvybės ar sveikatos. Nukentėjusysis patvirtino, kad girdėjo pokštelėjimo garsą, tačiau nesuprato koks tai garsas, pagalvojo, kad petardos. Šis garsas jo darbui nesutrukdė, nukentėjusysis baigė pjauti žolę. Tuo metu, kai girdėjo garsus, A. Ū. nematė, garsai jam nesukėlė jokio susidomėjimo. Apie tai, kad šaudė A. Ū., sužinojo iš kaimynės L. G., iš kurios parodymų spręstina, kad A. V., sužinojęs apie kieme šaudantį kaimyną, neatrodė išsigandęs, jo elgesys nepasikeitė, jis nebuvo susijaudinęs. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats nukentėjusysis. Nukentėjusiojo parodymuose nėra fiksuota, kad šūvio garsas ir žinia, kad šaudė būtent A. Ū., kuris jam prieš tai, kaip nurodė nukentėjusysis, pasakė frazę „jei policija tavęs nesutvarkė, tai aš sutvarkysiu“, jo buvo įvertinta kaip realus nuteistojo ketinimo „sutvarkyti“ nukentėjusįjį įgyvendinimas. A. V. taip pat neteigė, kad būtų išsigandęs tuo metu, kai praėjus po šūvių garso gal 4 minutėms kieme pamatė A. Ū. su ginklu į šoną ištiestoje rankoje ir jo atžvilgiu sakantį necenzūrinius žodžius. Aplinkybių, kurioms esant būtų galima manyti, kad situacija A. V. kėlė baimę, nesaugumo jausmą, nėra užfiksuota ir į įvykio vietą atvykusio pareigūno K. M. parodymuose teisme, taip pat jo tarnybiniame pranešime. Minėtame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad į (duomenys neskelbtini) buvo vykta gavus pranešimą, kad kaimynas vaikšto gatve su ginklu, buvo iššovęs į viršų. Vietoje priėjęs A. V. paaiškino matęs, kaip A. Ū. naudojo šaunamąjį ginklą, tačiau kad A. Ū. grasino nužudyti, kad šaudymą A. V. vertino kaip keliantį grėsmę būtent jo gyvybei, nukentėjusysis į įvykio vietą atvykusiam pareigūnui nenurodė. Paminėtų aplinkybių visuma suponuoja manymą, kad objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nagrinėjamą situaciją A. V. laikė keliančia realią grėsmę jo sveikatai ir gyvybei ir A. Ū. elgesį laikė grasinimu būtent jo atžvilgiu, nagrinėjamoje byloje nėra.Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad tai, jog nukentėjusysis A. V. grasinimo realumą suvokė vėliau, t. y. sužinojęs aplinkybę, kad buvo panaudotas šaunamasis ginklas – pistoletas, nešalina A. Ū. baudžiamosios atsakomybės, kadangi pagal visas aplinkybes nukentėjusysis A. V. turėjo realų pagrindą išsigąsti, kad grasinimas gali būti įgyvendintas. Tačiau su tokia išvada aukštesnysis teismas nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų galima spręsti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl A. V. manymo, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas, iš esmės grindė atskirais įrodymais ar jų dalimis, iš konteksto išskirtomis nuteistojo pasakytomis frazėmis („policija tavęs nesutvarkė, tai aš tave sutvarkysiu“, policijos pareigūnui pasakytais žodžiais apie gailėjimąsi, kad nenušovė nukentėjusiojo), tačiau nepateikė išsamios nukentėjusiojo parodymų analizės kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, neįsigilino ir nepakankamai vertino tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo susiklosčiusius ir pakankamai ilgą laiką užsitęsusius konfliktiškus, abiejų šalių nepasitenkinimą keliančius santykius.Vertinant grasinimo realumą nukentėjusiojo parodymai yra vienas pagrindinių įrodymų šaltinių iš kurio sprendžiama, ar iš tikrųjų buvo pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Iš nukentėjusiojo paaiškinimų, duotų skirtingu proceso metu, visumos matyti, kad nuolatinis A. Ū. nepasitenkinimas kaimynu, priekaištai, necenzūrinių žodžių vartojimas buvo įprastas reiškinys ir į priešišką A. Ū. elgesį nagrinėjamo įvykio metu A. V. nekreipė dėmesio kaip ir visais ankstesniais atvejais. Paties A. V. elgesys ir reakcija po to, kai jis išgirdo poškėjimo garsus, iš kaimynės sužinojo, kad A. Ū. kieme šaudė, pats pamatė A. Ū. į šoną ištiestoje rankoje laikantį ginklą ir keikiantį jį necenzūriniais žodžiais, suponuoja priešingą, negu nuosprendyje, išvadą ir sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo nebuvo suprasti ir įvertinti kaip grasinantys, keliantys realią grėsmę jo gyvybei. Aplinkybės, kad buvo panaudotas šaunamasis ginklas – pistoletas, sužinojimas policijos komisariate, kurią akcentuoja nukentėjusysis, šiuo atveju nelaikytinas teisiškai reikšmingu, kadangi pats A. V. nurodė, kad nuteistąjį A. Ū. su ginklu rankoje matė iš karto po to, kai šis kieme šaudė, tačiau ši aplinkybė tuo metu jam neatrodė grėsminga ir kelianti pavojų jo gyvybei ir tokio nuteistojo elgesio nukentėjusysis nevertino kaip grasinimo būtent jam. Kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, kad nukentėjusysis turėjo pagrindo bijoti, kad grasinimas bus įvykdytas realiai ir to bijojo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. Ū. kaltu dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį – teismas nepagrįstai pripažino A. Ū. kaltu dėl grasinimo nužudyti A. V.. Todėl ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo A. Ū. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintinas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Nuteistasis A. Ū. apeliaciniame skunde kelia nukentėjusiojo A. V. ir liudytojų L. G., K. M. parodymų, kaip melagingų, vertinimo klausimą, tačiau aukštesnysis teismas neturi pagrįsto pagrindo pripažinti, kad minėti asmenys, duodami parodymus teisme, sąmoningai melavo. Nors šių asmenų parodymai viso proceso metu nėra identiški, ši aplinkybė, pati savaime, nelemia išvados, kad jie sakė netiesą. Nukentėjusysis A. V., liudytojai L. G. ir K. M. davė parodymus apie tai, ką jie patys asmeniškai matė, girdėjo ar sužinojo iš kitų asmenų, taip pat pateikė savo subjektyvų situacijos, apie kurią davė parodymus, supratimą ir vertinimą. Nors nuteistasis tvirtina, kad minėtų asmenų parodymai yra melaginti, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis, A. V., liudytojai L. G., K. M. nurodė aplinkybes, kurių neneigia ir pats nuteistasis – kad jis savo kieme šaudė iš ginklo, kad tuo metu A. V. nematė, nukentėjusiojo šalia nebuvo, nes šis dirbo su žoliapjove už namo, kad buvo neblaivus. Esant tokioms aplinkybėms paminėti nuteistojo A. Ū. skundo teiginiai atmetami, kaip nepagrįsti.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Nuteistasis A. Ū. nesutinka ir su ta nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo. Savo skunde apeliantas jokių esminių argumentų dėl jo pripažinimo kaltu pagal minėtą straipsnį nenurodo, tačiau mano, kad dėl viešosios tvarkos pažeidimo yra nuteistas nepagrįstai. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir pripažindamas A. Ū. kaltu dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai.BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą. Pagal šį straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. turi būti nustatyta ne tik tai, kad atlikti BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti veiksmai, bet ir tai, kad šie veiksmai sukėlė tam tikrus padarinius – buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, kuri gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467-976/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-976/2018).Nuteistasis A. Ū. savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo neigia, tačiau kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad nuteistojo veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje ir dėl jo veiksmų kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai. Skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių analizė, pateiktas jų teisinis vertinimas šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, išvados dėl A. Ū. kaltės argumentuotos ir pagrįstos byloje surinktais ir teismo betarpiškai ištirtais, pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus įvertintais įrodymais. Nustatyta, kad A. Ū. viešoje vietoje – jam priklausančiame sklype – šaudė iš šaunamojo ginklo. Šūvių garsą girdėjo šalia gyvenanti ir tuo metu balkone buvusi kaimynė L. G., taip pat žolę pjovęs kaimynas A. V.. Teismo posėdyje apklausta L. G. patvirtino, kad šūvio garsas ją išgąsdino, jos poilsis buvo sutrikdytas. Dėl A. Ū. veiksmų buvo iškviesta policija. Nors nuteistojo veiksmai ilgą laiką netruko, sąmyšis, ilgalaikė įtampa nebuvo sukelta, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo išvadų dėl A. Ū. veiksmų, kaip pavojingų ir atitinkančių BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, teisingumo nepaneigia. Nagrinėjamu atveju jau vien šaunamojo ginklo panaudojimas, jo panaudojimas gyvenamojoje teritorijoje, sklype, besiribojančiame su kitų asmenų sklypais, didina A. Ū. veiksmų pavojingumą ir sudaro pagrindą juos vertinti baudžiamosios, o ne administracinės atsakomybės prasme. Tai, kad nuteistasis šaudė savo privačiame žemės sklype nepaneigia nuosprendyje padarytos išvados, kad veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad veiksmai gali būti pripažinti atliktais viešoje vietoje net ir tokiu atveju, jei jie atlikti privačioje teritorijoje (name, sklype ir pan.). Pagal teismų praktiką vieša vieta pripažįstama tokia vieta, į kurią bet kuriuo metu gali patekti kiti pašaliniai asmenys. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad patekimas į A. Ū. kiemą iš esmės nėra galimas, todėl nusikalstamos veikos padarymo vietos atitikimas viešos vietos sampratai nagrinėjamu atveju jokių abejonių nekelia. Esant tokioms aplinkybėms kolegija nuteistojo skundo teiginius dėl nepagrįsto nuteisimo pagal BK 284 straipsnį atmeta, kaip nepagrįstus. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti išsamūs A. Ū. pripažinimo kaltu pagal aptariamą straipsnį argumentai ir motyvai (2 t., b. l. 49, 50), todėl apygardos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su skundžiamame nuosprendyje pateiktu įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, nuosprendžio motyvų dar kartą nekartoja.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo A. Ū. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Ū. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. Ū. dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir A. Ū. paskirta subendrinta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė uždraudžiant A. Ū. bendrauti su nukentėjusiuoju A. V..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.