Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kvant“ apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-594-724/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau - BUAB) „Kašgarija“ ieškinį atsakovei UAB „Kvant“ dėl tarpusavio skolų užskaitymo aktų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė BUAB „Kašgarija“ pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Kvant“, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais tarp šalių sudarytus 2013 m. liepos 31 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 270 Lt (78,20 Eur) skolos užskaitymo, 2013 m. rugpjūčio 31 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 304,21 Lt (88,11 Eur) skolos užskaitymo, 2013 m. spalio 31 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 108 Lt (31,28 Eur) skolos užskaitymo ir 2015 m. balandžio 10 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 33 222,68 Eur skolos užskaitymo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.66, 1.80 straipsnių pagrindais.

Pripažinus negaliojančiais minėtus Tarpusavio skolų užskaitymo aktus, ieškovė prašė taikyti restituciją ir priteisti jos naudai iš atsakovės 33 420,26 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas, kas sudaro 1 559,16 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad ieškovei 2016 m. kovo 16 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo 2016 m. gegužės 19 d., iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Audata“. Tikrinant UAB „Kašgarija“ buhalterinius dokumentus buvo nustatyta, kad buvę bendrovės vadovai, vykdydami atsiskaitymus su bankrutuojančios įmonės kreditoriais, pirmenybės teisę gauti atsiskaitymus suteikdavo su bendrove ir J. D. (akcininku ir buvusiu vadovu) susijusioms įmonėms, ir tokiu būdu pažeisdavo kitų kreditorių teises. Laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. bendrovė, sudarydama 4 susitarimus, vykdė atsiskaitymus su atsakove UAB „Kvant“ pažeisdama CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, nes jos sąskaitos ginčijamų aktų pagrindu būdavo apmokamos pirmiau kitų kreditorių pateiktų sąskaitų, nors jiems įsipareigojimai buvo susidarę daug anksčiau, taip suteikiant šiai bendrovei pirmumo teisę gauti atsiskaitymą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo būdu 33 420,26 Eur sumai. Kadangi ieškovės sudaryti ginčijami sandoriai prieštarauja CK 6.930¹ straipsnyje nustatytam atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumui, tai juos yra pagrindas pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, taikyti restituciją ir užskaitytas sumas priteisti iš atsakovės. UAB „Kašgarija“ įsipareigojimų kreditoriams pilnai nevykdė nuo 2008 metų. Jos finansinė padėtis nuo 2009 iki 2016 metų nuosekliai blogėjo. Pagal 2010 metų balanso duomenis bendrovė buvo nemoki. 2011 m. liepos 28 d. Vilniaus apygardos teismas nutartyje ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad UAB „Kašgarija“ yra nemoki. Yra visos CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo sąlygos: bankroto byloje yra patvirtini 1 855 912,22 Eur kreditoriniai reikalavimai, todėl kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijami sandoriai pažeidžia UAB „Kašgarija“ kreditorių teises, kadangi bendrovė suteikė pirmumo teisę gauti atsikaitymą atsakovei; nėra suėjęs vienų metų ieškinio senaties terminas, kadangi nutartis iškelti bankroto bylą ieškovui įsiteisėjo 2016 m. gegužės 19 d., o įmonės buhalteriniai dokumentai bankroto administratoriui iki šiol nėra pilnai perduoti; bendrovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų mokėjimų sandorių, tačiau juos sudarė; UAB „Kašgarija“ vadovas bei akcininkas J. D. ir atsakovė buvo nesąžiningi, kadangi žinojo, kad sudarydami ginčijamą sandorį pažeidžia bendrovės kreditorių interesus ir suteikia pirmumo teisę gauti atsiskaitymą atsakovei; UAB „Kašgarija“ direktorius bei akcininkas J. D. buvo ir UAB „Kvant“ vadovas, todėl nesąžiningumas, vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 2 punktu, preziumuojamas; reikalavimas pripažinti negaliojančiais mokėjimo sandorius neviršija patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos.Atsakovė ieškovei nuo užskaitymo dienos už užskaitytą sumą iki bankroto bylos iškėlimo turi sumokėti 1 559,16 Eur palūkanų bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsnių pagrindais.

Visagino miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančiais tarp ieškovės UAB „Kašgarija“ ir atsakovės UAB „Kvant“ 2013 m. liepos 31d. sudarytą tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 270 Lt (78,20 Eur) skolos užskaitymo, 2013 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 304,21 Lt (88,11 Eur) skolos užskaitymo, 2013 m. spalio 31 d. sudarytą tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 108 Lt (31,28 Eur) skolos užskaitymo, 2015 m. balandžio 10 d. sudarytą tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 33 222,68 Eur skolos užskaitymo. Taikė restituciją ir iš atsakovės ieškovei priteisė 33 420,26 Eur skolos, taip pat 1 559,16 Eur metinių palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 17 d.), 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovės valstybei priteisė 999,58 Eur žyminį mokestį.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytas faktinis ir teisinis pagrindas ginčijamus keturis Tarpusavio skolų užskaitymo aktus, sudarytus laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. bendrai 33 420,26 Eur užskaitymo sumai, pripažinti negaliojančiais CK 1.80, 6.66, 6.930¹ straipsnių pagrindais, nes tam nustatytos visos reikalingos sąlygos: bendrovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų mokėjimų sandorių; įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad bendrovės finansiniai sunkumai tęsiasi nuo 2011 metų ir ji nuo tada yra nemoki; nuo 2009 metų UAB „Kašgarija“ nuolatos vėluodavo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams; darbuotojams darbo užmokestis pilnai nesumokamas nuo 2010 m. lapkričio mėnesio, o bankroto byloje patvirtintas bendras 206 240,03 Eur kreditorinis reikalavimas, kilęs iš darbo teisinių santykių; nuo 2011 metų sausio mėnesio pilnai neatsiskaityta su Valstybinio socialinio draudimo fondu, kurio kreditorinis reikalavimas bankroto byloje patvirtintas 150 774,97 Eur sumai ir nuo 2010 metų spalio mėnesio su Valstybine mokesčių inspekcija, kurios kreditorinis reikalavimas bankroto byloje patvirtintas 153 756,88 Eur; bankroto byloje patvirtinti 1 855 912,22 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai, kuriuos sudaro 206 240,03 Eur pirmos eilės kreditorių reikalavimai, 304 531,85 Eur antros eilės kreditorių reikalavimai ir 854 532,77 Eur trečios eilės kreditorių reikalavimai; UAB „Kašgarija“ žinojo, kad įsipareigojimų kreditoriams nevykdo jau nuo 2008 metų; nuo 2010 iki 2016 metų UAB „Kašgarija“ atžvilgiu nuolatos buvo taikomi didelio masto turto areštai; ginčijami sandoriai buvo atlikti ir suteikė pirmenybės teisę gauti pirmesnį kreditorinio reikalavimo patenkinimą prieš aukštesnės eilės ir anksčiau pradelstus įsiskolinimus tarpusavyje per valdymo organus ir savininkus susijusiam ir dėl to pagal CK 6.67 straipsnio 2 dalies prezumpciją nesąžiningam juridiniam asmeniui UAB „Kvant“; nėra suėjęs vienų metų ieškinio senaties terminas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Kvant“ prašo Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą pakeisti, pripažįstant, kad 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 31 d., 2013 m. spalio 31 d. UAB „Kašgarija“ ir UAB „Kvant“ sudaryti tarpusavio skolų užskaitymo aktai negalioja dalyje dėl UAB „Kašgarija“ pareiškimų apie įskaitymą, ir panaikinti sprendimą dalyje dėl 33 420,26 Eur skolos, 1 559,16 Eur priteisimo iš UAB „Kvant“.

Atmetus apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus, pakeisti Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą - taikyti dvišalę restituciją, nurodant, kad po 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 31 d. ir 2013 m. spalio 31 d. sudarytų UAB „Kvant“ ir UAB „Kašgarija“ Tarpusavio įskaitymo aktų panaikinimo atsakovei UAB „Kvant“ yra atstatomos reikalavimo teisės, kilusios iš ginčo aktuose nurodytų UAB „Kvant“ PVM sąskaitų - faktūrų, bendra suma 33 420,26 Eur, priteisiant atsakovei UAB „Kvant“ naudai 1 559,16 Eur metinių palūkanų, o ieškovei BUAB „Kašgarija“ yra atstatomos reikalavimo teisės, kilusios iš ginčo aktuose nurodytų UAB „Kašgarija“ PVM sąskaitų - faktūrų, bendra suma 33 420,26 Eur, priteisiant UAB „Kašgarija“ naudai 1 559,16 Eur metinių palūkanų.

Nurodo, kad teismas, neteisingai aiškino ginčo aktus kaip dvišalius sandorius. Neatsižvelgė, kad ginčo aktų turinys apima du vienas nuo kito nepriklausančius vienašalius pareiškimus dėl įskaitymo. Pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Todėl CK 6.66 straipsnio pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik aktuose esantis UAB „Kašgarija“ pareiškimas apie įskaitymą. Pažymi, kad ginčo aktuose esančių UAB „Kašgarija“ pareiškimų apie įskaitymą negaliojimas nedaro negaliojančiais šiuose aktuose esančių atsakovės pareiškimų apie įskaitymą. Sandoriams mutatis mutandis taikytina CK 6.226 straipsnio l dalies nuostata, kad vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties. Todėl, mano, kad teismas turėjo pripažinti negaliojančiais ginčijamus aktus tik dalyje dėl UAB „Kašgarija“ pareiškimų apie įskaitymą.Teigia, kad teismas, pripažinęs negaliojančiais ginčo aktus pilna apimtimi, privalėjo taikyti dvišalę restituciją. Turėjo pripažinti, kad sprendimu atstatomos abiejų šalių reikalavimo teisės, buvusios iki ginčo aktų sudarymo, nes jokių kliūčių dvišalės restitucijos taikymui nėra. Pažymi, kad reikalavimo teisių atstatymo procesinis veiksmas (teismo sprendimo rezoliucinės dalies formulavimas) turi būti atliktas nurodant ne tik atstatytų reikalavimo teisių sumas, bet ir šių teisių pagrindus (nurodant atitinkamas sutartis ir/ar sąskaitas-faktūras), nes sutartinė piniginė prievolė identifikuojama ne tik prievolės suma ir prievolės šalimis, bet ir sutartinės prievolės atsiradimo pagrindu - sutartimi.Taip pat pažymi, kad savo reikalavimo teisių į UAB „Kašgariją“ ir šios reikalavimų teisių į atsakovę įskaitymus ji periodiškai vienašaliai atlikinėdavo buhalterinės apskaitos dokumentuose. Šią aplinkybę įrodo pridedami UAB „Kvant“ 2013 m., 2015 m. registrai Nr. 2411 „Pirkėjų skolos“ ir Nr. 443 „Skolos tiekėjams“.2018 m. kovo 9 d. apeliantė pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausias Teismas išnagrinės J. D. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-15-544/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1817-798/2017. Nurodė, kad kasaciniame skunde be kita ko keliamas UAB „Kvant“ ir UAB „Kašgarija“ įskaitymo sandorių teisinės kvalifikacijos klausimas, kuris yra reikšmingas nagrinėjant ir šią bylą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Kašgarija“ prašo Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsakovės UAB „Kvant“ apeliacinį skundą atmesti. Prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Tarpusavio skolų užskaitymo aktai negali būti pripažinti vienašaliais sandoriais, kadangi iš ginčo aktų turinio matyti, kad ginčo aktai yra sudaryti tarp dviejų šalių, kurios pasirašydamos tarpusavio skolų užskaitymo aktus, susitarė dėl abi šalis siejančių teisių ir pareigų (prievolių) pabaigos.Pažymi, kad sprendžiant dėl restitucijos taikymo būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas, reglamentuojančias kreditorinių reikalavimų tvirtinimą. Teismas neturėjo teisės spręsti klausimo dėl atsakovės reikalavimo į ieškovę pripažinimo. Be to, skundžiamu sprendimu atsakovės teisės nėra pažeistos, nes sandorius pripažinus negaliojančiais, atsakovė įgijo teisę kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl jo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.Prašo atsisakyti priimti atsakovės pateiktus naujus įrodymus ir jais nesivadovauti sprendžiant apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą. Atsakovė nesilaiko Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 306 straipsnio 4 dalies, 314 straipsnio reikalavimų, jokių motyvų dėl naujų įrodymų pateikimo apeliaciniame skunde nenurodė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2013, 2015 m. buhalterinių registrų „Pirkėjų skolos“, „Skolos tiekėjams“ kopijas. Prašymo priimti į bylą naujus įrodymus apeliantė nesuformulavo, naujų įrodymų priėmimo būtinumo neargumentavo. Apeliaciniame skunde tik fragmentiškai užsiminta, kad pridedami dokumentai patvirtina tarp šalių buvusią praktiką, išsamiai nenurodant pateikiamų dokumentų reikšmės sprendžiamam ginčui. Tuo pagrindu daroma išvada, jog naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nebuvo pagrįstas. Be to, pateiktų dokumentų forma ir turinys neleidžia daryti išvados, jog tokie duomenys negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Dėl šių priežasčių apeliantės pateiktus dokumentus atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylos sustabdymo

Ieškovė prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą kol bus išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiame Teisme nagrinėjama byla (Nr. CIK-248/2018). Pažymėtina, kad nepagrįstas civilinės bylos sustabdymas nesiderina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nuostata, įtvirtinančia asmens teisę į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, įpareigojančia teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu, neatitinka civilinio proceso tikslo kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), civilinio proceso koncentruotumo principo (CPK 7 straipsnis). Dėl to teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti formaliai, kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Šioje byloje apeliacine tvarka tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl šalių tarpusavio užskaitymo aktų pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu teisėtumas ir pagrįstumas. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas 2017 m. rugpjūčio 21 d., tuo tarpu kasacine tvarka skundžiamos Panevėžio apygardos teismo nutartis priimta 2017 m. rugpjūčio 24 d., Lietuvos apeliacinio teismo nutartis – 2017 m. lapkričio 17 d. Akivaizdu, kad nei šalys, nei pirmosios instancijos teismas šiomis nutartimis nesirėmė. Iš bylos duomenų nustatyta, kad klausimas dėl bylos stabdymo pirmosios instancijos teisme keliamas nebuvo. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nesiremia kasaciniu skundu skundžiamomis nutartimis, o pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Iš pateikto kasacinio skundo kopijos nustatyta, kad kasacinis skundas grindžiamas netinkamu tyčinį bankrotą reglamentuojančių normų – Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų, 3 dalies 2 punkto ir jas aiškinančios teismų praktikos taikymu. Tai, kad kasaciniame skunde nurodomas argumentas dėl CK 6.131 straipsnio 1 dalies taikymo iš dalies sutampa su nurodytu apeliaciniame skunde, savaime nepatvirtina civilinių bylų tiesioginio teisinio ryšio, nes kaip jau minėta, šis klausimas kasaciniame skunde keliamas tyčinį bankrotą reglamentuojančių normų kontekste. Be to, faktinių bylos aplinkybių teisinis vertinimas, kvalifikavimas ir teisės normos pritaikymas kiekvienoje byloje teismo atliekamas individualiai. Pati apeliantė šios ir kasacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos tiesioginį teisinį ryšį pagrindžiančių argumentų nenurodė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nenustatytas pagrindas privalomam bylos sustabdymui (CPK 163 straipsnio 3 punktas). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo fakultatyviam bylos sustabdymui (CPK 164 straipsniai).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio nuostatose nurodyta, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.Byloje nustatyta, kad UAB „Kašgarija“ ir UAB „Kvant“ 2013 m. liepos 31 d. sudarė tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 270 Lt (78,20 Eur) skolos užskaitymo, 2013 m. rugpjūčio 31 d. sudarė tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 304,21 Lt (88,11 Eur) skolos užskaitymo, 2013 m. spalio 31 d. sudarė tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 108 Lt (31,28 Eur) skolos užskaitymo, 2015 m. balandžio 10 d. sudarė tarpusavio skolų užskaitymo aktą dėl 33 222,68 Eur skolos užskaitymo t. y. viso už 33 420,26 Eur sumą.Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visų actio Pauliana sąlygų egzistavimą: 1) UAB „Kašgarija“ bankroto byloje yra patvirtinti 1 855 912,22 Eur kreditoriniai reikalavimai, susidarę nuo 2010 metų, todėl ginčijamų sandorių sudarymo momentu kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkei UAB „Kašgarija“; 2) ginčijami sandoriai pažeidė UAB „Kašgarija“ kreditorių teises, kadangi UAB „Kašgarija“ suteikė pirmumo teisę gauti atsiskaitymą atsakovei; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas - nutartis iškelti bankroto bylą ieškovei įsiteisėjo 2016 m. gegužės 19 d., ieškinys teisme pareikštas – 2017 m. kovo 17 d.; 4) UAB „Kašgarija“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių; 5) sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes UAB „Kašgarija“ direktorius ir pagrindinis akcininkas ir atsakovės direktorius buvo tas pats asmuo J. D., todėl žinojo apie egzistuojančius neįvykdytus kreditorinius reikalavimus nuo 2010 metų ir suprato, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditorių teises ir suteikia pirmumo teisę gauti atsiskaitymą atsakovei; 6) ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiais mokėjimo sandorius neviršija patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėms ir išvadai, kad egzistuojant visoms actio Pauliana sąlygoms, ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Apeliaciniu skundu actio Pauliana sąlygų egzistavimas nėra ginčijamas, todėl jos atskirai neaptarinėjamos, pasisakoma dėl apeliaciniame skunde išvardintų argumentų. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkinti ieškinį, apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo aktai neteisingai aiškinti kaip dvišaliai sandoriai, neatsižvelgta, kad ginčo aktų turinys apima du vienas nuo kito nepriklausančius vienašalius pareiškimus dėl įskaitymo (CK 6.131 straipsnio 1 dalį). Todėl CK 6.66 straipsnio pagrindu, pasak apeliantės, gali būti pripažintas negaliojančiu tik ginčo aktuose esantis UAB „Kašgarija“ pareiškimas apie įskaitymą. Teisėjų kolegija apeliantės skundo argumentus vertina nepagrįstais.CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įstatyme įtvirtinta įskaitymo samprata rodo, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatymas nedraudžia šalims susitarti dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, pasirašant jų susitarimą atitinkančią dvišalę sutartį (CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju įskaitymai atlikti ne kiekvienos iš prievolės šalių atskirais pareiškimais, o abiem šalims pasirašius tarpusavio skolų užskaitymo aktus. Iš aktų turinio analizės akivaizdu, kad abi šalys išreiškė ir suderino savo valią prievolę baigti įskaitymu. Tokių įskaitymų teisinės pasekmės taip pat kilo abiem šalims – sumažėjo ieškovės prievolė atsakovei, o atsakovės prievolė ieškovei pasibaigė. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarpusavio skolų užskaitymo aktus vertino kaip dvišalius sandorius.Atkreiptinas dėmesys, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (CK 6.225 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju UAB „Kašgarija“, sutikdama dėl įskaitymo su atsakove, ne tik pažeidė kitų kreditorių teises į atsiskaitymą su jais, bet ir imperatyvius įstatyminius tokio atsiskaitymo – atsiskaitant su reikalavimo teise tik vėliau įgijusiu ir apie tai pareiškusiu kreditoriumi, draudimus, nustatytus CK 9.930¹ straipsnyje (nuo 2013 m. spalio 1 d.), CK 6.932 straipsnio 5 dalyje (galiojo iki 2013 m. spalio 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir įstatyminį reglamentavimą, apeliantės skundo argumentai, kad CK 6.66 straipsnio pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik ginčo aktuose esantis UAB „Kašgarija“ pareiškimas apie įskaitymą, atmetami kaip nepagrįsti.Pastebėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateiktame atsiliepime į ieškinį, triplike atsakovė nekėlė klausimo dėl dalinio sutarčių negaliojimo (CK 6.226 straipsnio 1 dalies). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo ribų, pagal kurias bylą išnagrinėjo pirmos instancijos teismas, išplėtimas apeliacinėje instancijoje šiuo atveju negalimas.Apeliantė skunde taip pat teigia, kad teismas, pripažinęs negaliojančiais ginčo aktus, privalėjo taikyti dvišalę restituciją ir pripažinti, kad sprendimu atstatomos abiejų šalių reikalavimo teisės, buvusios iki ginčo aktų sudarymo, nes jokių kliūčių dvišalės restitucijos taikymui nėra. Pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga). Pagal CK 6.145 straipsnį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal nuginčytus tarpusavio įskaitymo sandorius atsakovė gavo 33 420,26 Eur, todėl sandorius pripažinus negaliojančiais, taikant restituciją pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė ieškovei iš atsakovės. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė neįrodė, kad ji buvo sąžininga sandorio šalis, t. y. CK 6.67 straipsnyje numatytos prezumpcijos nepaneigė (CPK 185 straipsnis). Apeliaciniame skunde atsakovė argumentų šiuo aspektu neišdėstė ir skundžiamo sprendimo išvadų dėl jos nesąžiningumo neginčijo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vienašalės restitucijos taikymas atsakovės, kaip nesąžiningos sandorio šalies, interesų nepažeidžia, nes turtines teises į atsiskaitymą ji galės realizuoti ieškovei iškeltoje bankroto byloje pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Visų kreditorinių kreditorinius reikalavimus tvirtina bankrutuojančios įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytą įstatyminį reglamentavimą teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus dėl dvišalės restitucijos taikymo. Kiti apeliacinio skundo argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau neaptaria. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovės apeliacinį skundą, atsiliepimą į jį, o taip pat byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, bei tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad byla vedama per advokato padėjėją B. B., pateikė turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį dokumentą. Iš pateikto 2017 m. gegužės 17 d. pinigų priėmimo kvito, serija LAT Nr. 897525, matyti, kad už dokumento surašymą ieškovė advokato padėjėjui B. B. sumokėjo 350 Eur. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis numato, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir tik po to, kai Lietuvos advokatūra patvirtina jo vienų metų praktikos atlikimo ataskaitą. Kadangi atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas yra apeliacinio proceso dalis, teisinę pagalbą teikti negalinčio asmens darbo apmokėjimas tokiu atveju negali būti pripažįstamas atlygintinomis išlaidomis ir ieškovei nepriteisiamas (CPK 88 straipsnis, 98 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.