- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-28
- Bylos Nr.
- eI3-3130-631/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01274-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė (pirm.), Jovita Einikienė, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- Akcinė bendrovė "Vernitas"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie LR Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jovitos Einikienės ir Mefodijos Povilaitienės, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Oksanai Babaitienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui A. B., atsakovo atstovei K. D., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Vernitas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja akcinė bendrovė „Vernitas“ (toliau – Bendrovė, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. AS-95 dalyje dėl pritaikytos sankcijos už nustatytą Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pažeidimą; patvirtintą sumokėti 87 596 EUR sumą sumažinti iki adekvataus padarytam pažeidimui teismo nustatyto dydžio; pripažinti, kad akcinei bendrovei „Vernitas“ už neteisingai pritaikytą mokesčio už gamtos išteklius tarifą ir dėl to pavėluotai sumokėtą šio mokesčio dalį skaičiuotini Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnyje numatyti delspinigiai.
Paaiškina, kad ginčijamu Sprendimu Nr. AS-95 buvo patvirtintas Departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2021 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas Nr. (7.2)-PA-243 dėl 87 596 Eur mokesčio už išgautus ir nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), taikant didesnį tarifą.
Patikrinimo akte nurodyta, jog pareiškėja 2017 – 2018 m. mokestiniais laikotarpiais nedeklaravo iš turimų trijų nuosavų gręžinių išgauto 83 234 m³ požeminio vandens kiekio, nors tiek patikrinimo akte, tiek Sprendime pripažįstama, kad šį kiekį bendrovė deklaravo, tačiau ne tuo kodu.
Teigia, kad deklaracijose nurodytas kodas 48 (vandens tiekėjo tiekiamas vanduo namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui), kurio tarifas 0,03 EUR/m³ iki indeksavimo, o pareiškėja vandenį turėjo deklaruoti kodu 50 (kitas „a“ ir „b“ punktuose nenurodytas požeminis vanduo), kurio tarifas 0,10 EUR/m³ iki indeksavimo.
Pareiškėjos manymu, priimdamas sprendimą, Departamentas neatsižvelgė į tai, kad iki patikrinimo akto tvirtinimo bendrovė ištaisė jau anksčiau jos pačios iš dalies pastebėtą deklaravimo klaidą, perskaičiavo mokėtinus mokesčius, daliai jų, tiek, kiek leido VMI programa, patikslino deklaraciją ir trūkstamą sumą sumokėjo iš karto, o kitai daliai, kuriai nepavyko rasti prieigos VMI programoje ir patikslinti 2017 m. deklaracijos, atliko permoką tokia suma, kad būtų galima įskaityti ne tik pačią įmoką, bet ir priskaičiuotus delspinigius.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad pažeidimas padarytas, kadangi kas ketvirtį teikiamos deklaracijos KIT708 pildymo instrukcijoje požeminio vandens priskyrimas vienai iš grupių ir atitinkamo kodo parinkimas pakankamai komplikuotas.
Paaiškina, jog požeminį vandenį įmonė naudoja tiek gamyboje, tiek ir garui bei savo ūkio reikmėms. Garas savo ruožtu tarnauja taip pat ir patalpų šildymui. Pagal deklaracijų teikimo metu galiojusio Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priedą, pareiškėjos atveju labiau tinka a) punktas, nei c), nes gamybinėms reikmėms naudojamas vanduo neklasifikuojamas.
Pareiškėja taip pat savo skundą grindžia ir ta aplinkybe, kad už apskaitą atsakinga įmonėje dirbusi E. M. Ž. dėl žmogiškojo faktoriaus suklydo ir pasirinko ne tą kodą. 2019 m. kovo 28 d. atleidus minėtą darbuotoją iš darbo ir jos pareigas perėmus kitai įmonės darbuotojai, gavus tinkamą valstybės tarnautojų konsultaciją, nuo 2019 metų deklaracijose taikytas kodas buvo pakeistas ir mokesčiai pradėti mokėti teisingai. Tai, kad minėta darbuotoja nepataisė deklaracijų už ankstesnius laikotarpius, laikytina žmogiškojo faktoriaus klaida, apie kurią sužinojusi įmonė iš karto ėmėsi veiksmų jai ištaisyti.
Pabrėžia, kad dėl 2017 – 2018 m. neteisingai taikyto tarifo įmonė nesumokėjo iš viso 6 132 EUR mokesčio už gamtos išteklius, o skundžiamu sprendimu jai paskirta sankcija sumokėti 87 596 EUR, kas nesumokėtą mokesčio sumą viršija daugiau kaip 14 kartų.
Pareiškėjos manymu, įmonės baudimas neatitinka teisingumo principų, yra neadekvatus valstybei padarytai žalai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka, paaiškina, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2021 m. sausio 27 d. atliko akcinės bendrovės „Vernitas“ planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017 – 2019 metų I – IV ketvirčių mokestinius laikotarpius. Bendrovė apie mokesčių už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis ir iš mobilių taršos šaltinių bei už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo bei deklaravimo teisingumo planinį patikrinimą informuota 2020 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (7.2)-AD5-21389.
Nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog bendrovė, vykdydama tekstilės pluoštų paruošimo ir verpimo veiklą, 2017 – 2019 metais eksploatavo gėlo požeminio vandens išteklius iš gręžinių Nr. 1049/28537, Nr. 1336/31801 ir Nr. 2160/39167 (telkinio Nr. 3457) (duomenys – neskelbtini). Išgautą požeminį vandenį pareiškėja naudojo savo veikloje (verpalų dažymui, garo gamybai). Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priedą, bendrovės naudojamas išgautas gamtos išteklius yra „požeminis vanduo, išskyrus mineralinį: kitas požeminis vanduo” (mokesčio deklaracijoje rūšies kodas 50). Pareiškėja iki patikrinimo pradžios teisingai deklaravo išgauto požeminio vandens rūšį ir kiekį tik 2019 metų I – IV ketvirčių mokestiniais laikotarpiais. 2017 – 2018 metų I – IV ketvirčių mokestiniais laikotarpiais bendrovė nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens: vietoje „kitas požeminis vanduo, išskyrus mineralinį“ (kodas 50, tarifas 0,10 Eur/m³) klaidingai deklaruotas „Požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui“ (kodas 48, tarifas 0,03 Eur/m³). Bendrovė 2017 – 2019 metų I – IV ketvirčių Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma) teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pareiškėja 2017 – 2018 metų I – IV ketvirčių mokestiniais laikotarpiais nedeklaravo 83 234 m³ išgauto požeminio vandens kiekio, kuris pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priedą buvo „kitas (a ir b punktuose nenurodytas) požeminis vanduo“, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 2 dalį bei Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99, 27 bei 29 punktų reikalavimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos 3 išteklių („kitas (a ir b punktuose nenurodytas) požeminis vanduo“) rūšies 83 234 m³ kiekį pareiškėjai apskaičiuotas mokėtinas mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą – 87 596 Eur.
Paaiškina, kad po atlikto patikrinimo pareiškėja 2021 m. vasario 26 d. pareiškė pastabas dėl patikrinimo akto Nr. (7.2)-PA-243, kuriose nurodė, jog sutinka su padarytu pažeidimu, tačiau patikrinimo akte visas 83 234 m³ vandens kiekis traktuojamas kaip nedeklaruotas, nors šis kiekis buvo deklaruotas, suklystant ir nurodant ne tą gruntinio vandens rūšį ir dėl to neteisingai pritaikant mokesčio tarifą. Ištaisydama šias klaidas, pareiškėja pataisė deklaraciją už 2018 metus ir sumokėjo mokestį. Nors nebuvo galimybės pataisyti deklaracijos už 2017 metus, tačiau apskaičiuotas mokestis taip pat buvo sumokėtas. Pareiškėja prašė atsižvelgti į pateiktas pastabas ir už padarytą pažeidimą pasitenkinti patikrinimo akte minima administracine nuobauda atsakingam pareigūnui.
Pabrėžia, kad 2021 m. kovo 18 d. priimant Sprendimą, buvo išnagrinėtos bei įvertintos pareiškėjos pateiktos pastabos nustatant, kad pastabos nepagrįstos. Bendrovė privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius 7 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, teikti mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) nustatytais terminais ir deklaruoti tinkamą išteklių rūšį „kitas požeminis vanduo“ bei už išgautą kitą požeminį vandenį taikyti 0,10 Eur mokesčio tarifą. 2017 – 2018 metų I – IV ketvirčių mokestiniais laikotarpiais įmonė neteisingai deklaravo išgautą požeminį vandenį kitu kodu, kurio tarifas yra mažesnis, nors deklaracijose privalėjo taikyti teisingus mokesčio tarifus.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, vykdant mokestinį patikrinimą vertinamos tik tos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos, kurios Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktos iki patikrinimo pradžios datos.
Teigia, kad kilus klausimams dėl Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo taikymo ar deklaracijos KIT708 pildymo yra galimybė naudotis teikiamomis konsultacijomis, ką vėliau ir padarė pareiškėja. Paaiškina, kad Bendrovė nenurodė jokių aplinkybių, kodėl iš karto po to nepasidomėjo, ar anksčiau teikiant deklaracijas buvo nurodomas teisingas kodas, taip pat nepatikslino ankstesnių, 2017 ir 2018 metų mokestinių laikotarpių deklaracijų.
Departamentui tvirtinant patikrinimo rezultatus, įstatymu nėra suteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti, detalizuodamas skunde išdėstytus argumentus.
Šalies argumentai
Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovė teismo posėdyje duodama paaiškinimus, su patikslintu skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Kartu nurodė, jog Departamentas neturi teisės mažinti sankcijos ar kaip nors kitaip apskaičiuoti mokėtino mokesčio kaip tik teisės aktuose nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėja kodu 50 mokesčio už vandenį nebuvo deklaravusi ir sumokėjusi, Departamentas kitokiu kodu žymėto vandens mokesčio ir negalėjo užskaityti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl sprendimo, kuriuo pareiškėjai paskaičiuotas padidintas 87 596 Eur mokesčio tarifas už 2017 – 2018 metų I – IV ketvirčiais išgautą požeminį vandens išteklių kiekį, jo nedeklaravus teisingu kodu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2021 m. sausio 27 d. pradėjo pareiškėjos patikrinimą. Atlikęs pareiškėjos mokesčio už gamtos išteklių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017 – 2019 metus, 2021 m. sausio 27 d. patikrinimo aktu Nr. (7.2)-PA-243) konstatavo, kad pareiškėja vykdydama tekstilės pluoštų paruošimo ir verpimo veiklą, 2017 – 2019 metais eksploatavo gėlo požeminio vandens išteklius iš gręžinių Nr. 1049/28537, Nr. 1336/31801 ir Nr. 2160/39167 (telkinio Nr. 3457) (duomenys – neskelbtini). Pareiškėja iki patikrinimo pradžios 2020 m. gruodžio 1 d. teisingai deklaravo išgauto požeminio vandens rūšį ir kiekį tik 2019 metų I – IV ketvirčių mokestiniais laikotarpiais.
Nustatyta, kad 2017 – 2018 metų I – IV ketvirčių mokestiniais laikotarpiais bendrovė nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens, t.y. vietoje „kitas požeminis vanduo, išskyrus mineralinį“ (kodas 50, tarifas 0,10 Eur/ m3) klaidingai deklaruotas „Požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui“ (kodas 48, tarifas 0,03 Eur/m3).
Bendrovė 2017 – 2019 metų I – IV ketvirčių Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708 forma) teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Pareiškėja 2017 – 2018 metų I – IV ketvirčių mokestiniais laikotarpiais nedeklaravo 83234 m³ išgauto požeminio vandens kiekio kodu 50, kuris pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priedą buvo „kitas (a ir b punktuose nenurodytas) požeminis vanduo“.
Patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėja savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 2 dalį bei Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99, 27 bei 29 punktų reikalavimus.
Todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu už laiku nedeklaruotą išgaunamo požeminio vandens kiekį pareiškėjai paskaičiuotas mokestis, taikant didesnį tarifą – 87 596 Eur.
Pareiškėja pateikė pastabas dėl patikrinimo akto, kuriose nurodė, kad pripažįsta savo klaidą dėl išgaunamo požeminio vandens nedeklaravimo ir šią savo klaidą jau ištaisė, t. y. pateikė mokėtinų mokesčių deklaracijas ir įrodymus, kad yra sumokėjusi mokesčius į valstybės biudžetą.
Departamentas 2021 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. AS-95 patvirtino Kauno aplinkos apsaugos departamento 2021 m. sausio 27 d. patikrinimo aktą Nr. (7.2)-PA-243) dėl priskaičiuotų 87 596 Eur mokesčio už išgautus ir nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) taikant didesnį tarifą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – ir Įstatymas), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).
Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis šio Įstatymo 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.
Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1–2 dalis, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Taigi, kiekvieną metų ketvirtį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai turi pareigą teikti deklaracijas, apskaičiuodami ir sumokėdami visą per tą ketvirtį išgautą gamtos išteklių kiekį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
Už nurodytos pareigos nevykdymą, t. y. už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį nei išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį Įstatymas nustato sankciją (dėl deklaruoto mažesnio gamtos išteklių kiekio bei jų rūšies nei faktiškai buvo išgauta), t. y. taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2, 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).
Taigi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir laiku nedeklaravus išgauto gamtos išteklių kiekio ir nesumokėjus valstybinio mokesčio už išgautą požeminį vandenį yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
Nagrinėjamu atveju, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja laiku ir teisingai deklaravo išgauto požeminio vandens rūšį ir kiekį tik už 2019 metų I – IV ketvirčius, o už 2017 – 2018 metų ketvirčius deklaravo klaidingai, t. y. nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens: vietoje „kitas požeminis vanduo, išskyrus mineralinį“ (kodas 50, tarifas 0,10 Eur/m³), klaidingai deklaruotas „Požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui“ (kodas 48, tarifas 0,03 Eur/m³).
Pareiškėja tik po patikrinimo (patikrinimas pradėtas 2021 m. sausio 27 d.) patikslino 2018 m. I – IV ketvirčių deklaracijas, t. y. 2021 m. vasario 25 d. perskaičiavo požeminio vandens mokestį bei 2021 m. vasario 25 d. ir 2021 m. vasario 26 d. sumokėjo mokėtinų mokesčių sumos skirtumus bei delspinigius. Nesant galimybės pataisyti deklaracijos už 2017 metus, pareiškėja sumokėjo apskaičiuotą mokestį.
Pareiškėjos teigimu, už apskaitą atsakinga darbuotoja netinkamai suprato teisės aktų reikalavimus, todėl dėl žmogiško faktoriaus suklydo ir deklaravo vandenį ne tuo kodu. Pareiškėja pripažįsta savo klaidą dėl nedeklaravimo išgaunamo požeminio vandens ir šią savo klaidą jau ištaisė, t. y. perskaičiavo mokėtinus mokesčius, daliai jų, tiek, kiek leido VMI programa, patikslino deklaraciją ir trūkstamą sumą sumokėjo iš karto, o kitai daliai, kuriai nepavyko rasti prieigos VMI programoje ir patikslinti 2017 m. deklaracijos, atliko permoką tokia suma, kad būtų galima įskaityti ne tik pačią įmoką, bet ir priskaičiuotus delspinigius.
Teismo vertinimu, pareiškėja sistemingai, t. y. nuo 2017 m. iki 2018 m. pabaigos nemokėjo mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius, vandenį kodu 50 „kitas požeminis vanduo, išskyrus mineralinį“, nors tokią galimybę turėjo. Šios aplinkybės leidžia vertinti, kad pareiškėja nebūtų deklaravusi išgauto vandens kiekio teisingu kodu ir mokesčio už jį nebūtų sumokėjus ir toliau, tokiu būdu būtų slepiami mokesčiai ir daroma žala Lietuvos Respublikos biudžetui. Todėl pareiškėja buvo neatsakinga, laiku ir tinkamai neįgyvendino savo pareigų, ir tai sąlygojo pažeidimo padarymą. Pareiškėja tik po atlikto patikrinimo patikslino deklaracijas, ištaisė klaidas ir sumokėjo mokesčio skirtumą bei delspinigius.
Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodyti argumentai, kad išgaunamas vanduo buvo deklaruojamas ir mokestis mokėtas neteisingu kodu dėl darbuotojos žmogiškosios klaidos, kurią pareiškėja vėliau ištaisė, kad už visus 2019 m. mokestis yra sumokėtas, žala valstybei nepadaryta, nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip aplinkybės, pateisinančios teisingos deklaracijos nepateikimą bei mokesčio nemokėjimą įstatymo nustatytais terminais ir tvarka. Juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, juos žinoti, taikyti savo veikloje, kadangi šie įstatymo reikalavimai yra imperatyvūs, taip pat turi numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys.
Teismas pažymi, kad esant nustatytoms šioms aplinkybėms, Departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja 2017 – 2018 m. I – IV ketvirčių mokestiniais laikotarpiais neteisingai deklaravo išgautą požeminį vandenį kitu kodu („požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui“), kurio tarifas 0,03 Eur/m³. Pareiškėja šiais veiksmais pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus. Todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu, už laiku nedeklaruotą išgaunamo požeminio vandens kiekį paskaičiavo mokestį taikant didesnį tarifą – 87 596 Eur.
Teismo vertinimu, tiek 2021 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas, tiek Sprendimas yra adekvatūs, nustatytos aplinkybės aiškios, pagrįstos teisės aktais ir pakankamai motyvuotos. Sprendime aiškiai ir suprantamai yra pažymėta, kad Sprendimas priimamas įvertinus pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus.
Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Teismas taip pat pažymi, kad proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Pareiškėja už 2019 metų I – IV ketvirčius teisingai deklaravo išgauto požeminio vandens rūšį ir kiekį, už 2018 metus pataisė deklaraciją ir sumokėjo mokestį, taip pat mokestį sumokėjo ir už 2017 metus.
Teismas, nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis anksčiau nurodytais argumentais bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, pareiškėjos ištaisytas klaidas ir sumokėtą mokesčio skirtumą, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, yra pernelyg griežta.
Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, pasekmėmis, aptartą teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką ginčo klausimu, daro išvadą, kad MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju, už klaidingai deklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį, pakanka 100 proc. didesnio mokesčio nustatymo.
Departamento paskirta sankcija pareiškėjai yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl mažintina iki 8 760 Eur.
Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento Sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą 87 596 EUR didesnio tarifo mokestį iki 8 760 eurų sumos. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat teismui šiuo sprendimu sumažinus ginčijamu sprendimu paskirtą sankciją, nėra pagrindo pareiškėjai iš atsakovo priteisti teismo išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vernitas“ skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. kovo 18 d. sprendimą NR. AS-95 dalyje „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), kuriuo apskaičiuotas ir patvirtintas 87 596 eurų mokestis, jį sumažinti iki 8 760 Eur (aštuonių tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt eurų).
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.