- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-16
- Bylos Nr.
- e2S-516-480/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00349-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- kooperatinės bendrovės ARKU
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Veneda“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės kooperatinės bendrovės ARKU kredito unijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3550-451/2023 pagal ieškovės kooperatinės bendrovės ARKU kredito unijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Veneda“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kooperatinė bendrovė ARKU kredito unija (toliau – KP ARKU KU) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Veneda“ 99 783,13 Eur skolą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad šalys 2020 m. rugpjūčio 10 d. sudarė kredito sutartį Nr. VER202007-000026 (toliau – kredito sutartis) dėl 82 000 Eur kredito verslui suteikimo (kredito panaudojimo terminas (iki) 2020 m. lapkričio 14 d., metinė palūkanų norma 7,01 proc., galutinis grąžinimo terminas 2022 m. liepos 14 d.). Ieškovė išmokėjo kreditą atsakovei. Atsakovė kredito sutartimi įsipareigojo mokėti įmokas nustatyta tvarka ir terminais bei laiku grąžinti suteiktą kreditą, tačiau savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė. Kadangi atsakovė tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų, nepašalino kredito sutarties pažeidimų per papildomai nustatytus terminus, ieškovė išsiuntė atsakovei 2022 m. rugpjūčio 5 d. pranešimą apie esminį sutarties pažeidimą ir įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, kuriuo nurodė, jog kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta po 15 dienų nuo šio pranešimo išsiuntimo. Ieškovės skaičiavimu, paremtu sutarčių specialiosiomis sąlygomis ir mokėjimo grafikais, atsakovės skola pagal kredito sutartį sudaro 99 783,13 Eur, kurią sudaro kreditas 81 997,83 Eur, palūkanos 4 143,38 Eur, delspinigiai 13 641,92 Eur. Taip pat ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai (99 783,13 Eur) areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, o tokio turto nesant, pinigines lėšas, esančias ir gautinas atsakovės banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitose arba trečiųjų asmenų banko ir kitų kreditų įstaigų sąskaitose; areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leisti atsakovei atsiskaityti su ieškove, leidžiant darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams, privalomus mokėjimus valstybei, savivaldybei ir įmokas valstybinio socialinio draudimo fondui iš piniginių lėšų, neįeinančių į minėtą 99 783,13 Eur sumą; nutartį vykdyti skubiai. Dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nurodė, kad iš viešai prieinamų atsakovės finansinių duomenų galima matyti, jog jos turimi įsipareigojimai sudaro net 130 990 Eur, tuo tarpu ilgalaikis turtas 61 153 Eur, trumpalaikis turtas 110 718 Eur. Atsakovė ilgą laiką turėjo įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuris siekia net 893,11 Eur. Nuo 2020 m. spalio 25 d. atsakovės įmonėje nedirba nei vienas darbuotojas, todėl manytina, kad atsakovė veiklos nevykdo. Atsakovės finansinė padėtis bloga, ieškinio suma jai yra didelė, jos vengimas atsiskaityti su kreditoriais rodo, jog atsakovė yra nesąžininga, o tai lemia, kad egzistuoja labai didelė sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo apsunkinimo rizika.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2023 m. sausio 11 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą.
4. Teismas, įvertinęs ieškinį ir jo priedus, sprendė, kad ieškovė preliminariai pagrindė ieškinį procesine prasme – išdėstė ieškinio faktinį pagrindą, pateikė įrodymus, kurie, ieškovės vertinimu, pagrindžia jos reiškiamus reikalavimus.
5. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės ketinimus paslėpti, perleisti, sumažinti turimo turto masę, kurie leistų spręsti apie tokių veiksmų nesąžiningumą, siekį išvengti prievolių ieškovei vykdymo.
6. Teismas pažymėjo, kad netinkamas sutartinės prievolės vykdymas savaime nereiškia atsakovės nesąžiningumo, sudarančio pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
7. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką nei reikalavimo suma, nei asmens turtinė (finansinė) padėtis savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl sprendė, jog ieškovės nurodytos aplinkybės dėl atsakovės finansinės padėties ir pati ieškinio reikalavimo suma neįrodo, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė KP ARKU KU prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Ieškovė yra įsitikinusi, jog nurodytas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįstas, priimtas netinkamai taikant ir aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio nuostatas bei nukrypstant nuo teismų praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėl didelės ieškinio sumos.
8.2. Teismo reikalaujamas nesąžiningumo aspektas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo etape yra sunkiai įrodomas ar apskritai neįmanomas įrodyti (pavyzdžiui, ieškovei neįmanoma gauti konfidencialių sutarčių ar kitų panašaus pobūdžio dokumentų apie atsakovės ketinimus parduoti savo turtą, kai toks sandoris dar nėra įvykęs ir nėra įregistruotas). Dėl to tampa aktuali didelės ieškinio sumos prezumpcija.
8.3. Su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai ir duomenys patvirtina, jog atsakovė galimai jau nevykdo veiklos – atsakovė neturi nei vieno darbuotojo, jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 130 990 Eur, o nuosavas kapitalas – tik 40 881 Eur, atsakovė ilgą laiką turi nepadengtą įsiskolinimą Valstybinio socialinio fondo valdybai, kuris šiuo metu sudaro 893,11 Eur. Todėl nurodoma teismo išvada nepagrįstai iškelia atsakovės interesus virš ieškovės interesų. Jeigu atsakovė šiuo metu dar turi turto, į kurį ieškovė galėtų ateityje nukreipti savo reikalavimą pagal būsimą teismo sprendimą, tai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės padėtų jį išsaugoti. Kitu atveju egzistuoja reali galimybė, kad turtas bus perleistas ir / ar iššvaistytas ir būsimas teismas sprendimas negalės būti įvykdytas.
8.4. Taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės teismas turi išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Šioje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų nepagrįstai bloginama ieškovės padėtis, nes jos reikalavimas liktų visiškai neužtikrintas, o atsakovė atsidurtų geresnėje padėtyje dėl išlikusios galimybės laisvai disponuoti visu savo turtu / piniginėmis lėšomis ir taip išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo priimtą sprendimą.
9. Atsakovė UAB „Veneda“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Teismas, dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1558-516/2015).
13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo atliekamas prima facie (iš lot. iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-900-464/2017).
14. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, sprendžia, jog ieškovės KP ARKU KU (toliau – ir apeliantė) ieškinyje išdėstyti reikalavimai nebuvo akivaizdžiai nepagrįsti. Ieškovė aiškiai bei detaliai išdėstė faktines aplinkybes, pateikė teismui savo argumentus pagrindžiančius rašytinius įrodymus, todėl šiame bylos nagrinėjimo etape nebuvo jokių duomenų, kad ieškovės reikalavimai negalės būti tenkinami dėl gana akivaizdaus šių reikalavimų nepagrįstumo, t. y. nustatyta pirmoji prieš tai minėta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Kadangi byloje ieškinio pagrįstumas nėra ginčijamas, todėl šis klausimas plačiau neanalizuojamas.
15. Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.
16. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad atsakovės finansinė padėtis bloga, ieškinio suma jai yra didelė, vengimas atsiskaityti su kreditoriais įrodo atsakovės nesąžiningumą ir dėl to egzistuoja labai didelė sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo apsunkinimo rizika.
17. Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atmesdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė, jog ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės ketinimus paslėpti, perleisti, sumažinti turimo turto vertę ir siekį išvengti prievolių ieškovei įvykdymą, netinkamas sutartinės prievolės vykdymas savaime neįrodo atsakovės nesąžiningumo, o ieškovės nurodytos aplinkybės dėl atsakovės finansinės padėties bei ieškinio reikalavimo sumą neįrodo, jog egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui.
18. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodo, jog reikalaujamas įrodyti atsakovės nesąžiningumo aspektas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo etape yra sunkiai įrodomas, dėl to tampa aktuali didelės ieškinio sumos prezumpcija. Taigi, atskirajame skunde iš esmės grėsmė būsimam teismo sprendimo įvykdymui grindžiama didele ieškinio suma. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepritaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, neišlaikė šalių interesų pusiausvyros, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nepagrįstai bloginama apeliantės padėtis, tokiu būdu jos reikalavimas lieka visiškai neužtikrintas, todėl atsakovė atsiduria geresnėje padėtyje galėdama laisvai disponuoti savo turtu bei piniginėmis lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės atskirojo skundo argumentais.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. nesudaro pagrindo spręsti, jog yra kilusi grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog netinkamas sutartinės prievolės vykdymas savaime neįrodo atsakovės nesąžiningumo, bei tuo, jog ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių egzistuojant grėsmę ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Asmens nesąžiningumas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti turi pareigą asmuo, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 ir 178 straipsniai). Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovė, teigdama, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau pagrįstų įrodymų dėl kylančios grėsmės nepateikė.
20. Remiantis aktualia teismine praktika (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-34-464/2018) įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Todėl būtent ieškovė privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovės nesąžiningus veiksmus ar ketinimus imtis priemonių, kurios ateityje galėtų apsunkinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, tačiau šiuo atveju spręstina, kad ji tokių įrodymų nepateikė.
21. Apeliantės nurodomos aplinkybės dėl didelės ieškinio sumos taip pat nepagrindžia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai pasisako, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Ribojimai disponuoti turtu gali būti nustatomi tik tada, kai yra konkrečių duomenų apie atsakovo buvusį / esamą / tikėtinai būsiantį nesąžiningumą, pavyzdžiui, kai atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turėdamas tikslą neatsiskaityti su savo kreditoriumi pagal galimai atsakovui nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-457-464/2018).
22. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė antrosios privalomosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
23. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ieškovė pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstai vadovavosi civilinio proceso principais, dėl to visiškai pritaria išdėstytiems motyvams, visų jų neatkartojant. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą 2023 m. sausio 11 d. teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.