- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-12
- Bylos Nr.
- e2-1002-464/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Mersina“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Jorausta“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Mersina“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Mersina“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Jorausta“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Mircon“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Mersina“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,Jorausta“ 162 704,90 Eur skolą, 3 922,29 Eur delspinigius, 11,75 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2022 m. spalio 11 d. su atsakove UAB ,,Jorausta“ ir trečiuoju asmeniu bankrutavusia UAB (toliau – BUAB) ,,Mircon“ sudarė trišalę laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atsakyti ieškovei už trečiojo asmens BUAB ,,Mircon“ tinkamai neįvykdytas arba neįvykdytas visas ar dalį prievolių pagal 2021 m. spalio 28 d. rangos sutartį. Ieškovė tinkamai vykdė savo pareigas pagal šią rangos sutartį, t. y. atliko statybos darbus ir perdavė juos trečiajam asmeniui, išrašė PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta bendra mokėtina suma 162 704,90 Eur. Tačiau trečiasis asmuo nustatytais terminais už darbus neatsiskaitė, o atsakovė, kaip laiduotoja, skolos taip pat nesumokėjo.
3. Pareikšto reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė 166 627,19 Eur, o jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.
4. Kaip teigia ieškovė, trečiasis asmuo yra bankrutuojanti bendrovė, todėl skolos atgavimas iš jos nėra įmanomas, o atsakovės turtinė padėtis taip pat nėra gera. Ši bendrovė buvo įsteigta trečiojo asmens statyto gyvenamojo kvartalo namams parduoti, taigi vienintelis atsakovės turtas yra trečiojo asmens pastatyti gyvenamieji namai, kurių didžioji dalis jau yra parduota, o kita – vis dar pardavinėjama. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė visą jai priklausantį turtą perleis ir teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartimi ieškovės UAB ,,Mersina“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
6. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškinyje yra išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, ir pateikti įrodymai, padarė išvadą, kad ieškinys prima facie (iš pirmo žvilgsnio) yra pagrįstas.
7. Spręsdamas dėl grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, kaip kitos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, teismas iš atsakovės balanso už 2020–2022 metų laikotarpį nustatė, kad atsakovės finansinė padėtis nėra gera ir jos nuostoliai kiekvienais metais didėja, o vienintelį jos turtą sudaro turtas, esantis projekto adresu. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad vien sunki turtinė padėtis nėra savaime pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, neįrodžius šalies nesąžiningumo.
8. Ieškovė atsakovės nesąžiningumą grindžia tuo, kad vienintelį atsakovės turimą turtą sudarė 102 vnt. nekilnojamojo turto objektų, kurių didžiąją dalį, t. y. 83 vnt., ji 2022 metais pardavė, likę neparduoti objektai ir toliau aktyviai pardavinėjami ir greitu metu bus visi išparduoti. Teismo vertinimu, tokios faktinės aplinkybės negali paneigti atsakovės sąžiningumo prezumpcijos.
9. Tiek ieškovė, tiek atsakovė nurodė, kad atsakovės vykdoma veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto projektų vystymu, t. y. ieškovės nurodytų objektų statyba ir jų pirkimu–pardavimu. Taigi, atsakovė parduodama nekilnojamąjį turtą iš esmės vykdo savo veiklą, o ne siekia turimą turtą perleisti dėl jai pareikšto ieškinio ar kitų nesąžiningų ketinimų. Nenustačius atsakovės nesąžiningų veiksmų, bet pritaikius jos turto areštą, ne tik atsakovės nekilnojamasis turtas, bet ir pati atsakovės veikla būtų nepagrįstai apriboti, o tai neatitiktų proporcingumo principo.
10. Teismo vertinimu, atsakovės nesąžiningumo nepagrindžia ir tai, kad ji nesutinka su ieškinio reikalavimais. Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nurodymas, nepateikus įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar ateityje atliks veiksmus, siekdama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovės valios.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė UAB ,,Mersina“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Ieškinio suma yra itin didelė, skola iš trečiojo asmens negalės būti išieškota, kadangi jam iškelta bankroto byla. Ieškovė skolą gali atgauti tik iš laiduotojos, t. y. atsakovės, kurios turto vertė yra nuolatos mažinama.
11.2. Vienintelį atsakovės turtą sudaro gyvenamajame kvartale (duomenys neskelbtini), esantys namai., kurių didžiąją dalį, t. y. 83 vnt., ji pardavė 2022 metais. Po prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo atsakovė pardavė dar 8 nekilnojamojo turto objektus. Iš lėšų, gautų pardavus turtą, atsakovė atsiskaitys su kitais kreditoriais, kurių reikalavimai siekia daugiau kaip 5 mln. Eur. Todėl galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas.
11.3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnyje numatyta tik tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos, jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nei CPK 144 straipsnio 1 dalis, nei kiti CPK straipsniai nenumato, kad teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba pasidarymas nebeįvykdomu siejamas išimtinai tik su atsakovo (skolininko) nesąžiningu tikslu paslėpti, perleisti, apsunkinti ar išvaistyti turtą siekiant nevykdyti būsimo teismo sprendimo. Todėl vien lingvistinė CPK 144 straipsnio 1 dalies formuluotė sudaro pagrindą taikyti ribojimus ne tik tais atvejais, kai yra nustatomas atsakovo nesąžiningas siekis apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ar padaryti jo įvykdymą neįmanomu, bet ir kitais atvejais, kai yra pavojus, kad būsimas sprendimas taps neįvykdomu ar jo įvykdymas gali būti apsunktas.
11.4. Aplinkybė, kad nėra nustatytas atsakovės nesąžiningas siekis perleisti, paslėpti ar apsunkinti turtą, visiškai nekeičia fakto, kad nepritaikius ribojimų turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, tiesiog neliks. Tokia situacija nesuderinama su laikinųjų apsaugos priemonių tikslu ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies suteikiama garantija į realiai įvykdomą teismo sprendimą.
11.5. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, negalėjo vien mechaniškai taikyti teismų precedentų, kuriais kitose bylose pasisakyta dėl atsakovo nesąžiningumo kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Teismas turėjo individualiai įvertinti prašymo aplinkybes.
Atsiliepimas
12. Atsakovė UAB ,,Jorausta“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus:
12.1. Reikalavimo suma neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar egzistuoja būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir nesudaro pagrindo konstatuoti egzistuojančios rizikos teismo sprendimo įvykdymui ar vykdymo apsunkinimui.
12.2. Atsakovės turtinė padėtis taip pat nėra priskiriama prie aplinkybių, kurios lemtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį.
12.3. Atsakovės vykdoma veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto projektų vystymu, t. y. šių objektų statyba, jų pirkimu–pardavimu. Atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamojo turto objektų pardavimas yra neatsiejama atsakovės vykdomos komercinės veiklos dalis, iš kurios ji gauna nuolatines pajamas, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip atsakovės nesąžiningumas. Parduodama nekilnojamąjį turtą atsakovė iš esmės vykdo savo veiklą, o ne siekia turimą turtą perleisti dėl jai pareikšto ieškinio teisme ar kitų savo nesąžiningų ketinimų.
12.4. Taikant laikinąsias apsaugos priemones nenustačius atsakovės nesąžiningų veiksmų, būtų nepagrįstai apribotas ne tik jos nekilnojamasis turtas, bet ir jos veikla, o tai neatitiktų proporcingumo principo. Ieškovė nepateikė į bylą objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti apie atsakovės nesąžiningą veikimą, siekiant išvengti teismo sprendimo vykdymo.
12.5. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, priimdamas skundžiamą nutartį teismas pagrįstai rėmėsi aukštesnės instancijos teismo priimtais procesiniais sprendimais, kuriuose pasisakyta, kad asmens nesąžiningumo konstatavimas yra būtinas pripažįstant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų
13. Apeliantė UAB ,,Mersina“ su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – išrašą iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenų bazės apie atsakovei UAB ,,Jorausta“ nuosavybės teise priklausiusius nekilnojamojo turto objektus.
14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, ir pagrįsti šį prašymą svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.
15. Nagrinėjamu atveju apeliantė neprašo priimti prie atskirojo skundo pridėtų rašytinių įrodymų ir nenurodo, kodėl minėtų dokumentų pateikimo būtinybė kilo tik teikiant atskirąjį skundą, nemotyvuoja išimties iš bendrosios draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taisyklės taikymo jai poreikio. Todėl apeliacinės instancijos teismas pateiktų į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą naujų įrodymo priėmimo klausimo nesprendžia.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip matyti, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs dvi būtinąsias sąlygas, kurių visuma ir sudaro prielaidas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) turi būti nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
17. Atskirasis skundas yra grindžiamas tik argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, o klausimas dėl ieškinio reikalavimo preliminaraus pagrįstumo nekeliamas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis), dėl pastarosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisako.
18. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 144 straipsnį, padaręs nepagrįstą išvadą, kad asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningumas yra būtina šio proceso instituto taikymo sąlyga, nors aptariamoje teisės normoje tokia sąlyga tiesiogiai nėra įtvirtinta. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliantės pozicija, atkreipia dėmesį į teismų praktikoje suformuluotus laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslus ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui identifikavimo kriterijus, juo labiau kad grėsmės sąvokos aiškinimo įstatymų leidėjas nepateikia, vadinasi, jos aiškinimas yra priskirtas teismų diskrecijai.
19. CPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
20. Iš aptarto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad įstatymų aiškinimas bei taikymas yra kiekvieno teismo, nepriklausomai nuo to, kuriai bendrosios kompetencijos teismų sistemos instancinei pakopai jis priklauso, ne tik teisė, bet ir pareiga, numatyta tiek CPK, tiek Teismų įstatyme. Šiame kontekste pažymėtina dar ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti skundžiamos kasacine tvarka (CPK 151 straipsnio 2 dalis), taigi, Lietuvos apeliacinis teismas yra galutinė instancija spendžiant tokio pobūdžio klausimus. Atitinkamai, Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais yra privalu vadovautis taikant laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias procesines taisykles. Todėl atskirajame skunde išdėstyta apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Lietuvos apeliacinio teismo suformuota laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktika, aiškiai stokoja pagrįstumo.
21. Priešingai nei atskirajame skunde nurodo apeliantė, teismų praktika dėl grėsmės, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nustatymo ir įrodinėjimo jau yra išplėtota ir visiškai aiški, o apeliantės interpretacijos dėl šios sąlygos kitokio aiškinimo neparemtos jokiais teisiniais argumentais, išskyrus jos pačios subjektyvų vertinimą. Dar daugiau, apeliantė iš esmės siekia to, kad būtų grįžtama prie anksčiau galiojusio aiškinimo, kad didelė ieškinio suma ir bloga atsakovo turtinė padėtis yra pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Tačiau teismų praktikoje pasikeitęs laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo aiškinimas, be kita ko, buvo derinamas ir su tarptautiniu reglamentavimu, pagal kurį tiek prievolės kreditoriui nevykdymas, tiek nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis neturi būti suabsoliutinami ir tokios aplinkybės nepriskiriamos prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui veiksnių (žr. Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. gegužės 15 d. Reglamento (ES) Nr.655/2014 14 punkto 4 dalį).
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiais aukštesnės instancijos teismo išaiškinimais, pagrįstai nurodė, kad nei aplinkybė, kad atsakovės veikla yra nuostolinga, nei kitų jos kreditorių buvimo faktas neteikia pagrindo teismo sprendimo įvykdymo grėsmei įžvelgti. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė ir (ar) finansinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016, 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017, 2018 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-419-516/2018, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1267-553/2019, 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-31-790/2020; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-929-516/2021; 2022 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-178-330/2022; 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-526-912/2023).
23. Teigdama, kad nepritaikius ribojimų atsakovės turtui, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, šio turto tiesiog neliks, apeliantė neteisingai supranta ir laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo paskirtį. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas, kitaip nei priverstinai vykdančio įsiteisėjusį sprendimą antstolio pritaikytas areštas, nėra skirtas turto sukaupimui ar jo sulaikymui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi ar išieškoti priteistą skolą. Kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra labai suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir nėra pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Šių priemonių taikymo tikslas – išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą tuo atveju, jeigu kyla labiau tikėtina grėsmė, kad dėl asmens nesąžiningų ketinimų ir (ar) veiksmų turtas gali būti paslėptas arba perleistas, siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo.
24. Sutiktina su apeliante, kad apie asmens (ne)sąžiningumą turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje pagal toje byloje nustatytus faktus ir aplinkybes, o tokią savo pareigą pirmosios instancijos teismas neabejotinai atliko, individualizavęs situacija, atsižvelgęs į prašymo taikyti turto areštą motyvus bei atsakovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos specifiką. Pati apeliantė pripažįsta, kad atsakovės veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto objektų pardavimu. Tai, kad atsakovė, siekdama gauti pelną, vykdo jos deklaruojamą ūkinę komercinę veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto pardavimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jos ketinimai yra nesąžiningi bei nukreipti į jai galimai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo išvengimą.
25. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės verslui būdingų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių sudarymas negali būti vertinamas ir pripažįstamas jos nesąžiningu veikimu, yra visiškai teisinga ir pagrįsta. Byloje nesama duomenų kitokiai išvadai padaryti, t. y. kad apeliantė, siekdama ateityje išvengti išieškojimo, sąmoningai blogina savo turtinę padėtį, turimą turtą parduoda mažesnėmis, nei rinkoje egzistuojančios, kainomis ar atlieka kitokius veiksmus, kuriais būtų apsunkintas jai galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymas. Apeliantė nėra pateikusi ir tokių įrodymų, kad gautos už parduotą turtą lėšos būtų naudojamos ne bendrovės veiklai finansuoti, be kita ko, ir atsiskaityti su savo kreditoriais, bet slepiamos.
26. Ir tokia apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad atsakovė lėšas, gautas pardavus turtą, naudoja atsiskaitymams su kitais savo kreditoriais, neleidžia konstatuoti grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Prievolių pagal sutartis vykdymas negali būti vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Pažymėtina, kad teismų praktikoje jau buvo pasisakyta tokiu aspektu, kad jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininku teismo sprendimu pripažinto asmens turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Turto arešto taikymas atsakovės turto masės objektyviai negalės padidinti, todėl ir teiginiai, kad atsakovė gali neturėti turto atsiskaityti su visais savo kreditoriais, nelemia arešto jos turtui taikymo.
27. Nesant įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės prašymą išsprendė teisingai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.