Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-4252-815/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-10-31
Bylos Nr.: eI-4252-815/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02165-2017-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Ernestas Spruogis
Pareiškėjas: S. Č.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“

Kategorijos

20.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI-4252-815/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02165-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėja S. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama:

1.1. iš Lietuvos valstybės priteisti (duomenys neskelbtini) Eur turtinės žalos;

1.2. priteisti nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo procesines palūkanas, t. y. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

2. Skundą iš esmės grindžia šiais argumentais.

2.1. UAB „Freshtravel“ yra kelionių organizatorius, kuris organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d. 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Į UAB „Freshtravel“ organizuotas turistines keliones buvo išvykę nemažai turistų, o kiti turistai, pirkę UAB „Freshtravel“ paslaugas, į keliones taip ir neišskrido. Už neįvykusias keliones turistams pinigai nebuvo grąžinti. 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr.B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Valdsita“.

2.2. Pareiškėja ir O. S. 2014 m. rugsėjo 8 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį Nr. PT002748 dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 23 d. Už kelionę buvo sumokėta (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) Eur.) suma. Tačiau kelionė neįvyko, UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai.

Pareiškėja pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. 2015 m. rugsėjo 9 d. pagal Departamento nurodymą buvo grąžinta (duomenys neskelbtini) Lt suma. Taigi, negrąžinta suma pareiškėjai ir O. S. yra (duomenys neskelbtini) Eur.

2.3. Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) yra nurodyta, jog 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos (toliau – ir ES) aktas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kelionių agentūros, kelionių agentai privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie jų nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti prievolių turistui, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui.

2.4. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų), buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas ES teisės pažeidimas, už kurį Valstybei kyla atsakomybė.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją iš esmės grindžia šiais argumentais.

Šalies argumentai

1. Pareiškėja teigia, kad valstybė į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – netinkamai perkėlė Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino visiško pareiškėjos patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino pareiškėjos teisių apsaugos. Pareiškėja siekia įrodyti, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo ekonomiškai netikslingas tuo aspektu, kad, dėl jame nustatyto reglamentavimo, nebuvo garantuotos pareiškėjos teisės į visišką pinigų sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Be to, pareiškėja siekia įrodyti, kad Seimo (Seimo narių) veiksmai buvo politiškai nepakankami priimti tokios redakcijos Turizmo įstatymą, kad būtų garantuotos pareiškėjos teisės į visišką pinigų sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Tokiu būdu, dėl Turizmo įstatymo nustatyto reglamentavimo, pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek Seimo (kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas, todėl pareiškėjos skundas turi būti atmestas.

2. Nei ABTĮ, nei Teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę), taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų ar šiuo aspektu konstatuoti Valstybės padarytus ES teisės pažeidimus. Todėl, pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog Valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą.

3. Sutarties dėl ES veikimo (toliau – ir SESV) 258 straipsnyje yra nustatyta, kad jei Europos Komisija (toliau – ir Komisija) mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal ES sutartis, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo pastabas, o jeigu atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti ES Teisingumo Teismui (toliau – ESTT). SESV 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei ESTT nustato, kad valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal ES sutartis, reikalaujama, kad ta valstybė narė imtųsi būtinų priemonių ESTT sprendimui įvykdyti.

Nagrinėjamu atveju, nėra jokių įrodymų apie tai, kad Komisija Valstybei būtų pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, kad Valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal ES sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę). Be to, nėra jokių įrodymų ir apie tai, kad ESTT būtų nustatęs, jog Valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal ES sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę), ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Taigi, akivaizdu, kad kompetentingos ES institucijos, t. y. Komisija ir ESTT, nėra konstatavę jokių Valstybės, kaip ES narės, pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę. Todėl, nesant Komisijos arba ESTT sprendimo, nėra jokio pagrindo spręsti, kad, Valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama ES teisės pažeidimą, už kurį Valstybei kyla atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala.

4. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog Valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis) – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Kaip jau minėta, spręsti ar į nacionalinę teisę Valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Komisija arba ESTT.

5. Vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą. Kaip matyti, Direktyvos 7 straipsnio nuostata, numatanti, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Be to, lyginant Direktyvos 7 straipsnio ir Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (įskaitant šios dalies 1 ir 2 punktų) nuostatas yra aiškiai matyti, kad Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjai žala dėl kelionių organizatoriaus nemokumo atsirado dėl to, kad Valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja skunde nekvestionavo, jog Direktyvos 7 straipsnio nuostata, numatanti, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, yra tinkamai perkelta į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

6. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą. Vadinasi, Valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą, užtikrinant turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

7. Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas (nei viena šio įstatymo nuostata) bei Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo, buvo neteisėtos, nėra pagrindo.

8. Kol teisės aktai (jų dalys) Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams) arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Dar daugiau, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įgyvendinant teisėto įstatymo ir/arba poįstatyminio teisės akto nuostatas valstybės institucijų atlikti veiksmai atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m, gruodžio 30 d. nutarimas).

9. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir ES teisę, o priimant Turizmo įstatymą, kuriuo įgyvendinamos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip Valstybės neteisėti veiksmai. Iš to seka, kad nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų negali egzistuoti ir kita Valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Kadangi, kaip minėta pirmiau, nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl turi būti atmestas Pareiškėjos skundas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo. Atmetus pagrindinį pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti atmestas ir papildomas pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

10. Ministerijos įsitikinimu, į bylą pateikti pareiškėjos įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą.

10.1. Vertinant paslaugų sutartį, kaip skundui pagrįsti pateiktą įrodymą, matyti, jog paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš paslaugų sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta.

10.2. Kaip matyti iš į bylą pateiktos 2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvito kopijos, pareiškėja sumokėjo (duomenys neskelbtini) Eur ((duomenys neskelbtini) Lt) Cherry Media LT, UAB už kelionę į Egiptą lapkričio 22–28 d. Pažymėtina, kad yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu (duomenys neskelbtini) Eur ((duomenys neskelbtini) Lt) suma buvo sumokėta Cherry Media LT, UAB, kadangi šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis. Be to, sulyginus minėtame pinigų priėmimo kvite nurodytą informaciją su informacija, užfiksuota paslaugų sutartyje, matyti, kad paslaugų sutartyje nurodyta kita kelionės data (t. y. 2014 m. lapkričio 23–29 d.), be to, skiriasi už kelionę mokėtina suma (paslaugų sutartyje nurodyta, kad bendra užsakymo kaina yra (duomenys neskelbtini) Lt), taip pat turistų skaičius (2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina 4 vnt. kuponų 7 dienų kelionei į Egiptą su apgyvendinimu ir maitinimu apmokėjimą, tuo tarpu paslaugų teikimo sutartimi kelionė be pareiškėjos numatyta tik vienam turistui). Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad mokėjimas buvo atliktas 2014 m. rugpjūčio 27 d., t. y. anksčiau nei paslaugų sutartyje nurodyta paslaugų sutarties sudarymo data (2014 m. rugsėjo 8 d.). Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, jog 2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitas yra skirtas apmokėti už kelionę UAB „Freshtravel“ pagal paslaugų sutartį.

11. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas užtikrina pareiškėjai teisę reikšti kreditorinį reikalavimą dėl žalos, atsiradusios dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, tačiau nėra jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėja būtų siekusi žalos atlyginimo iš UAB „Freshtravel“ bei su šia įmone susijusių asmenų Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad pati pareiškėja nedėjo jokių pastangų tam, kad bankroto procedūros metu pareiškėjai būtų atlyginta žala iš UAB „Freshtravel“ bei su šia įmone susijusių asmenų.

Ministerijos įsitikinimu, pareiškėja, siekdamas gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

III

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais.

1. Departamentas teisės aktų nustatyta tvarka 2013 m. gegužės 2 d. UAB „Freshtravel“ išdavė kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 013349 išvykstamajam, atvykstamajam ir vietiniam turizmui. 2014 m. kovo 24 d. UAB „Freshtravel“ išduotas naujas kelionių organizatoriaus pažymėjimas Nr. 13769 išvykstamajam turizmui.

2014 m. lapkričio 14 d. Departamentas elektroniniu paštu gavo UAB „Freshtravel“ direktoriaus Gedimino Kerio pranešimą, kad nuo 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „ Freshtravel“ negali tęsti veiklos dėl apyvartinių lėšų trūkumo.

Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pasiskelbimo nemokia dieną UAB „Freshtravel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą bendrai 700 000 Lt (202 734 Eur) sumai dvejose draudimo bendrovėse: draudiko Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo išduotą kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisą Nr. 19040/8000029 350 000 Lt sumai, kuris galiojo nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. bei draudiko „Ergo Insurance SE“ filialo Lietuvoje išduotą laidavimo draudimo liudijimą Nr. 741-100663 350 000 Lt sumai, kuris galiojo nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d.

3. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintu „Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu“ Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolius dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, išmokėjimo. Turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos turtinės žalos) buvo paskirstyta po turistų repatrijavimo, t. y. grąžinimo į pradinę išvykimo vietą, likusi nepanaudota draudimo suma, iš viso 34 976, 20 Eur draudimo išmokų.

4. 2014 m. lapkričio 14 d. Departamentas raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtos UAB „Freshtravel“ veiklos ir 2014 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. SD-1604 minėtam adresatui pateikė papildomą turimą informaciją.

2015 m. rugpjūčio 4 d. Departamentas gavo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie VRM Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus raštą Nr. 25/10-1-46-13942 su prašymu perduoti UAB „Freshtravel“ dokumentus skyriuje atliekamam ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-2-00078-14 dėl sukčiavimo, turto pasisavinimo, turto iššvaistymo, dokumentų klastojimo, nusikalstamo bankroto, apgaulingos apskaitos tvarkymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 209 straipsnį, 222 straipsnio 1 dalį.

2017 m. birželio 1 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba išplatino pranešimą, kad tuometiniam UAB „Freshtravel“ vadovui yra pareikšti įtarimai dėl nusikalstamo bankroto, skolininko nesąžiningumo, dokumentų suklastojimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Tyrimą organizavo ir jam vadovavo Vilniaus apygardos prokuratūra.

5. Kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ veiklos metu galiojo kelios Turizmo įstatymo redakcijos, t. y.:

- Turizmo įstatymo redakcija nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr.XI-1496, išdėstęs įstatymą nauja redakcija);

- Turizmo įstatymo redakcija nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, įstatymo papildymo 4¹ straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas Nr. XII-873).

Žemesnės instancijos teismas

Didžiausią savo veiklos dalį UAB „Freshtravel“ veiklą reglamentavo Turizmo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., tačiau nemokumo paskelbimo dieną – 2014 m. lapkričio 14 d. – buvo taikoma 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Turizmo įstatymo redakcija.

6. Turizmo įstatyme nurodytos minimalios sumos gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taškas pradedant vykdyti kelionių organizatoriaus veikla.

Įstatymo leidėjas perkeldamas Direktyvą numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metu metiniu įplaukų (nuo 2014 m. lapkričio 1 d. metinės įplaukos buvo skaičiuojamos pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius) už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo leidėjas susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams.

Pažymėtina, kad Turizmo įstatymas primygtinai nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galima veiklos rizika ir turistu turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų galima užtikrinti: turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties bei už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

7. Pareiškėja, kildindama jai padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu, taikomu kelionių agentūroms ir kelionių pardavimo agentams, kai tuo tarpu UAB „Freshtravel“ yra taikomos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančios nuostatos.

8. Dalis pareiškėjos sumokėtos sumos – (duomenys neskelbtini) Eur – pareiškėjai buvo atlyginta iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo, t. y. draudimo bendrovės “Ergo Insurance SE” Lietuvos filialui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintu „Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu“, išmokėjus draudimo išmoką, lygią 4,96 proc. patirtos turtinės žalos.

9. Pažymėtina, kad vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimas apima už organizuotą turistine kelione turisto sumokėtu pinigų gražinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Organizuota turistinė kelionė – iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi ilgesnės kaip 24 valandų bendros trukmės turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita pagrindinę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su apgyvendinimu ar vežimu) arba į kurį yra įtraukta nakvynė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V, vizų įforminimas gali būti įtraukiamas į organizuotos turistinės kelionės (paketo) kainą, tačiau mokestis už vizą yra laikomas papildoma ne turizmo paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį.

Vizos mokestis nėra tinkamos išlaidos, t. y. kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga, neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovės, todėl skunde išdėstyti reikalavimai atlyginti turtinės žalos dydį turėtų būti sumažinti mokėjimo už vizas suma.

Kadangi pareiškėja įsigijo organizuotą turistinę kelionę dviem asmenims į Egiptą, ji privalėjo mokėti ir už Egipto vizas dviem asmenims. Pagal kitų iš UAB „Freshtravel“ keliones įsigijusių turistų pateiktus duomenis viza į Egiptą kainavo (duomenys neskelbtini)Lt. Teismui nusprendus apskaičiuoti pareiškėjai priteistinos žalos dydį, turi būti sprendžiamas klausimas dėl už vizas sumokėto mokesčio eliminavimo iš atlygintinos neįvykusios kelionės kainos.

Žemesnės instancijos teismas

10. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, taip jų ir pareiškėjos reikalavimai – (duomenys neskelbtini) Eur (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą). Be to, Departamento turimais duomenimis, teismo nutartimi laikinai apribotos nuosavybės teisės į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą bendrai 577 752, 18 Lt (167 464 Eur) sumai.

Departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka (Baudžiamojo proceso kodekso 109 ir 112 straipsniai), o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

IV

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Freshtravel“ atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė prašymą teismui priimti sprendimą atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais.

1. UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. nutraukus ūkinę veiklą, nuo 2014 m. lapkričio 17 d. Departamentas organizavo lėšų turistams kompensavimo procedūras. Taigi dar iki bankroto bylos iškėlimo nukentėję turistai reikalavimus teikė Departamentui.

2. 2015 m. liepos 21 d. Departamentas perdavė administratoriai nukentėjusių turistų sąrašą ir pretenzijas bei pranešė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr.1421 „Dėl laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 42.1 punktu draudimo bendrovė laidavimo draudimo išmokas perves turistams į jų pretenzijose nurodytas banko sąskaitas ir atlikus mokėjimus pateiks raštu Departamentui ir bankroto administratoriui UAB „Valdsita“ detalią ataskaitą apie atliktus mokėjimus.

Žemesnės instancijos teismas

Iki šiol administratorius nėra gavęs iš draudimo bendrovės jokių dokumentų apie draudiminių išmokų išmokėjimą nukentėjusiems turistams. Dėl šios priežasties administratorius pateikė Vilniaus apygardos teismui tvirtinti pareiškėjos (duomenys neskelbtini) Eur reikalavimą, kuris Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintas. Reikalavimai pateikti teismui tvirtinti nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis. Draudimo bendrovei išmokėjus visas draudimines išmokas ir pateikus administratoriui išmokėjimą patvirtinančius dokumentus, kreditoriniai reikalavimai bus tikslinami.

UAB „Freshtravel“ turėjo Turizmo įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimus, kurių draudimo sumos atitiko galiojančių įstatymų reikalavimus. Be to, kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimo sumos buvo paskaičiuotos pagal bendrovės oficialius finansinius duomenis, kuriuos bendrovė teikė atsakingoms institucijoms.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. 2014 m. kovo 24 d. Departamentas išdavė UAB „Freshtravel“ pažymėjimą Nr. 13769, kuriame nurodė, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gal teikti kelionių organizavimo paslaugas. Kelionių organizatoriaus veiklos forma – išvykstamasis turizmas (1 t., e. b. l. 44).

2. 2014 m. balandžio 4 d. buvo išduotas Kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisas Nr. 19040/8000029, kuriuo draudikas Compensa TU S.A. Vienna Insuranse Group Lietuvos filialas 350 000 Lt draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. užtikrino UAB „Freshtravel“ prievolių pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis tretiesiems asmenims (būsimiems turistams) įvykdymą (1 t., e. b. l. 45).

3. 2014 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėja Cherry Media LT, UAB, sumokėjo (duomenys neskelbtini) Lt sumą už kuponus: 4 vnt. poilsinę 7 dienų / 6 naktų kelionę lėktuvu į Egiptą su apgyvendinimu 4 žvaigždučių viešbutyje Verginia Sharm, lapkričio 22 – 28 d. (1 t., e. b. l. 8).

4. 2014 m. rugsėjo 19 d. buvo išduotas Laidavimo draudimo liudijas dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo Nr. 741-100663, kuriuo ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą 350 000 Lt ((duomenys neskelbtini) Eur) draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. užtikrino UAB „Freshtravel“ prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymą (1 t., e. b. l. 46).

5. 2014 m. rugsėjo 8 d. pareiškėja ir O. S. su „Plius travel“ (kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“) sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002748 dėl kelionės į Šarm El Šeichą laikotarpiui nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d., kelionės suma (duomenys neskelbtini) Lt (1 t., e. b. l. 5–7).

6. 2014 m. lapkričio 14 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-256 sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, išduoto nuo 2014 m. kovo 24 d., galiojimą, kelionių organizatoriui raštu pranešus Departamentui apie tai, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Kelionių organizatoriaus veiklos forma – išvykstamasis turizmas. Buvo nustatytas 10 darbo dienų terminas pažeidimams pašalinti (1 t., e. b. l. 47).

7. 2014 m. lapkričio 28 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-274 buvo panaikintas UAB „Freshtravel“ 2014 m. kovo 24 d. išduoto pažymėjimo Nr. 13769 galiojimas, nuo 2014 m. lapkričio 29 d., nes kelionių organizatorius per nustatytą 10 darbo dienų terminą nepašalino pažeidimų (1 t., e. b. l. 48).

8. 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirta UAB „Valdsita“ (1 t., e. b. l. 64–66).

9. 2015 m. rugsėjo 9 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pervedė pareiškėjai (duomenys neskelbtini) Eur draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (1 t., e. b. l. 9).

10. 2016 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 patvirtino patikslintą UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, kuriame tarp trečiosios eilės kreditorių (turistų) yra įtrauktas ir pareiškėjos reikalavimas (duomenys neskelbtini) Eur sumai. Taip pat nutartimi teismas pripažino UAB „Frestravel“ bankrutavusia ir paskelbė ją likviduojama dėl bankroto (1 t., e. b. l. 67–89).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Č. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (duomenys neskelbtini) Eur turtinės žalos, priteisti nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo procesines palūkanas, t. y. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

2. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Ginčui aktualius klausimus reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai ir juos įgyvendinančios nacionalinės teisės normos.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnyje įtvirtinta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus.

Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 p., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto sprendimo byloje Impact 41 p.).

Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 p.).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, 25 p., jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 p.).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Fuß, C-429/09, 40 p.).

Taigi svarbus vaidmuo aiškinant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, įskaitant reglamentuojančias vartotojų apsaugą, tenka Teisingumo Teismui. Šios Europos Sąjungos teisminės institucijos išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis), aiškindami bei taikydami direktyvas įgyvendinančias nacionalinės teisės aktų nuostatas, jų paisyti turi ir kitos valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose.

3. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės galimai netinkamo Europos Bendrijų Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja per grupinių paslaugų portalą Cherry Media LT, UAB su kelionės organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis, nes pirko kuponus (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą). Kelionių organizatorė tapo nemoki ir dėl to kelionių nesuorganizavo. Pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl ji patyrė nuostolių.

Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.

Teisingumo Teismas, aiškindamas direktyvos nuostatas, nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus).

Šia nuostata iš esmės siekiama garantuoti, kad šio organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grąžinimas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Dillenkofer byloje 35 ir 36 punktus). Be to, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtame „Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju“ (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktą).

Direktyvos tikslą iš esmės patvirtina ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatos, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine finansine organizatoriaus, agento ar paslaugų teikėjo veiklos rizika, įskaitant jų parduodamų kelionės paslaugų derinio tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu.

Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme yra nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas.

Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys šio straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių.

To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

Turizmo įstatymo 8 straipsnis buvo pakeistas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu. Pagal pakeitimus 8 straipsnio 3 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu. Taigi palyginus 8 straipsnio 7 dalį su vėlesniais pakeitimais matyti, kad šiai bylai esminio skirtumo tarp jų nėra.

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorė tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę praktiką suformavo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos. Šioje byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje buvo prašoma Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

Atsakovės atstovės Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjai reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (žr. anksčiau nurodytus Teisingumo Teismo sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Tokios pat pozicijos iš esmės analogiškose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017 ir kt.)

4. Pareiškėjos pateikta kelionių sutartis (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 5 punktą), apmokėjimą patvirtinantys dokumentai (kuponai) (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą) patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat nustatyta, kad, Turizmo departamento nurodymu, dalį pareiškėjos dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo draudimo bendrovė (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 9 punktą). Įvertinus sumą, sumokėtą už keliones, ir išmokėtos kompensacijos dydį, akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Pareiškėjai liko negrąžinta (duomenys neskelbtini) Eur. Ginčo dėl šios sumos dydžio nėra. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai. Todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (duomenys neskelbtini) Eur turtinės žalos yra tenkintinas.

5. Pareiškėja prašo priteisti penkis procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. birželio 29 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos S. Č. skundą tenkinti.

Priteisti S. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (duomenys neskelbtini) Eur ((duomenys neskelbtini)) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. birželio 29 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis