- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-04
- Bylos Nr.
- 1A-164-526/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas, Eugenijus Antanauskas
- Nuteistasis
- G. S., M. S.
- Nukentėjusysis
- R. G.
- Kaltinamasis
- G. S., M. S.
- Advokatai
- Giedrė Striaukienė
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno,
nuteistųjų gynėjams advokatams Giedrei Striaukienei, Alvydui Kvaščevičiui ir Romui Gervaičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. S. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, paskiriant jai laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant ją visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje bei dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Į bausmės laiką G. S. įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. vasario 20 d. iki 2024 m. vasario 22 d. 2 (dvi) paros, jas prilyginant 6 (šešioms) laisvės apribojimo dienoms.
G. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
M. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskiriant jam laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams su intensyvia priežiūra 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), taip pat įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą laiką dirbti arba registruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Į bausmės laiką M. S. įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. vasario 20 d. iki 2024 m. vasario 22 d. 2 (dvi) paros, jas prilyginant 6 (šešioms) laisvės apribojimo dienoms.
M. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžiu Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir solidariai iš G. S. ir M. S. priteisti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1470,00 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai septyniasdešimt eurų) žalos atlyginimo.
Nuosprendžiu nukentėjusiojo R. G. civilinis ieškinys tenkintas ir iš kaltinamųjų G. S. ir M. S. solidariai priteisti 6000,00 Eur (šeši tūkstančiai eurų) neturtinės žalos bei 5 % dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos ir nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Nuosprendžiu pripažintos nukentėjusiajam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos proceso išlaidomis ir jas nuspręsta išieškoti iš nuteistųjų G. S. ir M. S. lygiomis dalimis po 181,25 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą 25 ct), jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5630 ir mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1.1. G. S. ir M. S. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe 2024 m. vasario 20 d. apie 21.00 val. iš (duomenys neskelbtini) m. nuvežė nukentėjusįjį R. G. automobiliu ,,Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), kur, kur kelyje sustojus, R. G. bandant pabėgti iš automobilio, G. S. grasino R. G. peiliu, o M. S. peiliu-kapokle ir M. S. smogė kumščiu ne mažiau kaip tris kartus R. G. į veidą. R. G. ištrūkus iš automobilio, M. S. peiliu-kapokle vieną kartą smogė R. G. į kairės rankos plaštaką. Tokiais veiksmais G. S. ir M. S. padarė R. G. poodines kraujosruvas dešinės ir kairės akių apatiniuose vokuose, muštinę žaizdą veido kairėje skruostinėje srityje, viršutinio žandikaulio lūžį kairėje, nosikaulių lūžius, kairės plaštakos III, IV pirštų kirstinę žaizdą, kairės plaštakos II piršto kirstinę žaizdą su daline amputacija, kas nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
1.2. G. S. ir M. S. taip pat buvo kaltinami tuo, kad neteisėtai atėmė žmogui laisvę: iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, 2024 m. vasario 20 d. apie 20.00 val. prie daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), apgaulės būdu įviliojo R. G. į M. S. priklausantį automobilį ,,Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neišleido jo iš šio automobilio prieš jo valią, bandant jam iššokti iš važiuojančio automobilio, vežė keliu Šiauliai – Palanga iki kelio, esančio (duomenys neskelbtini) ir taip neteisėtai atėmė R. G. laisvę.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti 2025 m. balandžio 18 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų nuosprendžio dalį dėl G. S. ir M. S. išteisinimo pagal BK 146 str. 2 d. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo: pripažinti G. S. kalta pagal BK 138 str. l d. ir paskirti jai laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant ją visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje bei dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; pripažinti G. S. kalta pagal BK 146 str. 2 d. ir jai paskirti laisvės apribojimą 5 (penkiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant ją visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje bei dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Remiantis BK 63 str. 2 d., 5 d., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę ir paskirti G. S. galutinę bausmę – laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant ją visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje bei dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taip pat prokuroras prašo pripažinti M. S. kaltu pagal BK 138 str. l d. ir paskirti jam laisvės apribojimą l (vieneriems) metams su intensyvia priežiūra 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), taip pat įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą laiką dirbti arba registruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; pripažinti M. S. kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir paskirti jam laisvės apribojimą 10 (dešimčiai) mėnesių su intensyvia priežiūra 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), taip pat įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą laiką dirbti arba registruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Remiantis BK 63 str. 2 d., 5 d., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę ir paskirti M. S. galutinę bausmę – laisvės apribojimą l (vieneriems) metams su intensyvia priežiūra 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), taip pat įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą laiką dirbti arba registruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
2.1. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, akivaizdu, kad buvo neteisėtai atimta R. G. laisvė ir tai buvo padaryta panaudojant smurtą bei sukeliant pavojų jo gyvybei ir sveikatai. Prokuroras nurodo, jog nustatyta, kad R. G. laisvė pasirinkti savo buvimo vietą G. S. ir M. S. tyčiniais bendrais ir iš anksto suplanuotais veiksmais buvo suvaržyta, prieš jo valią objektyviai buvo sudaryta tokia padėtis, kai jis negali lemti savo pasirinkimo, jis kitoje, negu kad nori būti vietoje buvo laikomas prieš savo valią, buvo apribota jo laisvė judėti erdvėje, pasirinkti savo buvimo vietą, o G. S. ir M. S. suvokė, kad neteisėtai prieš R. G. valią apriboja jo laisvę ir to norėjo. Prokuroro manymu, G. S. ir M. S. apriboti nukentėjusiojo R. G. laisvę ir prieš jo valią nugabenti jį į iš anksto jų numatytą vietą buvo susitarę iš anksto, dar iki susitikimo su nukentėjusiuoju ir tam buvo pasiruošę – tikslu nukentėjusįjį pagąsdinti, o galimai ir sužaloti ir tokiu būdu palaužti galimą jo pasipriešinimą, jie buvo pasiėmę peilį ir peilį-kapoklę. Prokurorui akivaizdu, kad R. G., žinodamas ar bent įtardamas G. S. ir M. S. išankstinius ketinimus „įkalinti“ jį automobilyje ir prieš jo valią nugabenti jį į tik jiems žinomą vietą, nebūtų savanoriškai lipęs į automobilį ir šiuo automobiliu važiavęs, todėl G. S. ir M. S. prieš jį panaudojo apgaulę – tariamai sutiko važiuoti į jo pasiūlytą vietą prie parduotuvės „Lidl“, Kretingos mieste, tokiu būdu tyčia jį suklaidindami ir pasiekdami, kad jis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal jų pageidavimą. Prokuroras pažymi, jog supratęs, kad yra gabenamas į kitą vietą, negu kad buvo sutarta, nukentėjusysis aiškiai išreiškė savo nenorą būti automobilyje, reikalavo jį iš šio automobilio išleisti, bandydamas ištrūkti iš važiuojančio automobilio, net buvo atsidaręs jo dureles ir bandė iššokti, dėl ko buvo kilęs realus pavojus jo gyvybei ir sveikatai, tačiau G. S. ir M. S., akivaizdžiai suvokdami, kad nukentėjusysis jų automobilyje yra prieš savo valią, į jo prašymus išleisti ir bandymus iš automobilio pasišalinti nereagavo, juos ignoravo, įvykdyti savo tikslą siekė iki galo ir nugabeno jį į iš anksto numatytą vietą. Prokuroras nurodo, jog siekdami laikyti R. G. nelaisvėje, G. S. ir M. S. prieš R. G. panaudojo psichinį ir fizinį smurtą – G. S. grasino R. G. peiliu, o M. S. peiliu-kapokle, o M. S. smogė kumščiu ne mažiau kaip tris kartus R. G. į veidą, o iš automobilio ištrūkus, peiliu-kapokle vieną kartą smogė jam į kairės rankos plaštaką, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata.
2.2. Prokuroras apeliaciniame skunde pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai išteisindamas G. S. ir M. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., padarymo ir nurodydamas, kad šio nusikaltimo tyčios esmę sudaro tai, kad kaltininkas supranta, jog dėl jo veiksmų nukentėjusysis negali laisvai pasirinkti buvimo vietos, o konkrečioje vietoje yra laikomas prieš jo valią, savo nuosprendyje pripažino ir konstatavo, kad kaltinamųjų veiksmai visiškai atitinka analizuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius – R. G. į kaltinamųjų automobilį įsėdo tikėdamasis, kad bus važiuojama į jo nurodytą vietą, tačiau buvo apgautas, nes buvo pasukta į priešingą pusę, o matydamas, kad kaltinamieji jį veža į priešingą pusę, nei jis nurodė, reikalavo sustoti ir jį išleisti, dėl to netgi atidarė važiuojančio automobilio dureles, bet M. S. nestojo, o tai padarė tik po keliolikos minučių, nuvažiavus nuo Kretingos m. apie 6 kilometrus. Esant tokioms aplinkybėms, prokuroro nuomone, konstatuotina, kad teismas, išteisindamas G. S. ir M. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., padarymo, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir dėl to priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
7. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti M. S. ir G. S. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir mano, jog toje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados nepagrįstos ir neteisingos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis dėl M. S. ir G. S. išteisinimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir mano, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. S. ir G. S. dėl R. G. laisvės atėmimo išteisinti pagrįstai.
8. M. S. ir G. S. buvo kaltinami tuo, kad neteisėtai atėmė žmogui laisvę: iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, 2024 m. vasario 20 d. apie 20.00 val. prie daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), apgaulės būdu įviliojo R. G. į M. S. priklausantį automobilį ,,Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neišleido jo iš šio automobilio prieš jo valią, bandant jam iššokti iš važiuojančio automobilio, vežė keliu Šiauliai – Palanga iki kelio, esančio (duomenys neskelbtini) ir taip neteisėtai atėmė R. G. laisvę.
9. Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas.
10. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis laisva valia įsėdo pas kaltinamuosius į automobilį ir tikėjosi, kad jie važiuos į jo nurodytą vietą, tačiau kaltinamasis M. S. nusprendė kitaip, pasuko į priešingą pusę, siekdamas atlikti veiksmus, kuriuos sumanė: pasišnekėti, pagrasinti ir įbauginti nukentėjusįjį. Pažymėtina, jog tam, kad nukentėjusysis R. G. įsėstų į nuteistųjų automobilį, nuteistieji M. S. ir G. S. jokių aktyvių veiksmų neatliko, nukentėjusiojo neįkalbinėjo ir jokios apgaulės tokiu tikslu nenaudojo. Pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog nuteistieji pasinaudojo palankiai jiems susiklosčiusia situacija, kad nukentėjusysis juos pasikvietė pasikalbėti ir nusprendė tai išnaudoti savo neteisėtiems ir nusikalstamiems veiksmams. Matydamas, kad nuteistieji jį veža į priešingą pusę nei jis nurodė, nukentėjusysis reikalavo sustoti ir jį išleisti, dėl to netgi atidarė važiuojančio automobilio dureles, bet kaltinamasis M. S. nestojo, tačiau pažadėjo greitai tai padaryti, ką ir padarė po keliolikos minučių, nuvažiavus nuo Kretingos m. apie 6 km. bei pasukus į šalutinį kelią. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nukentėjusysis R. G. ir nenorėjo važiuoti nuteistojo M. S. pasirinkta linkme, tačiau vien tik tokio veiksmo atlikimas neleidžia daryti išvados dėl minėtos nusikalstamos veikos požymių buvimo nuteistųjų veiksmuose.
11. Pažymėtina, jog neteisėto laisvės atėmimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad pagrobia žmogų ir prieš jo valią, perkelia jį į kitą vietą arba laiko esamoje, ir to nori. Šio nusikaltimo tyčios esmę sudaro tai, kad kaltininkas supranta, jog dėl jo veiksmų nukentėjusysis negali laisvai pasirinkti buvimo vietos, o konkrečioje vietoje yra laikomas prieš jo valią. Trumpalaikis kaltinamojo atliktas veiksmas (vežimas) ne pagal nukentėjusiojo valią, siekiant sukurti sąlygas kito nusikaltimo padarymui, nukentėjusiojo išleidimas (išmetimas) iš automobilio, kad ir ne nukentėjusiojo pageidautoje vietoje, patvirtina, kad nuteistieji iš tiesų tikslo suvaržyti nukentėjusiajam laisvę, neturėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors formaliai nukentėjusiojo R. G. laisvė ir buvo trumpam suvaržyta, tačiau nuteistųjų M. S. ir G. S. tyčia buvo nukreipta ne į jo laisvės atėmimą, o į jo sveikatos sužalojimą, už kurio padarymą nuteistieji buvo pripažinti kaltais bei nuteisti pirmosios instancijos teisme.
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, M. S. ir G. S. buvo nepagrįstai kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, todėl jie pagrįstai pirmosios instancijos teismo išteisintini, nes byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teismui daryti išvados ir nuteistųjų atliktus veiksmus vertinti kaip nusikalstamus dėl nukentėjusiojo R. G. laisvės atėmimo.
13. Pažymėtina, jog asmens kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama ir turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-177-895/2018). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Teisėjų kolegijos vertinimu, M. S. ir G. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., nepatvirtina bylos duomenys, todėl negalima daryti neginčijamos išvados, jog nuteistieji neteisėtai atėmė nukentėjusiajam R. G. laisvę.
14. Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl BK 146 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių nebuvimo M. S. ir G. S. veikoje, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių prokuroro apeliacinis skundas šia apimtimi turėtų būti tenkinamas. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.