- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-13
- Bylos Nr.
- e2A-470-460/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01511-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė (pirm.), Raimonda Andrulienė, Žydrūnas Bertašius
- Ieškovas
- V. N., M. N.
- Atsakovas
- „Swedbank“
Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. e2A-470-460/2015
Teisėja Inga Sakalauskaitė (Proceso Nr. 2-24-3-01511-2014-6)
2015 m. balandžio 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Žydrūno Bertašiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1919-867/2014 pagal ieškovų V. N. ir M. N. ieškinį atsakovei „Swedbank“, akcinei bendrovei, dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, trečiasis asmuo antstolė Lina Pužienė, ir ieškovų V. N. ir M. N. (apeliantai) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai 2014-08-08 Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį, juo prašė pripažinti, kad atsakovės atliktas vienašališkas kredito sutarties Nr. 07-020170-FA (su visais vėlesniais pakeitimais) nutraukimas yra neteisėtas, negaliojantis ir nesukuriantis jokių 2007-03-02 kreditavimo sutarties nutraukimo teisinių padarinių; priteisti iš atsakovės ieškovams visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad V. N. nuo 2012-09-14, o M. N. nuo 2013-05-07 oficialiai yra deklaravę savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę. Teigė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-05-07 nutartimi (civilinė byla Nr. 2-5434-793/2012) pareiškė įspėjimą dėl turto pardavimo iš varžytynių arba perdavimo administruoti kreditoriui, jei per 1 mėnesį ieškovai negrąžins skolos. Faktinė jiems atsakovės suteikto kredito sutarties paskirtis buvo gyvenamojo namo ir pirties statybai, kredito suteikimo metu atsakovė žinojo, kad kredito grąžinimo šaltinis – iš verslo liudijimo gaunamos pajamos. Dėl pasaulinės ekonominės krizės jų galimybė 2010 m. grąžinti kreditą bei mokėti sutartines palūkanas labai pasunkėjo, tačiau jie vis tiek iš dalies mokėjo įmokas pagal sutartyje nurodytą grafiką. Pripažino, kad atsakovei buvo skolingi 10 737,04 EUR, tačiau dėl susidariusios padėties nuo 2010-12-16 vyko intensyvios derybos su atsakovės atstovais, nuolat buvo susirašinėjama elektroniniais laiškais, aptarinėjami įvairūs pasiūlymai ir projektai. Nurodė, kad jie prašė atidėti įmokų ir palūkanų mokėjimą 1 metų terminui bei sumažinti palūkanų maržą, atsakovė reikalavo pateikti įvairias ataskaitas bei atsakyti į ją dominančius klausimus. Ieškovai atsakovės reikalavimus geranoriškai įvykdė. Derybos intensyviai vyko nuo 2010-12-16 iki 2011-02-10, tačiau 2011-05-23 buvo gautas pranešimas, kad bankas ruošiasi vienašališkai nutraukti sutartį, jei iki 2011-06-17 nebus padengtas įsiskolinimas, priešingu atveju įkeistas turtas bus areštuotas ir pradėtas priverstinis išieškojimas. 2011-06-16 V. N. dar kartą elektroniniame laiške išdėstė poziciją atsakovei, nurodydamas, kad papildomai gali įkeisti žemės sklypą, kurio preliminari vertė 1 500 000 Lt, taip pat siūlė papildomai įvertinti bei įkeisti bankui kitus žemės sklypus, be to, buvo nurodyta, kad M. N. nuo 2012-04-06 dirba Švedijoje, nuo 2012-09-17 ten pat pradėjo dirbti ir V. N., ieškovų darbdavys sutiko finansiškai paremti juos, tačiau bankas į šiuos argumentus nereagavo ir vienašališkai nutraukė sutartį. Nurodė, kad nuo 2009-10-01 pasirašant sutartį dėl paimto kredito valiutos pakeitimo kreditorius vienvaldiškai padidino paskolos maržą iki 3,80 procento. Nurodo, kad jie visą laiką vykdė sutarties sąlygas ir net 2010 m. prasidėjus ekonominiam sunkumui jie atliko dalinius mokėjimus. Uždelsus laiku įvykdyti įsipareigojimus, atsakovė 2011-05-23 pranešimu informavo, kad jų įsiskolinimas bankui siekia 10 737,04 EUR, todėl pareikalavo iki 2012-06-17 sumokėti visą likusią skolą bei padengti delspinigius. Jiems neįvykdžius šio reikalavimo, atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį. Nurodė, kad jie neturėjo galimybės padengti viso įsiskolinimo, todėl atsakovė inicijavo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Mano, kas atsakovė sutartį nutraukė nesąžiningai ir nepagrįstai, nes neįsitikino ieškovų galimybėmis vykdyti sutartį. Kadangi jie atsakovės buvo informuoti apie sutarties nutraukimą tik 2011-05-23 (laiškas buvo įteiktas daug vėliau), negali būti teigiama, kad ieškovams buvo skirtas protingas terminas įsipareigojimams įvykdyti. Mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo iš esmės pažeista sutartis, kadangi daliniai mokėjimai buvo atliekami nuolat, jie nuolat bendradarbiavo su atsakove, jų turtinė padėtis nuo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo iš esmės nesikeitė, nesudarė prielaidų atsakovei nesitikėti, kad jie įvykdys sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, jame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal ginčo kredito sutarties 4.1 p. ieškovai įsipareigojo kreditą grąžinti sutarties grafike nurodytais terminais ir sumomis, tačiau ieškovai nevykdė šio įsipareigojimo, pradelsta skola prieš sutarties nutraukimą buvo 10 737,04 EUR ir ji kiekvieną dieną augo. Iš pateiktų teismui įrodymų, skolininkų pradelsimai buvo ilgesni nei 30 dienų (189 dienos). Pagal sutarties 11.2.1 punktą šalys susitarė, kad kredito dalių, palūkanų ar kitų mokėjimų pradelsimas bus laikomas esminiu ginčo sutarties pažeidimu. Vadovaudamasis minėtu sutarties punktu, bankas 2011-05-23 įspėjo skolininkus dėl sutarties nutraukimo. Bankas teikė skolininkams informaciją apie prievolės vykdymą ir jie žinojo esamą situaciją. Bankas analizavo skolininkų pasiūlymus ir išdėstė savo poziciją 2011-06-07 elektroniniame laiške. Pažymėjo, kad po sutarties nutraukimo bankas laukė iš ieškovų pasiūlymų dar vieną mėnesį ir dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2011-07-28. Nurodė, kad sutartį nutraukė ne dėl to, kad ieškovai praleido vieną ar kelis kredito dalių mokėjimus, bet dėl to, kad nemokėjimas įgavo sisteminį charakterį, be to, ieškovai nepateikė bankui duomenų apie realių pajamų atsiradimą, o toks nuolatinis kredito sutarties pažeidimas bei visiškas skolininkų turtinės padėties neapibrėžtumas leido bankui nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ir įvykdyta ateityje. Pagal kredito sutartį buvo nustatytas griežtas kredito dalių ir palūkanų savalaikis mokėjimas, tai buvo viena iš esminių sutarties sąlygų, todėl mokėjimo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas. Mano, kad kredito dalių ir palūkanų nemokėjimas ilgiau nei 30 kalendorinių dienų (skolininkai nemokėjo 189 dienas) yra esminis kredito sutarties pažeidimas. Nurodė, kad ieškovams buvo nustatytas protingas terminas sutarties pažeidimams pašalinti, tačiau ieškovai jų nepašalino, todėl kredito sutartis laikoma nutraukta teisėtai tiek kredito sutarties, tiek įstatymo numatytais pagrindais. Nurodė, kad 2007-03-02 kredito pasirašymo dieną buvo nustatytos 4,8 proc. metinės palūkanos, o 2009-10-01 pasirašant susitarimą ieškovams buvo nustatytos mokėti 4,816 proc. palūkanos, tai, atsakovės manymu, neturėjo esminės reikšmės skolininkų negebėjimui laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-12-08 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, jog ieškovai bankui jau sistemingai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, bankas nesutiko ieškovams suteikti papildomo kredito, todėl tarp šalių nebuvo sudarytas susitarimas dėl mokėjimų termino atidėjimo. Nustatė, kad ieškovai daugiau nei pusę metų tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų bankui, pradelsė mokėjimus 189 dienas, skola sudarė 10 737,04 EUR, realios mėnesinės įmokos palyginti su sutartyje numatytomis įmokomis buvo labai mažos arba jos iš viso nebuvo mokamos. Šios aplinkybės leido teigti, kad ieškovų prievolių pagal ginčo sutartį pažeidimas buvo ne vienkartinis, o sistemingas. Konstatavo, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjų elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, todėl pripažino, kad ieškovai netinkamai vykdė prievolę ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pažymėjo, kad atsakovė ieškovus apie vienašalį sutarties nutraukimą informavo 2011-05-23 pretenzijomis, jose pranešė apie susidariusią skolą ir skolininkus įspėjo, kad nesumokėjus skolos iki 2011-06-16, sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2011-06-17. Pretenzijos ieškovams buvo išsiųstos tiek elektroniniu paštu, tiek registruotais laiškais ginčo sutartyje nurodytu ieškovų gyvenamosios vietos adresu bei įkeisto nekilnojamojo turto adresu, registruotu laišku pretenzija įteikta 2011-05-27. Dėl to atsakovė apie vienašalį sutarties nutraukimą pranešė tinkamai.
Šalies argumentai
Apeliantai teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-12-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad atsakovės atliktas vienašališkas kredito sutarties Nr. 07-020170-FA (su visais vėlesniais pakeitimais) nutraukimas yra neteisėtas, negaliojantis ir nesukuriantis jokių 2007-03-02 kreditavimo sutarties nutraukimo teisinių padarinių; priteisti iš atsakovės ieškovų naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovai nėra pareiškę, kad atsisako vykdyti kredito sutartį. Pažymi, kad pradelstas mokėjimas sudarė nedidelę kredito sutarties dalį, nenustatyta, jog atsakovei būtų atsiradę žalos, todėl vien formalus kredito sutarties nuostatų pažeidimas nesudarė pagrindo nutraukti sutartį pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad dėl vienašalio sutarties nutraukimo ieškovai patirs žalos, praras turimą turtą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo, jog skolininkų nemokėjimų pobūdis įgavo sisteminį charakterį, apeliantai nepateikė jokių įrodymų apie realių pajamų atsiradimą. Teigia, kad palūkanų norma buvo sumažėjusi per pusę. Tikina, kad bankas negauna iš apeliantų kredito dalies, todėl privalo naudoti kitas lėšas savo įsipareigojimams vykdyti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Remiantis bylos ir pridėtų civilinių bylų Nr. 2-616-838/2014, 2-1767-144/2012 ir 2-5434-793/2012 duomenimis nustatyta, kad 2007-03-02 tarp atsakovės „Swedbank“, AB (kredito davėja), ir ieškovų M. N. bei V. N. (kredito gavėjai) buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 07-020170-FA, pagal ją ieškovams buvo suteiktas 1 300 000 Lt dydžio kreditas, skirtas gyvenamojo namo ir pirties statybai, o ieškovai įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2027-03-02, mokėti sutartyje nustatyto dydžio palūkanas (4,800 procento metinė palūkanų norma, 0,800 procento marža) ir kitus mokesčius sutartyje numatytu grafiku (civilinė byla Nr. 2-616-838/2014, b. l. 56–66). Prievolės įvykdymui užtikrinti kreditorei buvo įkeistas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šalių sudarytos sutarties bendrosios dalies 11.2.1, 11.2.1.1 punktuose numatyta, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir (ar) nesumoka apskaičiuotų palūkanų ir (ar) kitų mokėjimų. 2009-10-01 tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas Nr. 07-020170-FA-1 dėl 2007-03-02 kredito sutarties pakeitimo, pagal jį paimta ir negrąžinta kredito suma buvo konvertuota į eurus, nustatant, kad kredito suma po konvertavimo yra 369 619,69 EUR, metinės palūkanos nustatytos 4,816 procento, marža – 3,800 procento, prievolės įvykdymui užtikrinti buvo pakeista hipotekos sutartis, papildomai kreditoriui įkeičiant gyvenamąjį namą, kiemo statinius ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr.2-616-838/2014, b. l. 4355, Nr. 2-5434-793/2012, b. l. 7–30). Ieškovai 2010-12-16 su prašymu kreipėsi į atsakovę, prašė atidėti sutartyje nustatytus mokėjimus vienerių metų laikotarpiui dėl ekonominio sunkmečio. Nuo 2011-01-13 iki 2011-06-16 tarp ieškovų ir atsakovės atstovų vyko susirašinėjimai, iš jų matyti, kad buvo derinamos sąlygos dėl ieškovų prašymo atidėti įmokų mokėjimus, ieškovai bankui teikė atsakymus į bankui rūpimus klausimus, ieškovai teikė reikalingus dokumentus. Kaip matyti iš atsakovės atsiliepime nurodytų aplinkybių, atsakovė, gavusi visus reikalingus dokumentus, 2011-04-20 priėmė sprendimą atidėti paskolos mokėjimus 6 mėnesių terminui. Kadangi bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertė tuo metu buvo žymiai sumažėjusi, ieškovų buvo paprašyta įkeisti kitą turimą žemės sklypą. Sprendimo projektas ieškovams elektroniniu paštu buvo nusiųstas 2011-05-05. Bankas 2011-06-06 gavo ieškovo atsakymą, iš kurio matyti, kad ieškovai sutiktų su banko sprendimo projektu, t. y. sutiktų papildomai įkeisti ieškovams priklausantį žemės sklypą, jei bankas ieškovams papildomai suteiktų 750 000 Lt kreditą. Nepaisant to, kad tarp šalių vyko derybos, bankas skolininkus ne kartą įspėjo dėl prievolės netinkamo vykdymo, skolininkams buvo išsiųstos 2011-05-23 pretenzijos (civilinė byla Nr. 2-5434-793/2012, b. l. 97–123, 31, 32). Pretenzijos buvo išsiųstos tiek elektroniniu paštu, tiek registruotais laiškais ginčo sutartyje nurodytu ieškovų gyvenamosios vietos adresu bei įkeisto nekilnojamojo turto adresu. Pretenzija ieškovams buvo įteikta 2011-05-27 (civilinė byla Nr. 2-5434-793/2012, b. l. 122). Ieškovai aplinkybę, kad pretenziją gavo, pripažįsta ir neginčija. Pretenzijoje bankas pranešė skolininkams apie susidariusią 10 737,04 EUR skolą bankui ir skolininkus įspėjo, kad nepašalinus kredito sutarties pažeidimų iki 2011-06-16, sutartis nuo 2011-06-17 bus laikoma nutraukta. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovai pagal ginčo sutartį pradelsė vykdyti mokėjimus 189 dienas. Iš civilinėje byloje Nr.2-5434-793/2012 esančio ieškovo V. N. sąskaitos išrašo matyti, kad nuo 2010-12-20 iki 2011-10-27 nuo ieškovo sąskaitos buvo nurašinėjamos pinigų sumos ginčo sutarties vykdymui, tačiau šios sumos, palyginti su mėnesinės įmokos dydžiu, buvo labai nedidelės, pavyzdžiui, 2011 m. sausio mėnesį nebuvo nurašyta visiškai piniginių lėšų, vasario mėnesį nurašyta 4 694 Lt, kovo mėnesį – 325 Lt, balandžio mėnesį – 436 Lt, gegužės mėnesį – 288 Lt, birželio mėnesį – 3 030 Lt, (b. l. 92–93). Iš atsakovės atstovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad problemos su ginčo sutarties vykdymu ieškovams prasidėjo 2010 m., šios aplinkybės neginčijo ir patys ieškovai, šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ieškovai 2010-12-16 su prašymu kreipėsi į atsakovę, juo prašė atidėti sutartyje numatytus mokėjimus vienerių metų laikotarpiui dėl ekonominio sunkmečio. Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2011-08-01 buvo gautas atsakovės prašymas pradėti skolos išieškojimą iš ieškovams priklausančio turto, jis prievolės pagal ginčo sutartį įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas kreditorei (atsakovei). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-09 nutartimi buvo nutarta išieškoti iš ieškovų skolą pagal ginčo sutartį, už skolą parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-1767-144/2012, b. l. 30–31). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-07 nutartimi buvo areštuoti kreditorei (atsakovei) įkeisti ieškovams priklausantys daiktai: pastatas, kiemo statiniai, pastatas – pirtis, esantys (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-5434-793/2012, b. l. 165–167). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-10 nutartimi buvo nutarta iš ieškovų išieškoti skolą pagal ginčo sutartį atsakovei, už skolą iš varžytynių parduoti įkeistus daiktus – pastatus (civilinė byla Nr. 2-5434-793/2012, b. l. 181–182).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, ar atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Ieškovai tikina, kad jie nėra atsisakę vykdyti sutarties, mano, kad dėl nemokėjimo atsakovė nepatiria jokios žalos. Atsakovė teigia, kad ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų galimybes vykdyti kredito sutartį.
Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.156 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Minėta teisės norma atskleidžia vieną iš sutarties laisvės principo turinio elementų. Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) patys sprendžia jiems sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, o nusprendę sudaryti, patys renkasi su kuo. Taigi, pirmiausia, sutarties laisvės principas reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Tai reiškia, kad negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad sutarties šalys turi teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, t. y. sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą (CK 6.156 straipsnio 3 dalis).
CK 6.189 straipsnis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, t. y. minėta teisės norma įtvirtina laisva valia pasirašytos sutarties privalomumo ir vykdytinumo principą. Tai reiškia, kad sutartis yra šalių tarpusavio teisių ir pareigų atsiradimo šaltinis. Kaip visi asmenys privalo laikytis įstatymų, nustatančių visuotinas elgesio taisykles, taip ir šalys privalo laikytis sutarties nustatytų taisyklių.
Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakove, jog tiek kreditorė, tiek skolininkai, sudarydami ginčo kredito sutartį, prisiėmė riziką dėl savo įsipareigojimų vykdymo – „Swedbank“, AB, įsipareigojo suteikti kreditą, o skolininkai – grąžinti jį bei sumokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Bylos duomenys patvirtina, jog „Swedbank“, AB, savo įsipareigojimus įvykdė visiškai, todėl ir skolininkai savo įsipareigojimus taip pat turi įvykdyti pagal pasirašytos sutarties sąlygas.
Aktualu tai, jog ginčo kredito sutarties 4.1 punkte apeliantai įsipareigojo kreditą grąžinti minėtos kredito sutarties grafike nurodytais terminais ir sumomis. Kaip matyti iš bylos duomenų, skolininkai nevykdė savo įsipareigojimų grąžinti suteikto kredito dalių, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Skolininkų pradelsta skola bankui prieš nutraukiant kredito sutartį sudarė 10 737,04 EUR. Skola kiekvieną dieną didėjo skaičiuojamų palūkanų, delspinigių suma. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo kredito sutarties nutraukimo, t. y. beveik ketverius metus, ieškovai negražina kredito ir nemoka palūkanų. Taigi, nors apeliantai teigia, kad neatsisako vykdyti kredito sutarties, tačiau viso proceso metu nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių realią jų galimybę tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus (CPK 12, 178 197 straipsniai).
Vienas iš būdų, kuriais savo interesus gali įgyvendinti sutartinių teisinių santykių dalyviai, yra vienašališkas sutarties nutraukimas, kai antroji sutarties šalis pažeidžia savo sutartinius įsipareigojimus. Vienašališkai nutraukti sutartį sutarties šalis gali tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Nustatant, ar „Swedbank“, AB, pagristai nutraukė kredito sutartį Nr. 07-020170-FA, turi būti išsiaiškinama, ar ją nutraukiant egzistavo kredito sutartyje numatyti jos nutraukimo pagrindai. Iš teismui pateiktų įrodymų matyti, jog skolininkų pradelsimai buvo ilgesni nei 30 (trisdešimt) dienų – 189 dienos, t. y. skolininkai ilgiau nei pusę metų pradelsė grąžinti numatytą kredito dalį ir ilgiau nei pusę metų pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir (ar) kitus mokėjimus. Šiuo aspektu svarbu tai, jog kredito sutarties 11.2.1, 11.2.1.1 punktuose atsakovė ir skolininkai susitarė, kad kredito dalių ir (ar) palūkanų, ir (ar) kitų mokėjimų pradelsimas ilgiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų bus laikomas esminiu minėtos kredito sutarties pažeidimu. Kolegija mano, jog kadangi skolininkai nemokėjo dalinių kredito mokėjimų, palūkanų ir kitų mokėjimų, jie iš esmės pažeidė kredito sutartį, todėl atsakovė, vadovaudamasi minėtos kredito sutarties 11.2.1.1 ir 11.2.1 punktų nuostatomis, pagristai 2011-05-23 įspėjo skolininkus, kad nepašalinus minėtos kredito sutarties pažeidimų iki 2011-06-16, ji nuo 2011-06-17 bus laikoma nutraukta.
Bankas teikė skolininkams informaciją (pretenzijas) apie prievolės vykdymą ir skolininkai žinojo esamą situaciją. Apeliantai nurodo, kad jie teikė bankui siūlymus. Šį faktą atsakovė patvirtino. Pateikė skolininkams susitarimo projektą, jame išdėstė banko sąlygas. Skolininkai atsisakė pasirašyti susitarimą, kadangi bankas atsisakė papildomai suteikti jiems 750 000 Lt paskolą. Skolininkams buvo paaiškinta, kad bankas negali papildomai suteikti prašomos 750 000 Lt paskolos, kadangi skolininkai ir taip nevykdo jau prisiimtų finansinių įsipareigojimų, o papildomas kreditas tik dar daugiau apsunkins skolininkų finansinę padėtį. Sutiktina su atsakove, jog tarp šalių vykusios derybos negali būti priežastimi derybų metu sustabdyti ar nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, todėl nepaisant to, kad šalims nepavyko susitarti, prievolės turėjo būti vykdomos.
Bylos duomenys patvirtina, jog kredito sutartis buvo nutraukta ne dėl to, kad skolininkai praleido vieną ar kelis kredito dalių mokėjimus, bet dėl to, kad skolininkų įsipareigojimų nevykdymas įgavo sisteminį charakterį, be to, kaip minėta anksčiau, skolininkai nepateikė bankui jokių įrodymų apie realių pajamų generavimą. Toks nuolatinis kredito sutarties pažeidimas bei visiškas skolininkų turtinės padėties neapibrėžtumas leido bankui nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ir įvykdyta ateityje. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad skolininkai beveik ketverius metus nevykdo jokių mokėjimų skolos grąžinimui. Tokia nuostata buvo viena iš esminių kredito sutarties sąlygų, todėl mokėjimo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas, tą teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas.
CK 6.217 straipsnyje nustatyta, kad šalys gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šiuo atveju teisėjų kolegija mano, jog kredito dalinių įmokų ir palūkanų nemokėjimas ilgiau nei 30 kalendorinių dienų (kaip minėta, skolininkai nemokėjo 189 kalendorines dienas) yra esminis kredito sutarties pažeidimas. Bankas nustatė skolininkams protingą terminą kredito sutarties pažeidimams pašalinti (CK 6.209 straipsnis), tačiau skolininkai per nustatytus terminus nepašalino kredito sutarties pažeidimų, todėl kredito sutartis laikoma nutraukta teisėtai tiek kredito sutarties, tiek įstatymo numatytais pagrindais.
Ieškovai nurodo, kad kredito sutarties nutraukimo aplinkybės turi būti įvertintos per vartojimo, protingumo, sąžiningumo principų prizmę. Apeliantai skunde nurodo daug teisės normų, kurios reglamentuoja sutartinius santykius ar priverstinį skolos išieškojimą, tačiau realiai neatskleidžia ir nenurodo nė vienos aplinkybės, kuri galėtų patvirtinti banko padarytus pažeidimus. Sutiktina su atsakove, kad apeliantai, be cituojamos teismų praktikos ar teisės normų pažeidimų, privalėjo teismui pateikti įrodymus, kurie patvirtintų skolininkų gebėjimą prieš nutraukiant kredito sutartį vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankui, tai būtų svarus argumentas, pagrindžiantis ieškinį. Skolininkų pateiktą M. V. įsipareigojimą padėti mokėti V. N. banko įmokas teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvų, nes tai per visą ginčų laikotarpį jau galėjo būti vykdoma, tačiau tokių duomenų byloje nėra (CPK 12, 178 straipsniai).
Atmestinas apeliantų argumentas dėl palūkanų dydžio padidinimo. Nustatyta, jog 2007-03-02 kredito gavėjui buvo nustatytos mokėti 4,8 procento metinės palūkanos, 2009-10-01, pasirašant susitarimą, skolininkams buvo nustatytos mokėti 4,816 procento palūkanos. Manytina, kad metinių palūkanų padidėjimas po susitarimo pasirašymo keliais procentiniais nuošimčiais neturėjo esminės reikšmės skolininkų gebėjimui laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Apeliantai mano, kad dėl jų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo bankas nepatiria žalos. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. Viena vertus, bankas nedisponuoja lėšomis, kurias, gavęs iš apeliantų, galėtų investuoti į naujas kredito sutartis. Kita vertus, kadangi kredito davėjas yra bankas, jo veiklai ir sandoriams taip pat galioja bankams ir kitoms finansų įstaigoms įstatymų leidėjo nustatyti privalomi reikalavimai. Kredito sutarčių įvykdymui reikalingas lėšas bankas skolinasi iš kitų asmenų (indėlininkų ir kitų savo kreditorių). Todėl kredito sutarties pažeidimas tiesiogiai susijęs su banko mokumu, t. y. galėjimu įvykdyti savo prievoles kitiems kreditoriams bei banko papildomai patiriamais nuostoliais. Kai sutrinka banko skolininkų įsipareigojimų vykdymas ir bankas negauna pagal atitinkamą kredito sutartį mokėtinos kredito dalies, taip pat palūkanų įsipareigojimams savo kreditoriams įvykdyti, bankas privalo naudoti kitas lėšas, tam sudarydamas naujus lėšų skolinimosi sandorius. Taigi, kreditavimo sąlygų nevykdymas kelia atvirą kreditavimo riziką, kurią būtina valdyti per konkrečias sutartines nuostatas.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, mano, jog apeliantai sistemiškai pažeidinėjo kredito sutarties sąlygas, tuo padarė esminį sutarties pažeidimą. Duomenų, kad realiai gali įvykdyti / vykdyti kreditavimo sutartį, nepateikė. Apylinkės teismas šias aplinkybes tiksliai nustatė ir tinkamai teisiškai įvertino.
Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.