- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-08
- Bylos Nr.
- 2-1919-867/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01511-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Sakalauskaitė
- Ieškovas
- V. N., M. N.
- Atsakovas
- AB Swedbank
- Kategorijos
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėja I.Sakalauskaitė, sekretoriaujant J. S., dalyvaujant ieškovų V. N. ir M. N. atstovui advokatui M.Martinaičiui, atsakovo AB Swedbank atstovui V.Šupiniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. N. ir M. N. ieškinį atsakovui AB Swedbank dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, trečiasis asmuo antstolė L. P., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovai ieškiniu pareiškė reikalavimą pripažinti, kad atsakovo atliktas vienašališkas kredito sutarties Nr. 07-020170-FA (su visais vėlesniais pakeitimais) nutraukimas yra neteisėtas, negaliojantis ir nesukuriantis jokių 2007-03-02 kreditavimo sutarties nutraukimo teisinių padarinių; priteisti iš atsakovo ieškovų naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad V. N. nuo 2012-09-14, o M. N. nuo 2013-05-07 oficialiai yra deklaravę savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Anglijos Karalystę. Nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-05-07 nutartimi (civilinė byla Nr. 2-5434-793/2012) pareiškė įspėjimą dėl turto pardavimo iš varžytinių arba perdavimo administruoti kreditoriui, jei per 1 mėnesį ieškovai negrąžins skolos. Faktinė jiems atsakovo suteikto kredito sutarties paskirtis buvo gyvenamojo namo ir pirties statybai, kredito suteikimo metu atsakovas žinojo, kad kredito grąžinimo šaltinis iš verslo liudijimo gaunamos pajamos. Dėl pasaulinės ekonominės krizės jų galimybė 2010m. grąžinti kreditą bei mokėti sutartines palūkanas ženkliai pasunkėjo, tačiau jie vis tiek iš dalies mokėjo įmokas pagal sutartyje nurodytą grafiką. Pripažįsta, kad atsakovui buvo įsiskolinę 10737,04 EUR, tačiau dėl susidariusios padėties nuo 2010-12-16 vyko intensyvios derybos su atsakovo atstovais, pastoviai buvo susirašinėjama elektroniniais laiškais, aptarinėjami įvairūs pasiūlymai ir projektai. Nurodo, kad jie prašė atidėti įmokų ir palūkanų mokėjimą 1 metų terminui bei sumažinti palūkanų maržą, atsakovas reikalavo pateikti įvairias ataskaitas bei atsakyti į jį dominančius klausimus, jie atsakovo reikalavimus geranoriškai įvykdė. Derybos intensyviai vyko nuo 2010-12-16 iki 2011-02-10, tačiau 2011-05-23 buvo gautas pranešimas, kad bankas ruošiasi nutraukti vienašališkai sutartį, jei iki 2011-06-17 nebus padengtas įsiskolinimas, priešingu atveju įkeistas turtas bus areštuotas ir nukreiptas priverstiniam išieškojimui. 2011-06-16 V. N. dar kartą elektroniniame laiške išdėstė poziciją atsakovui, nurodydamas, kad papildomai gali įkeisti žemės sklypą, kurio preliminari vertė 1500000,00 Lt, taip pat siūlė variantus papildomai įvertinti bei įkeisti bankui kitus žemės sklypus, be to, buvo nurodyta, kad M. N. nuo 2012-04-06 dirba Švedijoje, nuo 2012-09-17 ten pat pradėjo dirbti ir V. N., taip pat ieškovų darbdavys sutiko finansiškai paremti juos, tačiau bankas į šiuos argumentus nereagavo ir vienašališkai nutraukė sutartį. Nurodė, kad nuo 2009-10-01 pasirašant sutartį dėl paimto kredito valiutos pakeitimo, kreditorius vienasmeniškai padidino paskolos maržą iki 3,80 procentų. Nurodo, kad jie visą laiką vykdė sutarties sąlygas ir net 2010m. prasidėjus ekonominiam sunkumui, jie atliko dalinius mokėjimus. Uždelsus laiku įvykdyti įsipareigojimus, atsakovas 2011-05-23 pranešimu informavo, kad jų įsiskolinimas bankui siekia 10737,04 EUR, todėl pareikalavo iki 2012-06-17 sumokėti visą likusią skolą bei padengti delspinigius. Jiems neįvykdžius šio reikalavimo, atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį. Nurodė, kad jie neturėjo galimybės padengti viso įsiskolinimo, todėl atsakovas inicijavo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Mano, kas atsakovas sutartį nutraukė nesąžiningai ir nepagrįstai, nes neįsitikino ieškovų galimybėmis vykdyti sutartį. Kadangi jie atsakovo buvo informuoti apie sutarties nutraukimą tik 2011-05-23 (laiškas buvo įteiktas daug vėliau), negali būti laikoma, kad ieškovams buvo skirtas protingas terminas įsipareigojimų įvykdymui. Mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo iš esmės pažeista sutartis, kadangi daliniai mokėjimai buvo atliekami nuolat, jie nuolat bendradarbiavo su atsakovu, jų turtinė padėtis nuo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo iš esmės nesikeitė, nesudarė prielaidų atsakovui nesitikėti, kad jie įvykdys sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nesutikimo motyvus nurodė šiuos: pagal ginčo kredito sutarties 4.1p. ieškovai įsipareigojo kreditą grąžinti sutarties grafike nurodytais terminais ir sumomis, tačiau ieškovai nevykdė šio įsipareigojimo, pradelsta skola prieš sutarties nutraukimą buvo 10737,04 EUR ir skola kiekvieną dieną augo. Iš pateiktų teismui įrodymų skolininkų pradelsimai buvo ilgesni nei 30 dienų (189 dienos). Pagal sutarties 11.2.1. punktą šalys susitarė, kad kredito dalių, palūkanų ar kitų mokėjimų pradelsimas bus laikomas esminiu ginčo sutarties pažeidimu. Vadovaujantis minėtu sutarties punktu, bankas pagrįstai 2011-05-23 įspėjo skolininkus dėl sutarties nutraukimo. Bankas teikė skolininkams informaciją apie prievolės vykdymą ir jie žinojo esamą situaciją. Bankas analizavo skolininkų pasiūlymus ir išdėstė savo poziciją 2011-06-07 elektroniniame laiške. Be to, nurodė, kad po sutarties nutraukimo bankas laukė iš ieškovų pasiūlymų dar vieną mėnesį ir dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2011-07-28. Nurodė, kad sutartį nutraukė ne dėl to, kad ieškovai praleido vieną ar kelis kredito dalių mokėjimus, bet dėl to, kad nemokėjimas įgavo sisteminį charakterį, be to, ieškovai nepateikė bankui apie realių pajamų atsiradimą, o toks pastovus kredito sutarties pažeidimas bei visiškas skolininkų turtinės padėties neapibrėžtumas leido bankui nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ir įvykdyta ateityje. Pagal kredito sutartį buvo nustatytas griežtas kredito dalių ir palūkanų savalaikis mokėjimas, tai buvo viena iš esminių sutarties sąlygų, todėl mokėjimo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas. Mano, kad kredito dalių ir palūkanų nemokėjimas ilgiau nei 30 kalendorinių dienų (skolininkai nemokėjo 189 dienas) yra esminis kredito sutarties pažeidimas. Nurodo, kad ieškovams buvo nustatytas protingas terminas sutarties pažeidimams pašalinti, tačiau ieškovai jų nepašalino, todėl kredito sutartis laikoma nutraukta teisėtai tiek kredito sutarties, tiek įstatymo numatytais pagrindais. Nurodė, kad 2007-03-02 kredito pasirašymo dieną buvo nustatytos 4,8 metinės palūkanos, o 2009-10-01 pasirašant susitarimą ieškovams buvo nustatytos mokėti 4,816, kas atsakovo manymu neturėjo esminės reikšmės skolininkų negebėjimui laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas advokatas M.Martinaitis ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti ieškinyje nurodytais pagrindais. Papildomai paaiškino, kad tarp šalių sudarytą ginčo sutartį priskirtina prie vartojimo sutarties ir ieškovai dėjo visas pastangas ir stengėsi vykdyti įsipareigojimus pagal ginčo sutartį, siūlė alternatyvas, prašė atidėti mokėjimų laikotarpį. Bankas prašymo dėl mokėjimo atidėjimo netenkino, sugriežtino sutarties sąlygas, padidino palūkanas. Atėjus ekonominei krizei, ieškovams pasidarė sunku su darbais, todėl ieškovai bankui pasiūlė kreditą dengti žemės sklypu, tačiau atsakovas į ieškovų pasiūlymus nekreipė dėmesio. Mano, kad ieškinys pagrįstas todėl turėtų būti patenkintas.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas V.Šupinis teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad ieškovai nuo 2010 m. nevykdo ginčo sutarties, problemos prasidėjo nuo 2009m., kai ieškovai pateikė bankui prašymą dėl atidėti mokėjimus ir bankas mokėjimus atidėjo. Atsižvelgiant į ieškovų prašymą ir finansinę jų padėtį, kreditas litais buvo pakeistas į eurus. Nurodė, kad nagrinėjant bylas dėl priverstinio skolos išieškojimo ieškovai pripažino, kad nepajėgūs vykdyti įsipareigojimus. Paaiškino, kad ieškovai negalėjo skolą dengti nekilnojamuoju turtu, jie tik galėjo patys parduoti šį turtą ir padengti įsiskolinimą, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad ieškovams buvo siūlyti įvairūs variantai, siuntė susitarimo projektus, tačiau ieškovai reikalavo jiems suteikti papildomą kredito sumą, kad sutiktų pasirašyti papildomą susitarimą su banku. Bankas nesutiko ieškovams suteikti papildomo kredito, kadangi ir taip buvo suteikta labai didelė kredito suma ir ieškovai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų. Nurodė, kad bankas padarė išvadą, kad ieškovai nebuvo pajėgūs vykdyti įsipareigojimus, ką parodo ir šiai dienai esama situacija, ieškovai nuo 2010m. pabaigos visai nebevykdo jokių mokėjimų. Mano, kad ieškinys yra visiškai nepagrįstas, nes nėra nei vieno argumento, kad bankas neteisėtai nutraukė sutartį, be to ieškovai įrodymų, pagrindžiančių tai, kad jie stengėsi vykdyti ginčo sutartį nepateikė, nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš prie šios civilinės bylos prijungtų civilinių bylų Nr. 2-616-838/2014, 2-1767-144/2012 ir 2-5434-793/2012 nustatyta, kad 2007-03-02 tarp atsakovo AB „Swedbank“ (kredito davėjas), ir ieškovų M. N. bei V. N. (kredito gavėjai) buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 07-020170-FA, pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 1300000,00 Lt dydžio karditas, skirtas gyvenamojo namo ir pirties statybai, o ieškovai įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2027-03-02, mokėti sutartyje nustatyto dydžio palūkanas (4,800 proc. metinė palūkanų norma, 0,800 proc. marža) ir kitus mokesčius sutartyje numatytu grafiku (civ. b. Nr.2-616-838/2014 b.l. 56-66). Prievolės įvykdymo užtikrinimui kreditoriui buvo įkeistas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r. Pagal tarp šalių sudarytos sutarties bendrosios dalies 11.2.1, 11.2.1.1 punktuose numatyta, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka paskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. 2009-10-01 tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas Nr. 07-020170-FA-1 dėl 2007-03-02 kredito sutarties pakeitimo, pagal kurį paimta ir negrąžinta kredito suma buvo konvertuota į eurus, nustatant, kad kredito suma po konvertavimo yra 369619,69 EUR, metinės palūkanos padidintos iki 4,816 procentų, marža iki 3,800 procento, prievolės įvykdymo užtikrinimui buvo pakeista hipotekos sutartis, papildomai kreditoriui įkeičiant gyvenamąjį namą, kiemo statinius ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r. (civ. b. Nr.2-616-838/2014 b.l. 4355, Nr. 2-5434-793/2012, b.l. 7-30). Ieškovai 2010-12-16 prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydami atidėti sutartyje numatytus mokėjimus vienerių metų laikotarpiui dėl ekonominio sunkmečio. Laikotarpiu nuo 2011-01-13 iki 2011-06-16 tarp ieškovų ir atsakovo atstovų vyko susirašinėjimai, iš kurių matyti, kad buvo derinamos sąlygos dėl ieškovų prašymo atidėti įmokų mokėjimus, ieškovai bankui teikė atsakymu į bankui rūpimus klausimus, ieškovai teikė reikalingus dokumentus. Kaip matyti iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių, atsakovas, gavęs visus reikalingus dokumentus, 2011-04-20 priėmė sprendimą atidėti paskolos mokėjimus 6 mėnesių terminui, pradelstų įsiskolinimų padidinant paskolą. Kadangi bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertė tuo metu buvo ženkliai sumažėjusi, ieškovų buvo paprašyta įkeisti kitą turimą žemės sklypą. Sprendimo projektas ieškovams elektroniniu paštu buvo nusiųstas 2011-05-05. 2011-06-06 bankas gavo ieškovo atsakymą, iš kurio matyti, kad sutiktų su banko sprendimo projektu, t.y. sutiktų papildomai įkeisti ieškovams priklausantį žemės sklypą, jei bankas ieškovams papildomai sutiktų suteikti 750000,00 Lt kreditą. Nepaisant to, kad tarp šalių vyko derybos, bankas skolininkus ne kartą įspėjo dėl prievolės netinkamo vykdymo skolininkui buvo išsiųstos 2011-05-23 pretenzijos (civ. b. Nr. 2-5434-793/2012, b.l. 97-123, 31, 32). Pretenzijos buvo išsiųstos tiek elektroniniu paštu, tiek registruotais laiškais ginčo sutartyje nurodytu ieškovų gyvenamosios vietos adresu bei įkeisto nekilnojamojo turto adresu. Pretenzija ieškovams buvo įteikta 2011-05-27 (civ. b. Nr. 2-5434-793/2012, b.l. 122). Ieškovai aplinkybę, kad pretenziją gavo, pripažįsta ir neginčija. Pretenzijoje bankas pranešė skolininkams apie susidariusį 10737,04 EUR įsiskolinimą bankui ir skolininkus įspėjo, kad nepašalinus kredito sutarties pažeidimų iki 2011-06-16, sutartis nuo 2011-06-17 bus laikoma nutraukta. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovai pagal ginčo sutartį pradelsė vykdyti mokėjimus 189 dienas. Ieškovai sutarties nutraukimo metu buvusio įsiskolinimo dydžio ir pradelsto mokėjimo termino neginčijo. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas patvirtino, kad ieškovai, vykdydami sutartinius įsipareigojimus pagal tarp šalių sudarytą ginčo sutartį, privalėjo atsakovui mokėti kas mėnesį 10000,00 Lt, su šia aplinkybe ieškovai sutiko ir jos neginčijo. Iš civilinėje byloje Nr.2-5434-793/2012 esančių ieškovo V. N. sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2010-12-20 iki 2011-10-27 nuo ieškovo sąskaitos buvo nurašinėjamos pinigų sumos ginčo sutarties vykdymui, tačiau šios sumos lyginant su mėnesinės įmokos dydžiu, buvo labai nedidelės, pavyzdžiui, 2011m. sausio mėnesį nebuvo nurašyta visiškai piniginių lėšų, vasario mėnesį nurašyta 4694,00Lt, kovo mėnesį – 325,00 Lt, balandžio mėnesį – 436,00 Lt, gegužės mėnesį – 288,00 Lt, birželio mėnesį – 3030,00 Lt, (b.l. 92-93). Iš atsakovo atstovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad problemos su ginčo sutarties vykdymu ieškovams prasidėjo 2010m., šios aplinkybės neginčijo ir patys ieškovai, šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ieškovai 2010-12-16 su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydami atidėti sutartyje numatytus mokėjimus vienerių metų laikotarpiui dėl ekonominio sunkmečio.
2011-08-01 Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gautas atsakovo prašymas pradėti skolos išieškojimą iš ieškovams priklausančio turto, kuris prievolės pagal ginčo sutartį įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas kreditoriui (atsakovui). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-09 nutartimi buvo nutarta išieškoti iš ieškovų skolą pagal ginčo sutartį, už skolą parduoti iš varžytinių įkeistą daiktą – žemės sklypą, esantį (duomenys nesklebtini) k., Klaipėdos r. (civ. b. Nr. 2-1767-144/2012, b.l. 30-31). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-07 nutartimi buvo areštuoti kreditoriui (atsakovui) įkeisti ieškovams priklausantys daiktai – pastatas, kiemo statiniai, pastatas – pirtis, esantys (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r. (civ. b. Nr. 2-5434-793/2012, b.l. 165-167). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-10 nutartimi buvo nutarta iš ieškovų išieškoti skolą pagal ginčo sutartį atsakovui, už skolą iš varžytinių parduoti įkeistus daiktus – pastatus (civ. b. Nr. 2-5434-793/2012, b.l. 181-182).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai (fiziniai asmenys) sudarė kredito sutartį su atsakovu (t.y. kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę), pagal kurią ieškovams buvo suteiktas kreditas, kurio paskirtis – gyvenamojo namo ir pirties statybai. Esant tokioms aplinkybėms, šią sutartį yra pagrindas kvalifikuoti kaip vartojimo sutartį (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal LR CK 6.188str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovas ginčo kredito sutartį vienašališkai nutraukė pagal tarp šalių sutarties 11.2.1, 11.2.1.1 punktus, kuriuose buvo numatyta, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka paskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (LR CK 6.188str. 1 ir 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (LR CK6.188str. 7d.). Šiuo atveju tarp šalių sudarytos sutarties 11.2.1, 11.2.1.1 punktuose nėra numatytos sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, be to, atsakovas, nutraukdamas ginčo sutartį, laikėsi ir LR CK 6.217str. ir 6.209str. įtvirtintų taisyklių, todėl nėra pagrindo sutarties 11.2.1, 11.2.1.1 punktus pripažinti negaliojančiais.
Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, kitaip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja LR CK 6.217str., o tvarką – 6.218str. Pagal LR CK 6.217str. sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (LR CK 6.217str. 5d.). LR CK 6.217str. 2d. nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (LR CK 6.217str. 1, 2d.). LR CK 6.217str. 5d. leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal LR CK 6.217 str. 2d. įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (LR CK 6.156str.). Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais, kaip nurodyta pirmiau. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymi, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (LR CK 6.38, 6.59str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.
Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, ieškovai tarp šalių sudarytoje sutartyje nustatytais terminais nuo 2010m. pabaigos negrąžino kredito, nemokėjo palūkanų ir dėl to susidarė 10737,04 EUR įsiskolinimas, iki sutarties nutraukimo susidarė 189 pradelstų mokėjimų dienos. Vertinant bendrą suteikto kredito dydį ir įsiskolinimo dydį, pripažintina, kad kredito sutarties nutraukimo momentu jo įsiskolinimas sudarė nedidelę įsipareigojimų dalį. Tačiau teismas pažymi, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma.
Atsakovas vienašališkai nutraukė su ieškovu sudarytą kreditavimo sutartį tuo pagrindu, kad ieškovai pažeidė tarp šalių sudarytos sutarties 11.2.1, 11.2.1.1 punktuose nustatytą pareigą, laikantis mokėjimo grafiko, grąžinti mokėtiną kredito dalį bei palūkanas. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nors ieškovai sutartinių įsipareigojimų pradėjo nesilaikyti 2010m. pabaigoje, pradelsė mokėjimus 189 dienas, realios mėnesinės įmokos lyginant su sutartyje numatytomis įmokomis buvo labai mažos arba jos iš viso nebuvo mokamos, tačiau laikotarpiu nuo 2011-01-13 iki 2011-06-16 tarp ieškovų ir atsakovo atstovų vyko derybos dėl įmokų mokėjimo termino atidėjimo, ko pasekoje atsakovas 2011-04-20 priėmė sprendimą atidėti paskolos mokėjimus 6 mėnesių terminui, pradelstų įsiskolinimų padidinant paskolą. Kadangi bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertė tuo metu buvo ženkliai sumažėjusi, ieškovų buvo paprašyta įkeisti kitą turimą žemės sklypą, tačiau ieškovai su šiuo pasiūlymu sutiko tik su sąlyga, jei jiems bankas papildomai suteiktų 750000,00 Lt kreditą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai bankui jau sistemingai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, bankas nesutiko ieškovams suteikti papildomo kredito, tokiu būdu tarp šalių nebuvo sudarytas susitarimas dėl mokėjimų termino atidėjimo. Taigi, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovai daugiau nei pusę metų tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų bankui, pradelsė mokėjimus 189 dienas, įsiskolinimas sudarė 10737,04 EUR, realios mėnesinės įmokos lyginant su sutartyje numatytomis įmokomis buvo labai mažos arba jos iš viso nebuvo mokamos. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovų prievolių pagal ginčo sutartį pažeidimas buvo ne vienkartinis, o sistemingas. Sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjų elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, todėl yra pagrindas pripažinti, kad ieškovai netinkamai vykdė prievolę ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (LR CK 6.217str. 1, 2d.).
Sprendžiant, ar vienašalis sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. Vadovaujantis LR CK 6.218str. 1d., apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Kredito sutartis 11.2.1, 11.2.1.1 punktuose numatyta, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą. Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovus apie vienašalį sutarties nutraukimą informavo 2011-05-23 pretenzijomis, kuriose pranešė apie susidariusį įsiskolinimą ir skolininkus įspėjo, kad nesumokėjus įsiskolinimo iki 2011-06-16, sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2011-06-17. Pretenzijos ieškovams buvo išsiųstos tiek elektroniniu paštu, tiek registruotais laiškais ginčo sutartyje nurodytu ieškovų gyvenamosios vietos adresu bei įkeisto nekilnojamojo turto adresu, registruotu laišku pretenzija įteikta 2011-05-27. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas apie vienašalį sutarties nutraukimą pranešė tinkamai (LR CK 6.218str. 1d.).
. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis išdėstytais motyvais, teismas daro išvadą, kad 2007-03-02 tarp šalių sudaryta kredito sutartis Nr. 07-020170-FA (su visais vėlesniais pakeitimais) nutraukta pagrįstai ir teisėtai, todėl ieškinys atmestinas.
Ieškovai ieškinyje atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2009-10-01 pasirašant sutartį dėl paimto kredito valiutos pakeitimo, kreditorius vienasmeniškai padidino paskolos maržą iki 3,80 procentų. Teismas pažymi, kad ieškiniu ieškovas nereiškia reikalavimo dėl sutarties sąlygos dėl padidintų palūkanų ar maržos neteisėtumo, todėl teismas dėl šios sutarties sąlygos nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas turėtų atlyginti ieškovas (LR CPK 93str. 1d.). Šiuo atveju atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl dėl tokių išlaidų atlyginimo atsakovui klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 -260 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimui įsiteisėjus panaikinti 2014-09-20 teismo nutarties pagrindu taikytas laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo sustabdymą pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-03 išduotą nutartį Nr.2-12065-144/2011 bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-10 išduotą nutartį Nr.2-5434-793/2013 vykdomosiose bylose Nr.0109/13/00778 ir Nr.0109/13/00779 – panaikinti įsiteisėjus šiam sprendimui.
Sprendimui įsiteisėjus grąžinti Klaipėdos miesto apylinkės teismui civilines bylas Nr.2-1767-144/2012 ir 2-5434-793/2012 bei Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr.2-616-838/2014.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos rajono apylinkės teismą.