Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė) ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį ir nubausta 12 MGL dydžio, t. y. 451,92 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt vieno euro devyniasdešimt dviejų centų) bauda.

Iš L. G. nukentėjusiosios V. N. naudai priteista 600 Eur (šeši šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 400 Eur (keturi šimtai eurų) advokato atstovavimo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. G. nuteista už tai, kad 2015 m. rugsėjo 14 d. LNK televizijos kanalo laidoje „24 valandos“ buvo rodomi nufilmuoti reportažai iš V. N. darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), kur darbo metu, kolegų akivaizdoje, L. G. ją išvadino „aferiste“, nurodė, jog ji esanti dokumentų klastotoja, teigė, kad esanti apgavusi savo motiną. Tolesnio filmavimo metu prie motinos namų, esančių (duomenys neskelbtini), L. G. teigė, jog ji, V. N., apgaulės būdu privertusi savo motiną pasirašyti testamentą, pasinaudodama šios bloga sveikata. Išsakyti teiginiai neatitiko tikrovės, pažemino jos garbę ir orumą, galėjo pakirsti pasitikėjimą ja, nes buvo išsakyti viešo eterio metu transliuojant televizijos laidą. Apeliaciniame skunde nuteistoji L. G. prašo 2016 m. gegužės 10 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, t. y. ją išteisinti, kaip nepadariusią BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos V. N. civilinį reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Priteisti jos naudai iš privačios kaltintojos visų jos turėtų proceso išlaidų atlyginimą.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai vertino įrodymus ir tuo padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apylinkės teismui ji nurodė, kad su motina visą gyvenimą palaikė šiltus santykius, todėl faktas, jog po mirties motina visą turtą paliko kitiems dviems vaikams, o jai ir kitai seseriai nieko nepaliko, jai sukėlė šoką ir nusivylimą. Į televizijos laidą ji nesikreipė, tačiau, atvykus filmavimo komandai, nesipriešino, jog būtų filmuojama. Savo teiginiais ji išreiškė nuomonę apie nukentėjusiosios, kuri yra jos sesuo, elgesį, ji išliejo susikaupusią širdgėlą ir nusivylimą. Viešumo faktas šiuo atveju buvo panaudotas tik dėl to, kad nukentėjusioji atsisakė su ja bendrauti, ką patvirtina laidos vaizdo įrašas. Apylinkės teismas ginčo aplinkybes vertino formaliai, suteikdamas prioritetą jos išsakytų žodžių gramatinei išraiškai, tačiau nevertindamas jų susiklosčiusių aplinkybių kontekste. Be to, teismas netinkamai ir netiksliai interpretavo liudytojais apklaustų asmenų parodymus, apsiribojo abstrakčiais pasisakymais. Išsireiškimą „vagie, kepurė dega“ apylinkės teismas iš kaltinimo pašalino, tuo tarpu kitą žodį - „aferistė“ - vertino kaip šmeižiančiai apibūdinantį nukentėjusiąją. Taigi, nėra aišku, kur yra minėtų teiginių atribojimo kaip teiginio nuo nuomonės riba. Apeliantės vertinimu, jei ne teisinį, tai bent jau moralinį pagrindą išsakyti susikaupusias nuoskaudas ji turėjo. Laidos filmavimo metu tarp jos ir nukentėjusiosios vyko civilinis ginčas dėl motinos surašyto testamento, kuris pasibaigė jos nenaudai. Tačiau laidos filmavimo metu ginčas teisiniu požiūriu dar nebuvo pasibaigęs. Ji kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, todėl apylinkės teismas neturėjo apsiriboti vien apeliacinės instancijos teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šmeižimo turinį sudarančius objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad televizija buvo pasitelkta jos iniciatyva, sąmoningai siekiant viešumo, noro pakenkti. Jos išsakyta nuomonė nebuvo vienintelė tokia, kiti asmenys nukentėjusiosios elgesį taip pat vertino neigiamai. Be to, buvo vertintas tik laidoje parodytas epizodas, kuris neatspindėjo daugelio detalių. Jos tikslas buvo susitaikyti su seserimi ir išsakyti tiesą, tyčios šmeižti ar pažeminti nukentėjusiąją ji neturėjo. Tai, jog išsakyta nuomonė nukentėjusiajai yra nemaloni, savaime nedaro jos veiksmų neteisėtais. Nukentėjusioji dar nuo 2011 metų bandė su ja konfliktuoti rašinėdama necenzūrinio turinio trumpąsias SMS žinutes, kurių apylinkės teismas nesutiko prijungti prie bylos. Be to, žinutės buvo rodomos ir cituojamos televizijos laidos metu. Taigi, nagrinėjamas atvejis nėra šmeižimo atvejis, tai tiesiog buitinių gyvenimiškų aplinkybių kontekste susiklostęs šalių šeiminis konfliktas, subjektyvi aplinkybių interpretacija, kur tyčios pažeminti nebuvo, o viešumo faktas įsipainiojo tik dėl to, jog kitokių galimybių komunikuoti nebuvo. Sesers vengimas bendrauti moraliai nebuvo pateisinamas. Skunde pažymima, kad ant testamento skirtoje grafoje parašui mamos parašo nėra, buvo įrašyta tik vardas, pavardė ir tai su grubiomis klaidomis. Todėl ji turėjo pagrindo vertinimui, jog testamentas galimai buvo surašytas pasinaudojant mamos negalia, ką jai patvirtino teta I. R., kuriai po testamento surašymo mama guodėsi, jog nenorėjo rašytis. Apeliantės vertinimu, jos išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų, jos nuomonė apie seserį buvo pakankamai etiška, neįžeidžianti ir nežeminanti jos garbės ir orumo. Liudytojai G. V., A. Z., A. M. nurodė, jog nieko įžeidžiančio laidos reportaže nematė, taigi jokių realių padarinių ji savo veiksmais nesukėlė. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnis). Apeliantės teigimu, kiekvienas asmuo turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Jos veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėties, todėl negali būti tenkinamas reikalavimas ir dėl neturtinės žalos atlyginimo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistoji bei jos gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.Apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, be kita ko, išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo; tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje nurodomi motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.Analizuojamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus surinktus įrodymus, procesinių pažeidimų nepadarė, todėl pateikiami motyvai bei paaiškinimai dėl skunde suformuluotų teiginių neteisingumo bei neatitikimo formuojamai teismų praktikai.Apeliantės teigimu, kiekvienas asmuo turi teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti. Savo teiginiais LNK televizijos filmuotoje bei viešai rodytoje laidoje „24 valandos“ ji apie seserį V. N. išreiškė tik subjektyvią nuomonę ir tokiu būdu išliejo susikaupusią širdgėlą bei nusivylimą sesers neva netinkamu elgesiu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime pažymėjo, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Be to, pažymėtina, kad Konstitucijos minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žmogaus laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu. Tai reiškia, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti, naudojimasis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti ribojama pagal įstatymą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų garbę ir teises. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma yra baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, taip pat ir už nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui, t. y. šmeižimą (BK 154 straipsnis).Šmeižimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Visais atvejais paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) privalo būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo apeliantė, kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ir nuomonė turi būti paremta faktais ir pateikiama sąmoningai jos neiškreipiant. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-303/2016).Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju buvo išsakyta ne nuomonė, tačiau nukentėjusiosios V. N. garbę ir orumą žeminantys teiginiai: apgavusi savo motiną aferistė, dokumentų klastotoja. Atkreiptinas dėmesys, jog šie teiginiai filmuotame reportaže minimi kelis kartus, jie neišsprūsta nuteistajai netikėtai ar netyčia, ji sąmoningai vartoja šiuos nukentėjusiąją bei jos elgesį apibūdinančius išsireiškimus, neturėdama tam jokio pagrindo.Nuteistosios L. G. pyktis bei širdgėla kilo dėl to, kad jos motina B. O. K. sudarė testamentą, kuriuo V. N. ir S. K. (apeliantės seseriai ir broliui) paliko visą kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą. Nuteistoji bei kita jos sesuo V. Z. į testamentą nebuvo įtrauktos. Dėl šios priežasties po motinos mirties ieškovės L. G. ir V. Z. kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamos pripažinti negaliojančiu jų motinos B. O. K. sudarytą ir 2011 m. kovo 1 d. patvirtintą testamentą. Ieškinys buvo grindžiamas argumentais, jog motina prieš mirtį buvo gydoma dėl nervų ir psichikos sutrikimų, vartojo vaistus, nusikalbėdavo, todėl dėl savo ligos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Su ieškiniu nesutikę V. N. ir S. K. aiškino, jog motina niekada nesirgo jokiomis ypatingomis ligomis, pas gydytojus nesilankė, buvo labai protinga, tik sunkiai vaikščiojo. 2015 m. vasario 5 d. Alytaus rajono apylinkės teismas ieškovių L. G. ir V. Z. ieškinį atmetė (b. l. 28-31). Nesutikdamos su šiuo procesiniu sprendimu tos pačios ieškovės kreipėsi į aukštesnės instancijos teismą, kur toliau ginčijo testamento galiojimą, nurodydamos, jog testamentas nebuvo tinkamai pasirašytas, o pačios testatorės sveikatos būklė neleido jai sudaryti tokio pobūdžio vienašalio, rašytinio sandorio. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 17 d. nutartimi visi šie argumentai buvo atmesti, konstatuojant, jog ginčijamas testamentas atitiko testatorės B. O. K. tikrąją valią (b. l. 68-80). Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 279 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. <...> Tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. CPK numatytais atvejais byloje priimtas sprendimas ar nutartis, kurie negali būti skundžiami apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. CPK 331 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Kasacine tvarka gali būti skundžiami tik jau įsiteisėję teismo sprendimai bei nutartys (CPK 340 straipsnis). Vadinasi, 2015 m. liepos 17 d. priimta aukščiau minėta Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėjo tą pačią dieną ir nuo tos dienos tapo privaloma vykdyti. LNK televizijos laida „24 valandos“ buvo filmuojama 2015 m. rugpjūčio 30 d., o sumontuotas siužetas per televiziją visuomenei parodytas 2015 m. rugsėjo 14 d. Taigi, tiek filmavimas, tiek laidos transliavimas vyko jau po apeliacinės instancijos teismo vykdytinos nutarties priėmimo. Nors L. G. nesutiko su aukštesnės instancijos teismo priimta nutartimi ir kartu su seserimi V. Z. buvo padavusios kasacinį skundą, tačiau šį skundą atsisakyta priimti, jis grąžintas ieškovėms (b. l. 34). Be to, kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui buvo pateiktas tik 2015 m. spalio 15 d., t. y. jau po laidos „24 valandos“ reportažo, parodyto per visuomenės informavimo priemonę. Todėl atmestini apeliantės teiginiai, jog filmavimo metu civilinis ginčas tarp jos ir sesers V. N. dėl motinos surašyto testamento dar nebuvo pasibaigęs. Sutiktina, jog laidos filmavimo metu apeliantė dar nebuvo išnaudojusi visų įstatyme numatytų galimybių skųsti jai nenaudingą procesinį sprendimą, tačiau mąstymas apie kasacinio skundo padavimą (jau minėta, realiai šis skundas buvo pateiktas beveik po mėnesio nuo laidos transliavimo) nesuteikė nuteistajai jokio pagrindo viešai dėstyti teiginius, priešingus įsiteisėjusioje teismo nutartyje konstatuotiems faktams. L. G. laidos filmavimo metu seserį V. N. kelis kartus išvadino aferiste, dokumentų klastotoja, motiną apgavusia dukterimi, kas neabejotinai žeidė nukentėjusiąją ir visiškai neatitiko tikrovės, t. y. buvo išsakyti asmenį šmeižiantys teiginiai. Nusivylimas nuteistajai nepalankiu sprendimu, susikaupusi širdgėla dėl, apeliantės nuomone, neteisingo testamento turinio nesuteikė jai pagrindo santykius su seserimi aiškintis tokiu teisiškai nepriimtinu būdu. Dokumentų klastojimas baudžiamosios teisės prasme yra nusikaltimas, žodis „aferistas“ suprantamas ir lietuvių kalbos terminų žodyne aiškinamas kaip sukčius, žmogus, siekiantis naudos nusikalstamu būdu. Apgavimas, apgaulės naudojimas taip pat yra sukčiavimo sudėtinė dalis. Taigi, viešai sakydama šiuos teiginius, L. G. privalėjo suprasti, jog kaltina seserį nusikaltimų padarymu. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys; tvirtai nustatytas dalykas; tai, kas tikrai jau yra įvykę ir ko pakeisti nebegalime, o nuomonė – tai nusimanymas, nuovoka, supratimas; pažiūra, nusistatymas; tai mūsų asmeninis įvykio ar reiškinio vertinimas. Vadinasi, apeliantė galėjo komentuoti jai nepalankią Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį, teigdama, jog ši nutartis jos atžvilgiu neteisinga ir pan., tačiau negalėjo minėtos nutarties turinio sąmoningai iškraipyti, tokiu būdu šmeižiant nukentėjusiąją V. N.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas neteikė prioriteto nuteistosios išsakytų teiginių gramatinei išraiškai, tačiau vertino parodytą laidos siužetą visų susiklosčiusių aplinkybių kontekste.Teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginius, jog ji siekė pozityvaus tikslo – susitaikyti su seserimi V. N. ir nepuoselėjo noro šiai pakenkti. L. G. nurodo ir tai, kad televizija buvo pasitelkta ne jos iniciatyva, tačiau ši aplinkybė veikos kvalifikacijai bei kaltės įrodytumui reikšmės neturi. Nuteistoji sutiko filmuotis, su filmavimo komanda savo noru vyko į sesers darbovietę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur darbo metu užsipuolė seserį pastarosios kolegų akivaizdoje. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad žurnalistė mandagiai pasiūlė V. N. pasikalbėti apie nesutarimo su seserimi L. G. priežastis, buvo pasiūlyta išeiti iš darbo vietos ramiai pasikalbėti kur nors nuošaliau, siekiant netrukdyti toje pačioje patalpoje dirbantiems kitiems darbuotojams. Tačiau apeliantė nedelsdama, iš karto puolė dėstyti savo versiją apie motinos apgavimą. Nukentėjusiajai aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakius kalbėtis darbo vietoje, kelis kartus pakartojus, jog yra filmuojama be leidimo privačiose patalpose, į tai nebuvo sureaguota. Priešingai, nuteistoji uždarė išėjimo į lauką duris ir dar paragino operatorių: „filmuokit, filmuokit“. Nukentėjusiajai išėjus į kitą patalpą, L. G. ir toliau nenurimo, aiškino, kokia jos sesuo aferistė, kaip ji „atsivežė falšyvai notarę“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad laidos vedėjas, pristatydamas šią filmuotą medžiagą, pažymėjo, jog vienos sesers (apeliantės) teigimu, buvo kitos sesers neteisėtai užvaldyta tėvų žemė. Apie jokį susitaikymą nebuvo kalbama ir iš viso siužeto turinio nematyti, jog nuteistoji būtų ruošusis su seserimi ieškoti kokio nors kompromiso dėl tėvų užgyvento turto pasidalinimo. Tai, jog taikytis su nukentėjusiąja L. G. nepageidavo, patvirtina ir pirmosios instancijos teismo surengti trys taikinamieji posėdžiai, kurių metu nukentėjusioji sutiko sumažinti civilinio ieškinio dėl patirtos žalos atlyginimo dydį, tačiau nuteistoji vis tiek aiškino, kad jokios pavojingos veikos nepadarė, laidos metu išsakė tik savo nuomonę, kartu su gynėju netgi išreiškė ketinimą teikti priešpriešinį skundą. Nepavykus susitarti, o nukentėjusiajai nesulaukus net atsiprašymo, byla buvo perduota teisminiam nagrinėjimui.Apeliaciniame skunde nuteistoji bando įrodyti, jog nukentėjusioji pati provokavo jos tokį elgesį, nes dar nuo 2011 metų siekė su ja konfliktuoti rašinėdama necenzūrinio turinio trumpąsias SMS žinutes. Nors šios žinutės buvo rodomos analizuojamos televizijos laidos metu, tačiau nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko šių žinučių prijungti prie bylos medžiagos, kadangi jos nėra susijusios su byla. Įvykio dieną jokių necenzūrinių žinučių V. N. seseriai nesiuntė, kitokių veiksmų, provokuojančių netinkamą apeliantės elgesį, taip pat neatliko. L. G. teigimu, viešumo faktas šiuo atveju įsipainiojo tik dėl to, jog kitokių galimybių komunikuoti su seserimi nebuvo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad televizijos laidos pasitelkimas aiškinantis santykius nėra kuo nors ydingas ir teisiniu požiūriu tai jokios atsakomybės neužtraukia, tačiau pasirinkta bendravimo forma – sesers puolimas jos darbo vietoje, tiesą iškraipančių faktų pateikimas puikiai žinant apie įsiteisėjusią teismo nutartį tuo pačiu klausimu, akivaizdžiai peržengė nuomonės bei kritikos reiškimo ribas ir sudarė BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.Apeliantės teigimu, liudytojai G. V., A. Z., A. M. nurodė, kad nieko įžeidžiančio laidos reportaže nematė, vadinasi, jokių realių padarinių ji savo veiksmais nesukėlė. Su tokia argumentacija aukštesnysis teismas nesutinka. Liudytojas G. V. (nukentėjusiosios bendradarbis) pirmosios instancijos teisme aiškino, kad V. N., netikėtai, be jokio leidimo atvykus filmavimo komandai, gavo šoką, buvo išvadinta aferiste, melage, kaltinama dėl parašų klastojimo. Jį šokiravo toks filmavimas, liudytojas taip pat stebėjo nukentėjusiosios būseną po incidento – ji buvo susinervinusi, „išmuša iš vėžių“, dirbdama darė klaidas. Liudytojui A. B. (buvęs nukentėjusiosios bendradarbis) susidarė vaizdas, kad V. N. yra šmeižiama. Liudytojas B. R. (nuomoja UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas) taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji, pažiūrėjusi šią laidą, turėjo jaustis apšmeižta. Liudytoja A. Z. (L. G. ir V. N. yra jos brolio dukros) parodė, kad laidos metu nematė jokių užgauliojimų ar įžeidimų, tačiau paklausta, ką darytų tuo atveju, jei pati būtų viešai išvadinta aferiste ar dokumentų klastotoja, atsakė, jog gintųsi. Liudytojas A. M. (pažinojo nuteistosios ir nukentėjusiosios tėvus) parodė, jog šioje laidoje niekas nieko nežemino ir neįžeidinėjo, tačiau jam iš šalies žiūrint tokios laidos yra juokingos. Apie jokį sudarytą testamentą jis nieko nežino. Taigi, šis liudytojas negalėjo žinoti ir to, kad teismas buvo nustatęs rodytos laidos „24 valandos“ metu išsakytiems teiginiams priešingus faktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra būtina nustatyti, kaip pašaliniai asmenys suvokė apeliantės išsakytas mintis, svarbu tai, kad tokie išsireiškimai neatitinka tikrovės ir tai sukėlė neigiamus išgyvenimus nukentėjusiajai.Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015). Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip šis asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai - psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai – nustatomi ir aiškinantis bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas ir pan. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad L. G. veikė tiesiogine tyčia, jos sesers atžvilgiu išsakyti teiginiai nebuvo spontaniški, nuteistoji seserį šmeižė tiek pastarosios darbovietėje, tiek ir nuvykus į mirusių tėvų namus. Taigi, reportažas buvo filmuojamas skirtingose vietose ir visur apeliantė dėstė tas pačias mintis, sudarančias šmeižimo turinį. Nors L. G. apeliaciniame skunde nurodo, jog V. N. savo garbę ir orumą galėtų ginti ir CK numatyta tvarka, tačiau pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą bei neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Minėta, kad šmeižimo nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, civilinis deliktas asmens garbės ir orumo pažeidimas ir nusikaltimas šmeižimas negali būti sutapatinami. Civilinė teisė nustato deliktinę, o ne baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju į teismą yra kreiptasi ne dėl garbę ir orumą žeminančių paskleistų duomenų paneigimo, tačiau dėl asmens, kuris viešai išsakė tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdu pažemino bei pakirto pasitikėjimą nukentėjusiąja, nubaudimo. Pažymėtina, jog padaryta veika laikytina pavojinga, šmeižikiški teiginiai buvo išsakyti V. N. kolegų akivaizdoje, buvo sutrikdytas darbas ne tik pačios nukentėjusiosios, bet ir jos bendradarbių, dėl ko nukentėjusioji jautėsi nesmagiai. Nors pats filmavimas ilgai netruko, tačiau jis buvo nutrauktas tik atvykus patalpų savininkui, kuris filmavimo grupei imperatyviai nurodė išeiti. Nors liudytojais apklausti nukentėjusiosios bendradarbiai nurodė, jog nieko nežino apie jos paveldėtą turtą bei jo dalybas, tačiau kai kuriems kartu dirbantiems asmenims kilo abejonių dėl V. N. patikimumo. Dėl to nukentėjusioji prastai jautėsi, buvo sutrikusi, pasimetusi. Daroma išvada, kad nuteistosios tiesiogine tyčia padaryta nusikalstama veika sukėlė realius padarinius. Todėl, įvertinus aukščiau aptartus duomenis, apeliantės išteisinimui nėra jokio pagrindo.L. G. apeliaciniame skunde prašo netenkinti V. N. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti jos naudai iš V. N. visų jos turėtų proceso išlaidų atlyginimą, tačiau šių prašymų tenkinimui nėra pagrindo, kadangi apeliantės nekaltumas nėra nustatytas. Nukentėjusiajai priteisti šeši šimtai eurų neturtinei žalai atlyginti yra nustatyti atsižvelgiant į sukeltas pasekmes, jas padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra užtikrintas protingas balansas (pusiausvyra) tarp realios kompensacijos už nukentėjusiosios patirtą pažeminimą, dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Remiantis išdėstytu, nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios L. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.