Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-34-513/2015

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-02-23
Bylos Nr.: 2A-34-513/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-24-3-00874-2012-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Irma Čuchraj (pran.), Jolanta Gailevičienė, Alvydas Žerlauskas
Ieškovas: Klaipėdos miesto savivaldybės
Atsakovas: sodininkų bendrijai „Minija“
Trečiasis asmuo: Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga

Pranešėja Irma Čuchraj Civilinė byla Nr. 2A-34-513/2015

Teisėja Petras Mineikis Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00874-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 42.11.3; 50.5; 121.14; 121.21

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. vasario 23 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi apeliantės (ieškovės) Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-29 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės ieškinį atsakovei sodininkų bendrijai „Minija“ (toliau – SB „Minija“), trečiasis asmuo Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga (toliau – LŽMTSS), dėl iškeldinimo iš administracinių patalpų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės ieškinį atsakovei sodininkų bendrijai „Minija“ dėl iškeldinimo iš administracinių patalpų, 2012-11-06 sprendimu už akių ieškinį tenkino visiškai: iškeldino atsakovę sodininkų bendriją „Minija“ iš negyvenamųjų patalpų – administracinių patalpų, kurių bendras plotas 20,53 kv. m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių Klaipėdos miesto savivaldybei, su visais atsakovei sodininkų bendrijai „Minija“ priklausančiais daiktais bei priteisė iš atsakovės sodininkų bendrijos „Minija“ 139 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Atsakovė SB „Minija“ prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-14820-618/2012. Teismas 2013-11-26 nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-14820-618/2012. Išnagrinėjus bylą 2014-01-28 nutartimi civilinės bylos Nr. A2-841-793/2014 nagrinėjimas atnaujintas iš esmės.

Šalies argumentai

Ieškovės atstovė teismo posėdyje prašė ieškinį tenkinti ir priimtą sprendimą už akių palikti nepakeistą. Argumentavo, jog SB „Minija“ ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis administracinėmis patalpomis naudojasi neteisėtai ir turi jas atlaisvinti. Nė vienoje atsakovės pateiktoje sutartyje šalimi nėra įvardyta patalpų savininkė – Klaipėdos miesto savivaldybė, be to, ieškovė nėra sudariusi sutarčių su jokiais juridiniais ar fiziniais asmenimis ar kokiu kitu būdu leidusi jiems naudotis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Atsakovės pateiktos sutartys yra neteisėtos.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė advokatė S. B. teismo posėdyje prašė ieškovės ieškinį dėl iškeldinimo iš administracinių patalpų atmesti ir priimtą sprendimą už akių panaikinti. Teigė, kad SB „Minija“ nuomoja patalpas pagal sutartį, mokėjo už patalpų naudojimą, todėl ieškinys yra nepagrįstas.

Trečiasis asmuo LŽTSS atsiliepime nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Argumentavo, jog iš LŽTSS neeilinio 2006-05-02 suvažiavimo protokolo įrašo galima teigti, kad 2006 m. LŽTSS naudojosi patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina ir 2011-08-01 LŽTSS pirmininko J. S. išduotas įgaliojimas LŽTSS nariui D. Š.. Taigi, ieškovė, 2010-06-06 priimdama 1976 m. eksploatuoti pradėtas patalpas, priėmė patalpas kartu su nuomininkais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-07-29 sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-14820-618/2012 pakeitė ir ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės ieškinį atsakovei sodininkų bendrijai „Minija“ dėl iškeldinimo iš administracinių patalpų atmetė. Priteisė iš ieškovės 2 042,44 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei. Grąžino atsakovei 10,86 Lt iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo depozitinės sąskaitos. Nusprendė sprendimui įsiteisėjus panaikinti teismo 2013-04-16 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. 75-00102/13, iki bus priimtas sprendimas šioje byloje pagal atsakovo pateiktą prašymą atnaujinti procesą.

Teismas remdamasis rašytiniais bylos įrodymais nustatė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės valdyba 1997-07-10 sprendimu Nr. 395 „Dėl negyvenamųjų patalpų perdavimo į Lietuvos žaliosios partijos Klaipėdos skyriaus balansą“ perdavė skyriaus funkcijoms vykdyti 20,53 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) (1 tomas, b. l. 59). Lietuvos žaliosios partijos Klaipėdos skyriaus (toliau – LŽP Klaipėdos skyrius) taryba 2002-02-01 sutartimi leido laikinai SB „Minija“ naudotis LŽP Klaipėdos skyriui priklausančiomis patalpomis, esančiomis Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 20,53 kv. m (1 tomas, b. l. 9). 2002-12-30 buvo sudaryta panaudos sutartis tarp LŽP Klaipėdos skyriaus ir LŽTSS Klaipėdos filialo (1 tomas, b. l. 61). 2003-01-02 LŽTSS ir SB „Minija“ sudarė sutartį dėl 20,53 kv. m patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), naudojimo. Šia sutartimi SB „Minija“ įsipareigojo kiekvieną mėnesį sumokėti po 100 Lt mokesčio patarnavimams padengti, pervesdama pinigus į LŽTSS sąskaitą (1 tomas, b. l. 10). 2002-12-30 LŽP Klaipėdos skyriaus pirmininkė V. R. kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę su pareiškimu ir nurodė, kad LŽP Klaipėdos skyriaus tarybos daugumos nutarimu atsisako į skyriaus balansą 1997-09-18 perduotos būstinės, esančios (duomenys neskelbtini). Argumentavo, jog nors Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Teisės skyrius savo rašte dėl duomenų pateikimo pažymi, kad panaudos sutartį LŽP Klaipėdos skyrius su LŽTSS pasirašė po patalpų atsisakymo, t. y. 2002-12-31 (1 tomas, b. l. 58), tačiau iš negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), perdavimo–priėmimo akto matyti, kad patalpos Klaipėdos miesto savivaldybei, atstovaujamai Klaipėdos miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėjo, perduotos tik 2003-03-04 (1 tomas, b. l. 61). Patalpų perdavimo–priėmimo akte buvo nurodyta, kad jomis pagal 2002-12-30 panaudos sutartį, sudarytą LŽP Klaipėdos skyriaus su LŽTSS Klaipėdos filialu, naudojasi nurodytas filialas. Klaipėdos miesto savivaldybė, žinodama šį faktą, minėtas patalpas priėmė, jos atstovai pasirašė ant perdavimo ir priėmimo akto. Pažymėjo, kad perdavimo–priėmimo akte komisija siūlė spręsti klausimą dėl sudarytos panaudos sutarties teisėtumo, tačiau ieškovė teismui nepateikė įrodymų, kad šis klausimas būtų svarstytas ir panaudos sutartis pripažinta neteisėta. Kadangi patalpos iki jų perdavimo Klaipėdos miesto savivaldybei, t. y. iki 2003-03-04, buvo LŽP Klaipėdos skyriaus žinioje, todėl LŽP Klaipėdos skyriaus sudaryta 2002-12-31 panaudos sutartis su LŽTSS Klaipėdos filialu yra galiojanti. LŽP Klaipėdos skyriaus taryba dar 2002-02-01 leido laikinai atsakovei naudotis LŽP Klaipėdos skyriui priklausančiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 20,53 kv. m (1 tomas, b. l. 9), ir tik 2003-01-02 Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga ir SB „Minija“ sudarė sutartį dėl patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), naudojimo. Taigi, jau nuo 2002-02-01 SB „Minija“ panaudos sutarties pagrindu naudojasi minėtomis patalpomis. Abiejų sutarčių pagrindu atsakovė įsipareigojo mokėti 100 Lt mokestį patarnavimams padengti. Iš atsakovės byloje pateiktų kvitų ir sąskaitų kopijų nustatė, kad SB „Minija“ mokėjimo pavedimais mokėjo mokesčius pirmiausia LŽP Klaipėdos skyriui, o vėliau –LŽTSS Klaipėdos filialui (1 tomas, b. l. 148–186). Motyvavo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 str., kuris reglamentuoja, kad valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybines ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams. Be to, šis turtas panaudos pagrindais gali būti perduodamas vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir kitiems subjektams. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad perdavimo–priėmimo akte komisijos numatytas siūlymas spręsti klausimą dėl sudarytos panaudos sutarties teisėtumo būtų svarstytas ir panaudos sutartis buvo pripažinta neteisėta. Klaipėdos miesto savivaldybė priimdama patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), iš LŽP Klaipėdos skyriaus žinojo apie 2002-12-30 panaudos sutartį, sudarytą LŽP Klaipėdos skyriaus su LŽTSS Klaipėdos filialu, kad LŽTSS šiomis patalpomis naudojasi, tačiau nesiėmė jokių teisinių priemonių šiems santykiams sutvarkyti, nors Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 str. numatyta galimybė valstybės ir savivaldybių turtą perduoti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybines ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams. Rėmėsi įrodinėjimo pareigą reglamentuojančiomis normomis (CPK 178 str.). Nesutiko su ieškovės argumentais, kad tarp šalių nebuvo susiklostę faktiniai nuomos ar panaudos teisiniai santykiai, kadangi ieškovė nėra leidusi atsakovei naudotis negyvenamosiomis patalpomis. Padarė išvadą, kad ieškovei perėmus iš LŽP Klaipėdos skyriaus patalpas ir žinant, kad jomis panaudos teisėmis naudojasi kiti asmenys, jiems likus toliau tose patalpose, pagal faktines aplinkybes tarp patalpų savininko ir šių patalpų naudotojo atsirado panaudos teisiniai santykiai (CK 6.629 str. 1 d.). Vadovavosi CK 6.643 str. 1 d., argumentavo, jog tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti. Taigi LŽP Klaipėdos skyriui panaudos sutartimis patalpas perdavus naudotis tiek LŽTSS, tiek SB „Minija“, joms perėjo visos teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą faktinę panaudos sutartį, nes savininko pasikeitimas nedaro jų neteisėtomis patalpų naudotojomis. Nurodė į kasacinio teismo išaiškinimą, jog gyvenamosios patalpos (analogiškai ir negyvenamosios) nuomos ir panaudos teisiniai santykiai pagal savo kilmę yra panašūs (giminingi), o nuomos ir panaudos sutarčių nutraukimo sąlygos iš esmės turi vienodus reikalavimus, kurių pagrindinė sąlyga, norint nutraukti neterminuotas nuomos ar panaudos sutartis, yra nuomotojo ar panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su nuomininku ar panaudos gavėju nutraukimą. Remiantis CK 6.642 str. 1 d., kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Byloje nustačius, kad tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos santykiai, ieškovė turi teisę sutartį nutraukti įstatymo nustatyta tvarka, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Remdamasis CPK 93 str. 1 d., bylos rašytiniais įrodymais, išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai nekonstatavo ir nemotyvavo, kokią daiktinę teisę į ginčo patalpas įgijo LŽP Klaipėdos skyrius Klaipėdos miesto valdybos 1997-07-10 sprendimo Nr. 395 ir 1997-09-18 priėmimo–perdavimo akto pagrindu ir kada pastaroji teisė pasibaigė. Ieškovės įsitikinimu, LŽP Klaipėdos skyrius nuo 1997-09-18 ginčo patalpas valdė panaudos pagrindais. Tokia išvada darytina iš tuo metu galiojusio Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo bei iš 1997-07-10 Klaipėdos miesto savivaldybės Klaipėdos miesto valdymo skyriaus priimto sprendimo Nr. 395 „Dėl negyvenamųjų patalpų perdavimo į Lietuvos žaliosios partijos Klaipėdos skyriaus balansą“. Pagal CK 1.80 str. 1 d. imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal CK 1.78 str. 5 d., niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Ieškovės įsitikinimu, sudarytos sutartys be savininko (patikėtinio) sutikimo yra niekinės ir negaliojančios nuo jų sudarymo momento. Kitoks aiškinimas reikštų, kad valstybės turto panaudos gavėjas turi teisę nesilaikydamas įstatymų reikalavimų ir pažeisdamas viešąjį interesą perleisti šį turtą kitiems asmenims ir net gauti iš jo naudos, nors tas turtas buvo perduotas neatlygintinai naudotis išimtinai panaudos gavėjui ir tik to panaudos gavėjo funkcijoms vykdyti.

LŽP Klaipėdos skyrius ginčo patalpų panaudos pagrindais negalėjo perduoti trečiajam asmeniui, nes nebuvo panaudos davėjas, t. y. nebuvo šių patalpų savininkas. Pagal CK nuostatas perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. Byloje nepateikta įrodymų, teisinių motyvų, kad LŽP Klaipėdos skyrius, gavęs patalpas partinei veiklai vykdyti, jas įgijo nuosavybės teise. Patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), apeliantė valdė, naudojo ir disponavo patikėjimo teise. Tai buvo valstybės turtas, kuris pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą buvo priskirtas savivaldybės nuosavybėn. Byloje pateikti įrodymai, kad valstybė šį turtą savivaldybei perdavė 2010-06-11 priėmimo–perdavimo aktu Nr. 1T-36. Taigi, šis turtas buvo priskirtas savivaldybės (apeliantės) nuosavybei ir tik ji galėjo šį turtą išnuomoti ar perleisti panaudai. Tiek pagal tuo metu galiojusio CK (redakcija, galiojusi nuo 2001-07-01 iki 2004-04-30) nuostatas, reglamentavusias panaudą, tiek pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2001-11-07 iki 2002-04-01) nuostatas, teik pagal Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto panaudos tvarką, patvirtintą 2002-11-28 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 281, panaudos gavėjas negalėjo gautų panaudos pagrindais patalpų perleisti naudotis ar subnuomoti tretiesiems asmenims. Panaudos gavėjas privalėjo naudoti jam perduotą daiktą tik pagal sutartyje numatytą paskirtį, t. y. partinei veiklai vykdyti. Pagal CK 6.637 str. 2 d. (redakcija, galiojusi nuo 2001-07-01 iki 2004-04-30), be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 str. 2 d., kai panaudos subjektas nutraukia veiklą, dėl kurios buvo sudaryta panaudos sutartis ir kurioje jis naudojosi valstybės ar savivaldybės turtu, panaudos sutartis pasibaigia. Vadinasi, LŽP Klaipėdos skyriui 2002-12-30 pareiškimu atsisakius į skyriaus balansą perduotų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ir pranešus apie tai, kad skyriaus veikla nutraukta, panaudos sutartis baigėsi. Patalpos turėjo būti perduotos atlaisvintos. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai ir nevisapusiškai įvertino teisinį reglamentavimą šiuo klausimu ir neįsigilino į bylos aplinkybės.

Nesutinka su teismo išvada, kad 2002-12-31 panaudos sutartis, sudaryta su LŽTSS, tebėra galiojanti. Šį sutartis yra niekinė, teismas tai tūrėtų pripažinti ex fficio. Remiasi CK 1.78 str. 1 ir 3 d. ir teigia, kad niekiniai yra tokie sandoriai, kurie pažeidžia teisės normų reikalavimus. Kitaip tariant, tokius sandorius draudžia įstatymai, todėl laikytina tokių sandorių apskritai nesant ir, nors šalys niekinį sandorį, sudaromą raštu, gali pasirašyti, t. y. jo sudarymą patvirtinti savo parašu, bet teisinės reikšmės toks šalių patvirtinimas neturi. Ieškovė teismo posėdžio metu laikėsi pozicijos, kad tiek 2002-02-01 sutartis dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), su SB „Minija“, tiek 2002-12-31 panaudos sutartis su Lietuvos žmogaus stebėtojų sąjunga yra niekinės. LŽP Klaipėdos skyrius nebuvo ir negalėjo būti panaudos davėjas (nebuvo patalpų savininkas), nei SB „Minija“, nei LŽTSS negalėjo būti panaudos gavėjos. Savivaldybei nuosavybės teise priskirtas turtas negalėjo būti subnuomojamas ar perleidžiamas tretiesiems asmenims, nesant rašytinio savivaldybės pritarimo. Savivaldybei nuosavybės teise priskirtos patalpos galėjo būti perduotos tik griežtai laikantis įstatymų ir tik tam tikriems subjektams tam tikrai veiklai vykdyti. Byloje pateikti įrodymai, kad LŽTSS dar 2006-01-05 teikė Klaipėdos miesto savivaldybei raštą Nr. 06-01-01 ir pripažino, kad patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), naudojasi be sutartinių nuomos pagrindų. Teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nepasisakė dėl šių aplinkybių, netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias Valstybės ir savivaldybių turto panaudą, todėl padarė klaidingą išvadą, kad 2002-12-31 panaudos sutartis tarp LŽP Klaipėdos skyriaus ir LŽTSS tebėra galiojanti.

Šalies argumentai

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad perėmus iš LŽP Klaipėdos skyriaus patalpas, žinant, kad jomis panaudos teisėmis naudojasi kiti asmenys, ir jiems likus toliau tose patalpose, pagal faktines aplinkybes tarp patalpų savininko ir šių patalpų naudotojo atsirado panaudos teisiniai santykiai (CK 6.629 str. l d.). Teismas nurodė, kad CK 6.643 str. 1 d. nustatyta, kad panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti ar perduoti atlygintinai naudotis trečiajam asmeniui. Tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties naudojimo metu žinojo arba turėjo žinoti. LŽP Klaipėdos skyriui panaudos sutartimis patalpas perdavus naudotis tiek LŽTSS, tiek SB „Minija“, joms perėjo visos teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą faktinę panaudos sutartį, nes savininko pasikeitimas nedaro jų neteisėtomis naudotojomis. Argumentuoja, jog LŽP Klaipėdos skyrius niekada nebuvo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas, taigi jis negalėjo būti panaudos davėjas. Nors ir sudarė anksčiau minėtas panaudos sutartis tiek su SB „Minija“, tiek su LŽTSS, tačiau tos sutartys nebuvo įregistruotos viešajame registre, apie tokias sutartis nebuvo informuota savivaldybė. Apie tai, kad šiomis patalpomis naudojasi SB „Minija“, neužsiminta ir 2003-03-04 negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo akte. Apeliantė apie tai, kad šiose patalpose veikia SB „Minija“, sužinojo tik 2011-11-08 iš antstolės A. R. Ž. iškeldinimo protokole užfiksuotų aplinkybių. Išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko nepagrįstu ir neteisėtu, todėl naikintinu.

Atsiliepimas

Atsakovė SB „Minija“ atsiliepimu su ieškovės apeliacinius skundu nesutinka. Visiškai sutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis, įrodymų vertinimu. Argumentuoja, jog ieškovė nei patalpų „perėmimo“ iš LŽP Klaipėdos skyriaus metu, nei vėliau beveik 10 metų tokiam ginčo patalpų naudojimui neprieštaravo, todėl sutinka su teismo išvada, jog tarp šalių faktiškai buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai. 2003-03-04 ginčo patalpų perdavimo ir priėmimo akte buvo nurodytas siūlymas savivaldybės komisijai spręsti klausimą dėl sudarytos panaudos sutarties teisėtumo, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog šis klausimas buvo svarstytas ir būtų atlikti veiksmai dėl panaudos sutarties panaikinimo, nutraukimo ar patalpomis besinaudojančių subjektų iškeldinimo. Ieškovės argumentus dėl LŽP Klaipėdos skyriaus pareigos atlaisvinti patalpas, skyriui 2002-12-30 pareiškus, jog skyriaus veikla nutraukta, panaudos sutartis baigėsi, vertina kaip deklaratyvius ir prieštaraujančius ieškovės elgesiui. Ieškovė ilgą laiką net nebandė tvarkyti savo turto, o atsakovė sąžiningai vykdė savo įsipareigojimus. Prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Trečiasis asmuo LŽTSS atsiliepimu su ieškovės apeliacinius skundu nesutinka, skundžiamą sprendimą prašo palikti nepakeistą. Teigia, kad teismas priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą. Dėl nusikalstamų ieškovės veiksmų ginčo situacijoje prašo priimti atskirąją nutartį ir kreiptis į prokurorą. Nurodo, jog ieškovė nuslėpė aplinkybę, jog 2002-12-31 patalpos perduotos naudotis LŽTSS trišalės sutarties pagrindu, t. y. dalyvaujant Klaipėdos miesto savivaldybei, LŽP Klaipėdos skyriui ir LŽTSS. LŽTSS buvo duotas sutikimas naudotis patalpomis be apribojimų. Aplinkybę, jog patalpos buvo subnuomotos SB „Minija“ ieškovė žinojo. Savivaldybė buvo oficialiai pasiūliusi LŽTSS nuosavybės teisėmis perimti patalpas, tačiau tam sutrukdė ieškovės biurokratinis neveikimas ir brutalus LŽTSS persekiojimas, kuris tęsiasi nuo 2003 m. iki šiol. Ginčo patalpos neturėjo savininko, o savivaldybė suklastoto 2010-06-11 perdavimo–priėmimo akto Nr. 1T-36 pagrindu jas neteisėtai perėmė nuosavybėn.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje keliamas reikalavimas dėl atsakovės iškeldinimo iš negyvenamosios patalpos – administracinės patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi ieškovė negali naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu dėl to, kad atsakovė juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo.

Byloje esantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovei Klaipėdos miesto savivaldybei nuo 2010-06-30 nuosavybės teise, priklauso negyvenamosios patalpos – administracinės patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 20,53 kv. m, Registro duomenimis, nuosavybės teisės pagrindas – 2010-06-11 priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1T-36, anksčiau valdymo teisė išviešinta nebuvo (t. 2, b. l. 88).

Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybė Klaipėdos miesto valdybos 1997-07-10 sprendimu Nr. 395 iš savivaldybės balanso į Lietuvos žaliosios partijos Klaipėdos skyriaus balansą perdavė negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), partinei veiklai vykdyti. Priėmimo–perdavimo aktas su partija pasirašytas 1997-09-18 (t. 1, b. l. 66, 67). LŽP Klaipėdos skyrius 2002-02-01 sudarė sutartį su atsakove SB „Minija“, kuria leido bendrijai laikinai naudotis LŽP Klaipėdos skyriui priklausančiomis ginčo patalpomis (t. 1, b. l. 9). LŽP Klaipėdos skyrius 2002-12-30 su raštišku pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę, juo atsisakė į skyriaus balansą 1997-09-18 perduotos būstinės – ginčo patalpų (t. 1, b. l. 65). 2002-12-31 LŽP Klaipėdos skyrius sudarė panaudos sutartį su LŽTSS, ja leido laikinai ir neatlygintinai naudotis ginčo patalpomis (t. 1, b. l. 64). 2003-02-12 LŽP Klaipėdos skyrius su LŽTSS sudarė sutartį, ja LPŽ Klaipėdos skyrius perdavė ginčo patalpose esantį turtą Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungai (t. 1, b. l. 63). 2003-02-17 raštu Klaipėdos miesto savivaldybė, atsakydama į 2002-12-30 LŽP Klaipėdos skyriaus pareiškimą dėl būstinės atsisakymo, sutiko priimti ginčo patalpas (t. 1 b. l. 62). 2003-03-04 Klaipėdos miesto savivaldybė ir LŽP Klaipėdos skyrius, atstovaujamas LŽP Klaipėdos skyriaus pirmininkės V. R., pasirašė ginčo patalpų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame inter alia nurodyta, jog: LŽP Klaipėdos skyrius perduoda patalpas, kurias pagal 2012-12-30 panaudos sutartį jis yra perdavęs LŽTSS Klaipėdos filialui; patalpų raktai nepriimti, nes patalpas pagal panaudos sutartį naudoja LŽTSS: komisijai siūloma spręsti dėl sudarytos panaudos sutarties teisėtumo (t. 1, b. l. 61). 2004-09-14 LŽP Klaipėdos skyrius atsakydamas į savivaldybės 2004-09-07 raštą Nr. 26–353 pranešė, kad (ginčo patalpas) yra grąžinęs savivaldybei remdamasis 2002-12-30 pareiškimu, jog patalpomis panaudos pagrindais naudojasi LŽTSS (t. 1, b. l. 60). 2010-06-11 perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1T-36 patalpos perduotos Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn (t. 1, b. l. 141). 2011-11-08 vykdant vykdomąją bylą Nr. 75-00742/11 antstolės A. R. Ž. iškeldinimo protokole užfiksuota, kad ginčo administracinėse patalpose veikia ir SB „Minija“ (žr. pridėtą Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-14820-618/2012, b. l. 8).

Išsamiai išanalizavusi ir įvertinusi faktines ginčo situacijos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš esmės liko neatskleisti faktiniai ir teisiniai aspektai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadą, kad ieškovei perimant iš LŽP Klaipėdos skyriaus patalpas ir žinant, kad jomis panaudos teisėmis naudojasi kiti asmenys – LŽTSS ir LŽTSS, likę patalpose, pagal faktines aplinkybes tarp patalpų savininkės (ieškovės) ir šių patalpų naudotojos (LŽTSS) atsirado panaudos teisiniai santykiai.

Akcentuotina, jog byloje nėra įrodymu, kokiu pagrindu ieškovė valdė ginčo turtą iki nuosavybės teisės išviešinimo 2010-06-30. Pažymėtina, kad savivaldybė turi savarankišką teisę valdyti, naudotis ir disponuoti tik savivaldybei nuosavybės teise priklausančia žeme ir kitu turtu. Savivaldybė taip pat gali įgyvendinti valstybinę (valstybės perduotą) funkciją savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 3 p. ir 7 str. 10 p.). Klaipėdos miesto savivaldybė Klaipėdos miesto valdybos 1997-07-10 sprendimu Nr. 395 iš savivaldybės balanso į Lietuvos žaliosios partijos Klaipėdos skyriaus balansą perdavė negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), partinei veiklai vykdyti. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad savivaldybių turimas turtas yra priskiriamas prie viešosios nuosavybės teisės objektų, todėl savivaldybių sudaryti sandoriai negali prieštarauti jų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Švenčionių rajono savivaldybės taryba v. AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“; bylos Nr.3K-3-579/2000). Valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto, tiek ir į jo objekto specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės ar savivaldybės turto disponavimu, turi būti taikomos ir specialiosios teisės normos. CK 2.81 str. 1 d. nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Savivaldybės yra viešieji juridiniai asmenys, jų institucijų kompetenciją reglamentuoja Vietos savivaldos įstatymas, t. y. viešosios teisės normos. Šio įstatymo 16 str. 26 p. savivaldybės kompetencijai priskirta sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai ji nustatyta įstatymuose. Savivaldybei priklausančio turto perdavimą panaudos pagrindu detalizuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad sprendimą dėl savivaldybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad savivaldybės konkliudentinių veiksmų pagrindu (žinojo, jog patalpos panaudos sutarties pagrindu LŽP Klaipėdos skyriaus perleistos LŽTSS) tarp ginčo šalių atsirado panaudos teisiniai santykiai (CK 1.71 str. 1 d.). Taigi, teismas konstatavo panaudos faktinių santykių buvimą, tačiau neanalizavo faktinių bylos aplinkybių pagal specialų teisinį reglamentavimą, kurį lemia viena iš sandorio šalių – Klaipėdos miesto savivaldybė kaip viešasis juridinis asmuo, nevertino šiuo aspektu byloje esančių įrodymų bei iš esmės nenustatė, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė perleido ginčo patalpas LŽP Klaipėdos skyriui. Šiai aplinkybei nustatyti ir įvertinti reikia analizuoti minėtų Klaipėdos miesto valdybos 1997-07-10 sprendimo Nr. 395, 1997-09-18 bei 2013-03-04 ginčo patalpų perdavimo ir priėmimo aktų turinį, sistemiškai aiškinti Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 1995-07-05 iki 1998-06-03) 11 str. 2 d. (Politinės partijos ir politinės organizacijos turi teisę naudotis pastatais ir kitokiu turtu pagal panaudos nuomos sutartis su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, įmonėmis ir piliečiais) ir įstatymų taikymą nustatančius teisės aktus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-08-01 nutarimu Nr. 1063 „Dėl politinių partijų ir politinių organizacijų nuomojamų (ar kitaip teisėtu pagrindu naudojamų) valstybinio reguliavimo sričiai priklausančių patalpų sąrašo patvirtinimo“ (1995-11-24 Vyriausybės nutarimo Nr. 1489 redakcijoje) nustatyta, kad ginčo patalpos priklauso valstybinio reguliavimo sričiai ir yra nuomojamos (ar kitaip teisėtu pagrindu naudojamos) Lietuvos žaliosios partijos (žr. nutarimo 1 p. patvirtintą sąrašą). Pastebėtina, kad pagal galiojusį teisinį reguliavimą savivaldybė galėjo išnuomoti kitu pagrindu partijos jau valdomas patalpas ir / arba išnuomoti naujas su įsipareigojimu patalpas išsipirkti per vieną mėnesį, taigi, turėjo būti sudaryta ankščiau paminėto nutarimo 2 p. ir priede nurodyta sutartis. Apskritai tokios sutartis buvo sudarinėjamos turint tikslą suteiktas patalpas išsipirkti ir valdyti nuosavybės teise, nes Vyriausybės nutarimas priimtas vykdant Lietuvos Respublikos Seimo 1995-06-01 nutarimą Nr. I-915 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 21 straipsnio įgyvendinimo“. Į bylą nuomojamų patalpų perdavimo politinei partijai (politinei organizacijai) sutartis nepateikta, taigi teismas, nustatydamas Lietuvos žaliosios partijos daiktines teises, tarp jų ir patalpų nuomos (panaudos) sutarčių sudarymo teisę, kolegijos nuomone, turėtų vertinti pateiktą 1997-09-18 perdavimo-priėmimo aktą ir kitus byloje sudarytus sandorius pagal valdymo atsiradimo pagrindą ir sutarčių aiškinimo taisykles.

Teismas neanalizavo įstatymų normų reikalavimų, keliamų tokio pobūdžio sandoriams, nenustatė tikrojo sandorio pobūdžio, turinio, pagal kuriuos turėjo būti sprendžiama, ar sudaryti sandoriai atitiko įstatymo reikalavimus, ar neprieštaravo imperatyviosioms įstatymų normoms, ar nebuvo pagrindo pripažinti tokius sandorius niekiniais, ar ieškovė turėjo juos ginčyti bendra tvarka pareikšdama atitinkamus reikalavimus. Teismas nevertino, ar LŽP Klaipėdos skyrius sudarytos panaudos (nuomos) sutartys galėjo sukurti kokias nors prievoles viešajam juridiniam asmeniui (CK 2.81, 2.84 str.). Be to, akcentuotina, jog LŽP byloje net nedalyvauja (nėra bylos proceso dalyvis), tačiau būtent LŽP vaidmuo byloje neabejotinai svarbus nustatant teisinę reikšmę byloje turinčius faktus (gauti įrodymus, jei tokių LŽP turi ir (ar) žino, kur jie yra, ir pan.), t. y. ar LŽP Klaipėdos skyrius sudarydamas panaudos sutartis tiek su LŽTSS, tiek 2003-01-02 su SB „Minija“, veikė teisėtai ir tinkamai išnagrinėti ginčą dėl daikto valdymo, šalis siejamus santykius ir nustatyti jų nutraukimo tvarką. Be to, apeliantė akcentuoja, kad LŽP neįvykdė savo prievolės perduoti atlaisvintas patalpas, taigi, kolegijos vertinimu, bylos išsprendimas gali turėti įtakos jos teisėms arba pareigoms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 str.), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir yra pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje V. D. v. V. U., V. U., I., Ž., V., Ž., A. D., bylos Nr. 3K-3-527/2010.).

Atsižvelgdama į išdėstytų faktinių ir teisinių aspektų visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, be to, įstatymas nenumato, kad apeliacinės instancijos teisme byla gali būti išnagrinėta patraukus dalyvauti byloje pirmos instancijos teisme nedalyvavusį asmenį – Lietuvos žaliąją partiją, kodas 190650657, Pylimo g. 38, Vilnius. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 4 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, nesprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, paliekant jį spręsti bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė Irma ČuchrajKolegijos teisėjai Jolanta GailevičienėAlvydas Žerlauskas