- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-26
- Bylos Nr.
- 2S-315-115/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16042-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- UAB „Energo development“
- Ieškovas
- BUAB „Renginių marketingo agentūra“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Auruškevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo UAB „Energo development“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nutarties, kuria teismas tenkino ieškovo BUAB „Renginių marketingo agentūra“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Renginių marketingo agentūra“ prašė pripažinti ieškovo ir atsakovų UAB „Energo development“ bei UAB „Ramūno Marcinkaus agentūra“ sudarytą teisių ir pareigų perleidimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją; priteisti iš atsakovo UAB „Energo development“ 53100 Lt skolos. Reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Energo development“ turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų areštą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartimi nutarė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 53100 Lt dydžio skolą yra turtinio pobūdžio, suma yra didelė, todėl laikytina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Energo development“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Ieškovas kartu su ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių restitucijos taikymo bei 51300 Lt priteisimo galimybę šioje byloje. Ieškovas nenurodė, ar aiškinosi, ar 51300 Lt jau yra sumokėti atsakovui UAB „Ramūno Marcinkaus agentūra“. Su atskiruoju skundu yra pateikiamas mokėjimo nurodymas, patvirtinantis, kad jau 2009 m. sausio 30 d. 51300 Lt buvo sumokėti atsakovui UAB „Ramūno Marcinkaus agentūra“.
2. Be to, ieškovas ieškinyje nepagrindė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu atsakovui priklauso 2 stovėjimo aikštelės, kurių vidutinė rinkos vertė yra 861000 Lt, o nuo 2011 m. sausio 27 d. atsakovas šiose aikštelės teikia automobilių parkavimo už atlygį paslaugas. Taigi pareikšto ieškinio suma šiuo atveju nėra didelė.
3. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Vien ieškinio suma ir įrodymų neturėjimas apie atsakovo turtinę padėtį nesudaro pagrindo daryti išvados, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar taptų negalimas. Teismas nepagrįstai nepasinaudojo CPK 147 str. 1 d. numatyta galimybe apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, pastarajam sudarant galimybę pateikti argumentus, paneigiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Renginių marketingo agentūra“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundo netenkinti. Paaiškina, kad prašo pripažinti negaliojančia teisių ir pareigų perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų, to pasekoje turės būti taikoma restitucija – atsakovui UAB „Energo development“ priteistina 53100 Lt suma iš atsakovo UAB „Ramūno Marcinkaus agentūra“, o ieškovui grąžinama reikalavimo teisė 53100 Lt sumai į atsakovą UAB „Energo development“. Atsakovo nurodoma turimo nekilnojamojo turto vertė neatitinka tikrosios jų rinkos vertės. Dėl žemės sklypo, ant kurio stovi atsakovo minimos parkavimo aikštelės, vyksta teisminiai ginčai ir teismas yra uždraudęs atsakovui vykdyti bet kokius statybos darbus minėtuose objektuose. Be to, atsakovas nepateikia jokių duomenų, kiek pajamų jis gauna iš parkavimo paslaugų teikimo. Pažymėtina, kad atsakovui teismas neapribojo teisės mokėti darbo užmokestį darbuotojams, atlikti privalomuosius mokėjimus VMI, VSDFV. Be to, aplinkybė, kad atsakovas turi nekilnojamojo turto, tik dar labiau leis įgyvendinti šalių interesų pusiausvyros principus, nes bus galimybė areštuoti būtent nekilnojamąjį turtą, o ne pinigines lėšas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojmo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacijos nagrinėjimo objektą aptariamu atveju sudaro patikrinimas, ar yra visos būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nagrinėjamoje civilinėje byloje.
Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu busimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d. ir 145 str. 2 d.). Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2779/2011).
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009).
Iš ieškovo pareikšto reikalavimo matyti, jog jį patenkinus visa apimtimi, t.y. teismui pripažinus ieškovo ir atsakovų 2008 m. gruodžio 29 d. sudarytą teisių ir pareigų perleidimo sutartį negaliojančia ab initio, bus taikoma restitucija ieškovui priteisiant iš atsakovo UAB „Energo development“ 53100 Lt, o pastarajam tokio pačio dydžio sumą iš atsakovo UAB „Ramūno Marcinkaus agentūra“. Taigi mokėjimo atsakovui UAB „Ramūno Marcinkaus agentūra“ atlikimas ginčo sumai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui reikšmės neturi, kadangi ieškovo reiškiamas materialinis reikalavimas yra nukreiptas tiesiogiai į atsakovą UAB „Energo development“. Teismas, priimdamas procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo, ginčo nesprendžia iš esmės, tačiau pareikštus reikalavimus vertina prima facie. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovo pareikšti reikalavimai ir pateikti įrodymai pagrįstai apylinkės teismo buvo įvertinti kaip prima facie pagrindžiantys galimybę priimti ieškovui palankų sprendimą.
Ieškinio sumos dydis, kaip pagrįsta grėsmė teismo sprendimo neįvykdomumui, yra vertinamojo pobūdžio kategorija, išimtinai priklausanti nuo atsakovo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinuosius turtinio pobūdžio suvaržymus, finansinės padėties. Iš atsakovo UAB „Energo development“ su atskiruoju skundu pateiktų duomenų aišku tik tai, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso dvi stovėjimo aikštelės. Nei įmonės turto balanso, nei pelno (nuostolių) ataskaitos, ar kitų dokumentų, galinčių patvirtinti atsakovo UAB „Energo development“ pajamų ir sąnaudų srautus, su atskiruoju skundu nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į tai, jog iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog atsakovo UAB „Energo development“ pagrindinę nuosavybės teise turimo turto dalį sudaro nekilnojamasis turtas, laikytina, kad nors pagal VĮ „Registrų centro“ masinio vertinimo metu indeksuotą turto vertę pareikšto reikalavimo suma yra santykinai maža, tačiau atsakovo galimybė turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims, ar kitaip apsunkinti išieškojimą iš tokio turto iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje, apylinkės teismui buvo pagrįstas juridinis pagrindas taikyti konservacinio tipo laikinąją apsaugos priemonę. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia nei ekonomiškumo, nei šalių interesų pusiausvyros principų, kadangi pirmoje eilėje areštuojamas atsakovo UAB „Energo development“ nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas pareikšto reikalavimo sumai.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu, atsakovo manymu, pritaikyti ribojimai gali sukelti jam nuostolių, jis įstatymo nustatyta tvarka, pagrindęs įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, gali kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str. 1 d.). Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, atsakovas taip pat galėtų reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl ieškovo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 str. 2 d.).
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.