Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Plastima“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, civilinėje byloje Nr. e2-2252-577/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Plastima“ ieškinį atsakovams Rusijos Federacijos taupomajam bankui OAO „Sberbank Rossii“ ir akcinei bendrovei SEB bankui dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismui, kuomet vienas iš atsakovų yra Rusijos Federacijos juridinis asmuo (taupomasis bankas).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškinys buvo pareikštas ne vienam atsakovui, kuris yra Rusijos Federacijoje įsteigtas juridinis asmuo. Jis pareikštas dviem atsakovams, vienas kurių yra Rusijos, o kitas – Lietuvos bendrovė. Be to, ieškinys pareikštas, siekiant solidarios šių atsakovų atsakomybės taikymo dėl apelianto patirtos žalos atlyginimo. Tuo tarpu Tarptautinėje sutartyje, jos nuostatose tokio pobūdžio atvejai (kai reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pareiškiamas dviem skirtingose valstybėse reziduojantiems solidariems atsakovams) nėra aptariami ir (ar) reguliuojami apskritai. Teismas šioje situacijose privalo atsižvelgti ir į apelianto statusą bei jo interesus. Todėl objektyviai Tarptautine sutartimi negali būti vadovaujamasi sprendžiant dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumo.Teismas, spręsdamas dėl ginčo teismingumo, turėjo vadovautis CPK LIX skyriaus nuostatomis, reguliuojančiomis tarptautinį civilinį procesą ginčams su užsienio elementu, bei jų išaiškinimais teisės doktrinoje ir Lietuvos teismų praktikoje. CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra tiesiogiai pripažįstama, kad būtent Lietuvos teismų jurisdikcijai yra priskiriamos bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Piniginė prievolė turi būti vykdoma kreditoriaus gyvenamoje ar verslo vietoje (CK 6.52 str. 2 d). Kreditoriaus (apelianto) buveinės vieta yra Lietuvoje, dėl ko čia ir turi būti vykdoma atsakovo Sberbank prievolė atlyginti žalą.CPK 24 straipsnyje nustatytas bylų priskyrimo teismui prioriteto principas, pagal kurį būtent Lietuvos teismams teikiamas prioritetas nagrinėti tarpusavyje susijusius reikalavimus, iš kurių nors vienas yra priskirtinas nagrinėti teismui. Tarptautinės sutarties nuostatos konkrečiai nereglamentuoja atvejų, kaip turėtų būti nustatomas teismingumas, kai byloje keliems atsakovams pareikšti solidarūs reikalavimai, o šie atsakovai reziduoja skirtingose valstybėse. Todėl, remiantis šia CPK nuostata bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovo AB SEB banko buveinė yra Lietuvos Respublikoje, abiem atsakovams pateiktas ieškinys pagal CPK įtvirtintą bylų priskyrimo teismui prioriteto principą teismingas Lietuvos teismams. Atsakovams AB SEB bankui ir Sberbank pareikšti reikalavimai dėl žalos atlyginimo turi būti nagrinėjami kartu vienoje civilinėje byloje, ką patvirtina tiek bylos faktinės aplinkybės, tiek teismų praktika, pagal kurią prioritetas yra teikiamas bylų sujungimui, o ne ginčo išskaidymui. Kelių procesų sujungimas į vieną reiškia proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą. Apelianto abiem atsakovams pareikštus reikalavimus yra būtina nagrinėti vienoje byloje, o ne išskirti į atskiras bylas, juolab, kad abiejų šių atsakovų atsakomybė už apeliantui sukeltą žalą yra solidari.Sprendžiant dėl bylos teismingumo Lietuvos teismams, būtina įvertinti aplinkybes, patvirtinančias bylos sąsajumą su konkrečia valstybe. Ieškinio pagrindu pradėta byla yra labiau susijusi su Lietuvos Respublika, o ne Rusijos Federacija. Dauguma ginčo šalių – apeliantas ir atsakovas AB SEB bankas – yra Lietuvos subjektai. Apeliantui žalą sukėlė būtent Lietuvoje atlikti veiksmai – tik čia apeliantui buvo išduota ir pateikta (o ne tik parengta ir išsiųsta per SWIFT sistemą) atsakovo Sberbank garantija. Lietuvoje vykdyta prievolė, kurios įvykdymą užtikrino (turėjo užtikrinti) garantija. Atitinkamai, apeliantas žalą patyrė Lietuvoje. Atsakovo AB SEB banko veiksmai, sukėlę žalą apeliantui, buvo atlikti išimtinai Lietuvoje. Visos Rusijos Federacijoje įvykusios faktinės aplinkybės jau yra nustatytos ir kartu su šalių paruošiamaisiais procesiniais dokumentais byloje yra pateikti visi įrodymai, susiję su šiomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl jokių įrodymų rinkti Rusijos Federacijoje ar atlikti kitų veiksmų, susijusių su šioje valstybėje įvykusiomis faktinėmis aplinkybėmis, jau nebereikia. Atsakovai Sberbank ir AB SEB bankas vienas kitam prieštarauja dėl to, kuris iš jų apelianto atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą. Todėl šias aplinkybes bei apelianto pareikštus reikalavimus turi bendrai nagrinėti ir kvalifikuoti vienas teismas. Rusijos Federacijos teismuose tai nebūtų įmanoma, kadangi byla prieš atsakovą AB SEB bankas būtų neteisminga Rusijos teismams.Tai, kad byla gali būti priskirta kitos valstybės teismo kompetencijai, nepaneigia užsienio sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Europos Sąjungos valstybėje. Atsakovas Sberbank yra didžiausias Rusijos Federacijoje veikiantis bankas, kuris turi padalinių ir turto kitose valstybėse narėse, įskaitant ir Europos Sąjungos valstybes nares. Todėl apeliantas, teismui tenkinus ieškinį, galėtų rinktis kurioje valstybėje (Rusijos Federacijoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje) siekti šio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti šį sprendimą. Be to, apeliantas pareiškė solidarų reikalavimą tiek Sberbank, tiek AB SEB bankui ir galėtų rinktis į kurį iš solidariai už žalą atsakingų asmenų kreiptis dėl jo patirtos ir teismo priteistos žalos atlyginimo. Todėl tai, ar Lietuvos teismo sprendimas turėtų būti vykdomas Rusijos Federacijoje, yra neaktualu.

Vienas iš atsakovų pagal ieškinį yra Rusijos Federacijos juridinis asmuo, neturintis Lietuvos Respublikos teritorijoje nei valdymo įstaigos, nei atstovybės, nei filialo. Veiksmai, tapę pagrindu reikalauti atlyginti žalą (t. y. suklastota banko garantija buvo išduota Rusijos Federacijoje), įvyko Rusijos Federacijoje. Todėl teismas tinkamai aiškino ir taikė Tarptautinės sutarties bei CPK nuostatas ir pagrįstai bei teisingai nusprendė, kad apelianto reikalavimai nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams.Apeliantas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kadangi reikšdamas nepagrįstus reikalavimus atsakovui AB SEB bankas ir siekdamas patraukti atsakovą Sberbank kaip solidariai atsakingą asmenį, bando apeiti Tarptautine sutartimi nustatytą teisinį reguliavimą ir tokiu būdu dirbtinai sudaryti pagrindą ieškinio nagrinėjimui Lietuvos Respublikos teismuose. Apeliantas ieškinį atsakovui AB SEB bankas pareiškė po to, kai buvo praleisti ieškinio senaties terminai ir tik po to, kai Rusijos Federacijos teismas atmetė apelianto ieškinį dėl to paties dalyko. Jis nenurodo jokio konkretaus teisinio pagrindo (jokios sutarties nuostatos ar teisės akto normos), iš kurio tariamai kyla atsakovo AB SEB bankas atsakomybė, iš aptakios ir nekonkrečios apelianto argumentacijos nėra aišku, iš kokios - deliktinės ar sutartinės atsakomybės - jis kelia reikalavimus AB SEB bankas. Atsakovų nesiejo bendri veiksmai, AB SEB bankas nežinojo apie sukėlusių žalą veiksmų neteisėtumą. Paties apelianto pozicija dėl solidariosios atsakomybės taikymo yra nenuosekli. Ieškinio pateikimas ženkliai praleidus senaties terminą (atitinkamai, trejus ir vienerius metus, priklausomai nuo ieškinio pagrindo) ir tarpusavyje nesusijusių ieškinio reikalavimų skirtingiems atsakovams pateikimas viename ieškinyje rodo, kad AB SEB bankas į nagrinėjamą bylą buvo įtrauktas ne siekiant prisiteisti žalos atlyginimą (nes nėra AB SEB bankas kaltės) ir tokios galimybės, ženkliai praleidus senaties terminą, nebuvo net teoriškai, o tik, prieštaraujant CPK 782 straipsnio ir Tarptautinės sutarties nuostatoms, siekiant sukurti pagrindą bylos nagrinėjimui apeliantui palankesnėje jurisdikcijoje Lietuvoje.

Apeliantas nesąžiningai siekia pasinaudoti Lietuvos teismų sistema. Teismai pirmiausia turi remtis tarptautinių sutarčių nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija yra sudariusi Tarptautinę sutartį, teismas pagrįstai vadovavosi Tarptautinės sutarties nuostatomis, kuriose imperatyviai numatyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas, tapęs pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Veiksmas, tapęs pagrindu reikalauti atlyginti žalą, įvyko Rusijos Federacijoje, pačioje suklastotoje banko garantijoje nurodyta, kad jos išdavimo vieta yra Rusijos Federacija.Apelianto deklaratyvūs teiginiai nepagrindžia, kad atsakovai Sberbank ir AB SEB bankas už neva sukeltą žalą atsako solidariai. Žala nėra kildinama iš bendrų atsakovų veiksmų, todėl atsakovų negali sieti solidarioji atsakomybe.Byla yra glaudžiai susijusi su Rusijos Federacija, didžioji dalis bylai reikšmingų įrodymų yra Rusijos Federacijoje ir rusų kalba, praktiškai visi liudytojai yra Rusijos Federacijoje (tame tarpe Klepikovas ir Poltavskis, asmenys tiesiogiai sukėlę žalą).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apelianto ieškinys, pareikštas atsakovams Sberbank ir AB SEB bankas, paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Teismas, nagrinėdamas bylą su tarptautiniu elementu, privalo ex officio tikrinti, ar byla jam yra teisminga (CPK 782 str.). Prireikus teismas turi pareikalauti iš ieškovo (pareiškėjo) pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis pagrįstai kreipiasi į Lietuvos, o ne į užsienio valstybės teismus. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos Lietuvos vidaus teisėje (CPK 780 str.). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumo klausimą. Dėl to teismo sprendime turi būti nurodyti motyvai ir atitinkamos teisės normos, kurių pagrindu byla su tarptautiniu elementu pripažintina teisminga Lietuvos teismui. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 str.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai išsprendė apelianto ieškinio atsakovui Sberbank teismingumo klausimą.

Apeliantas prašė solidariai iš atsakovų priteisti 7 369 406,71 Lt žalos atlyginimą. Iš ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių bei prie ieškinio pridėtų įrodymų nustatyta, kad apeliantui jo nurodomą žalą sukėlę veiksmai buvo atlikti Rusijos Federacijos teritorijoje (suklastotos banko garantijos išdavimo vietoje, kaip konstatuota Kaliningrado srities Gvardeisko rajono teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendyje) ir atskirojo skundo argumentai, kad garantija apeliantui tik tiesiogiai buvo išduota ir pateikta Lietuvoje, to nepaneigia. Atsakovo Sberbank buveinė yra Rusijos Federacijoje. Šis juridinis asmuo savo atstovybės ar filialo Lietuvos Respublikoje neturi.

Sprendžiant klausimą dėl jurisdikcijos taikymo yra aktualios Tarptautinėje sutartyje nustatytos teismingumo taisyklės (CPK 780 str.). Tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalis numato, kad susitarančiosios šalies teismai yra kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios susitariančiosios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė ar filialas. Byloje ir nėra ginčo, kad šiuo pagrindu Lietuvos teismų jurisdikcija nekonstatuotina. Tuo tarpu Tarptautinės sutarties specialiojoje teismingumą nustatančioje normoje („Žalos atlyginimas“), įtvirtintoje 40 straipsnio 1 punkte, yra nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. To paties straipsnio 3 punkte nustatyta, kad 1 punkte nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pagal Tarptautinės sutarties nuostatas reikalavimas, pareikštas dėl žalos, padarytos Rusijos Federacijoje įvykusiais veiksmais, atlyginimo Rusijos Federacijoje registruotam juridiniam asmeniui, kurio buveinė yra Rusijos Federacijoje ir kuris Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi valdymo įstaigos, atstovybės ar filialo, yra teismingas Rusijos Federacijos, o ne Lietuvos Respublikos teismams (Tarptautinės sutarties 21 str. 1 d., 40 str. 3 d., 780 str.).

Apelianto pasirinktas teisių gynimo būdas, ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškiant dviem solidariems (skolininkams), dėl reikalavimo solidarumo savaime negali paneigti pirmiau nurodytų Tarptautinėje sutartyje nustatytų teismingumo taisyklių bei CPK 780 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo, suteikiančio prioritetą Tarptautinės sutarties nuostatoms. Tarptautinė sutartis dėl šio aspekto išimčių teismingumui nenumato. Šiame kontekste pastebėtina, kad dėl pareigos solidarumo paneigus Tarptautinės sutarties nuostatų taikymą neatmestini galimi teikiančių ieškinius asmenų piktnaudžiavimo atvejai, kai tik dirbtiniu reikalavimo solidarumu būtų siekiama sau palankios jurisdikcijos. Taigi, nepaisant apelianto ieškinyje nurodyto atsakovus siejančių pareigų pobūdžio, šios bylos atveju, vertinant Tarptautinės sutarties nuostatų taikymą bei nustačius, kad reikalavimai atsakovui Rusijos Federacijos juridiniam asmeniui nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams, nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad skolininkų daugetą siejančios prievolės pobūdis (solidari prievolė) lemia Tarptautinės sutarties nuostatų nepaisymą ir visos bylos teismingumą Vilniaus apygardos teismui. Taip pat ir kiti apelianto nurodomi argumentai, susiję su nacionalinės materialinės ar procesinės teisės normų aiškinimu ir taikymu, nepaneigia būtent šios sutarties nuostatų taikymo sprendžiant dėl ginčo teismingumo.

Tačiau kaip minėta, ieškiniu civilinę atsakomybę buvo prašoma taikyti tiek atsakovui -Rusijos Federacijos juridiniam asmeniui, tiek ir Lietuvoje veikiančiam atsakovui AB SEB bankas, reikalaujant šių atsakovų solidariosios atsakomybės, ieškinys skundžiama nutartimi CPK 782 straipsnio pagrindu buvo paliktas nenagrinėtu abiejų atsakovų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad apelianto reikalavimai atsakovui AB SEB bankas palikti nenagrinėti nepagrįstai.

CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas inter alia reiškia ieškovo prerogatyvą pasirenkant, kam, kada, kokio pobūdžio ir dydžio ieškinį reikšti. Ieškovas turi teisę laisvai pasirinkti atsakovu bet kurį procesinį teisnumą ir veiksnumą turintį asmenį (CPK 111 str. 2 d. 2 p.), o teismas pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijoje negali spręsti ir vertinti pareikšto ieškinio teisėtumo ir pagrįstumo. Pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijoje teismas neturi įgaliojimų nagrinėti bylos iš esmės, t. y. teismas nesprendžia, ar asmuo turi reikalavimo teisę, ar ją nukreipia tinkamam/tinkamiems atsakovui/atsakovams, jų atsakomybės pobūdžio ir rūšies, kitų materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių, susijusių su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, įrodymų pakankamumu, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.

Nustačius, jog reikalavimai atsakovui Sberbank nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams, atsižvelgiant į aptartą teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykį, lemiantį, kad pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje teismas materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių, susijusių su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, neanalizuoja, negali spręsti bei vertinti ir pačios prievolės, iš kurios kildinami ieškinio reikalavimai, pagrįstumo, rūšies (solidarioji, dalinė) ir pan., nėra pagrindo sutikti su tuo, kad CPK 782 straipsnio pagrindu egzistuoja teisinės prielaidos palikimui nenagrinėtais ir į atsakovą AB SEB banką nukreiptų reikalavimų. Ieškinio reikalavimų palikimas nenagrinėtu ir atsakovo AB SEB bankas atžvilgiu, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, reikštų apelianto teisių į teisminę gynybą suvaržymą be teisinio pagrindo. Juo labiau, kad ir solidarios atsakomybės atveju reikalavimas tik vienam iš solidarių atsakovų iš esmės yra galimas (CK 6.6 str. 4 d.).

Atskirojo skundo argumentai, jog skundžiama nutartis yra nemotyvuota ir naikintina CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, atmestini. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl bylai aktualių tarptautinį teismingumą nustatančių normų taikymo. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nutartis yra be motyvų. Tai, kad kai kurie aspektai yra įvertinti, apelianto manymu, neteisingai ar nepakankamai išsamiai arba tiesiogiai dėl jų nepasisakyta, net ir konstatavus tokius trūkumus, savaime neteiktų pagrindo išvadai, kad nutartis laikytina be motyvų. Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas minėtos teisės normos prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Taigi, tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.). Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad skundžiama nutartis naikintina dėl absoliučių negaliojimo pagrindų.

Kiti atskirajame skunde bei atsiliepimuose į jį išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; kt.).

Esant išvardintoms aplinkybėms, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2015 m. vasario 20 d. nutartį, netinkamai taikė ir aiškino proceso nuostatas, reglamentuojančias bylos neteismingumą apelianto reikalavimų dalyje dėl atsakovo AB SEB bankas, todėl yra pagrindas šią nutarties dalį panaikinti ir perduoti toje dalyje civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 4 p., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Plastima“ ieškinys atsakovui akcinei bendrovei SEB bankas dėl žalos atlyginimo. Šioje dalyje civilinę bylą dėl žalos atlyginimo perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš esmės.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.