- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- e2A-623-186/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00904-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Vigintas Višinskis, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- L. D.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 2.6.9.2Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. D. (L. D.) ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. D. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl nepagrįsto praturtėjimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. D., patikslinęs ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 88 684,53 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto (toliau – Vykdomasis komitetas) 1985 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo nuspręsta nugriauti jo tėvui I. D. priklausančią sodybą, buvusią Pašilaičių kaime (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)) ir paimti žemės sklypą valstybės reikmėms. Pagal Vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 4 d. potvarkį ieškovas įgijo teisę į numatytų nugriauti jo tėvui priklausiusių pastatų statybines medžiagas, už kurias atsiskaitė 1987 m. birželio 30 d. Tačiau gyvenamasis namas iki šiol nėra nugriautas. Atsakovė atsisako kreiptis dėl leidimo nugriauti statinius, t. y. atlikti veiksmus, būtinus su ieškovu sudarytam sandoriui įvykdyti, nors šis sandoris iki šiol galioja ir nėra panaikintas, o statybos leidimas išduodamas pagal statinio savininko prašymą. Tokiu būdu atsakovė nepagrįstai praturtėjo, todėl privalo atlyginti ieškovui nuostolius, kurių dydį patvirtina V. Merkevičiaus firmos „Tyrimai ir projektai“ Statinio tyrimo akto išvada dėl gyvenamojo namo statybinės vertės. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. birželio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5167/2010 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad I. D. gyvenamąjį namą Pašilaičių kaime valdo nuosavybes teise. Šio sprendimo pagrindu nuosavybės teisės 2001 m. liepos 27 d. buvo įregistruotos I. D. vardu ir ieškovo tėvas turtą valdė iki savo mirties 2007 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. spalio 9 d. sprendimu, atnaujinęs procesą pagal prokuroro prašymą, panaikino 2001 m. birželio 25 d. sprendimą. Dėl to 2010 m. vasario 12 d. įsiteisėjusiu sprendimu panaikintas ieškovui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir nuosavybės teisių į pastatus registracija. Ieškovo įgytų teisių į statybines medžiagas netekimas jam turi būti kompensuojamas atlyginant gyvenamojo namo paėmimo iš jo momentu buvusią statybinę vertę (CK 6.324 str. 1 d., 6.60 str. 1 d.).
Atsiliepimas
3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti, be kita ko, ir tuo pagrindu, kad pasibaigė ieškinio senaties terminas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 604 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (604 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.
1. Teismas nustatė, kad Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo numatyta, kad dėl Pašilaičių ir Fabijoniškių gyvenamųjų rajonų inžinerinių tinklų tiesimo turi būti nugriautas I. D. (ieškovo tėvui, kuris mirė 2007 m. birželio 27 d.) priklausantis individualus gyvenamasis namas, esantis Pašilaičių kaime (dabar (duomenys neskelbtini)) ir visi namų valdoje esantys pastatai. Vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 4 d. potvarkio 2 punktu ieškovui buvo leista įsigyti statybinių medžiagų, gautų išardžius nuosavybės teisėmis I. D. priklausantį griaunamą gyvenamąjį namą, už 298,59 rublių, kuriuos ieškovas sumokėjo į Butų ūkio gamybinio susivienijimo Nr. 1 kasą. Vertinimo komisijos aktas dėl griautino pastato (statinio), priklausančio I. D., patvirtina, kokias konkrečiai ir kiek statybinių medžiagų įsigijo ieškovas (asbocementiniai lakštai, rąstai, tašai, malkos, lentos, durų blokai, langų blokai). Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje taip pat konstatavo tik dalies statybinių medžiagų įsigijimo faktą. Jei ieškovas ir atliko nuspręsto griauti gyvenamojo namo remonto darbus ar kitaip jį gerino, ieškovas veikė savo rizika, tuo labiau, kad buvusiam namo savininkui – ieškovo tėvui I. D. – už paimtą griaunamą turtą buvo visiškai kompensuota. Teismas pažymėjo, kad atsakovė tokiems statybos darbams ar pagerinimams atlikti sutikimo nebuvo davusi, o ieškovas nesikreipė į atsakovę dėl tokių išlaidų atlyginimo. Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas iki šiol nėra nugriautas. Atsakovė nesiima ir neketina imtis aktyvių veiksmų siekiant nugriauti pastatą. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo už jam neperduotą daiktą – statybines medžiagas (CK 6.324 str. 1 d., 6.60 str. 1 d.). Ieškovas 1987 m. sandorio pagrindu daiktinių teisių į gyvenamąjį namą neįgijo, todėl ieškovo pateiktoje lokalinėje sąmatoje nurodyta statybos darbų išlaidų 88 684,53 Eur suma pastatui pastatyti, teismo vertinimu, neįrodo ieškovui neperduotų statybinių medžiagų rinkos vertės. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių skaičiavimų apie ieškovo gautos naudos piniginę išraišką jam gyvenant ginčo gyvenamajame name, taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovė atliko tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą. Teismo posėdyje ieškovas, argumentuodamas jo pateikta statybinių medžiagų vertės lokaline sąmata, paaiškino, kad 1987 m. jo įsigytų statybinių medžiagų rinkos vertė yra 604 Eur. Atsakovė jokių prieštaravimų dėl ieškovo nurodytos vertės nenurodė, kitų įrodymų, patvirtinančių kitą įsigytų statybinių medžiagų rinkos vertę, nepateikė. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas patyrė 604 Eur dydžio žalą už įsigytas, bet iki šiol jam neperduotas statybines medžiagas (CK 6.249 str. 2 d., 5 d.). Teismas nustatė, kad 1987 m. birželio 4 d. potvarkyje nebuvo numatyta nei statinio nugriovimo (išardymo) data, nei statybinių medžiagų perdavimo data, todėl teismas sprendė, kad ieškovas bet kada turėjo teisę reikalauti įvykdyti prievolę. Statinio griovimo darbų atlikimas priklausė nuo atsakovės valios ir veiksmų. Iki 2015 m. gruodžio mėn. atsakovė neneigė savo prievolės, susijusios su gyvenamojo namo nugriovimu, tačiau laukė teisminių ginčų pabaigos (2015-06-18 atsakovės atsakymas ieškovui). Kita vertus, ieškovas iki teisminių ginčų dėl daiktinių teisių į statinį turėjo galimybę netrukdomai naudotis statiniais, todėl neturėjo nei intereso, nei pareigos reikalauti iš atsakovės veiksmų dėl statinio nugriovimo. Atsakovei 2015 m. gruodžio 16 d. atsisakius kreiptis dėl statybos leidimo, ieškovas suprato, kad jo teisės gauti statybines medžiagas yra pažeistos. Ieškinys teismui pateiktas 2017 m. balandžio 27 d., todėl teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 str. 8 d.).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
2. Ieškovas L. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:
2.1. Teismas netinkamai įvertino byloje nustatytus faktus, todėl padarė klaidingą išvadą, kad ieškovui turi būti priteista kompensacija tik už tas statybines medžiagas, kurios buvo apmokėtos 1987 metais. Iš 1987 m. birželio 4 d. potvarkio turinio akivaizdžiai matyti, kad ieškovui buvo leista išardyti ginčo pastatą ir pasiimti visas statybines medžiagas. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas buvo raginamas nugriauti namą, kas galėtų turėti įtakos jo teisėtiems lūkesčiams pasiimti ne tik statybines medžiagas, kurios buvo įvertintos 1987 m., bet ir kitus pagerinimus, kuriuos jis darė.
2.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas, 2007 m. paveldėjęs gyvenamąjį namą, visus jo pagerinimus darė savo rizika, nes neturėjo atsakovės sutikimo ir žinojo, kad namas turi būti nugriautas. Ši išvada prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Išviešintas valdymas paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu negali būti pripažintas neteisėtu valdymu, o visi atlikti darbai šiuo laikotarpiu neracionaliais ir nebūtinais, nes turto paveldėjimo momentu ieškovui nebuvo reiškiamos pretenzijos. Bet kuris asmuo, įregistravęs nuosavybę Nekilnojamojo turto registre, privalo rūpintis savo turtu, nes tai yra ne tik jo teisė, bet ir pareiga. Teismas privalėjo taikyti CK 1.2 straipsnyje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą, nes ieškovas turėjo teisėtą lūkestį pasiimti visas statybines medžiagas, kurios būtų realaus griovimo metu. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovas savo reikalavimo nekildina iš nuosavybės teisės. Šis faktas turi reikšmės tik vertinant, ar ieškovo investicijos tuo metu buvo protingos ir ar iš jų galėjo atsirasti teisėti lūkesčiai atgauti visas statybines medžiagas, panaudotas namui pagerinti.
2.3. Sandorio sudarymo metu buvo įvertinta 1987 m. buvusi gyvenamojo namo būklė ir po nugriovimo tinkamos naudoti statybinės medžiagos. Byloje yra pateikti įrodymai apie dabartinę namo būklę, t. y. firmos „Tyrimai ir projektai“ Statinio tyrimo aktas bei jo papildymas, kurie patvirtina, kad atsakovė, atsisakydama leisti nugriauti namą, faktiškai įgijo žymiai didesnės vertės turtą, kuriam sukurti turi būti investuojama 88 684,53 Eur, o statybinių medžiagų bei įrangos vertė 43 102,63 Eur. Byloje nėra įrodymo, kuris pagrįstų teismo priteistos 604 Eur žalos atlyginimo dydį. Teismas turėjo taikyti ne CK 6.249 straipsnį, reglamentuojantį žalos atlyginimą, o nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas – CK 6.237 straipsnio 1 ir 3 dalis.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:
3.1. Vertinimo komisijos 1987 m. gegužės 29 d. aktas patvirtina, kad ieškovui už 298,59 rub. buvo leista įsigyti tik dalį konkrečių statybinių medžiagų, todėl nepagrįsti ieškovo teiginiai apie lūkesčius, kad jis gali pasiimti visas ginčo namo statybines medžiagas. Be to, statybinių medžiagų pardavimas buvo sąlygotas tuo, kad ginčo namas turėjo būti nugriautas ir išardytas, apie ką neabejotinai žinojo ieškovas, įsigydamas statybines medžiagas, tačiau nei gyvenamasis namas, nei kiti pastatai nugriauti nebuvo, o buvo nepagrįstai įteisinti ieškovo tėvo bei ieškovo. Tai konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-638/2010.
3.2. Iš V. Merkevičiaus firmos „Tyrimai ir projektai“ Statinio tyrimo akto išvados matyti, kad buvo nustatyta gyvenamojo namo statybinė vertė 2015 m. spalio mėnesio kainomis, o tai reiškia, kad tiek lėšų reiktų norint pastatyti naują namą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuoti faktai bei 1987 m. potvarkio turinys neleidžia konstatuoti ieškovo teisių pažeidimo atsakovei nuosavybės teise valdant gyvenamąjį namą, nes ieškovas daiktinių teisių į gyvenamąjį namą neįgijo.
Šalies argumentai
4. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir ieškovo L. D. ieškinį atmesti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
4.1. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-638/2010 konstatuota, kad ieškovas L. D. be teisinio pagrindo buvo įgijęs pastatus (duomenys neskelbtini), ir jais naudojosi. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas patyrė 604 Eur dydžio žalą už įsigytas, bet iki šiol jam neperduotas statybines medžiagas. Nors ieškovas yra sumokėjęs už dalį ginčo namo statybinių medžiagų, tačiau ieškovas ir jo artimieji ilgą laiką neteisėtai naudojosi ginčo pastatais. Savivaldybė neturi pareigos nugriauti namą bei atlyginti ieškovui už dalį statybinių medžiagų, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 str.).
4.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir šioje byloje netaikytinas. Ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo atsiskaitymo už statybines medžiagas momento (1987 m. birželio 30 d.), nes ieškovas žinojo apie tai, kad namas nebuvo griaunamas, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, neveikė kaip rūpestingas ir atsargus asmuo. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl laikytina, kad ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimams pasibaigė dar iki naujojo CK kodekso įsigaliojimo. Tik įvykdžius teismų sprendimus dėl iškeldinimo, t. y. praėjus apie 30 metų nuo sumokėjimo už dalį statybinių medžiagų, ieškovas kreipėsi į teismą dėl tariamai pažeistos jo teisės į statybines medžiagas.
Atsiliepimas
5. Ieškovas L. D. atsiliepime prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:
5.1. Nei vienas administracinis aktas nenustatė termino, per kurį namas turėjo būti nugriautas, o tai reiškia, kad 1987 m. birželio 4 d. potvarkis galioja iki šiol ir atsakovė privalo įvykdyti iš šio administracinio akto ir įstatymų kylančias prievoles, t. y. būdama turto savininke gauti Statybos įstatymo nustatyta tvarka leidimą statiniui griauti. Ieškovo teisės, kilusios iš šio potvarkio, neišnyko ir nėra pripažintos negaliojančiomis. Ginčo pastato naudojimo faktas neeliminuoja sprendimo nugriauti statinius.
5.2. Senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo subjektyvaus ieškovo sužinojimo apie pažeidžiamas jo teises, o būtent nuo atsisakymo gauti leidimą statiniui griauti, t. y. 2015 m. gruodžio 16 d. atsakovės rašto. Atsakovė nenurodo įrodymų, kurie būtų byloje ir leistų spręsti, kad pati atsakovė tinkamai ir laiku įgyvendino savo teises, susijusias su Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 19 d. sprendimo bei 1987 m. birželio 4 d. potvarkio įgyvendinimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl kompensacijos už 1987 m. įsigytas griaunamo namo statybines medžiagas
7. Byloje nustatyta, kad Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo numatyta, kad dėl Pašilaičių ir Fabijoniškių gyvenamųjų rajonų inžinerinių tinklų tiesimo turi būti nugriautas ieškovo tėvui I. D. priklausantis individualus gyvenamasis namas, esantis Pašilaičių kaime (dabar (duomenys neskelbtini)) (toliau – Gyvenamasis namas) ir visi namų valdoje esantys pastatai. Vykdomojo komiteto 1986 m. birželio 25 d. sprendimu už valstybės reikmėms perimamą turtą I. D. ir jo dukros L. L. šeimoms buvo suteikti du butai, be to, pagal Vykdomojo komiteto 1984 m. spalio 9 d. potvarkį I. D. išmokėta 22 583,17 rublių dydžio kompensacija.
8. Vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 4 d. potvarkio 2 punktu ieškovui L. D. buvo leista įsigyti statybinių medžiagų, gautų išardžius nuosavybės teisėmis I. D. priklausantį griaunamą gyvenamąjį namą, už 298,59 rublių. Šią sumą ieškovas 1987 m. birželio 30 d. sumokėjo į Butų ūkio gamybinio susivienijimo Nr. 1 kasą.
9. Gyvenamasis namas iki šiol nėra nugriautas ir nuosavybės teise priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad tarp ieškovo ir atsakovės yra susiklostę statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai (1964 m. CK 253 str.). Pagal šalių sudarytą sandorį atsakovė (pardavėja) yra įsipareigojusi perduoti Gyvenamojo namo statybines medžiagas ieškovo (pirkėjo) nuosavybėn, o pastarasis įsipareigojo priimti šią prekę ir sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą (kainą). Kaip minėta, ieškovas savo sutartinę prievolę sumokėti nustatytą statybinių medžiagų kainą yra įvykdęs. Kadangi atsakovė neketina griauti Gyvenamojo namo, teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo už jam neperduotus daiktus – statybines medžiagas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 d., 41 str. 2 d., CK 6.324 str. 1 d.).
10. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pagal Vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 4 d. potvarkį (1 t., e. b. l. 75–76) jis įsigijo visas Gyvenamojo namo statybines medžiagas. Šiame potvarkyje nėra nurodyta, kokias konkrečias statybines medžiagas ieškovui leista įsigyti, bet nėra nurodyta ir tai, kad ieškovui už 298,59 rublių leista įsigyti visas statybines medžiagas, gautas išardžius Gyvenamąjį namą. Iš potvarkio turinio matyti, kad toks leidimas ieškovui suteiktas remiantis Lenino rajono komunalinio ūkio gamybinės valdybos Nr. 1 pateikta vertinimo komisijos medžiaga. Byloje pateiktas Vertinimo komisijos 1987 m. gegužės 29 d. aktas ir jo priedas (1 t., e. b. l. 170–173) patvirtina, kad už minėtą kainą ieškovui buvo leista įsigyti tame priede išvardintų statybinių medžiagų (t. y. asbocementinių lakštų, rąstų, tašų, malkų, lentų, durų ir langų blokų) nustatytus kiekius.
11. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė 604 Eur dydžio žalą už ieškovo įsigytas, bet iki šiol jam neperduotas statybines medžiagas, nes ieškovas ir jo artimieji ilgą laiką neteisėtai naudojosi Gyvenamuoju namu. Šis argumentas atmestinas dėl to, kad atsakovė jokių piniginių reikalavimų, susijusių su Gyvenamojo namo neteisėtu naudojimusi, ieškovui nepareiškė ir, kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime, byloje nėra duomenų apie atsakovės atliktą tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą.
12. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde atsakovė nenurodė jokių kitų argumentų, kuriais ginčytų teismo nustatytą 604 Eur žalos atlyginimo dydį už ieškovui neperduotas statybines medžiagas. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad byloje nėra įrodymo, kuris patvirtintų teismo priteistos 604 Eur žalos atlyginimo dydį. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas žalos dydį nustatė vadovaudamasis paties ieškovo paaiškinimais teismo posėdyje, kad pagal jo pateiktą statybinių medžiagų vertės lokalinę sąmatą 1987 m. jo įsigytų statybinių medžiagų rinkos vertė yra 604 Eur. Kadangi byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų teismo išvadą dėl ieškovo įsigytų statybinių medžiagų rinkos vertės, konstatuotina, kad dėl šių daiktų neperdavimo ieškovui padarytos žalos dydis nustatytas teisingai (CK 6.249 str., CPK 178 str., 185 str.).
Dėl namo pagerinimo išlaidų atlyginimo
13. Kaip minėta, Vykdomojo komiteto sprendimas nugriauti Gyvenamąjį namą nebuvo įgyvendintas. Po šio sprendimo ieškovo tėvas I. D. toliau naudojosi Gyvenamuoju namu ir 2001 m. gegužės 29 d. kreipėsi į teismą bei prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuosavybės teise valdo Gyvenamąjį namą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2001 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškimą patenkino (civilinės bylos Nr. 2-5167-599/2001). Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymu 2008 m. balandžio 22 d. buvo atnaujintas procesas toje byloje ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. spalio 9 d. sprendimu panaikino savo 2001 m. birželio 25 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą – pareiškėjo I. D. teisių perėmėjo L. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Apeliacinės instancijos teismas ir kasacinis teismas atmetė L. D. skundus, taigi, minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.
14. Po tėvo mirties L. D. pagal 2007 m. spalio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimą įregistravo nuosavybės teises į Gyvenamąjį namą ir kitus toje valdoje esančius statinius. Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiais minėtą paveldėjimo teisės liudijimą ir L. D. nuosavybės teisių į minėtą turtą teisinę registraciją bei išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo – iškeldinti L. D. iš Gyvenamojo namo ir kitų pastatų bei perduoti šį turtą Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančiais paveldėjimo teisės liudijimą ir L. D. nuosavybės teisių į Gyvenamąjį namą ir kitus pastatus registraciją, nurodė perduoti šį turtą Vilniaus miesto savivaldybei; reikalavimą dėl iškeldinimo paliko nenagrinėtą. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2A- 638/2010) minėtą apygardos teismo sprendimą nutarė iš dalies pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria reikalavimas dėl L. D. iškeldinimo paliktas nenagrinėtas, ir iškeldinti L. D. iš pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), su visu jam priklausančiu turtu, nesuteikiant jam kito gyvenamojo ploto. Likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Šis teismo procesinis sprendimas taip pat yra įsiteisėjęs.
15. Ieškovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad 2007 m. paveldėjęs Gyvenamąjį namą, jis buvo teisėtas šio turto valdytojas, todėl jam turi būti atlygintos visos daikto pagerinimo išlaidos. Tokie reikalavimai nebuvo pareikšti minėtoje civilinėje byloje dėl Gyvenamojo namo ir kitų pastatų išreikalavimo savivaldybei ir L. D. iškeldinimo, todėl atsiskaitymo grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo klausimas pagal CK 4.97 straipsnį toje byloje nebuvo sprendžiamas. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi, vadovaujantis prejudicinę reikšmę toje byloje turinčiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimu, jau yra konstatuota, kad I. D. ir po jo mirties įpėdinis L. D. Gyvenamojo namo savininku tapo be teisinio pagrindo. Byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovas negalėjo nežinoti, kad jo tėvo I. D. nuosavybės teisės į Gyvenamąjį namą ir kitus pastatus pasibaigė 1986 m. Juolab kad pats ieškovas 1987 m. gavo leidimą įsigyti griaunamo Gyvenamojo namo statybines medžiagas. Šios aplinkybės nebuvo atskleistos I. D. kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekiant vėl įsiregistruoti nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą. Dėl to konstatuotina, kad ieškovas žinojo, jog po tėvo mirties paveldėjo neteisėtai valdomą Gyvenamąjį namą, todėl ieškovas negali būti pripažįstamas sąžiningu šio daikto valdytoju. Taigi, pagal CK 4.97 straipsnio nuostatas ieškovas neturi teisės reikalauti Gyvenamojo namo pagerinimo išlaidų atlyginimo.
16. Vien ta aplinkybė, kad ilgą laiką nebuvo ginčijamas ieškovo (prieš tai jo tėvo) Gyvenamojo namo valdymo teisėtumas, nereiškia, kad ieškovas, savo rizika atlikdamas kokius nors daikto pagerinimus, turi teisėtus lūkesčius į patirtų išlaidų atlyginimą. Juolab kad pats ieškovas (ar jo šeimos nariai) ir naudojosi tuo turtu, už kurį, kaip minėta, ieškovo tėvui jau buvo kompensuota. Todėl atmestini ir kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė, perėmusi didesnės vertės turtą, nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita; kad teismo sprendimas nepriteisti ieškovui Gyvenamojo namo pagerinimo išlaidų prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Dėl ieškinio senaties taikymo
17. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Atsakovės teigimu, ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo atsiskaitymo už statybines medžiagas momento (1987 m. birželio 30 d.), nes ieškovas žinojo, kad Gyvenamasis namas nebuvo griaunamas.
18. Pažymėtina, kad tiek 1964 m. CK 86 straipsnyje, tiek šiuo metu galiojančiame CK 1.127 straipsnyje įtvirtinta ta pati bendroji taisyklė – ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 4 d. potvarkyje, kuriuo ieškovui buvo leista įsigyti statybinių medžiagų, nebuvo numatytas Gyvenamojo namo nugriovimo (išardymo) ir statybinių medžiagų perdavimo ieškovui terminas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad toks terminas būtų nustatytas kokiame nors kitame minėtos institucijos (ar kokios nors kitos institucijos) dokumente, kuris buvo pateiktas ieškovui. Ieškovas, 1987 m. birželio 30 d. sumokėjęs visą kainą, įgijo teisę pasiimti nurodytas statybines medžiagas, tačiau šia teise galėtų pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu Gyvenamasis namas būtų griaunamas (ardomas). Kol ieškovo tėvas, o po jo mirties – turtą paveldėjęs ieškovas, nebuvo iškeldinti iš neteisėtai valdomo Gyvenamojo namo, akivaizdu, kad ieškovas neturėjo intereso reikalauti perduoti jam įsigytas statybines medžiagas, bet tai nereiškia, kad ieškovas jau tuo metu žinojo apie savo teisių pažeidimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas 2015 m. gegužės 28 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu išduoti leidimą griovimo darbams atlikti ir perduoti jam įsigytas statybines medžiagas (1 t., e. b. l. 8–9). Atsakovė 2015 m. birželio 18 d. raštu informavo, kad šio nekilnojamojo turto panaudojimo klausimas dabar nesvarstomas, nes nėra baigti teisminiai ginčai (1 t., e. b. l. 16). Ieškovas 2015 m. spalio 28 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl leidimo pastatams nugriauti išdavimo (1 t., e. b. l. 15). Ieškovo teigimu, atsakovė 2015 m. gruodžio 16 d. raštu informavo, kad nėra priimtas sprendimas dėl tolimesnio nuosavybės teise valdomo Gyvenamojo namo panaudojimo ar griovimo. Šis įrodymas, nors ir buvo nurodytas kaip ieškinio priedas, tačiau faktiškai byloje nėra pateiktas (kartu su ieškiniu du kartus pateiktas tas pats atsakovės 2015 m. birželio 18 d. raštas), bet atsakovė neneigia ieškovo nurodytų aplinkybių. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą suprato tik gavęs atsakovės 2015 m. gruodžio 16 d. atsakymą į jo reikalavimą, dėl to nuo šio momento skaičiuotinas ieškinio senaties terminas (CK 1.127 str. 1 d., 3 d.). Kadangi ieškinys pareikštas 2017 m. balandžio 27 d., sutrumpintas 3 metų senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo šiuo atveju nepraleistas (CK 1.125 str. 8 d.).
20. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Todėl, nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovo ir atsakovės apeliaciniai skundai atmestini.
21. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartimi ieškovui L. D. atidėtas 1 446 Eur dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ši žyminio mokesčio dalis priteistina iš ieškovo valstybės naudai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo L. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 446 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio valstybės naudai.